PIRMAS SKYRIUS. SANTUOKOS IR ŠEIMOS ORUMAS

Santuoka ir šeima dabarties pasaulyje

47. Asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu. Todėl krikščionys drauge su kitais, aukštai vertinanačiais šią bendruomenę, nuoširdžiai džiaugiasi, kad šiandien žmonės įvairiais būdais vis labiau puoselėja šią meilės bendrystę ir gerbia gyvybę, šitaip padėdami sutuoktiniams bei tėvams atlikti savo kilnųjį uždavinį; laukdami iš šių pastangų dar gražesnių vaisių, jie stengiasi jas remti.

Tačiau šios institucijos orumas ne visur spindi vienodai aiškiai, nes jį aptemdo daugpatystė, skyrybų maras, vadinamoji laisvoji meilė ir kiti iškraipymai. Be to, santuokinę meilę per dažnai teršia egoizmas, hedonizmas ir neleistinos priemonės, nukreiptos prieš gimdymą. Mūsų laikų ekonominės, visuomeninės–psichologinės bei visuomeninės sąlygos taip pat kelia šeimoms nemaža sukrėtimų. Pagaliau kai kuriose pasaulio dalyse pridaro rūpesčio problemos, kylančios dėl žmonių skaičiaus augimo. Visa tai slegia sąžinę. Tačiau čia drauge sušvinta santuokos ir šeimos institucijos jėga ir stiprybė, nes gilūs šiandienės visuomenės pokyčiai, sukeldami daug sunkių kliuvinių, drauge labai dažnai vienaip ar kitaip atskleidžia tikrąjį tos institucijos pobūdį.

Todėl šis Susirinkimas, aiškiau nušviesdamas kai kuriuos Bažnyčios mokymo teiginius, nori parodyti kelią ir įkvėpti drąsos tiems krikščionims bei visiems žmonėms, kurie stengiasi saugoti ir ugdyti prigimtinį santuokinio luomo orumą bei ypatingą ir šventą vertę.

Santuokos ir šeimos šventumas

48. Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais apdovanota glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė kyla iš besituokiančiųjų sutarties, tai yra iš neatšaukiamo asmeniško sutikimo. Taip iš žmogiško veiksmo, kuriuo sutuoktiniai atiduoda save vienas kitam ir vienas kitą priima, Dievo potvarkiu visuomenės akivaizdoje kyla tvirtas institutas. Dėl sutuoktinių, palikuonių ir visuomenės gerovės ši šventas ryšys jau nebepriklauso nuo žmogaus valios, nes pats Dievas yra įkūręs santuoką su įvairiomis jos vertybėmis ir tikslais¹⁰⁵. Jie visi labai svarbūs žmonių giminės tęstinumui, pavienių šeimos narių asmeniniam ugdymui bei amžinajam jų likimui ir pačios šeimos bei visos žmonijos orumui, pastovumui, taikai ir klestėjimui. Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos. Vyras ir žmona vedybų sutarties dėka „yra jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6), glaudžiu savo asmenų bei veiklos sujungimu draugėn vienas kitam padeda ir tarnauja; jie išgyvena tos vienybės prasmę ir kasdien vis giliau ją priima. Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės¹⁰⁶.

Viešpats Kristus gausiai palaimino šią daugeriopą meilę, kilusią iš dieviškosios artimo meilės versmės ir grindžiamą jo vienybės su Bažnyčia pavyzdžiu. Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandora¹⁰⁷, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis¹⁰⁸ ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramenta. Atėjęs jis pasilieka, idant sutuoktiniai abipusiu pasiaukojimu ir amžina ištikimybe vienas kitą mylėtų taip, kaip jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save patį¹⁰⁹. Tikra santuokinė meilė yra paimama į dieviškąją meilę; ją valdo ir turtina Kristaus atperkamoji galia ir išganomoji Bažnyčios veikla, sėkmingai vesdama sutuoktinius artyn prie Dievo, teikdama pagalbos bei tvirtybės kilniosioms tėvo ir motinos pareigoms atlikti¹¹⁰. Todėl sutuoktiniai krikščionys ypatingo sakramento stiprinami ir tarsi pašventinami savo luomo pareigoms ir kilnumui¹¹¹ To sakramento galia atlikdami savo santuokos ir šeimos pareigas, persiėmę Kristaus dvasia, pripildančia visą jų gyvenimą tikėjimo, vilties ir meilės, sutuoktiniai vis labiau ir labiau tobulėja patys, pašventina vienas kitą ir kartu šlovina Dievą.

Tėvams vadovaujant pavyzdžiui ir bendra šeimos malda, vaikai bei visi kiti šeimos nariai lengviau ras kelią į žmogiškumą, išganymą ir šventumą. O sutuoktiniai, papuošti tėvystės ir motinystės pareigų bei kilnumo, savo vaikus uoliai auklės, ypač religiškai, nes tai pirmiausia tėvų uždavinys.

Būdami gyvi šeimos nariai, vaikai savaip padeda tėvams siekti šventumo. Už gera, kurį patyrė iš tėvų, jie atsilygins dėkinga dvasia, meile ir pasitikėjimu; kaip vaikai jie padės tėvams patekus į vargą arba slegiant senatvės vienatvei. Tebus visų gerbiama našlystė, didžiadvasiškai prisiimta kaip santuokinio pašaukimo tęsinys¹¹². Šeimos dosniai dalysis dvasiniais turtais su kitomis šeimomis. Kadangi krikščioniškoji šeima kyla iš santuokos, atspindinčios meilės sutartį tarp Kristaus ir Bažnyčios bei įtraukiančios į dalyvavimą joje¹¹³, ji visiems atvers gyvą Atpirkėjo buvimą pasaulyje ir tikrąją Bažnyčios prigimtį sutuoktinių meile, dosniu vaisingumu, vienybe ir ištikimybe bei gražiu visų savo narių bendradarbiavimu.

Santuokinė meilė

49. Dievo Žodis daug kur ragina sužadėtinius ir sutuoktinius sužadėtuves apgobtų ir šildyti skaisčia meile, o santuoką – nedaliu prisirišimu¹¹⁴. Daugelis ir mūsų amžiaus žmonių aukštai vertina tikrąją vyro ir žmonos meilę, įvairiopai reiškiamą pagal garbingus tautų ir epochos papročius. Ši meilė giliai žmogiška, nes sieja vieną asmenį su kitu jausmo dėka. Ji aprėpia viso asmens gėrį, todėl pajėgia sutaurinti jos kūninę raišką bei dvasinę raišką ir pakelti jų kaip santuokinės draugystės sandų bei būdingų ženklus vertę. Šią meilę Viešpats teikėsi skaidrinti, tobulinti ir pakylėti ypatinga savo malonės bei meilės dovana. Tokia meilė, suliejanti draugėn žmogiškus ir dieviškus pradmenis, veda sutuoktinius į laisvą savęs dovanojimą vienas kitam, išreiškiamą švelniu vidiniu prisirišimu bei išoriniais veiksmais, ir pripildo visą gyvenimą¹¹⁵, negana to, dosniu savo veiklumu vis tobulėja ir auga. Tad ji toli pranoksta vien erotinį potraukį, kuris, savanaudiškai tenkinamas, greitai ir skurdžiai išblunka.

Ši meilė ypatingu būdu išreiškiama ir patobulinama santuokos aktu. Todėl veiksmai, kuriais sutuoktinių pora glaudžiai ir skaisčiai susijungia, yra garbingi ir orūs. Žmogui išties deramu būdu atlikti, jie ženklina ir ugdo abipusį savęs dovanojimą, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą džiaugsmingai ir dėkingai praturtina. Patvirtinta vieno kitam duota priesaika ir svarbiausia – pašventinta Kristaus sakramentu, ta meilė pasisekimuose ir nelaimėse lieka neišardomai ištikima kūnu ir siela, todėl svetima bet kokiam svetimavimui arba skyryboms. Viešpaties patvirtinta santuokos vienybė ypač paaiškėja iš lygaus vyro vyro ir moters asmens orumo, pripažįstamo abipuse ir pilnatviška meile. Norint nuolat vykdytii šio krikščioniškojo pašaukimo pareigas, reikalingos aukštos dorybės, todėl vedusieji, malonės sutvirtinti šventam gyvenimui, kruopščiai ugdys savyje didžiadvasiškumo bei aukos dvasią ir prašys jos maldose.

Tikra santuokinė meilė bus aukščiau vertinama ir apie ją susidarys sveika viešoji nuomonė, jei krikščioniškosios poros pasižymės liudydamos ištikimybę, meilės darną bei rūpestingą savo vaikų auklėjimą, taip pat jei prisidės prie reikiamo kultūrinio, psichologinio ir visuomeninio santuokos ir šeimos atsinaujinimo. Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės orumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.

Santuokos vaisingumas

50. Santuokai ir vedybinei meilei būdinga tai, kad jos skirtos palikuonims gimdyti ir auklėti. Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.

Sutuoktiniai žino, kad, vykdydami žmogaus gyvybės perdavimo ir auklėjimo pareigą, kurią dera laikyti ypatingu uždaviniu, jie yra Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Todėl šias savo pareigas jie atliks su žmogaus ir krikščionio atsakingumu. Pagarbiai klusnūs Dievui, bendrai tardamiesi, bendromis pastangomis jie priims teisingą sprendimą, siekdami tiek savo, tiek jau gimusių arba dar būsimų vaikų gerovės, atsižvelgdami į medžiagines ir dvasines savo padėties bei laiko aplinkybes, paisydami savo šeimos bendruomenės, laikinosios visuomenės ir pačios Bažnyčios labo. Galutinai šį sprendimą Dievo akivaizdoje privalo padaryti patys sutuoktiniai. Tačiau sutuoktiniai krikščionys teįsisąmonina turį elgtis ne pagal savo valią, bet visuomet vadovaudamiesi sąžine, derintina su pačiu Dievo įstatymu, ir klausyti Bažnyčios Magisteriumo, tą įstatymą autentiškai aiškinančio Evangelijos šviesoje. Dievo įstatymas atskleidžia visą santuokinės meilės reikšmingumą, saugo ją ir ragina siekti tikrai žmogiškos tobylybės. Taip, pasitikėdami Dievo apvaizda ir ugdydami savyje aukos dvasią¹¹⁶, sutuoktiniai krikščionys garbina Kūrėją ir siekia tobulybės Kristuje, kai dosniu, žmogišku ir krikščionišku atsakingumu imasi gimdymo pareigos. Iš šitaip atliekančių Dievo pavestą uždavinį sutuoktinių porų ypač minėtinos tos, kurios protingu bendru nutarimu didžiadvasiškai ryžtasi tinkamai išauginti dar ir gausesnių palikuonių¹¹⁷.

Santuoka įsteigta ne vien vaikų gimdymui. Pati dviejų asmenų neišardomos sutarties prigimtis ir vaikų gerovė reikalauja, kad tarp sutuoktinių deramai reikštųsi, augtų ir bręstų abipusė meilė. Todėl jeigu ir nebūna dažnai taip trokštamų palikuonių, santuoka pasilieka viso gyvenimo ryšys ir bendrystė ir nepraranda nei vertės, nei neišardomumo.

Santuokinė meilė ir pagarba žmogaus gyvybei

51. Susirinkimas žino, kad kai kurios šiuolaikinio gyvenimo sąlygos dažnai kliudo sutuoktiniams darniai tvarkyti savo gyvenimą ir kad jie gali patekti į tokias aplinkybes, kuriomis, bent laikinai, jų palikuonių skaičiui didėti neįmanoma. Tokiu atveju nelengva ištikimai palaikyti meilę ir visiškai dalytis gyvenimu. O kur nutrūksta intymus santuokinis gyvenimas, neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys, nes tuomet iškyla pavojus jau turimų vaikų auklėjimui ir drąsai pradėti naujus palikuonis.

Kai kurie žmonės drįsta siūlyti negarbingus šių problemų sprendimus, nebijodami netgi žudyti gyvybę. Tačiau Bažnyčia primena, kad tarp gyvybės perdavimą tvarkančių ir tikrąją veybinę meilę puoselėjančių Dievo įstatymų negali būti prieštaravimo.

Dievas, gyvybės Viešpats, yra paskyręs žmonėms kilnią gyvybės išlaikymo pareigą, kuri turi būti atliekama žmogaus vertu būdu. Todėl gyvybė nuo pat prasidėjimo turi būti kuo rūpestingiausiai saugoma; abortas ir kūdikio žudymas yra pasibaisėtini nusikaltimai. Lytine sąranga ir dauginimosi sugebėjimais žmogus nuostabiai pranoksta žemesnes gyvybės formas, todėl į pačius santuokinės meilės veiksmus, atliekamus tikrąjį žmogaus orumą atitinkančiu būdu, reikia žvelgti su gilia pagarba. Kur liečiamas ryšys tarp santuokinės meilės ir atsakingo gyvybės perteikimo, elgesio moralumas ne vien priklauso nuo intencijos grynumo ir motyvų įvertinimo, bet ir turi būti nustatytas objektyviais kriterijais, pagrįstais asmens ir jo veiksmų prigimtimi. Šie kriterijai išsaugo abipusio savęs dovanojimo ir žmogaus gyvybės kūrimo prasmės visumą tikrosios meilės kontekste. O tai neįmanoma be nuoširdaus santuokinio skaistumo dorybės ugdymo. Šiais principais remdamiesi prieaugį reguliuoti Bažnyčios vaikai negali tais būdais, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas, aiškindamas Dievo įstatymą, smerkia¹¹⁸.

Tegu visi žino, kad žmogaus gyvybė ir pareiga ją perduoti nesiriboja vien su šiuo pasauliu ir negali būti matuojama ir suvokiama tik jo matu. Tai visada susiję su amžinąja žmogaus paskirtimi.

Rūpinimasis santuokos ir šeimos gerove

52. Šeima yra tartum visapusiškesnio žmogiškumo mokykla. Tačiau kad ji galėtų pasiekti savo gyvenimo ir paskirties pilnatvę, reikalinga geranoriška sutuoktinių dvasios bendrystė, bendras jų sutarimas ir uolus bendradarbiavimas auklėjant vaikus. Vaikų auklėjimui daug reiškia aktyvus tėvo dalyvavimas, bet taip pat turi būti garantuota ir motinos globa namie, ypač reikalinga mažesniems vaikams, tačiau nenuvertinant teisėto moters reiškimosi visuomenėje. Vaikai tebūnie taip auklėjami, kad suaugę galėtų atsakingai įžvelgti savo pašaukimą, neišskiriant religinio, ir pasirinkti gyvenimo būdą. Tuomet susituokę jie įstengs sukurti šeimą ir sudaryti jai morališkai, visuomeniškai bei ekonomiškai palankias sąlygas. Tėvų arba globėjų pareiga yra padėti jauniesiems kurti šeimą protingu patarimu, o jaunieji privalo jį noriai išklausyti. Tačiau tėvai turi vengti tiesioginio arba netiesioginio spaudimo, verčiančio tuoktis apskritai ar liečiančio kito santuokos dalyvio pasirinkimą.

Šeima, kurioje įvairios kartos susitinka ir padeda viena kitai įgyti gilesnės išminties bei derinti asmens teises su kitais visuomeninio gyvenimo reikalavimais, sudaro visuomenės pamatą. Todėl visi, kurie turi įtakos visuomenei arba įvairioms jos grupėms bei sluoksniams, privalo uoliai darbuotis santuokos ir šeimos labui. Pasaulietinė valdžia savo šventa pareiga telaiko tikrojo santuokos ir šeimos pobūdžio pripažinimą, sergėjimą ir ugdymą, rūpinimąsi viešąja dora bei namų židinio gerove. Tėvams turi būti garantuota teisė turėti palikuonių ir auklėti juos šeimos prieglobstyje. Rūpestingais įstatymais ir įvairiomis išradingomis priemonėmis tebūnie saugomi ir deramai pagelbstima taip pat tiems, kuriems, deja, trūksta to didžio gėrio – šeimos.

Gerai panaudodami laiką¹¹⁹ ir skirdami tai, kas amžina nuo kintančių pavidalų, krikščionys uoliai teugdo santuokos ir šeimos gerovę tiek savo gyvenimo pavyzdžiu, tiek bendra veikla su geros valios žmonėmis. Taip nugalėdami kliūtis, jie aprūpins šeimas tuo, kas joms reikalinga ir naudinga naujaisiais laikais. Šiuo tikslu daug padės krikščioniškoji tikinčiųjų nuovoka, tinkamai išugdyta žmonių moralinė sąžinė ir teologų išmintis bei patirtis.

Mokslų, ypač biologijos, medicinos, sociologijos ir psichologijos žinovai gali daug pasitarnauti santuokos bei šeimos gerovei ir sąžinės ramybei, stengdamiesi bendromis studijomis ryškiau nušviesti įvairias sąlygas, padedančias garbingu būdu tvarkyti gimstamumą.

Deramai susipažinusių su šeimos reikalais kunigų pareiga yra įvairiomis pastoracijos priemonėmis, Dievo žodžio skelbimu, liturgija ir kitokia dvasine parama gaivinti sutuoktinių pašaukimą santuokiniam ir šeimos gyvenimui, žmogiškai ir kantriai padėti varguose ir stiprinti meilę, kad augtų tikrai šviosios šeimos.

Įvairios organizacijos, ypač šeimų sąjūdžiai, savo teikiamomis žiniomis bei veikimu tesistengia sutvirtinti jaunimą ir pačius sutuoktinius, ypač jaunavedžius, bei rengti juos šeimos, visuomenės ir apaštalavimo gyvenimui.

Galiausiai pačius sutuoktinius, sukurtus pagal gyvojo Dievo paveikslą ir tikrąją asmens sąrangą, tesieja vieną su kitu meilės lygybė, dvasios darna ir abipusis šventumas¹²⁰, kad sekdami Kristumi, savo gyvenimo pradmeniu¹²¹, savo pašaukimo džiaugsmais ir aukomis bei savo ištikima meile liudytų tą meilės slėpinį, kurį Viešpats apreiškė pasauliui savo mirtimi ir prisikėlimu¹²².