4) Vienuoliai

Vienuoliai ir apaštalavimas

33. Visi vienuoliai, prie kurių čia priskiriami ir kitų institutų nariai, išpažįstantys evangelinius patarimus, pagal savo pašaukimą yra įpareigoti uoliai ir su atsidėjimu darbuotis dėl viso mistinio Kūno statybos bei plėtotės ir dalinių Bažnyčių gerovės.

Siekti šių tikslų jie pirmiausia privalo malda, atgailos darbais ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Šventasis Sinodas juos karštai ragina vis labiau tai branginti ir įgyvendinti. Tačiau, nors ir atsižvelgdami į kiekvieno instituto pobūdį, vienuoliai vis labiau teatsideda išoriniams apaštalavimo darbams.

Vienuolių bendradarbiavimas su vyskupais

34. Vienuoliai kunigai, pašvenčiami kunigystės pareigoms, idant ir jie galėtų būti uolūs vyskupų luomo bendradarbiai, šiandien, didėjant sielų reikmėms, gali padėti vyskupams dar labiau negu ankstesniais laikais. Todėl ir jie pagrįstai priskirtini prie vyskupijų dvasininkijos, kaip rūpinimosi sielomis ir apaštalavimo darbų dalyviai, vadovaujami įšventinto vadovo.

Kiti brolijų nariai, vyrai ir moterys, savitu būdu priklausantys vyskupijos šeimai, irgi daug padeda įšventintajai hierarchijai, dieną po dienos didėjant apaštalavimo reikmėms, gali ir privalo padėti vis daugiau.

Vienuolių apaštalavimo parapijose taisyklės

35. Idant kiekvienoje vyskupijoje apaštalavimo darbai visada būtų atliekami sutartinai ir vyskupijos drausmė būtų nepažeista, nustatomi šie pagrindiniai principai:

1) Vyskupų kaip apaštalų įpėdinių atžvilgiu visi vienuoliai visados tesilaiko pamaldaus klusnumo ir pagarbos. Be to, laikantis teisės nuostatų pašaukti apaštalavimo darbams, savo pareigas jie privalo atlikti kaip tikri ir klusnūs vyskupo pagalbininkai³³. Negana to, vienuoliai, greitai bei ištikimai atsiliepdami į vyskupų prašymus bei pageidavimus, turėtų labiau įsitraukti į žmonijos išganymo tarnybą, nepažeisdami instituto pobūdžio ir laikydamiesi konstitucijų, esant reikalui, pritaikytų šiam tikslui pagal šio Susirinkimo Dekreto nuostatas.

Atsižvelgus į primygtines sielų reikmes ir į vyskupijų dvasininkijos stoką, grynai kontempliatyviam gyvenimui neatsidėję vienuoliškieji institutai vyskupų gali būti pakviesti dalyvauti įvairiuose pastoracijos tarnybose, tačiau atsižvelgiant į kiekvieno instituto pobūdį. Teikdami šią pagalbą, vyresnieji pagal išgales teskatina laikinai net prisiimti parapijas.

2) Įtrauktieji į išorinį apaštalavimo darbą vienuoliai tepasilieka perskverbti savo instituto dvasios ir ištikimai tesilaiko savo regulos bei pavaldumo savo vyresniesiems. Patys vyskupai tenepamiršta pabrėžti šios pareigos.

3) Egzempcija, kuria vienuoliai atšaukiami Vyriausiojo Kunigo ar kitos bažnytinės vadovybės žinion ir išskiriami iš vyskupų jurisdikcijos, labiausiai saisto institutų vidinę santvarką, idant juose visa būtų darniau sutvarkyta bei sujungta ir geriau pasirūpinta vienuoliškojo gyvenimo pažanga bei tobulėjimu³⁴ ir idant Vyriausiasis Kunigas galėtų juos savo nuožiūra panaudoti visuotinės Bažnyčios gerovei³⁵, o kitos kompetentingos vadovybės – jų jurisdikcijai priklausančių Bažnyčių gerovei.

Tačiau ši egzempcija netrukdo vienuoliams kiekvienoje vyskupijoje pagal teisės nuostatas priklausyti vyskupijos vyskupo jurisdikcijai, kai to reikalauja jų pastoracinių pareigų vykdymas ir tinkamas rūpinimosi sielomis tvarkymas³⁶.

4) Visi vienuoliai, egzemptuotieji ir neegzemptuotieji, yra pavaldūs vietos ordinarui, atlikdami viešąjį Dievo kultą (nebent jie būtų kitų apeigų), rūpindamiesi sielomis, sakydami pamokslus liaudžiai, religiškai ir doroviškai auklėdami tikinčiuosius, ypač vaikus, organizuodami katechetinį švietimą ir liturginį ugdymą, rūpindamiesi kunigų drabužiais ir dirbdami įvairius apaštalavimo darbus. Vienuolių laikomų katalikiškų mokyklų bendroji organizacija ir priežiūra taip pat priklauso vietos ordinarui, palikus vienuoliams teisę toms mokykloms vadovauti. Be to, vienuoliai privalo laikytis visa ko, ką vyskupų tarybos arba konferencijos nusprendžia kaip visiems teisiškai privalomą dalyką.

5) Tebūnie puoselėjamas tvarkingas įvairių vienuoliškųjų institutų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vyskupijų dvasininkija. Taip pat tebūnie labai glaudžiai koordinuojami visi apaštalavimo darbai bei veiksmai. Tai labiausiai priklauso nuo antgamtinio dvasios ir proto nusiteikimo, meilėje įsišaknijusio ir meile pagrįsto. Šiuo koordinavimu rūpintis visoje Bažnyčioje pridera Apaštalų Sostui, vyskupijose – įšventintiesiems ganytojams, savo teritorijose – patriarchų sinodams ir vyskupų konferencijoms.

Vyskupai arba jų konferencijos ir vienuolių vyresnieji arba jų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos iš anksto bendrai teaptaria vienuolių vykdomus apaštalavimo darbus.

6) Vyskupų ir vienuolių santarvei skatinti ir vaisingesniems tarpusavio santykiams stiprinti nustatytu laiku ir kai tik atrodys tai naudinga vyskupai ir vienuolių vyresnieji tesusieina draugėn apsvarstyti bendrųjų apaštalavimo jų teritorijoje reikalų.