II. Bažnytinių provincijų ribų nustatymas ir bažnytinių sričių steigimas

Ribų nustatymo principas

39. Sielų gerovė reikalauja tinkamai nustatyti ne tik vyskupijų, bet ir bažnytinių provincijų teritorijų ribas ir net įsteigti bažnytines sritis, idant šitaip apaštalavimas būtų geriau pritaikytas visuomeninėmis ir vietinėmis aplinkybėmis, o vyskupai galėtų lengviau ir vaisingiau palaikyti santykius vieni su kitais, su metropolitais bei su kitais tos pačios tautos vyskupais ir su pasaulietine valdžia.

Taisyklės

40. Šiems tikslams pasiekti Šventasis Sinodas išleidžia šiuos nuostatus:

1) Tebūnie reikiamai peržiūrėtos bažnytinių provincijų ribos, o metropolitų teisės ir privilegijos nustatytos atitinkamais naujais įstatymais.

2) Tegalioja taisyklė, kad visos vyskupijos ir kiti joms teisiškai prilygstantys teritoriniai vienetai įjungiami į kurią nors bažnytinę provinciją. Todėl vyskupijos, dabar tiesiogiai priklausančios Apaštalų Sostui ir niekaip nesujungtos su jokia kita vyskupija, turi arba sudaryti naują bažnytinę provinciją, jei tai įmanoma, arba prisijungti prie kurios nors provincijos, kuri pasirodytų artimesnė ir patogesnė. Jos turi priklausyti arkivyskupo metropolito jurisdikcijai, kaip numatyta bendrojoje teisėje.

3) Kai tai atrodo naudinga, bažnytinės provincijos tebūnie sujungtos į bažnytines sritis, kurių tvarkymas turės būti nustatytas teisės.

Vyskupų konferencijų vaidmuo

41. Dera, kad kompetentingos vyskupų konferencijos, vadovaudamosi str. 23 ir 24 nurodytomis vyskupijų teritorijų ribų nustatymo taisyklėmis, apsvarstytų bažnytinių provincijų ribų nustatymo arba bažnytinių sričių įsteigimo klausimus ir savo planus bei pageidavimus pateiktų Apaštalų Sostui.