Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
Vatikano II dokumentai IntraText CT - Text |
|
|
PIRMAS SKYRIUS. KUNIGYSTĖ BAŽNYČIOS PASIUNTINYBĖJE Kunigystės prigimtis 2. Viešpats Jėzus, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), visą savo mistinį Kūną įjungia į Dvasios patepimą, kuriuo ir pats yra pateptas2; jame visi tikintieji tampa šventa ir karališka kunigija, per Jėzų Kristų jie atnašauja Dievui dvasines aukas ir skelbia, koks geras yra tas, kuris juos pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą3. Taigi nėra nė vieno nario, kuris nedalyvautų viso kūno pasiuntinybėje, bet kiekvienas turi šventai sergėti Jėzų savo širdyje4 ir liudyti Jėzų pranašystės dvasia5. Norėdamas, kad tikintieji suaugtų į vieną kūną, kuriame „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4), Viešpats kai kuriuos paskyrė tarnautojais, idant jie tikinčiųjų bendruomenėje Šventimų šventąja galia pajėgtų atnašauti auką ir atleisti nuodėmes6 bei viešai eiti žmonių kunigo pareigas Kristaus vardu. Taigi, pasiųsdamas apaštalus, kaip jis pats buvo Tėvo siųstas7, Kristus per juos savo pašventinimo ir pasiuntinybės dalininkais padarė ir jų įpėdinius vyskupus8, kurių tarnybos pareigos žemesniu laipsniu buvo perduotos kunigams9, idant šie, sudarę kunigų luomą, būtų vyskupų luomo bendradarbiai10, padedantys tinkamai vykdyti Kristaus patikėtą apaštališkąją pasiuntinybę. Kadangi kunigų pareigos šventimais susietos su vyskupų luomu, jos dalyvauja galioje, kuria pats Kristus ugdo, šventina ir valdo savo Kūną. Todėl kunigų šventimams gauti jau reikia būti priėmus įkrikščioninimo sakramentus, o pati kunigystė suteikiama specialiu sakramentu, kuris kunigams Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu [in persona Christi Capitis] 11. Kunigams, vykdantiems jiems tenkančią apaštalų uždavinio dalį, suteikiama Dievo malonė būti tautoms Kristaus Jėzaus tarnautojais ir vykdyti šventąjį Evangelijos uždavinį, idant Dievas priimtų Šventosios Dvasios pašventintą tautų atnašą12. Apaštališkuoju Evangelijos skelbimu sukviečiama bei sutelkiama Dievo tauta, kad visi jai priklausantieji, Šventosios Dvasios pašventinti, aukotų save „kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1). O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats13. To siekia ir tuo atbaigiama kunigų tarnyba. Mat jų tarnyba, prasidėjusi Evangelijos skelbimu, visos savo galios bei stiprybės semiasi iš Kristaus aukos ir yra skirta tam, kad „visa atpirktoji valstybė, tai yra šventųjų sambūris ir visuomenė, kaip visuotinė atnaša būtų aukojama Dievui per vyriausiąjį Kunigą, kuris kentėdamas paaukojo už mus net save patį, idant mes taptume tokios prakilnios Galvos kūnu“14. Taigi kunigų tarnybos ir gyvenimo tikslas – siekti Dievo Tėvo garbės Kristuje. O Tėvui toji garbė teikiama tuomet, kai žmonės Kristuje atbaigtą Dievo darbą sąmoningai, laisvai bei dėkingai priima ir atspindi visu savo gyvenimu. Tad kunigai, tiek melsdamiesi ir adoruodami, tiek sakydami pamokslus, tiek atnašaudami eucharistinę auką ir teikdami kitus sakramentus, tiek kitaip tarnaudami žmonėms, didina Dievo garbę ir ugdo žmonėse dieviškąjį gyvenimą. Visa tai plaukia iš Kristaus Velykų slėpinio ir bus atbaigta garbingu to paties Viešpaties atėjimu, kai jis pats perduos karalystę Dievui Tėvui15. Kunigų būklė pasauluje 3. Kunigai, paimti iš žmonių ir paskirti būti jų atstovais santykiuose su Dievu, idant galėtų aukoti dovanas bei atnašas už nuodėmes16, gyvena su kitais žmonėmis kaip su savo broliais. Šitaip ir Viešpats Jėzus, Dievo Sūnus, Tėvo siųstas pas žmones kaip žmogus, gyveno tarp mūsų ir norėjo būti panašus į brolius viskuo, išskyrus nuodėmę17. Juo sekė jau šventieji apaštalai, ir palaimintasis Paulius, tautų mokytojas, „išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną“ (Rom 1,1), liudija tapęs visiems viskuo, kad visus išgelbėtų18. Naujojo Testamento kunigai savo pašaukimu ir šventimais tam tikru būdu Dievo tautoje išskiriami, tačiau ne tam, kad nuo jos ar nuo bet kurio žmogaus užsisklęstų, o tam, kad visiškai pasišvęstų Viešpaties pavestajam darbui19. Jie negalėtų būti Kristaus tarnautojai, jei neliudytų ir neperteiktų kitokio gyvenimo, negu žemiškasis. Antra vertus, jie nepajėgtų tarnauti žmonėms, jei liktų svetimi jų gyvenimui ir sąlygoms20. Pati kunigų tarnyba ypatingu būdu reikalauja, kad jie nesupanašėtų su šiuo pasauliu21. Tačiau ji drauge įpareigoja gyventi pasaulyje tarp žmonių ir kaip geriems ganytojams pažinti savo avis bei stengtis atvesti net tas, kurios ne iš šios avidės, idant ir jos klausytų Kristaus balso, ir būtų viena avidė ir vienas ganytojas22. To tikslo siekti didžiai padeda dorybės, pagrįstai vertinamos žmonių bendruomenėje: širdies gerumas, nuoširdumas, dvasios tvirtybė ir pastovumas, nuolatinis rūpinimasis teisingumu, mandagumas ir kiti apaštalo Pauliaus patariami dalykai: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visą, kas dorybinga ir šlovinga (Fil 4,8)“ 23.
|
2 Plg. Mt 3, 16; Lk 4, 18; Apd 4, 27; 10, 38. 3 Plg. 1 Pt 2, 5. 9. 4 Plg. 1 Pt 3, 15. 5 Plg. Apr 19, 10. – Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 35. 6 Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 23, sk. 1 ir kan. 1 // Denz. 957 (1764), 961 (1771). 7 Plg. Jn 20, 21. – Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 18. 8 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28. 9 Plg. Tas pats. Ten pat 10 Plg. Romos pontifikalas, kunigo šventimai, įžanga. Šiuos žodžius aptinkame jau anksčiau; žr. Sacramentarium Veronense // Mohlberg, Roma, 1956, p. 122; taip pat žr. Missale Francorum // Mohlberg, Roma, 1957, p. 9; taip pat žr. Liber Sacramentorum Romanae Ecclesiae // Mohlberg, Roma, 1960, p. 25); taip pat žr. Pontificale Romano-Germanicum // Vogel-Elze, Citta del Vaticano, 1963, vol. I, p. 34). 11 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 10. 12 Plg. Rom 15, 16 (graikiškai). 13 Plg. 1 Kor 11, 26. 14 S. Augustinus. De civitate Dei, 10, 6 // PL 41, 284. 15 1 Kor 15, 24. 16 Plg. Žyd 5, 1. 17 Plg. Žyd 2, 17; 4, 15. 18 Plg. 1 Kor 9, 19–23 (Vulgata). 19 Plg. Apd 13, 2. 20 Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam // l. c., p. 627, 638: „Vis labiau ir labiau siekti religinio ir dvasinio tobulumo skatina ir išorinės sąlygos, kuriomis gyvena Bažnyčia; ji juk negali likti abejinga ir nesidomėti žmogiškųjų reikalų permainomis, kurios vyksta aplink ir daro įvairiopą įtaką jos veiksenai, primesdamos šiai būdą ir sąlygas. Gerai žinome, kad Bažnyčia neatsitveria nuo žmonių bendruomenės, bet joje gyvena, todėl jos vaikai yra tos bendruomenės veikiami ir vedami, prisiima jos kultūrą, paklūsta jos įstatymams, laikosi jos papročių. Šiuose Bažnyčios santykiuose su žmonių visuomene nuolat iškyla sunkių klausimų, kurie šiandien yra itin painūs… Tautų apaštalas šitaip ragino savo meto krikščionis: Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti … tikintį su netikinčiu? (2 Kor 6, 14–15). Todėl šiandien Bažnyčios auklėtojai ir mokytojai turi nurodyti katalikų jaunuomenei garbingą uždavinį ir iš jo kylančias pareigas – gyventi šiame pasaulyje, tačiau ne šio pasaulio prasme, o atitinkant Kristaus Jėzaus maldą už savo mokinius: Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio (Jn 17, 15–16). Bažnyčia meldžiasi tais pačiais žodžiais. Tačiau šis skirtumas nereiškia atskyrimo; jis nereiškia nei abejingumo, nei pasibjaurėjimo, nei paniekos. Mat skirdamamasi nuo žmonių giminės Bažnyčia ne susipriešina su ja, bet artimiau susijungia“. 21 Plg. Rom 12, 2. 22 Plg. Jn 10, 14–16. 23 Plg. S. Polycarpus. Epist. ad Philippenses, VI, 1 // Funk I, 303: „Kunigai tebūnie atjautūs, visiems gailestingi, tegrąžina paklydėlius, telanko visus ligonius, tenepamiršta nei našlės, nei našlaičio, nei vargšo, bet visuomet tesistengia daryti tai, kas gera Dievo ir žmonių akivaizdoje, susilaikydami nuo bet kokios rūstybės, asmeniškumo, neteisingo sprendimo, stengdamiesi iš tolo vengti bet kokio gobšumo, lengvai nepatikėti kaltinimais, neteisti pernelyg griežtai, žinoti, jog visi esame nuodėmės skolininkai“. |
Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
Best viewed with any browser at 800x600 or 768x1024 on Tablet PC IntraText® (V89) - Some rights reserved by EuloTech SRL - 1996-2007. Content in this page is licensed under a Creative Commons License |