II. Kunigų santykiai su kitais

Santykiai su vyskupais

7. Visi kunigai išvien su vyskupais yra vienos ir tos pačios Kristaus kunigystės ir tarnybos dalininkai taip, kad ši konsekracijos ir misijos vienybė įpareigoja kunigus hierarchiškai bendrauti su vyskupų luomu⁵⁵. Tą bendravimą jie geriausiai parodo liturgine koncelebracija su vyskupu, o šiaip ryšį su vyskupais kunigai išreiškia kiekvienu Eucharistinės Vakarienės aukojimu⁵⁶. Kunigams per šventimus suteikiama Šventosios Dvasios dovana, todėl jie yra vyskupų padėjėjai ir patarėjai, būtini vyskupiškai tarnybai ir pareigai atlikti – mokyti, šventinti ir ganyti Dievo tautą⁵⁷. Tai jau nuo seniausių Bažnyčios laikų pabrėžiama liturginiuose dokumentuose, iškilmingai prašant Dievo suteikti šventinamam kunigui „malonės ir patarimo dvasią, kad tyra širdimi padėtų žmonėms ir juos valdytų“⁵⁸; nurodoma, kaip tyruose Mozės dvasia apėmė septyniasdešimt išmintingų vyrų⁵⁹, „kuriais pasinaudodamas kaip padėjėjais, jis lengvai valdė nesuskaitomą tautos daugybę“⁶⁰. Tad dėl šios kunigystės ir tarnybos bendrystės vyskupai telaiko kunigus savo broliais bei draugais⁶¹ ir pagal išgales tesirūpina jų materialine ir ypač dvasine gerove. Juk vyskupai pirmiausia neša sunkią atsakomybę už savo dvasininkų šventumą⁶². Todėl kuo uoliausiai tesirūpina jiems priklausančių kunigų nuolatiniu ugdymu⁶³. Noriai teišklauso jų nuomonės ir jiems tepataria bei teaptaria su jais pastoracinę veiklą liečiančius ir kitus vyskupijos gerovės reikalus. Kad tai taptų veiklu, atsižvelgiant į dabarties aplinkybes ir reikmes tebūnie sudaryta dvasininkų taryba arba senatas⁶⁴, kurio pobūdį bei nuostatas apibrėžtų teisė ir kuris atstovautų kunigijai⁶⁵, savo patarimais veiksmingai padėdamas vyskupui valdyti vyskupiją.

O kunigai, turėdami prieš akis vyskupams suteiktą kunigystės sakramento pilnatvę, tegerbia jų asmenyje vyriausiojo ganytojo Kristaus valdžią. Tad tesieja juos su jų vyskupu nuoširdi meilė ir klusnumas⁶⁶. Tas bendradarbiavimo dvasios persmelktas kunigų klusnumas grindžiamas pačiu jų dalyvavimu vyskupo tarnyboje, į kurią jie įjungiami kunigystės šventinimų sakrametu ir kanoniniu paskyrimu⁶⁷.

Kunigų vienybė su vyskupais juo reikalingesnė mūsų laikais, kadangi šiandien dėl įvairių priežasčių apaštalavimas turi ne tik vykti daugeriopais pavidalais, bet ir peržengti atskiros parapijos arba vyskupijos ribas. Todėl joks kunigas neturi likti užsisklendęs ir darbuotis, lyg būtų vienas, nes patenkinamai atlikti savo uždavinį jis gali tik veikdamas išvien su kitais kunigais ir vadovaujamas Bažnyčios vadovų.

Santykiai su kitais kunigais

8. Kunigai, į kunigijos luomą įjungiami šventimais, tarpusavy visi siejami glaudžios sakramentinės brolybės. Tačiau ypatingu būdu jie sudaro vieną kunigiją vyskupijoje, kuriai tarnauja, vadovaujami savo vyskupo. Nors kunigai ir eina įvairias pareigas, jie tarnauja žmonėms ta pačia kunigiška tarnyba. Visi jie siunčiami bendomis jėgomis vykdyti to paties uždavinio, ar atliktų parapinį ar platesnės apimties darbą, ar atsidėtų mokslinei kūrybai arba dėstymui, ar dirbtų rankų darbą bei įsijungtų į darbininkų likimą ten, kur tai atrodo naudinga ir kompetentinga vadovybė tam pritaria, ar pagaliau vykdytų kitokius apaštalavimo arba su juo susijusios veiklos darbus. Visi jei siekia vieno tikslo – ugdyti Kristaus kūną, o tai, ypač mūsų laikais, reikalauja daugeriopo veikimo ir vis naujo prisitaikymo. Tad labai svarbu, kad visi vyskupijų ir vienuolijų kunigai vieni kitiems padėtų ir visuomet būtų tiesos bendradarbiai⁶⁸. Taigi kiekvieną kunigą su kitais kunigijos nariais jungia ypatingi apaštališkos meilės, tarnybos ir brolybės ryšiai; nuo pat seniausių Bažnyčios laikų tai pažymima liturgiškai, šventimuose dalyvaujančius kunigus kviečiant drauge su konsekruojančiu vyskupu uždėti naujai įšventinamajam rankas arba vieninga širdimi koncelebruojant eucharistinę auką. Taigi pavieniai kunigai jungiasi su savo konfratrais meilės, maldos ir visapusiško bendradarbiavimo ryšiais. Tuo išreiškiama toji vienybė, kuria Kristus norėjo tobulai sujungti savuosius, kad pasaulis pažintų, jog Sūnus buvo Tėvo siųstas⁶⁹.

Todėl pagyvenusieji kunigai tepriima į savo tarpą jaunesniuosius kaip tikrus brolius ir tepadeda jiems pirmuose kunigiškos tarnybos darbuose bei sunkumuose. Taip pat tesistengia suprasti jų galvoseną, nors ir skirtingą nuo savosios, ir palankiai žiūrėti į jų veiklą. O jaunieji tegerbia senesniųjų amžių bei patirtį, tardamiesi su jais dėl pastoracijos dalykus ir noriai su jais bendradarbiaudami.

Vadovaudamiesi brolybės dvasia, kunigai tenepamiršta svetingumo⁷⁰, geradarystės bei dalijimosi gėrybėmis⁷¹ ir ypač tesirūpina tais, kurie serga, yra prislėgti, perkrauti darbais, vieniši, priversti palikti tėvynę ar persekiojami⁷². Taip pat noriai ir džiaugsmingai tesusieina draugėn poilsiaudami, atminę žodžius, kuriais pats Viešpats kvietė pavargusius apaštalus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31). Be to, tarp kunigų tebūnie puoselėjamas tam tikras bendruomeninis gyvenimas ar gyvenimo bendrystė, padedantys ateiti vienas kitam į pagalbą ugdant dvasinį bei intelektinį gyvenimą ir įgalinantys tinkamiau bendradarbiauti tarnaujant žmonėms bei apsisaugoti nuo pavojų, kuriuos kartais atneša vienišumas. To bendruomeninio gyvenimo būdai gali būti įvairūs, priklausomai nuo skirtingų asmeninių ir pastoracinių poreikių: galima kartu gyventi, kur tai įmanoma, arba kartu valgyti, arba bent dažnai nustatytu laiku susirinkti draugėn. Taip pat reikia aukštai vertinti ir rūpestingai remti kunigų sąjungas, atitinkama ir gerai išbandyta gyvenimo tvarka bei broliška tarpusavio pagalba padedančias savo nariams siekti šventumo atliekant kunigišką tarnybą ir šitaip pat patarnaujančias visai kunigijai. Sąjungų nuostatai turi būti peržiūrėti kompetentingos bažnytinės vadovybės.

Pagaliau, būdami susieti tos pačios kunigystės, kunigai tejaučia ypatingą pareigą padėti tiems konfratrams, kurie yra patekę į kokius nors sunkumus. Neatidėliodami teateina jiems į pagalbą, jei reikia, net atsargiai juos įspėdami. O tiems, kurie yra kaip nors nuklydę, visuomet terodo brolišką meilę ir didžiadvasiškumą, uoliai už juos tesimeldžia Dievui ir tenesiliauja buvę tikrais jų broliais ir draugais.

Santykiai su pasauliečiais

9. Naujojo Testamento dvasininkai, nors ir gavę šventimų sakramentu labai garbingas ir reikalingas pareigas Dievo tautoje ir Dievo tautai – būti jos tėvais ir mokytojais, drauge su visais Kristaus tikinčiaisiais yra Viešpaties mokiniai, Dievo malone pašaukti būti jo karalystės dalininkais⁷³. Visiems, atgimdytiems krikšto vandeniu, kunigai yra broliai tarp brolių⁷⁴, nes visi yra nariai vieno ir to paties Kristaus kūno, kurį ugdyti pavesta visiems⁷⁵.

Taigi kunigams dera būti priekyje tokiems, kurie ieško ne to, kas jų, o kas Jėzaus Kristaus⁷⁶, dirba išvien su tikinčiaisiais pasauliečiais ir gyvena tarp jų, sekdami Mokytoju, kuris pas žmones „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Kunigai nuoširdžiai tepripažįsta ir teskatina pasauliečių vertę bei jiems skirtąjį vaidmenį Bažnyčios misijoje. Taip pat rūpestingai tegerbia teisėtą laisvę, kuri priklauso visiems žemiškosios valstybės piliečiams. Noriai teišklauso pasauliečių, broliškai apsvarstydami jų pageidavimus bei pripažindami jų patirtį ir kompetenciją įvairiose žmogiškosios veiklos srityse, kad drauge su jais galėtų įžvelgti laiko ženklus. Tirdami, ar pasauliečių dvasia yra iš Dievo⁷⁷, kunigai su tikėjimo nuovoka težvelgia į įvairias jų turimas charizmas – ir kuklesnes, ir iškilesnes, – džiaugsmingai tepripažįsta jas ir rūpestingai tepuoselėja. Tarp kitų Dievo dovanų, kurių gausu tarp tikinčiųjų, yptingo dėmesio vertos tos, kurios daugelį pastūmėja į gilesnį dvasinį gyvenimą. Kunigai taip pat su pasitikėjimu tepaveda pasauliečiams Bažnyčiai tarnauti skirtas pareigas, palikdami jiems veikimo laisvę bei lauką ir net apdairiai kviesdami juos pačius savo iniciatyva imtis darbų⁷⁸.

Galiausiai kunigai tarp pasauliečių gyvena tam, kad visus juos vestų į meilės vienybę, patys „mylėdami vieni kitus broliška meile ir lenktyniaudami tarpusavio pagarba“ (Rom. 12, 10). Jų uždavinys yra taip suderinti įvairius įsitikinimų skirtingumus, kad niekas tikinčiųjų bendruomenėje nesijaustų pašalinis. Kunigai vyskupo vardu rūpinasi bendrąja gerove bei saugo ją ir taip pat uoliai gina tiesą, kad tikintieji nebūtų blaškomi įvairių mokymų vėjų⁷⁹. Jų ypatingai globai yra pavesti nutolusieji nuo sakramentų ar net nuo tikėjimo; tenepaliauja ėję pas juos kaip geri ganytojai.

Turėdami prieš akis ekumenizmo nuostatus⁸⁰, tenepamiršta brolių, kurių su mumis nejungia visiškos bažnytinės bendrystės ryšiai.

Galiausiai tesirūpina ir visais tais, kurie nepažįsta savo Išganytojo Kristaus.

O patys Kristaus tikintieji tesuvokia, kad ir jie turi prievolių savo kunigams. Temyli juos sūniškai kaip savo tėvus ir ganytojus. Taip pat, dalydamiesi su kunigais jų rūpesčiais, kiek galėdami tepadeda jiems malda ir darbu, kad jie įstengtų lengviau nugalėti kliūtis ir sėkmingiau atlikti savo pareigas⁸¹.