TREČIAS SKYRIUS. KUNIGŲ GYVENIMAS

I. Kunigų pašaukimas tobulumui

Pašaukimas šventumui

12. Kunigystės sakramentu kunigai tampa panašūs į Kunigą Kristų. Kaip Galvos tarnai, jie, būdami vyskupų bendradarbiai, yra skirti kurti ir ugdyti visą tos Galvos kūną – Bažnyčią. Jau krikštas kunigus, kaip ir visus Kristaus tikinčiuosius, yra paženklinęs ir apdovanojęs didžiu pašaukimu ir malone, įgalinančiais ir įpareigojančiais juos, nors ir silpnus žmones⁹², siekti tobulumo, nurodyto Viešpaties žodžiais: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). To tobulumo siekti dvasininkai privalo ypatingu pagrindu, nes priimdami šventimus, jie naujai pašvenčiami Dievui ir padaromi gyvais Kristaus, amžinojo kunigo, įrankiais, skirtais laiko būvyje tęsti jo įstabų darbą, kurio dangiška galia atnaujino visą žmonių bendruomenę⁹³. Kadangi kiekvienas dvasininkas savaip atstovauja paties Kristaus asmeniui, jam suteikiama ypatinga malonė tarnaujant pavestiesiems žmonėms bei visai Dievo tautai labiau priartėti prie tobulumo to, kuriam atstovauja, ir savo žmogiškojo kūno negalios išgydymo susilaukti iš to, kuris yra mūsų Vyriausiasis Kunigas, „šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių“ (Žyd 7, 26).

Kristus, Tėvo pašventintas arba konsekruotas ir pasiųstas į pasaulį⁹⁴, „atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokiš medorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams“ (Tit 2, 14), ir taip kentėdamas pasiekė garbę⁹⁵. Panašiai ir Šventosios Dvasios patepimu konsekruoti bei Kristaus siųsti kunigai marina savyje kūno darbus ir visiškai atsideda žmonių tarnybai; tai Kristaus dovanotas šventumas, kurio dėka jie tampa tikrais vyrais⁹⁶.

Pati Dvasios ir teisingumo tarnyba⁹⁷ ugdo vidinį kunigų gyvenimą, jei tik jie paklūsta juos gaivinančiai ir vedančiai Kristaus Dvasiai. Juk jiems skirta siekti gyvenimo tobulumo pačiais šventaisiais veiksmais, kuriuos kasdien atlieka, ir visa savo tarnyba, kurią eina drauge su vyskupais ir kitais konfratrais. Mat šventumas kunigui labai padeda vaisingai atlikti savo tarnybą. Nors Dievo malonė gali įvykdyti išganomąjį darbą ir per nevertus tarnus, Dievas savo nuostabiems darbams vykdyti paprastai panaudoja uoliau paklūstančius Šventosios Dvasios įkvėpimui bei vadovavimui ir dėl savo glaudžios vienybės su Kristumi bei dėl gyvenimo šventumo galinčius drauge su apaštalu sakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Todėl Šventasis Sinodas, siekdamas pastoracinio tikslo – atnaujinti Bažnyčią iš vidaus, paskleisti Evangeliją visame pasaulyje ir sueiti į pokalbį su dabartiniu pasauliu, karštai ragina visus dvasininkus, panaudojant Bažnyčios rekomenduojamas priemones⁹⁸, siekti vis didesnio šventumo ir šitaip tapti vis tinkamesniais įrankiais visai Dievo tautos tarnybai.

Pareigos ir šventumas

13. Šventumą kunigai pasieks savitu būdu, nuoširdžiai ir nenuilstamai atlikdami savo pareigas Kristaus Dvasioje.

Būdami Dievo žodžio tarnautojai, jie kasdien skaito ir girdi tą Dievo žodį, kurio turi mokyti kitus. Stengdamiesi tą žodį priimti ir patys, jie taps vis tobulesniais Viešpaties mokiniais, kaip Timotiejui sako apaštalas Paulius: „Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą. Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4, 15–16). Mat ieškodami, kaip apmąstytus dalykus tinkamiau perteikti kitiems⁹⁹, jie giliau įžvelgs „nesuvokiamus Kristaus turtus“ (Ef 3, 8) ir daugeriopą Dievo išmintį¹⁰⁰. Atmindami, kad Viešpats atveria širdis¹⁰¹ ir kad jų kilnumas kyla ne iš jų pačių, o iš Dievo galybės¹⁰², pačiu žodžio perdavimu jie glaudžiau susijungs su mokytoju Kristumi ir bus vedami jo Dvasios. Taip su Kristumi bendraudami, jie įsijungs į Dievo meilę, kurios slėpinys, amžiais neapreikštas¹⁰³, atsiskleidė Kristuje.

Būdami šventosios liturgijos tarnautojai, ypač per Mišių auką, kunigai ypatingu būdu atstovauja Kristaus asmeniui, kuris paaukojo save žmonių šventinimui. Todėl jie kviečiami gyvenime daryti tai, ką išreiškia ženklais, ir, minėdami Viešpaties mirties slėpinį, stengtis savo narius numarinti ydoms ir geismams¹⁰⁴. Eucharistinės aukos, kuria dvasininkai atlieka pagrindinę savo pareigą, slėpinyje nuolat vyksta mūsų išganymo darbas¹⁰⁵ . Tad labai patartina atnašauti Šv. Mišias kasdien, nes jos yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas ir tada, kai tikintieji negali jose dalyvauti¹⁰⁶. Taip kunigai, jungdamiesi su kunigo Kristaus veikimu, kasdien aukoja visą save Dievui; stiprindamiesi Kristaus kūnu, jie visa širdimi įsijungia į meilę to, kuris atiduoda save tikintiesiems kaip maistą. Teikdami sakramentus, jie irgi jungiasi su Kristaus norais ir jo meile; tai ypač pasakytina apie tai, kad kiekvienu momenetu jie pasirengę teikti atgailos sakramentą bet kuriam pagrįstai to prašančiam tikinčiajam. Per Dievo tarnybą jų lūpomis byloja Bažnyčia, nuolatos besimeldžianti visos žmonijos vardu drauge su Kristumi, kuris „yra amžinai gyvas, kad mus užtartų“ (Žyd 7, 25).

Kaip Dievo tautos vadovus ir ganytojus, Ganytojo meilė juos skatina aukoti gyvybę už savo avis¹⁰⁷, būti pasirengusiems didžiausiai aukai, sekant pavyzdžiu dvasininkų, ir mūsų laikais neatsisakiusių paaukoti savo gyvybę. Būdami žmonių tikėjimo ugdytojai, Kristaus kraujui laiduojant, jog įžengs į šventovę (plg. Žyd 10, 19), jie artinasi į Dievą „tyra širdimi ir giliu tikėjimu“ (Žyd 10, 22). Jie sudeda tvirtą viltį į savo tikinčiuosius¹⁰⁸, kad galėtų paguosti sielvarto slegiamuosius, įkvėpdami tos pat drąsos, kurios Dievas ir jiems patiems įkvepia¹⁰⁹. Būdami bendruomenės vadovai, jie puoselėja savyje sielų ganytojui būdingą askezę, atsisakydami asmeninių patogumų, ieškodami ne savo, o daugelio naudos, idant tie būtų išganti¹¹⁰. Jie nuolat stengiasi kaskart tobuliau atlikti pastoracinį darbą ir prireikus yra pasirengę imtis naujų pastoracijos metodų, vadovaudamiesi meilės Dvasia, dvelkiančia, kur nori¹¹¹.

Gyvenimo vienybė ir darna

14. Šiandieniame pasaulyje žmonėms tenka atlikti daugybę visokiausių pareigų ir iškyla įvairiausių problemų, kurias paprastai reikia spręsti tuojau pat. Paskęstantiems įvairiuose užsiėmimuose dažnai gresia pavojus pasimesti. O kunigai, prislėgti bei blaškomi gausių savo pašaukimo darbų, ne be baimės gali savęs klausti, kaip galima darniai sujungti išorinę veiklą su vidiniu gyvenimu. Šios gyvenimo vienybės neįgyjama nei grynai išorišku tarnybos darbų derinimu, nei vien pamaldumo priemonėmis, nors jos ir daug padeda. Gyvenimo darną kunigai sukurs savyje, jei savo tarnybos pareigas atliks sekdami Viešpačiu Kristumi, kurio valgis buvo vykdyti jį siuntusio Tėvo valią ir taip atlikti pavestąjį darbą¹¹².

Kad ir toliau pasaulyje per Bažnyčią be paliovos būtų vykdoma ši Tėvo valia, Kristus veikia per savo tarnautojus ir yra nuolatinis jų gyvenimo vienybės pradas bei šaltinis. Tad kunigai savo gyvenimo vienybę pasieks, jeigu kartu su Kristumi visur įžvelgs Tėvo valią ir aukosis už jiems pavestąją kaimenę¹¹³. Taip vykdydami Gerojo Ganytojo pareigas, pačiuose pastoracinės meilės darbuose jie atras kunigiškojo tobulumo ryšį, jungiantį vienybėn jų gyvenimą ir veiklą. O ši pastoracinė meilė¹¹⁴ labiausiai plaukia iš eucharistinės aukos, kuri dėl šios priežasties yra viso kunigo gyvenimo centras ir šaknys. Tad kunigo dvasia tesistengia suimti savin, kas vyksta ant aukos altoriaus. O tai pasiekti galės tik patys dvasininkai, stengdamiesi malda vis giliau prasiskverbti į Kristaus slėpinį.

Kad šią savo gyvenimo vienybę galėtų įgyvendinti ir konkrečiai, kunigai teapsvarsto visus savo darbus, mėgindami suprasti, kokia yra Dievo valia¹¹⁵, tai yra suvokti, kiek jie atitinka evangelinės Bažnyčios misijos reikalavimu. Juk ištikimybės Kristui negalima atsieti nuo ištikimybės Bažnyčiai. Idant kunigų darbas nebūtų veltui¹¹⁶, pastoracinė meilė reikalauja darbuojantis visuomet palaikyti glaudų ryšį su vyskupais ir kitais broliais kunigais. Šitaip veikdami, kunigai ras savo gyvenimo vienybę pačioje Bažnyčios misijos vienybėje ir taip jungsis su Viešpačiu, o per jį Šventojoje Dvasioje – su Tėvu, idant galėtų prisipildyti paguodos it būti pertekę džiaugsmo¹¹⁷.

-