ANTRAS SKYRIUS. DIEVO TAUTA

Naujoji Sandora ir naujoji tauta

9. Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui (plg. Apd 10, 35). Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė, istorijos bėgyje apreikšdamas jiems save bei savo valios planą ir pašvęsdamas juos sau. Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas. „Tikėkit manimi, ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. [...] Įdiegsiu juose savo įstatymą, įrašysiu jiems jį į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. [...] Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai Viešpaties žodis“ (Jer 31, 31–34). Kristus įkūrė tą naująją sandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą (plg. 1 Kor 11, 25), pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta. Juk tikintieji Kristų, gyvojo Dievo žodžiu atgimę ne iš gendančios, o iš negendančios sėklos (plg. 1 Pt 1, 23), ne iš kūno, o iš vandens ir Šventosios Dvasios (plg. Jn 3, 5–6), tampa „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“, kuri seniau buvo „ne tauta, o dabar Dievo tauta“ (1 Pt 2, 9. 10).

Tos mesijinės tautos galva yra Kristus, „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums nuteisinti“ (Rom 4, 25), dabar gavęs vardą, aukštesnį už kiekvieną kitą vardą, ir garbingai karaliaująs danguje. Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė. Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo (plg. Jn 13, 34). Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje, kai pasirodys Kristus, mūsų gyvenimas (plg. Kol 3, 4), ir „pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Taigi toji mesijinė tauta, nors visų žmonių iš tikrųjų neaprėpia ir ne kartą atrodo kaip menka kaimenė, visai žmonių giminei yra tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga. Kristaus įsteigta gyvybės, meilės ir tiesos bendrystei, ji taip pat jo skiriama būti visiems atpirkimo priemone ir siunčiama visam pasauliui kaip pasaulio šviesa ir žemės druska (plg. Mt 5, 13–16).

Lygiai kaip kūniškasis Izraelis, keliaująs per dykumą, jau buvo vadinamas Dievo Bažnyčia (2 Ezd 13, 1; plg. Sk 20, 4; Įst 23, 1 tt.), taip ir naujasis Izraelis, žengiąs per dabartinį pasaulį ir ieškąs būsimojo, išliekančio miesto (plg. Žyd 13, 14), yra vadinamas Kristaus Bažnyčia (plg. Mt 16, 18), nes įsigijo ją savo krauju (plg. Apd 20, 28), pripildė savo Dvasios, aprūpino tinkamomis regimosios ir socialinės vienybės priemonėmis. Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį, ir sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas¹⁵. Skirta paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą.

Dievo tautos bendroji kunigystė

10. Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas (plg. Žyd 5, 1–5), iš naujosios tautos „padarė [...] karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 6; plg. 5, 9–10). Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste, idant visais krikščionio žmogaus darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos ir skelbiama šlovė to, kuris juos pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą (plg. 1 Pt 2, 4–10). Todėl visi Kristaus mokiniai, ištvermingai melsdamiesi ir šlovindami Dievą (plg. Apd 2, 42–47), turi atnašauti save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (plg. Rom 12, 1), kiekvienoje žemės vietoje liudyti Kristų ir ieškantiesiems aiškinti juose slypinčią amžinojo gyvenimo viltį (plg. 1 Pt 3, 15).

Bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena kitai skirtos, ir tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje¹⁶. Tarnaujantysis kunigas savo turima šventąja galia ugdo ir veda kunigiškąją tautą, atstovaudamas Kristaus asmeniui įvykdo eucharistinę auką ir visos tautos vardu atnašauja ją Dievui, o tikintieji savo karališkąja kunigyste susijungia Eucharistijos aukoje¹⁷ ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile.

Sakramentai

11. Šventas ir organiškas kunigiškosios bendruomenės pobūdis įvykdomas sakramentais ir dorybėmis. Tikintieji krikštu įjungiami į Bažnyčią ir jo įspaudžiamu ženklu paskiriami krikščionių religijos kultui; atgimę Dievo vaikais, jie žmonių akivaizdoje privalo išpažinti iš Dievo per Bažnyčią gautąjį tikėjimą¹⁸. Sutvirtinimo sakramentu jie tobuliau sujungiami su Bažnyčia, apdovanojami ypatinga Šventosios Dvasios stiprybe ir šitaip dar griežčiau įpareigojami kaip tikri Kristaus liudytojai skleisti ir ginti tikėjimą žodžiu ir veiksmu¹⁹. Dalyvaudami eucharistinėje aukoje, kuri yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė, jie Dievui atnašauja dievišką auką ir kartu su ja save pačius²⁰. Tiek aukodami, tiek priimdami šventąją komuniją, visi savaip dalyvauja liturginiame veiksme, bet ne sumišai, o vieni vienaip, kiti kitaip. Be to, šventojoje puotoje stiprindamiesi Kristaus kūnu, jie akivaizdžiai išreiškia Dievo tautos vienybę, kurią šis prakilniausiasis sakramentas deramai ženklina ir įstabiai kuria.

Einantieji atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti. Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jiems kančias ir juos gelbėtų (plg. Jok 5, 14–16); ji net ragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi (plg. Rom 8, 17; Kol 1, 24; 2 Tim 2, 11–12; 1 Pt 4, 13) ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos gerovės. Šventojo luomo ženklu paženklinami tikintieji Kristaus vardu paskiriami ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone. Galiausiai susituokusieji krikščionys santuokos sakramentu ženklina vienybės bei vaisingos meilės tarp Kristaus ir Bažnyčios slėpinį ir patys yra to slėpinio dalininkai (plg. Ef 5, 32), santuokiniame gyvenime padėdami vienas kitam siekti šventumo, susilaukdami vaikų bei juos auklėdami; todėl jų būsena ir luomas Dievo tautoje yra jiems suteikta dovana²¹. Iš santuokos kyla šeima, kurioje gimsta nauji žmonių bendruomenės nariai; juos Šventosios Dvasios malonė krikštu padaro Dievo vaikais, kad jo tauta nesibaigtų per amžius. Šioje savotiškoje namų Bažnyčioje tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą.

Aprūpinti tokiomis ir taip gausiomis išganymo priemonėmis, visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra pats Tėvas.

Tikėjimas ir charizmos

12. Sventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiskosios tarnybos dalininkė, visur gyvai jį liudija, ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu, ir aukoja Dievui šlovinimo auką – jo vardą išpažįstančių lūpų vaisių (plg. Žyd 13, 15). Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, „nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio“²² visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės. Tuo tiesos Dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį (plg. 1 Tes 2, 13), nenutoldama laikosi „vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“ (Jud 3) ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime.

Tačiau Šventoji Dvasia Dievo tautą šventina, veda ir puošia dorybėmis ne ne vien per sakramentus bei tarnybas; savo dovanas dalydama „kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11), ji kiekvieno luomo tikintiesiems taip pat dalija ypatingas malones, jomis padarydama juos tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų naudingam Bažnyčios atnaujinimui ir plėtimui, kaip pasakyta: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7). Tas charizmas, tiek įžymiąsias, tiek paprastesnes ir plačiau paplitusias, reikia priimti su dėkingumu ir džiaugsmu, nes jos pirmiausia pritaikytos ir naudingos Bažnyčios reikmėms. Tačiau ypatingųjų dovanų siekti aklai ar iš jų tikėtis pernelyg daug apaštalavimo vaisių nedera. Spręsti dėl jų tikrumo ir tinkamo naudojimosi turi tie, kurie vadovauja Bažnyčiai; jiems ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera (plg. 1 Tes 5, 12. 19–21).

Dievo tautos visuotinumas

13. Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas – iš pat pradžių sukurti vieningą žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti vienybėn (plg. Jn 11, 52). Tuo tikslu Dievas atsiuntė savo Sūnų, paskyręs jį visatos paveldėtoju (plg. Žyd 1, 2), idant būtų visų mokytojas, karalius ir kunigas, naujosios ir visuotinės Dievo vaikų tautos galva. Tuo tikslu Dievas atsiuntė ir savo Sūnaus Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją, kuri visai Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam yra jų sambūrio ir vienybės apaštalų mokyme ir bendravime, duonos laužyme ir maldose pradas (plg. Apd 2, 42 gr. tekstas).

Taigi visose žemės tautose yra viena Dievo tauta, iš visų tautų imantii piliečius, bet ne žemiško, o dangiško pobūdžio karalystei. Mat visi po pasaulį išsibarstę tikintieji bendrauja vieni su kitais Šventojoje Dvasioje, ir šitaip „Romos soste sėdintysis žino, jog Indijos gyventojai yra jo bendruomenės nariai“²³. Kadangi Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio (plg. Jn 18, 36), Bažnyčia, arba Dievo tauta, įvesdama šią karalystę, nieko neatima iš laikinojo bet kurios tautos gėrio, priešingai, puoselėja jį ir priima visa, kas gera tautų gebėjimuose, pasiekimuose ir papročiuose, o priimdama apvalo, stiprina ir pakylėja. Ji atmena turinti rinkti derlių drauge su tuo Karaliumi, kuriam tautos duotos kaip paveldas (plg. Ps 2, 8) ir į kurio miestą jos neša savo dovanas bei turtus (plg. Ps 72, 10; Iz 60, 4–7; Apr 21, 24). Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje²⁴.

Šio katalikiškumo dėka kiekviena dalis praturtina kitas ir visą Bažnyčią savo turimomis dovanomis. Šitaip visuma ir paskiros dalys auga, tarpusavyje bendraudamos ir siekdamos pilnatvės vienybėje. Todėl Dievo tauta ne vien surinkta iš įvairių tautų, bet ir pati sudaryta iš įvairių luomų. Mat tarp jos narių esama skirtybių – tiek pagal pareigas, nes kai kurie eina šventąją tarnybą savo brolių gerovei, tiek pagal luomą ir gyvenimo būdą, nes daugelis, vienuoliškai siekdami šventumo siauresniu keliu, skatina brolius savo pavyzdžiu. Todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas, tačiau nepažeidžiančios pirmenybės, kuri priklauso Petro Sostui, ir jis vadovauja visam artimo meilės susirinkimui²⁵, laiduoja teisėtą įvairovę ir sykiu budi, kad skirtumai, užuot kenkę vienybei, kaip tik jai tarnautų. Pagaliau todėl ir įvairias Bažnyčios dalis sieja artimos bendrystės ryšiai dvasinių turtų, apaštalaujančių darbuotojų ir laikinųjų išteklių atžvilgiu. Mat Dievo tautos nariai pašaukti dalytis gėrybėmis, ir toms pavienėms Bažnyčioms galioja apaštalo žodžiai: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone“ (1 Pt 4, 10).

Taigi šiai katalikiškai Dievo tautos vienybei, iš anksto skelbiančiai ir žadančiai visuotinę taiką, pašaukti visi žmonės, ir jai įvairiais būdais priklauso arba yra skiriami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji Kristų, tiek galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti išganymui.

Katalikai

14. Tad Šventasis Sinodas pirmiausia kreipia savo žvilgsnį į tikinčiuosius katalikus. Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, jis moko, kad ši keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias yra Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto būtinybę (plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), jis sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti.

Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors ir įjungtas į Bažnyčią, nėra išganomas tas, kuris, ištvermingai nemylėdamas, pasilieka joje „kūnu“, o ne „širdimi“²⁶. Tačiau visi Bažnyčios vaikai teatmena, kad jų padėties ypatingumas priskirtinas ne jų pačių nuopelnams, bet ypatingai Kristaus malonei; neatsiliepdami į šią malonę mintimis, žodžiais ir darbais, jie susilauks ne išganymo, bet rūstesnio nuosprendžio²⁷.

Katechumenai, Šventosios Dvasios skatinami pareiškę norą būti įjungti į Bažnyčią, jau pačiu tuo troškimu sujungiami su ja. Motina Bažnyčia juos kaip savus apglėbia meile ir rūpinimusi.

Bažnyčios ryšiai su krikščonimis nekatalikais

15. Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos bendrystės vienybės²⁸. Mat daugelis jų gerbia Šventąjį Raštą kaip tikėjimo ir gyvenimo normą, rodo tikrą religinį uolumą, mylėdami tiki visagalį Dievą Tėvą ir Kristų, Dievo Sūnų, Išganytoją²⁹, yra paženklinti krikštu, kuris juos jungia su Kristumi, ir net pripažįsta bei priima ir kitus sakramentus savo Bažnyčiose ar bažnytinėse bendruomenėse. Daugelis jų džiaugiasi ir vyskupyste, švenčia šventąją Eucharistiją bei puoselėja pamaldumą Dievą pagimdžiusiajai Mergelei³⁰. Prie to dar pridėtina maldų ir kitų dvasinių gėrybių bendrystė, netgi savotiška tikra sąjunga Šventojoje Dvasioje, nes jos pašvenčiamoji galia savo dovanomis bei malonėmis veikia ir juos, kai kuriuos sustiprindama net tada, kai jie žudomi. Šitaip Dvasia visus Kristaus mokinius skatina trokšti ir veikti, Kristaus nustatytu būdu siekiant visų taikaus susijungimo į vieną kaimenę, vadovaujamą vieno ganytojo³¹. Šiuo tikslu Motina Bažnyčia nesiliauja meldusis, vylusis ir veikusi, ragindama savo vaikus apsivalyti ir atsinaujinti, kad jos veide ryškiau suspindėtų Kristaus ženklas.

Nekrikštytieji

16. Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos³². Pirmiausia tai tauta, kuriai buvo duotos sandoros bei pažadai ir iš kurios kūno atžvilgiu kilo Kristus (plg. Rom 9, 4–5), savo išrinktumu didžiai brangi tauta dėl jos protėvių, nes Dievo dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (plg. Rom 11, 28–29). Išganymo planas aprėpia ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną. Net ir nuo tų, kurie šešėliuose ir atvaizduose ieško nežinomo Dievo, tas Dievas nėra toli, nes visiems jis teikia gyvybę, alsavimą bei visa kita (plg. Apd 17, 25–28) ir kaip Išganytojas nori išganyti visus žmones (plg. 1 Tim 2, 4). Iš tiesų kas ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą³³. Dieviškoji Apvaizda neatsisako teikti išganymui reikalingų priemonių nė tiems, kurie, nebūdami patys dėl to kalti, tiesiogiai dar nepripažįsta Dievo, tačiau stengiasi, ne be jo malonės, eiti teisingu gyvenimo keliu. Visa, kas juose gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai³⁴ ir dovana to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų gyvenimą. Tačiau dažniau žmonės, piktojo suvedžioti, būna pasidavę tuštiems apmąstymams ir išmainę Dievo tiesą į melą, tarnaudami kūriniams, o ne Kūrėjui (plg. Rom 1, 21 ir 25), arba, be Dievo gyvendami ir mirdami šiame pasaulyje, neapsaugoti nuo kraštutinės nevilties. Todėl Bažnyčia Dievo garbei ir visų jų išganymui uoliai rūpinasi misijų darbu, atmindama Viešpaties priesaką: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).

Bažnyčios misijinis pobūdis

17. Kaip Sūnus buvo pasiųstas tėvo, taip jis siuntė ir apaštalus (plg. Jn 20, 21), sakydamas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). Šį iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą iš apaštalų perėmė Bažnyčia, idant jis būtų vykdomas iki pat žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8). Todėl ji prisiima apaštalo žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! “ (1 Kor 9, 16), todėl ji niekada nesiliauja siuntusi šauklių, kol naujos Bažnyčios visiškai įsikuria ir pačios gali tęsti evangelizavimo darbą. Šventoji Dvasia ragina ją bendradarbiauti visiškai įgyvendinant Dievo planą, kuriuo jis Kristų padarė viso pasaulio išganymo pagrindu. Skelbdama Evangeliją, Bažnyčia klausytojus patraukia tikėti ir išpažinti tikėjimą, parengia krikštui, išvaduoja iš klaidos vergijos ir įjungia juos į Kristų, kad jį mylėdami pasiektų pilnatvę jame. Ji rūpinasi, kad visoks gėris, pasėtas žmonių širdyse ir dvasioje arba tautoms būdingose apeigose ir kultūrose, ne tik nepražūtų, bet būtų išgydytas, pakylėtas ir panaudotas Dievo garbei, velnio sąmyšiui ir žmogaus laimei. Kiekvienas Kristaus mokinys įpareigotas savo išgalėmis skleisti tikėjimą³⁵. Kiekvienas gali krikštyti tikinčiuosius, tačiau būtent kunigui paliekama tęsti kūno statybą eucharistine auka, įvykdant pranašo lūpomis tartus Dievo žodžius: „Juk nuo saulės patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautose. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardui“ (Mal 1, 11) ³⁶. Taigi Bažnyčia kartu ir meldžiasi, ir dirba, idant visas pasaulis virstų Dievo tauta, Viešpaties kūnu bei Šventosios Dvasios šventykla, ir Kristuje, visų Galvoje, visatos Kūrėjui ir Tėvui būtų teikiama visa garbė ir šlovė.