III. Kunigų gyvenimo priemonės

Dvasinio gyvenimo ugdymas

18. Be sąmoningo savo tarnybos atlikimo, vienybei su Kristumi visomis savo gyvenimo aplinkybėmis puoselėti kunigai turi ir kitų, bendrų ir ypatingų, naujų ir senų priemonių, kurių Šventoji Dvasia niekada nesiliauja Dievo tautai tiekti ir kuriomis Bažnyčia, siekdama savo narių šventinimo, pataria, o kartais net įsako¹⁴⁵ naudotis. Iš visų dvasinių priemonių svarbiausia vieta skiriama tiems veiksmams, kuriais Kristaus tikintieji penimi Dievo žodžiu nuo dvejopo stalo – Šventojo Rašto ir Eucharistijos¹⁴⁶. Niekam ne paslaptis, kaip svarbu pačių kunigų šventumui uoliai ir dažnai tuos veiksmus atlikti.

Su Gelbėtoju ir Ganytoju Kristumi sakramentinės malonės tarnautojus kuo glaudžiausiai vienija vaisingas sakramentų priėmimas, ypač dažna sakramentinė išpažintis: pasirengus kasdieniu sąžinės patikrinimu, ji didžiai skatina širdies atsivertimą į gailestingumo Tėvo meilę. Šventojo Rašto skaitymu maitinama tikėjimo šviesa įgalina kunigus uoliai ieškoti Dievo valios ženklų bei jo malonės įkvėpimo įvairiuose gyvenimo įvykiuose ir taip tapti vis imlesnius tam uždaviniui, kuriam Šventoji Dvasia yra juos skyrusi. Įstabus to imlumo pavyzdys jiems visados yra palaimintoji Mergelė Marija, vedama Šventosios Dvasios visą save pašventusi žmonių atpirkimo slėpiniui¹⁴⁷. Ją kaip vyriausiojo ir amžinojo Kunigo motiną, apaštalų karalienę ir jų tarnybos globėją kunigai tegerbia ir temyli sūnišku pamaldumu ir kultu.

Kad galėtų ištikimai atlikti savo tarnybą, kunigai kasdien tesikalba su Viešpačiu Kristumi, lankydami ir asmeniškai garbindami švenčiausiąją Eucharistiją. Su noru teatlieka rekolekcijas ir didžiai tevertina dvasinį vadovavimą. Visokiais būdais, išbandyta proto maldą ir įvairiomis laisvai pasirenkamomis maldos formomis, kunigai tesiekia ir karštai teprašo Dievą tos tikrojo garbinimo dvasios, kuria jie kartu su pavestąja jiems kaimene glaudžiai susivienytų su Naujojo Testamento Tarpininku Kristumi ir galėtų kaip įvaikiai šaukti: „Abba, Tėve!“ (Rom 8, 15).

Mokymasis

19. Vyskupas per šventimus ragina kunigus „būti brandžius moksle“ ir kad jų mokymas teiktų „dvasinį vaistą Dievo tautai“¹⁴⁸. Įšventintojo tarnautojo mokslas privalo būti šventas, nes jo semiamasi iš šventojo šaltinio ir jis nukreiptas į šventą tikslą. Pirmiausia jo semiamasi iš Šventojo Rašto skaitymo ir apmąstymo¹⁴⁹, tačiau taip pat jis vaisingai maitinamas ir Bažnyčios Tėvų bei Mokytojų raštų ir kitų Tradicijos paminklų studijomis. Be to, idant galėtų tinkamai atsakyti į šio amžiaus žmonių keliamus klausimus, kunigai privalo gerai pažinti Magisteriumo, ypač Susirinkimų ir popiežių dokumentus bei tai, ką sako geriausi pripažinti teologai.

Kadangi mūsų laikais žmogiškoji kultūra, taip pat ir teologijos mokslai, sparčiai žengia pirmyn, kunigai raginami nuolat tinkamai gilinti savo dieviškųjų ir žmogiškųjų mokslų žinias ir taip pasirengti geriau sueiti į pokalbį su savo amžininkais.

Kad kunigai galėtų lengviau atsidėti studijoms ir veiksmingiau mokytis Evangelijos skelbimo bei apaštalavimo metodų, tebūnie kuo stropiausiai parūpinama atitinkamų priemonių, kaip antai konkrečių kraštų sąlygoms pritaikytų kursų ir kongresų, pastoracijos studijoms skirtų centrų, bibliotekų, sumanių tinkamai vadovaujančių studijoms asmenų. Be to, vyskupai skyrium arba drauge teapsvarsto, kaip visi jų kunigai geriausiai galėtų nustatytu laiku, ypač praėjus keletui metų po šventimų¹⁵⁰, lankyti kursus, kuriuose jiems būtų suteikiama proga tiek geriau pažinti pastoracijos metodus ir teologijos mokslus, tiek sustiprinti savo dvasinį gyvenimą bei pasidalyti su konfratrais apaštalavimo patirtimi¹⁵¹. Šiomis ir kitomis tinkamomis priemonėmis tebūnie ypač rūpestingai padedama kunigams, ką tik paskirtiems klebonais arba skiriamiems naujam pastoraciniam darbui ar siunčiamiems į kitą vyskupiją bei kitą šalį.

Galiausiai vyskupai tesirūpina, kad kai kurie kunigai atsidėtų gilesnėms šventųjų mokslų studijoms ir niekada nepristigtų tinkamų mokytojų ugdyti klierikams ir padėti kitiems dvasininkams bei tikintiesiems įgyti reikalingų žinių bei prisidėti prie Bažnyčiai būtinos sveikos teologinės pažangos ugdymo.

Teisingas atlyginimas

20. Dievo tarnyboje jiems pavestų pareigų vykdymui atsidėje kunigai verti gauti teisingą atlygį, nes „darbininkas vertas savo užmokesčio“¹⁵², ir „Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 14). Todėl, jei iš kitur kunigams tinkamai neatlyginama, patys tikintieji, kurių gerovei jie ir darbuojasi, yra tikrai įpareigoti stengtis aprūpinti juos ištekliais, būtinais padoriam bei pašaukimo vertam pragyvenimui. Vyskupai privalo šią pareigą tikintiesiems priminti ir pasirūpinti kiekvienas savo vyskupijoje arba, dar geriau, kartu su kitais jiems priklausančioje teritorijoje išleisti nuostatus, deramai laiduojančius padorų išlaikymą tarnaujantiems arba tarnavusiems Dievo tautai kokiose nors pareigose. Atsižvelgiant į pačių pareigų prigimtį ir vietos bei laiko aplinkybes, atlyginimas tebūnie iš esmės vienodas visiems, kurių sąlygos panašios, tai yra toks, kad atitiktų jų padėtį ir, be to, leistų ne tik reikiamai atsilyginti kunigus aptarnaujantiems asmenims, bet ir vienaip ar kitaip padėti stokojantiems – šią tarnybą vargdieniams Bažnyčia ypač aukštai gerbė nuo pat pirmųjų savo dienų. Be to, to atlyginimo turi užteki ir užtarnautoms pakankamos trukmės metinėms atostogoms; vyskupai privalo rūpintis, kad kunigai galėtų šias atostogas gauti.

Svarbiausiu dalyku dera laikyti įšventintųjų tarnautojų atliekamas pareigas. Todėl vadinamosios beneficijų sistemos reikia atsisakyti arba bent ją pertvarkyti taip, kad į pačias beneficijas, tai yra su gautomis pareigomis susijusias teises ir pajamas, būtų žiūrima kaip į antrinį dalyką, o svarbiausiu dalyku teisiškai būtų laikomos pačios bažnytines pareigos, kurias nuo šiol reikia suprasti kaip kiekvieną dvasiniu tikslu skiriamą nuolatinę tarnybą.

Bendrieji fondai ir socialinis draudimas

21. Tebūnie visuomet turimas prieš akis ankstyvosios Jeruzalės Bažnyčios tikinčiųjų pavyzdys, kuriems „visa buvo bendra“ (Apd 4, 32), „kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 35). Todėl labai dera bent ten, kur kunigo išlaikymas visiškai arba daugiausiai priklauso nuo tikinčiųjų aukų, jų rinkimą pavesti tam tikrai vyskupijos įstaigai, kurią valdytų vyskupas, padedamas deleguotų dvasininkų ir, jei atrodo naudinga. gerai ekonominius reikalus pažįstančių pasauliečių. Taip pat pageidautina, kad atskirose vyskupijose arba šalyse, jei tik įmanoma, dar būtų įsteigtas ir bendras fondas, iš kurio vyskupai galėtų patenkinti įvairias kitas Bažnyčią aptarnaujančių asmenų ir šiaip vyskupijos reikmes. Turtingesnės vyskupijos iš jo šaip pat galėtų paremti vargingesniąsias, savo pertekliumi papildydamos anų nepriteklių¹⁵³. Šis fondas taip pat sudarytinas pirmiausia iš tikinčiųjų aukų, tačiau jo įplaukos gali kilti ir iš kitų, teisiškai apibrėžtinų šaltinių.

Kraštuose, kur kunigų socialinis draudimas tinkamai dar nesutvarkytas, vyskupų konferencijos tepasirūpina, visuomet laikydamosi bažnytinių ir valstybinių įstatymų, tuo tikslu įsteigti arba vyskupijų įstaigų, galinčių jungtis tarpusavyje, arba iš karto keletui vyskupijų skirtų įstaigų, arba visą šalies teritoriją apimantį susivienijimą. Prižiūrimos hierarchijos, šios įstaigos turėtų kaip reikianti pasirūpinti tiek derama sveikatos apsauga ir pagalba susirgus, tiek reikiamu išlaikymu tų kunigų, kuriuos prislegia negalia, invalidumas arba senatvė. Dvasininkai teremia šias įstaigas, vadovaudamiesi solidarumo su broliais dvasia, dalydamiesi jų vargais¹⁵⁴ ir kartu atmindami, jog šitaip, nebūgštaudami dėl savo ateities, jie galės geriau laikytis evangelinio neturto ir visiškai atsidėti sielų išganymui. Atitinkami asmenys tesistengia šias įvairių kraštų įstaigas jungti draugėn, kad jos būtų pajėgesnės ir plačiau pasklistų.