IV. Dvasinio ugdymo gilinimas

8. Dvasinis ugdymas tebūnie glaudžiai siejamas su doktrininiu bei pastoraciniu ir tebūnie toks, kad auklėtiniai, ypač padedami dvasios vado¹³, išmoktų per Sūnų Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje visą laiką gyventi nuoširdžioje vienybėje su Tėvu. Šventimais jiems skirta tapti panašiems į Kunigą Kristų, todėl teįpranta ir visą savo gyvenimą jungtis su juo artima draugyste¹⁴. Tegul jie taip gyvena velykiniu Viešpaties slėpiniu, kad sugebėtų jam pašvęsti jiems patikėsimus žmones. Tebūnie jie išmokomi ieškoti Kristaus ištikimai apmąstomame Dievo žodyje, aktyviai išgyvenamuose šventuosiuose Bažnyčios slėpiniuose, ypač Eucharistijoje ir Dievo tarnyboje¹⁵. Teišmoksta jie matyti Viešpatį vyskupe, kuris juos siunčia, ir žmonėse, pas kuriuos jie siunčiami, ypač vargšuose, vaikuose, ligoniuose, nusidėjėliuose ir netikinčiuosiuose. Sūnišku pasitikėjimų temyli ir tegerbia palaimintąją Mergelę Mariją, kurią ant kryžiaus mirštąs Jėzus Kristus skyrė būti motina savo mokiniui.

Tebūnie stropiai ugdomos pamaldumo pratybos, teikiamos garbingosios Bažnyčios tradicijos. Tačiau reikia rūpintis, kad dvasinis ugdymas nesiribotų tik jomis ir nepuoselėtų vien religinio jausmo. Veikiau jau auklėtiniai teišmoksta gyventi pagal Evangeliją, stiprindamiesi tikėjimu, viltimi ir meile, kad, šias dorybes vykdydami, įgytų maldos dvasios¹⁶, sustiprintų ir išsaugotų savo pašaukimą, sutvirtėtų kitomis dorybėmis ir užsidegtų vis didesniu troškimu pelnyti visus žmones Kristui.

9. Tegu auklėtiniai taip persiima Bažnyčios slėpiniu, kurį šis Šventasis Sinodas yra ypatingai nušvietęs, kad, nuolankia ir sūniška meilė susieti su Kristaus vietininku, po šventimų tapę ištikimais savo vyskupo bendradarbiais ir veikdami išvien su konfratrais, jie liudytų tą vienybę, kuri patraukia žmones prie Kristaus¹⁷. Tesimoko jie didžiadvasiškai jungtis į visos Bažnyčios gyvenimą, atmindami šv. Augustino žodžius: „Kiekvienas turi tiek Šventosios Dvasios, kiek jis myli Kristaus Bažnyčią“¹⁸. Seminaristai labai aiškiai tesuvokia, jog jie skirti ne viešpatauti ir ne užimti garbės vietas, o visiškai pasišvęsti Dievo tarnybai ir pastoracinėms pareigoms. Ypač rūpestingai tebūnie ugdomas juose kunigiškas klusnumas, neturto pamėginimas ir savęs atsižadėjimo dvasia¹⁹, kad įprastų greitai atsisakyti net leistinų, bet nenaudingų dalykų ir sekti nukryžiuotuoju Kristumi.

Auklėtiniai tebūnie supažindinami su jų laukiančiomis pareigomis, nenutylint jokių kunigiško gyvenimo sunkumų. Tačiau tenežiūri jie į savo būsimąjį darbą tik kaip į pavojų šaltinį, o verčiau tegu pasirengia iš pačios pastoracinės veiklos semtis kuo daugiausia stiprybės savo dvasiniam gyvenimui.

10. Tebūnie labai rūpestingai parengiami būsimam gyvenimui auklėtiniai, kuriuos šventi apeigų įstatymai griežtai įpareigoja laikytis garbingos kunigiškojo celibato tradicijos. Dėl dangaus karalystės (plg. Mt 19, 12) atsisakydami santuokinės bendruomenės, jie jungsis su Viešpačiu nepadalyta meile²⁰, ypač artimai atitinkančia Naująją Sandorą, ir liudys būsimojo amžiaus prisikėlimą (plg. Lk 20, 36) ²¹. Tas atsisakymas jiems taip pat sėkmingai padės nuolat tobulai mylėti žmones ir, einant kunigo pareigas, įgalins tapti visiems viskuo²². Tebūnie jie giliai įsisąmoninę, jog šią būseną reikia dėkinga dvasia prisiimti ne tik kaip Bažnyčios įstatymo įsakytą, bet ir kaip brangią nuolankiai prašytiną Dievo dovaną, kurią, Šventosios Dvasios malonės skatinami ir padedami, jie tesistengs savo gyvenimu laisvai ir didžiadvasiškai įgyvendinti.

Klierikai tinkamai tesusipažįsta ir su Kristaus bei Bažnyčios tarpusavio meilę vaizduončios krikščioniškosios santuokos (plg. Ef 5, 22–23) pareigomis ir orumu, tačiau drauge temato Kristui paaukotosios skaistybės pranašumą²³. Taip, visa brandžiai ir didžiadvasiškai apsvarstę, jie galės visiškai pasišvęsti Viešpačiui kūnu ir siela.

Auklėtiniai tebūnie perspėti apie skaistybei gresiančius pavojus, ypač gyvenant dabarties laikų visuomenėje²⁴. Panaudodami dieviškąsias ir žmogiškąsias apsaugos priemones, teišmoksta jie taip įausti santuokos atsisakymą į savo būtį, kad celibatas ne tik jokiu būdu nekenktų jų gyvenimui ir veiklai, bet padėtų dar geriau apvalyti dvasią ir kūną, tobulėti brandumu ir giliau pajusti Evangelijos teikiamą palaimą.

11. Tebūnie šventai laikomasi krikščioniškojo auklėjimo nuostatų, jas tinkamai papildant naujaisias sveikatos psichologijos ir pedagogikos atradimais. Išmintingai sutvarkytu ugdymu auklėtiniuose taip pat reikia puoselėti deramą žmogiškąjį brandumą, ypač pasireiškiantį tam tikru dvasios pastovumu, gebėjimu atlikti apgalvotus sprendimus, teisingu įvykių ir žmonių vertinimu. Auklėtiniai teįpranta reikiamai drausminti savo prigimtį; tebūnie ugdoma jų dvasios stiprybė ir apskritai jie teišmoksta branginti dorybes, labai vertinamas žmonių ir iškeliančias jų akyse Kristaus tarnautoją²⁵. Tai būtų nuoširdumas, nuolatinis stengimasis būti teisingam, duoto žodžio laikymasis, mandagumas, meilės lydimas kalbėsenos kuklumas.

Seminarijos drausmė palaikytina ne vien dėl tvirto bendruomeninio gyvenimo ir meilės sustiprinimo. Ji yra ir visos ugdymo programos dalis, būtina įgyti savitvardai, brandinti asmenybei ir ugdyti kitoms būdo savybėms, kurios didžiai padeda tvarkingai ir vaisingai veikti Bažnyčioje. Ta drausmė tebūnie palaikoma taip, kad auklėtiniai būtų vidujai nusiteikę vyresniųjų autoritetą pripažinti iš vidinio įsitikinimo arba dėl sąžinės (plg. Rom 13, 5) ir antgamtinių motyvų. Drausmės reikalavimai tebūnie priderinti auklėtinių amžiui taip, kad jie, palaipsniui išmokdami tvardytis patys, įprastų išmintingai naudotis laisve, savarankiškai bei energingai veikti²⁶ ir bendradarbiauti su konfratrais bei pasauliečiais.

Visą seminarijos gyvenimą, kupiną pamaldumo ir tylos, meilės bei noro padėti vienas kitam, privalu tvarkyti taip, kad jis būtų tarsi pašventimas į būsimąjį kunigo gyvenimą.

12. Vyskupų nuožiūrai paliekama nustatyti reikiamą laikotarpį intensyvesniam dvasinio gyvenimo ugdymui, kad jis įgytų tvirtesnį pagrindą ir auklėtiniai apsispręstų eiti savo pašaukimo keliu brandžiai apsvarstę. Jų nuožiūrai taip pat paliekama įvesti tam tikrą studijų pertrauką arba atitinkamą pastoracinio bandymo laikotarpį, kad būtų geriau ištirtas kandidatų tinkamumas kunigystei. Panašiai, atsižvelgdami į vietos sąlygas, vyskupai nuspręs, ar prailginti bendrosios teisės nustatytą šventimams reikalaujamą amžių; jie taip pat nutars, ar reikalautina, kad baigę teologijos kursą auklėtiniai prieš gaudami kunigystės šventimus kurį laiką darbuotųsi kaip diakonai.