DEKRETAS DĖL BAŽNYČIOS MISIJINĖS VEIKLOS AD GENTES

1965 gruodžio 7

PRATARMĖ

1. Tautoms dieviškai pasiųsta būti „visuotiniu išganymo sakramentu“¹, Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui (plg. Mk 16, 15), stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms. Patys apaštalai, ant kurių Bažnyčia buvo pastatyta, sekdami Kristaus pėdomis, „skelbė tiesos žodį ir pagimdė Bažnyčias“². Jų įpėdinių uždavinys yra šį darbą pratęsti per amžius, „kad Dievo žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas“ (2 Tes 3, 1) ir kad visame pasaulyje būtų skelbiama ir kuriama Dievo karalystė.

Bažnyčia, žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14), šaukiama juo uoliau siekti visos kūrinijos išganymo ir atnaujinimo naujai susidariusiomis dabarties meto žmonijos sąlygomis, kad visa būtų atnaujinta Kristuje, o jame visi žmonės sudarytų vieną šeimą ir vieną Dievo tautą.

Todėl Šventasis Sinodas, dėkodamas Dievui už žymius darbus, nuveiktus didžiadvasiškomis visos Bažnyčios pastangomis, nori nubrėžti misijų veiklos principus ir sutelkti visų tikinčiųjų jėgas, kad Dievo tauta, eidama siauru kryžiaus keliu, visur skleistų amžius žvilgsniu aprėpiančio Viešpaties Kristaus karalystę (plg. Sir 36, 19) ir rengtų jam ateinančiam kelią.