Pirmas straipsnis. Krikščioniškasis liudijimas

Pavyzdys ir dialogas

11. Reikia, kad tose žmonių grupėse Bažnyčia akivaizdžiai veiktų per vietinius ar iš kitur atsiųstus savo vaikus. Mat visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiprinti sutvirtinimo sakramentu, kad visi kiti, matydami jų gerus darbus, garbintų Tėvą (plg. Mt 5, 16) ir geriau įžvelgtų tikrąją žmogiškojo gyvenimo prasmę bei visuotinį žmonių bendrystės ryšį.

Kad krikščionys šiuo liudijimu įstengtų vaisingai liudyti Kristų, tesieja juos su tais žmonėmis pagarba ir meilė, tepripažįsta jie save tų bendruomenių, kuriose gyvena, nariais ir įvairiais žmogiškojo gyvenimo ryšiais bei reikalais teįsijungia į jų kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Tebūnie susipažinę su gyventojų tautinėmis ir religinėmis tradicijomis, džiaugsmingai ir pagarbiai teiškelia aikštėn jose glūdinčius dieviškojo žodžio pėdsakus. Taip pat teatkreipia dėmesį į tautose vykstančius gilius pakitimus ir uoliai tesidarbuoja, kad mūsų amžiaus žmonės nesusvetimėtų dieviškiesiems dalykams, pernelyg pasinėrę į moderniojo pasaulio mokslus bei techniką, bet kaip tik pajustų savyje juo didesnį Dievo apreikštosios tiesos ir meilės ilgesį. Kaip pats Kristus ištyrė žmonių širdžių gelmes ir tikrai žmogišku pokalbiu atvedė juos į dieviškąją šviesą, taip ir jo mokiniai, kupini Kristaus Dvasios, tepažįsta žmones, su kuriais gyvena, ir tesikalba su jais, kad patys iš to nuoširdaus bei kantraus dialogo pamatytų dosniojo Dievo tautoms suteiktus turtus; drauge tesistengia apšviesti tuos turtus Evangelijos šviesa, išlaisvinti juos ir palenkti Dievo Išganytojo viešpatystei.

Artimo meilė

12. Kristaus tikinčiųjų dalyvavimą žmonių bendruomenėje tegaivina ta pati meilė, kuria mus pamilo Dievas, norįs, kad ir mes tokia pat meile vieni kitus mylėtume (plg. 1 Jn 4, 11). Krikščioniškoji meilė iš tikrųjų pasiekia visus, be jokio rasės, visuomeninės padėties ar religijos skirtumo; ji nesiekia pasipelnymo ir nelaukia padėkos. Kaip Dievas mus neužtarnautai pamilo, taip ir tikintieji tesirūpina tik kitu asmeniu, mylėdami jį tuo pačiu veiksmu, kuriuo Dievas siekė žmogaus. Taigi, kaip kad Kristus ėjo per visus miestus ir kaimus, gydydamas visokias ligas ir negalias Dievo karalystės atėjimo ženklan (plg. Mt 9, 35 tt.; Apd 10, 38), taip ir Bažnyčia per savo vaikus sueina į ryšį su visokiausiais žmonėmis, o labiausiai – su vargdieniais bei prispaustaisiais ir noriai jiems atsiduoda (plg. 2 Kor 12, 15). Ji dalyvauja jų džiaugsmuose ir skausmuose, pažįsta jų gyvenimo siekius ir mįsles, drauge su jais kenčia jų mirties agonijoje. Ieškantiems ramybės ji trokšta atsakyti brolišku dialogu, nešdama Evangelijos ramybę ir šviesą.

Kristaus tikintieji patys tesidarbuoja ir tebendradarbiauja su kitais, teisingai tvarkydami ekonominius ir visuomeninius reikalus. Ypač rūpestingai teatsideda vaikų ir jaunuolių auklėjimui įvairiose mokyklose, kurios laikytinos ne tik ypatinga priemone krikščioniškajam jaunimui formuoti ir lavintii, bet ir itin didžios vertės patarnavimu žmonėms, ypač besivystančioms tautoms, iškeliant asmens orumą ir kuriant žmoniškesnes gyvenimo sąlygas. Be to, krikščionys teprisideda prie pastangų visų tų, kurie, kovodami prieš badą, tamsą ir ligas, stengiasi sukurti pasaulyje geresnes gyvenimo sąlygas ir sustiprinti taiką. Šioje srityje tikintieji tesistengia apdairiai jungtis į darbus, kurių imasi privačios ir viešos institucijos, vyriausybės, tarptautinės organizacijos, įvairios krikščionių bendruomenės ir nekrikščioniškos religijos.

Tačiau Bažnyčia jokiu būdu nenori kištis į žemiškos bendruomenės valdymą. Ji nereikalauja sau jokios kitos valdžios, kaip tik tarnavimo, Dievo padedamai, su meile ir ištikimybe žmonėms (plg. Mt 20, 26; 23, 11) ²⁹.

Savo gyvenimu ir veikimu labai glaudžiai susiję su žmonėmis Kristaus mokiniai tikisi galį jiems liudyti Kristų ir darbuotis jų išganymui net ten, kur visapusiškai skelbti Kristų neįmanoma. Juk jie ne siekia grynai materialinės žmonių pažangos bei gerovės, bet, mokydami religinių ir moralinių tiesų, kurias Kristus išryškino savo šviesa, prisideda prie žmonių orumo bei broliškos vienybės kėlimo ir taip palaipsniui atveria jiems platesnį kelią pas Dievą. Taip žmonėms padedama siekti išganymo Dievo ir artimo meile, ir jiems ima ryškėti Kristaus slėpinys, parodantis naują žmogų, kuris sukurtas pagal Dievą (plg. Ef 4, 24) ir kuriame apsireiškia Dievo meilė.