KETVIRTAS SKYRIUS. MISIONIERIAI

Pašaukimas

23. Nors kiekvienas Kristaus mokinys įpareigotas pagal išgales skleisti tikėjimą⁶², Viešpats Kristus iš savo mokinių visuomet pašaukia būti su juo tuos, kuriuos nori, ir siunčia juos skelbti žodį tautoms (plg. Mk 3, 13 t.). Todėl per Šventąją Dvasią, dalijančią charizmas Bažnyčios gerovei taip, kaip jai patinka (plg. 1 Kor 12, 11), jis įdiegia misijų pašaukimą į pavienių žmonių širdis ir pažadina Bažnyčioje institutus⁶³, kurie visai Bažnyčiai priklausančio Evangelijos skelbimo darbo imasi kaip savo uždavinio.

Ypatingu pašaukimu pažymimi kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, apdovanoti tinkamais prigimties bruožais, reikiamomis savybėmis ir gabumais bei pasirengę imtis misijų darbo⁶⁴ savo krašte arba svetur. Paskirti darbui, kuriam jie pašaukti (plg. Apd 13, 2), teisėtos vadovybės pasiųsti, tikėjimo ir klusnumo vedami jie iškeliauja kaip Evangelijos tarnautojai pas tuos, kurie toli nuo Kristaus, „kad pagonys taptų priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta“ (Rom 15, 16).

Dvasingumas

24. Dievo šaukiamas žmogus turi atsiliepti taip, kad, nesitardamas su kūnu ir krauju (plg. Gal 1, 16), visiškai pasišvęstų Evangelijos darbui. Tokiu atsaku atsiliepti jis pajėgia tik skatinamas ir stiprinamas Šventosios Dvasios. Juk siunčiamasis įsijungia į gyvenimą ir misiją to, kuris „apiplėše pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Todėl jis privalo būti pasirengęs visą gyvenimą laikytis savo pašaukimo, išsižadėti savęs bei visko, ką anksčiau turėjo, ir „tapti visiems viskuo“ (1 Kor 9, 22).

Skelbdamas tautoms Evangeliją, su pasitikėjimu teaiškina jis savo atstovaujamo Kristaus slėpinį, iš jo semdamasis drąsos kalbėti, kaip reikia (plg. Ef 6, 19 t.; Apd 4, 31), ir nesigėdydamas kryžiaus papiktinimo. Sekdamas ramiu ir nuolankiaširdžiu savo Mokytoju, teparodo jo jungą esant švelnų, o naštą lengvą (plg. Mt 11, 29 t.). Teliudija savo Viešpatį tikrai evangeliniu gyvenimu⁶⁵, didžia kantrybe, ištverme, švelnumu, neveidmaininga meile (plg. 2 Kor 6, 4 t.), esant reikalui, pasirengęs net pralieti savo kraują. Jis mels Dievą jėgos ir tvirtybės, kad įsitikintų, jog ilgas sielvarto ir kraštutinio neturto išbandymas neša gausų džiaugsmą (plg. 2 Kor 8, 2). Tebūnie įsitikinęs, jog ypatinga Kristaus mokinio dorybė yra klusnumas. Juk Viešpats savo klusnumu atpirko žmonių giminę.

Idant neapleistų juose esančios malonės, Evangelijos šaukliai diena po dienos teatsinaujina dvasia (plg. 1 Tim 4, 14; Ef 4, 23; 2 Kor 4, 16). Ordinarai ir vyresnieji nustatytu laiku tesukviečia misionierius draugėn sustiprinti pašaukimo vilties ir atsinaujinti apaštališkajai tarnybai. Tam net gali būti įsteigti atitinkami namai.

Dvasinis ir moralinis ugdymas

25. Šiam iškiliam uždaviniui būsimasis misionierius rengtinas ypatingu dvasiniu ir moraliniu ugdymu⁶⁶. Juk jis turi būti pasirengęs imtis iniciatyvos, patvarus darbe, ištvermingas sunkumuose, kantriai ir ryžtingai pakeliantis vienatvę, nuovargį, darbo bergždumą. Jis turės eiti pas žmones atvira siela ir širdimi, noriai imtis patikėtų pareigų, didžiadvasiškai prisitaikyti prie neįprastų tautų papročių bei kintančių sąlygų. Vadovaudamasis sutarimu ir abipuse artimo meile, turės dirbti išvien su broliais ir visais kitais atsidedančiais tam pačiam uždaviniui, idant drauge su tikinčiaisiais sekdamas apaštalų bendruomene, būtų vienos širdies ir vienos sielos (plg. Apd 2, 42; 4, 32).

Šių dvasios savybių tebūnie stengiamasi įgyti jau ugdymo laikotarpiu, jos tebūnie uoliai puoselėjamos ir dvasiniu gyvenimu kilninamos bei stiprinamos. Gyvo tikėjimo ir nesugriaunamos vilties kupinas misionierius tebūnie maldos vyras, teliepsnoja galybės, meilės ir protingumo dvasia (plg. 2 Tim 1, 7), teišmoksta pasitenkinti turimais ištekliais (plg. Fil 4, 11). Aukos dvasios vedamas, tesinešioja savyje Jėzaus mirtį, kad Jėzaus gyvenimas veiktų tuose, pas kuriuos jis siunčiamas (plg. 2 Kor 4, 10 t.). Trokšdamas gelbėti sielas, mielai tepaaukoja visa ir patį save sielų gerovei (plg. 2 Kor 12, 15 t.), kasdien atlikdamas „savo pareigas, teauga Dievo ir artimo meile“⁶⁷. Taip su Kristumi paklusdamas Tėvo valiai, vadovaujamas Bažnyčios hierarchijos, jis tęs Atpirkėjo darbą kaip išganymo slėpinio bendradarbis.

Mokymo ir apaštalavimo ugdymas

26. Siunčiami į įvairias tautas misionieriai, kaip geri Kristaus tarnautojai, tebūnie maitinami „tikėjimo žodžiais ir tikruoju mokslu“ (1 Tim 4, 6), kurių pirmiausia semsis iš Šventojo Rašto, gilindamiesi į jų skelbiamą ir liudijamą Kristaus slėpinį.

Todėl visi misionieriai – kunigai, broliai, seserys, pasauliečiai – turi būti rengiami ir ugdomi pagal kiekvieno padėtį, kad galėtų atitikti būsimojo darbo reikalavimus⁶⁸. Nuo pat pradžios mokymo ugdymas jiems tebūnie teikiamas taip, kad aprėptų ir Bažnyčios visuotinumą, ir tautų įvairovę. Tas dėsnis galioja visoms studijoms, kuriomis rengiamasi tarnybaui. Jis taip pat taikytinas ir kitoms mokslo šakoms, kurioios naudingos bendram tautų, kultūrų ir religijų pažinimui, žvelgiančiam ne tik į praeitį, bet ir į dabartį. Kiekvienas, kuris rengiasi vykti į kitą tautą, aukštai tevertina jos gyventojų paveldą, kalbą ir papročius. Būsimajam misionieriui pirmiausia būtina išstudijuoti misiologiją, t.y. pažinti Bažnyčios mokymą ir nuostatas dėl misijinės veiklos, išmanyti amžių būvyje Evangelijos šauklių nueitus kelius, taip pat dabartinę misijų padėtį ir metodus, šiandien laikomus veiksmingesniais⁶⁹.

Nors visas šis ugdymas turi būti prisigėręs pastoracijos dvasios, reikalingas dar ir specialus, gerai organizuotas apaštalavimo ugdymas tiek teorija, tiek praktinėmis pratybomis⁷⁰.

Kiek galint daugiau vienuolių brolių ir seserų tebūnie išmokoma katechizavimo meno ir parengiama taip, kad jie galėtų būti dar geresni apaštalavimo bendradarbiai.

Tik laikinai į misijų veiklą įsijungiantiems asmenims taip pat būtina suteikti jų padėtį atitinkantį ugdymą.

Šis misionierių rengimas tebūnie papildomas pačiuose kraštuose, į kuriuos jie siunčiami, kad čia jie geriau susipažintų su tautų istorija, visuomeninėmis struktūromis ir papročiais, geriau perprastų moralinę jų sanklodą ir religinius įstatymus bei giliausius įsitikinimus, kuriuos jos, vadovaudamosi savo šventomis tradicijomis, yra susidariusios apie Dievą, pasaulį ir žmogų⁷¹. Vietines kalbas misionieriai teišmoksta taip, kad galėtų laisvai ir tiksliai jas vartoti ir šitaip lengviau rastų kelią į žmonių protus ir širdis⁷². Be to, tebūnie gerai supažindinami su ypatingomis krašto pastoracijos problemomis.

Kai kurie misionieriai tebūnie išsamiau parengiami misiologijos institutuose arba įvairiuose fakultetuose ar universitetuose, idant galėtų sėkmingiau atlikti ypatingas užduotis⁷³ ir savo išsilavinimu padėti kitiems misionieriams atlikti misijinį darbą, ypač mūsų laikais keliantį tiek daug sunkumų ir teikiantį tiek galimybių. Taip pat labai pageidautina, kad regioninės vyskupų konferencijos turėtų pakankamai tokių žinovų ir vaisingai naudotųsi jų mokslu bei patyrimu, susidūre su sunkumais savo pareigose. Tenestinga taip pat asmenų, mokančių labai gerai naudotis technikos bei visuomenės komunikavimo priemonėmis, kurių svarba turėtų būti aiški visiems.

Misijų institutai

27. Nors visi šie dalykai būtinai reikalingi kiekvienam misionieriui, pavienis asmuo vargiai gali jų įgyti. Patirtis liudija, kad ir paties misijų darbo pavieniai žmonės kaip reikiant atlikti neįstengia. Todėl bendras pašaukimas subūrė pavienius asmenis į institutus, kuriuose jie bendromis pajėgomis gali tinkamai pasirengti ir paskui dirbti misijų darbą Bažnyčios vardu, hierarchinės vadovybės vadovaujami. Jau daug šimtmečių tie institutai neša dienos karščio naštą, visiškai arba iš dalies atsidėdami misijų darbui. Šventasis Sostas dažnai jiems yra pavedęs skelbti Evangeliją didžiulėms teritorijoms, ir ten jie subūrė Dievui naują tautą – vietines Bažnyčias su savais ganytojais. Įsteigę tas Bažnyčias savo prakaitu, dažnai net krauju, jie ir ateityje tarnaus joms savo uolumu bei patyrimu ir broliškai bendradarbiaus, tai dirbdami pastoracijos darbą, tai atlikdami ypatingus uždavinius bendrosios gerovės labui.

Kartais jiems teks imtis kai kurių neatidėliotinų darbų, aprėpiančių visą teritoriją, pavyzdžiui, skelbti Evangeliją grupėms arba tautoms, dėl ypatingų aplinkybių dar nepriėmusioms Evangelijos skelbimo arba jam iki tol besipriešinančioms⁷⁴.

Iškilus reikalui, tebūnie pasirengę savo patirtimi ugdyti ir remti asmenis, laikinai atsidedančius misijų veiklai.

Dėl šių priežasčių ir dėl to, kad dar daug tautų reikia atvesti pas Kristų, misijų institutai tebėra nepaprastai reikalingi.