II. Atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės Vakaruose

Ypatinga padėtis

19. Baigiantis viduramžiams Vakaruose prasidėjusios didžiosios krizės metu arba vėlesniais laikais nuo Romos Apaštalų Sosto atsiskyrusias Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes su Katalikų Bažnyčia jungia ypatingas artumas ir glaudūs ryšiai. Juk krikščionių tauta ilgus praėjusius šimtmečius gyveno vienoje bažnytinėje bendruomenėje.

Kadangi šios Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės savo kilme, mokymu ir dvasiniu gyvenimu gerokai skiriasi ne tik nuo mūsų, bet ir tarpusavyje, išsamiai jas apibrėžti būtų pernelyg sunku ir to čia nė neketinama imtis.

Nors ekumeninis sąjūdis ir troškimas susitaikinti su Katalikų Bažnyčia dar ne visur įsigalėjo, turime vilties, kad visuose palengva augs ekumeninė dvasia ir tarpusavio pagarba.

Tačiau reikia pripažinti, kad tarp tų Bažnyčių bei bendruomenių ir Katalikų Bažnyčios esama pastebimų ne vien istorinio, visuomeninio, psichologinio bei kultūrinio pobūdžio skirtumų, bet pirmiausia skiriasi apreikštosios tiesos aiškinimas. Idant, nepaisant tų skirtumų, kuo lengviau užsimegztų ekumeninis dialogas, norime iškelti keletą dalykų, galinčių ir turinčių grįsti ir skatinti šį dialogą.

---

Tikėjimas į Kristų

20. Mūsų mintys pirmiausia krypsta į tuos krikščionis, kurie vieno Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – garbei viešai išpažįsta Jėzų Kristų kaip Dievą ir Viešpatį bei vienatinį Dievo ir žmonių tarpininką. Tiesa, žinome, kad tarp jų ir Katalikų Bažnyčios mokymo esama nemaža skirtumų ir dėl Kristaus, įsikūnijusio Dievo Žodžio, bei jo atpirkimo darbo, taigi ir dėl Bažnyčios slėpinio bei tarnybos, tai pat dėl Marijos vaidmens išganymo vyksme. Tačiau džiaugiamės, matydami, jog atsiskyrusieji broliai žvelgia į Kristų kaip bažnytinės bendrystės šaltinį ir centrą. Apimti troškimo vienytis su Kristumi, jie jaučia poreikį vis labiau ir labiau siekti vienybės ir visur tautoms liudyti savo tikėjimą.

Šventojo Rašto tyrinėjimai

21. Meilė, pagarba ir beveik kultas Šventojo Rašto atžvilgiu skatina mūsų brolius nuolatos ir sumaniai gilintis į šventuosius puslapius: Evangelija „juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16).

Šaukdamiesi Šventosios Dvasios, Šventajame Rašte jie ieško Dievo, kalbančio mums per pranašų paskelbtąjį Kristų, dėl mūsų įsikūnijusį Dievo Žodį. Skaitydami Šventąjį Raštą, jie kontempliuoja Kristaus gyvenimą ir tai, ką dieviškasis Mokytojas skelbė ir darė žmonių išganymui, ypač jo mirties ir prisikėlimo slėpinius.

Tačiau tvirtindami šventųjų knygų dieviškąjį autoritetą, nuo mūsų atsiskyrusieji krikščionys kitaip negu mes žiūri – įvairiose grupėse įvairiai – į santykius tarp Rašto ir Bažnyčios, kurioje pagal katalikų tikėjimą tikrasis Bažnyčios magisteriumas užima ypatingą padėtį, aiškinant ir skelbiant užrašytąjį Dievo žodį.

Vis dėlto šiame dialoge Šventosios Ištaros yra ypatingi įrankiai galingoje Dievo rankoje pasiekti tai vienybei, kurią Išganytojas siūlo visiems žmonėms.

Sakramentai

22. Viešpaties nustatytu būdu deramai suteikiamas ir reikiamu dvasios nusiteikimu priimamas krikšto sakramentas tikrai įjungia žmogų į nukryžiuotąjį ir išaukštintąjį Kristų bei atgimdo jį dalyvauti dieviškajame gyvenime, kaip sako apaštalas: „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12)²⁸.

Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė. Tačiau savaime krikštas tėra tik pradžia ir pirmas žingsnis, nes juo siekiama įgyti Kristaus gyvenimo pilnatvę. Taigi krikštas skirtas visiškam tikėjimo išpažinimui, visiškam įsijungimui į išganymo instituciją, kaip pats Kristus to norėjo, ir galiausiai įsiliejimui į visišką eucharistinę bendrystę.

Nors nuo mūsų atsiskyrusioms bažnytinėms bendruomenėms trūksta iš krikšto plaukiančios visiškos vienybės su mumis, ir jos, ypač dėl šventimų sakramento neturėjimo, kaip mes tikime, neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio substancijos, šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, jos išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo. Todėl dialogo tema turėtų būti mokymas apie Viešpaties Vakarienę, kitus sakramentus, kultą ir Bažnyčios uždavinius.

Krikščioniškas gyvenimas

23. Krikščionišką šių brolių gyvenimą maitina tikėjimas į Kristų, krikšto malonė ir Dievo žodžio skelbimas. Tas gyvenimas reiškiasi privačia malda, Biblijos apmąstymu, krikščionišku šeimos gyvenimu, Dievo šlovinti susirinkusios bendruomenės kultas. Beje, jų kulte matyti bendrosios senovinės liturgijos elementų.

Tikėjimas į Kristų atneša vaisius – šlovinimą ir dėkojimą už Dievo suteiktąsias dovanas ir gyvą teisingumo jutimą bei nuoširdžią artimo meilę. Iš šio veiklaus tikėjimo taip pat yra kilo nemaža institucijų dvasios ir kūno skurdui palengvinti, jaunimui auklėti, žmoniškesnėms visuomeninio gyvenimo sąlygoms kurti, visuotinei taikai stiprinti.

Nors daugelis krikščionių ne visuomet taip, kaip katalikai, supranta moralinius Evangelijos reikalavimus ir nevienodai sprendžia sunkesnius šiandienės visuomenės klausimus, jie ne mažiau negu mes nori laikytis Kristaus žodžio, kaip krikščioniškųjų dorybių šaltinio, ir paklusti apaštalo įsakymui: „ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui ir Tėvui“ (Kol 3, 17). Todėl ekumeninį dialogą galima pradėti nuo Evangelijos pritaikymo moralei.

Pabaiga

24. Taip trumpai nušvietę sąlygas, kuriomis tenka dirbti ekumeninį darbą, ir principus, kuriais jis turi vadovautis, su pasitikėjimu kreipiame savo akis į ateitį. Šis Šventasis Sinodas ragina tikinčiuosius susilaikyti nuo bet kokio lengvapėdiškumo arba neprotingo įkarščio, galinčių pakenkti tikrai vienybės pažangai. Jų ekumeninė veikla negali būti kitokia, kaip tik visiškai ir nuoširdžiai katalikiška, tai yra ištikima tiesai, kurią perėmėme iš apaštalų bei Bažnyčios Tėvų, ir atitinkanti tikėjimą, kurį Katalikų Bažnyčia visuomet išpažino. Drauge ji privalo siekti tos pilnatvės, kurios vis daugiau laiko būvyje Viešpats norėjo savo Kūnui.

Šventasis Sinodas karštai trokšta, kad Katalikų Bažnyčios vaikų ir atsiskyrusiųjų brolių užmojai būtų įgyvendinami vieningai, kad nebūtų statoma jokių kliūčių Dievo Apvaizdos keliams bei užbėgama už akių būsimoms Šventosios Dvasios paskatoms. Be to, jis pareiškia suprantąs, jog šis šventas siekimas sujungti visus krikščionis į vienos vienatinės Kristaus Bažnyčios vienybę viršija žmogaus jėgas ir sugebėjimus. Todėl visą savo viltį jis galiausiai sudeda į Kristaus maldą už Bažnyčią, į Tėvo meilę mums ir į Šventosios Dvasios galią. „O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).