KETVIRTAS SKYRIUS. PASAULIEČIAI

Įžanga

30. Nušvietęs hierarchijos uždavinius, Šventasis Sinodas noriai kreipia savo žvilgsnį į tuos krikščionis, kurie vadinami pasauliečiais. Tiesa, visa, kas pasakyta apie Dievo tautą, lygiai taikoma ir pasauliečiams, vienuoliams bei dvasininkams, tačiau kai kurie dalykai ypatingai susiję su pasauliečiais, vyrais ir moterimis, dėl jų padėties ir paskirties. Ypatingos mūsų meto aplinkybės reikalauja giliau apsvarstyti tų dalykų pagrindus. Įšventintieji ganytojai gerai žino, kiek daug pasauliečiai prisideda prie Bažnyčios gerovės. Taip pat jie žino esą Kristaus paskirti ne tam, kad vieninteliai prisiimtų visą Bažnyčios išganomąją misiją pasaulio atžvilgiu; priešingai, jų kilnus uždavinys yra taip ganyti tikinčiuosius ir taip pripažinti jų tarnybas bei ypatingas dovanas, kad visi savaip ir vieningai varytų bendrą darbą. Juk dera, kad visi, „elgdamiesi pagal tiesą“ augtų meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4, 15–16).

Žodžio „pasaulietis“ prasmė

31. Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui. Tai Kristaus tikintieji, krikštu sujungti su Kristaus kūnu, tapę Dievo tauta ir savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.

Pasauliečius skirianti ypatybė yra jų pasaulietinis pobūdis. Tiesa, ir kunigų luomo nariai kartais gali tvarkyti pasaulietiškus reikalus, net turėti pasaulietišką profesiją. Tačiau dėl savo ypatingo pašaukimo svarbiausia ir pirmiausia jie skirti šventajai tarnybai. O vienuoliai savo luomu nepaprastai ryškiai ir išskirtinai liudija, kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievui be Palaiminimų dvasios. Tuo tarpu pasauliečiams pačiu jų pašaukimu skirta ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią. Jie gyvena pasaulyje, tai yra gyvena imdamiesi visų įvairiausių jo pareigų ir darbų, supami įprastų šeimos ir visuomenės gyvenimo sąlygų, iš kurių tarsi nuausta jų būtis. Dievas juos ten šaukia, idant pagal Evangelijos dvasią atlikdami skirtąsias pareigas jie lyg koks raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo tarsi iš vidaus ir, šitaip spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu, viltimi ir meile, kitiems atskleistų Kristų. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją.

Pasauliečių kaip Dievo tautos narių orumas

32. Dievo įstaigta šventoji Bažnyčia yra tvarkoma ir valdoma nuostabiai įvairiai. „Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 4–5).

Tad viena yra Dievo išrinktoji tauta: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 5); bendras yra narių orumas, plaukiąs iš jų atgimimo Kristuje, bendra vaikų malonė, bendras pašaukimas būti tobuliems; vienas išganymas, viena viltis, nedali meilė. Taigi Kristuje ir Bažnyčioje nėra kokios nelygybės dėl kilmės ar tautybės, visuomeninės padėties ar lyties, nes „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28 gr.; plg. Kol 3, 11).

Taid nors Bažnyčioje ir ne visi eina tuo pačiu keliu, visi yra pašaukti siekti šventumo ir visi yra gavę lygiai tą patį tikėjimą Dievo teisingumo dėka (plg. 2 Pt 1, 1). Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir ganytojais, visi yra lygūs orumu ir visiems tikintiesiems bendra veikla Kristaus kūno statyboje. Viešpaties nustatytas skirtumas tarp šventųjų tarnautojų ir kitų Dievo tautos narių kartu yra jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji susieti abipusės priklausomybės ryšiais. Bažnyčios ganytojai, sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tegu patarnauja tarpusavyje ir kitiems tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir mokytojams. Šitaip įvairovėje visi liudija įstabią Kristaus kūno vienybę: pats malonių, tarnybų ir veiklų skirtingumas jungia Dievo vaikus į viena, nes „visa tai veikia viena ir ta pati Dvasia“ (1 Kor 12, 11).

Dievo maloningumu pasauliečiams broliu yra tapęs Kristus, kuris, nors yra visa ko Viešpats, atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (plg. Mt 20, 28). Taip pat broliai jiems yra tie, kurie, paskirti šventajai tarnybai, Kristaus galia mokydami, pašvęsdami ir valdydami taip gano Dievo šeimą, kad visi laikytųsi naujojo meilės įstatymo. Apie tai labai gražiai rašo šv. Augustinas: „Tai, kas esu jums, mane gąsdina; kas esu su jumis, mane guodžia. Jums esu vyskupas, su jumis – krikščionis. Pirmasis vardas reiškia pareigą, antrasis – malonę; anas reiškia pavojų, o šis – išganymą“¹¹².

Pasauliečių apaštalavimas

33. Sutelkti į Dievo tautą ir sujungti į vieną Kristaus kūną, vadovaujamą vienos galvos, pasauliečiai, kad ir kas jie būtų, kaip gyvi Bažnyčios nariai yra šaukiami dirbti jos plėtojimui ir nuolatiniam šventinimui visomis jėgomis, kurias turi iš Kūrėjo gerumo ir Atpirkėjo malonės.

Pasauliečių apaštalavimas yra dalyvavimas pačios Bažnyčios išganomojoje misijoje. Šiam apaštalavimui pats Viešpats visus skiria krikštu ir sutvirtinimu. O sakramentais, ypač šventąja Eucharistija, perteikiama ir maitinama meilė Dievui ir žmonėms, kuri yra kiekvieno apaštalavimo siela. Pasauliečiai ypač pašaukti skleisti Bažnyčią ir jos veikimą tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kur ji tik jų padedama gali tapti žemės druska¹¹³. Šitaip kiekvienas pasaulietis gautomis dovanomis „pagal Kristaus dovanos mastą“ (Ef 4, 7) tampa pačios Bažnyčios uždavinio liudytoju ir gyvuoju įrankiu.

Be šio apaštalavimo, skirto visiems be išimties Kristaus tikintiesiems, pasauliečiai dar gali būti įvairiais būdais pašaukti tiesiogiai bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu¹¹⁴, kaip tie vyrai ir moterys, kurie padėjo apaštalui Pauliui skelbti Evangeliją, daug darbuodamiesi Viešpatyje (plg. Fil 4, 3; Rom 16, 3 tt.). Be to, jie tinka tam, kad hierarchija juos pasitelktų atlikti kai kurias bažnytines pareigas dvasiniu tikslu.

Tad visi pasauliečiai turi garbingą pareigą darbuotis, idant dieviškasis išganymo planas vis labiau pasiektų visus visų laikų ir visos žemės žmones. Todėl jiems visur turi būti atviras kelias pagal išgales ir laiko reikalavimus patiems veikliai prisidėti prie Bažnyčios išganomojo darbo.

Pasauliečių dalyvavimas bendrojoje kunigystėje ir kulte

34. Aukščiausiasis ir amžinasis kunigas Kristus Jėzus, norėdamas ir pasauliečių pastangomis tęsti savo liudijimą ir tarnavimą, gaivina juos savo Dvasia ir nepaliaudamas skatina imtis kiekvieno gero ir tobulo darbo.

Tiems, kuriuos glaudžiai sujungia su savo gyvenimu ir uždaviniu, jis taip pat suteikia dalį savo kunigystės pareigų, įgalindamas dvasiniu kultu garbinti Dievą ir gelbėti žmones. Todėl pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis (plg. 1 Pt 2, 5), kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.

Pasauliečių dalyvavimas Kristaus pranašiškojoje veikloje ir liudijime

35. Kristus, didysis pranašas, ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio galia paskelbęs Tėvo karalystę, savo pranašavimo uždavinį vykdo toliau, iki tos karalystės garbė bus visiškai apreikšta, tam panaudodamas ne vien hierarchiją, kuri moko jo vardu ir galia, bet ir pasauliečius, kuriuos pasiskiria liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone (plg. Apd 2, 17–18; Apr 19, 10), idant Evangelijos galia sušvistų kasdieniame jų šeimos ir visuomenės gyvenime. Pasauliečiai pasirodo esą pažado vaikai, jei, būdami tvirto tikėjimo ir kupini vilties, atperka esamąjį laiką (plg. Ef 5, 16; Kol 4, 5) ir kantriai laukia būsimosios garbės (plg. Rom 8, 25). Tačiau šios vilties teneslepia jie sielos gelmėse, bet, nuolat atsiversdami ir grumdamiesi „su šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6, 12), teišreiškia ją ir pasaulietinio gyvenimo struktūromis.

Lygiai kaip Naujojo Įstatymo sakramentai, palaiką ir maitiną tikinčiųjų gyvenimą bei apaštalavimą, jau dabar vaizduoja naują dangų ir naują žemę (plg. Apr 21, 1), taip ir pasauliečiai tampa galingais laukiamųjų dalykų tikėjimo (plg. Žyd 11, 1) šaukliais, jei su gyvenimu, kylančiu iš tikėjimo, nedvejodami sujungia tikėjimo išpažinimą. Šitoks evangelizavimas, tai yra Kristaus naujienos skelbimas ir gyvenimo pavyzdžiu, ir žodžiu, būdingas ir ypač veiksmingas tuo, kad vyksta įprastinėmis pasaulio sąlygomis.

Itin vertingas šiam uždaviniui tas luomas, kurį pašventina specialus sakramentas, būtent santuokinis ir šeimos gyvenimas. Kur krikščioniškasis tikėjimas perskverbia ir kasdien vis labiau perkeičia visą gyvenimo būdą, ten yra pratybų laukas ir puiki mokykla pasauliečių apaštalavimui. Ten sutuoktinių laukia jų pašaukimas – būti vienas kitam bei vaikams tikėjimo ir Kristaus meilės liudytojais. Krikščioniškoji šeima didžiu balsu skelbia tiek dabartinės Dievo karalystės dorybes, tiek palaimingojo gyvenimo viltį. Savo pavyzdžiu ir liudijimu ji pasmerkia nuodėmės pasaulį ir apšviečia ieškančius tiesos.

Net užsiėmę laikinaisiais reikalais pasauliečiai gali ir turi savo vertinga veikla evangelizuoti pasaulį. Kai kurie jų, kai šventųjų tarnautojų trūksta arba jie yra siaučiančio persekiojimo trukdomi, kiek galėdami perima kai kurias šventąsias pareigas. Ir net jeigu daugelis jų paskiria visas savo jėgas apaštalavimo darbui, to neužtenka; reikia, kad visi bendradarbiautų, padėdami Kristaus karalystei pasaulyje plėstis ir augti. Todėl pasauliečiai turi uoliai stengtis giliau pažinti apreikštąją tiesą ir karštai melsti Dievą išminties dovanos.

Pasauliečių dalyvavimas karališkojoje tarnyboje

36. Kristus, tapęs klusnus iki mirties ir todėl Tėvo išaukštintas (plg. Fil 2, 8–9), įžengė į savo karalystės garbę. Visa jam pavesta, iki pats save ir visą kūriniją paves Tėvui, idant Dievas būtų visa visame (plg. 1 Kor 15, 27–28). Šia galia jis pasidalijo su mokiniais, kad jie taip pat taptų karališkai laisvi ir išsižadėjimu bei šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės karalystę (plg. Rom 6, 12) ir kad tarnaudami Kristui kituose nuolankumu ir kantrumu atvestų savo brolius pas Karalių, kuriam tarnauti reiškia viešpatauti. Mat Viešpats trokšta plėsti savo karalystę – tiesos ir gyvybės, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalystę¹¹⁵ – tikinčiųjų pasauliečių pastangomis. Toje karalystėje pati kūrinija bus išlaisvinta iš nyksmo vergijos ir pasieks Dievo vaikų garbės laisvę (plg. Rom 8, 21). Tikrai didis pažadas ir didis įsakymas duotas mokiniams: „Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 23).

Tad tikintieji turi įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį, vertę ir paskirtį Dievo garbei ir net pasaulietine veikla taip pat padėti vienas kitam švenčiau gyventi, kad šitaip pasaulis būtų persmelktas Kristaus dvasios ir, viešpataujant teisingumui, meilei ir taikai, veiksmingiau pasiektų savo tikslą. Šį uždavinį turi vykdyti visi, bet pagrindinis vaidmuo čia tenka pasauliečiams. Tad tepanaudoja savo patirtį pasaulio dalykų srityje ir, Kristaus malonei iš vidaus pakylėjant jų veiklą, kiek galėdami tesiekia, kad sukurtosios gėrybės, kaip Kūrėjo nustatyta ir jo Žodžio nušviesta, būtų žmogiškuoju darbu, technika ir kultūra vystomos visų žmonių naudai, geriau jiems paskirstomos ir savitu būdu padėtų visuotinei pažangai žmogiškosios ir krikščioniškosios laisvės srityje. Šitaip Bažnyčios narių pastangomis Kristus vis labiau ir labiau apšvies savo išganingąja šviesa visą žmonių bendruomenę.

Be to, jeigu kurios nors pasaulio institucijos ir sąlygos stumia dorovę į nuodėmę, pasauliečiai jungtinėmis jėgomis tepagydo jas taip, kad atitiktų teisingumo reikalavimus ir, užuot trukdžiusios, padėtų dorybėms reikštis. Tai darydami, jie suteiks moralinę vertę kultūrai ir žmonių veiklai. Šitaip ir pasaulio dirva bus geriau parengta dieviškojo žodžio sėklai, ir Bažnyčiai plačiau atsidarys vartai, pro kuriuos į pasaulį įžengtų taikos žinia.

Kaip reikalauja pats išganymo planas, tikintieji teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai. Tesistengia darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios. Ypač mūsų laikais dera, kad šis skirtumas ir drauge darna kuo skaisčiausiai šviestų iš tikinčiųjų veiksenos, idant Bažnyčios misija galėtų visapusiškiau atitikti ypatingas šiandienio pasaulio sąlygas. Mat, viena vertus, dera pripažinti, kad žemiškoji valstybė, teisėtai prisiėmusi pasaulio rūpesčius, vadovaujasi savais įstatymais, tačiau, antra vertus, pagrįstai reikia atmesti pražūtingą mokymą, skelbiantį, kad visuomenė turi būti kuriama visai nepaisant religijos, ir puolantį bei griaunantį piliečių tikėjimo laisvę¹¹⁶.

Santykiai su hierarchija

37. Kaip ir visi Kristaus tikintieji, pasauliečiai turi teisę iš įšventintųjų ganytojų apsčiai gauti dvasinių Bažnyčios gėrybių, ypač Dievo žodžio ir sakramentų pagalbos¹¹⁷. Tepareiškia jiems savo reikalus ir pageidavimus su ta laisve ir pasitikėjimu, kuri dera Dievo vaikams ir broliams Kristuje. Turimos žinios, kompetencija ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę¹¹⁸. Prireikus tai tebūnie daroma panaudojant Bažnyčios tam tikslui įsteigtas institucijas, visuomet vadovaujantis tiesakalbiškumu, drąsa ir apdairumu, rodant pagarbą ir meilę tiems, kurie savo šventomis pareigomis atstovauja Kristui.

Drauge su visais Kristaus tikinčiaisiais pasauliečiai nedelsdami krikščioniškai klusniai tepriima tai, ką įšventintieji ganytojai Bažnyčios magisteriumo ir vadovybės vardu nutaria. Tebūnie jiems pavyzdžiu Kristus, savo klusnumu iki mirties atvėręs visiems žmonėms palaimingąjį Dievo vaikų laisvės kelią. Taip pat tenepamiršta malda pavesti Dievui savo vyresniųjų, budinčių dėl mūsų sielų, už kurias jie turės tarsi pateikti apyskaitą, kad galėtų tai atlikti džiaugsmingai, o ne vaitodami (plg. Žyd 13, 17).

Įšventintieji ganytojai savo ruožtu tepripažįsta ir teskatina pasauliečių orumą bei atsakomybę Bažnyčioje, noriai tesinaudoja jų apdairiu patarimu, su pasitikėjimu tepatiki jiems Bažnyčios labui tarnaujančias pareigas ir tepalieka veikimo laisvę bei lauką, netgi teskatina savanoriškai imtis darbų. Su tėviška meile atidžiai tesvarsto Kristuje pasauliečių teikiamus sumanymus, norus ir pageidavimus¹¹⁹. Ganytojai pagarbiai tepripažįsta ir teisėtą laisvę, kuri visiems priklauso žemiškojoje valstybėje.

Iš šio šeimiško bendravimo tarp pasauliečių ir ganytojų dera laukti daug naudos Bažnyčiai. Mat pasauliečiams jis stiprina atsakomybės jausmą, ugdo užsidegimą, ir pasauliečiai savo jėgomis lengviau įsijungia į ganytojų darbą. O ganytojai, pasauliečių patyrimo padedami, pajėgia aiškiau ir tinkamiau spręsti tiek apie dvasinius, tiek apie laikinuosius reikalus, ir šitaip visa Bažnyčia, sustiprinta visų savo narių, galės veiksmingiau atlikti savo misiją pasaulio gyvenime.

Pabaiga

38. Kiekvienas pasaulietis turi būti Viešpaties Jėzaus prisikėlimo bei gyvenimo liudytojas ir gyvojo Dievo ženklas. Visi kartu ir kiekvienas savo ruožtu turi maitinti pasaulį dvasiniais vaisiais (plg. Gal 5, 22) ir skleisti jame dvasią, gaivinančią vargdienius, romiuosius ir taikdarius, kuriuos Viešpats Evangelijoje skelbia palaimintais (plg. Mt 5, 3–9), žodžiu, „kas kūnui yra siela, tas pasauliui turi būti krikščionys“¹²⁰.