IV. Švenčiausiosios Mergelės kultas Bažnyčioje

Švenčiausiosios Mergelės kulto prigimtis ir pagrindas

66. Dievo malone Marija yra išaukštinta, po Sūnaus virš visų angelų ir žmonių kaip švenčiausioji Dievo Motina dalyvavusi Kristaus slėpiniuose, tad Bažnyčia pelnytai ją gerbia ypatingu kultu. Jau nuo seniausių laikų palaimintajai Mergelei reiškiama pagarba kaip „Dievo Gimdytojai“, kurios prieglobstin pavojų ir reikmės slegiami tikintieji visada bėga savo maldomis¹⁹². Ypač po Efezo Susirinkimo Marijos kultas Dievo tautoje ėmė nuostabiai augti pagarba ir meile, jos šaukimusi ir jos sekimu, pasak jos pačios pranašiškų žodžių: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis“ (Lk 1, 48–49). Tasai kultas – toks jis visada Bažnyčioje ir buvo – nors ir visiškai ypatingas, iš esmės skiriasi nuo garbinimo kulto, kuris reiškiamas įsikūnijusiam Žodžiui, taip pat Tėvui bei Šventajai Dvasiai, ir tam garbinimui nepaprastai pasitarnauja. Neperžengdama sveiko ir ortodoksalaus mokymo ribų, Dievo Gimdytojai gerbti Bažnyčia patvirtino įvairius pamaldumo pavidalus, pritaikytus laiko ir vietos sąlygomis, tikinčiųjų pobūdžiui ir dvasiai. Jais gerbiant Motiną, deramai pažįstamas, mylimas, garbinamas ir Sūnus, kuriame visa yra (plg. Kol 1, 15–16) ir kuriame amžinasis Tėvas „panorėjo apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19), bei vykdomi Sūnaus įsakymai.

Pastoraciniai nurodymai

67. Šventasis Sinodas apgalvotai moko šio katalikiško mokymo ir drauge ragina visus Bažnyčios vaikus didžiadvasiškai puoselėti palaimintosios Mergelės kultą, ypač liturginį, branginti papročius bei maldos būdus, kuriais ji gerbiama ir apie kuriuos amžių bėgyje yra palankiai atsiliepęs magisteriumas, ir pamaldžiai laikytis praeityje paskelbtų nutarimų dėl Kristaus, palaimintosios Mergelės ir šventųjų paveikslų gerbimo¹⁹³. O teologus ir dieviškojo žodžio skelbėjus Sinodas primygtinai skatina svarstant nepaprastą Dievo Gimdytojos orumą lygiai vengti tiek bet kokio klaidingo perdėjimo, tiek perdėto dvasios siaurumo¹⁹⁴. Magisteriumo vadovaujami gilindamiesi į Šventąjį Raštą, šventųjų Tėvų bei Mokytojų veikalus ir Bažnyčios liturgines apeigas, jie teisingai tenušviečia palaimintosios Mergelės vaidmenį ir privilegijas, kurios visada susijusios su Kristumi, visos tiesos, šventumo ir pamaldumo šaltiniu. Rūpestingai tevengia jie tokių žodžių ir darbų, kurie galėtų atsiskyrusiuosius brolius ar bet kuriuos kitus suklaidinti dėl tikrojo Bažnyčios mokymo. O tikintieji teatmena, kad tikrasis pamaldumas nėra nei koks bergždžias ir praeinąs jausmas, nei kokia tuščia lengvatikybė, bet plaukia iš tikro tikėjimo, kuris veda mus į Dievo Gimdytojos prakilnumo pripažinimą ir skatina mus mylėti savo Motiną sūniška meile bei sekti jos dorybėmis.