PIRMAS SKYRIUS. LITURGIJOS ATNAUJINIMO IR PUOSELĖJIMO PAGRINDINIAI PRINCIPAI

I. Liturgijos prigimtis ir svarba Bažnyčios gyvenimui

Kristaus išganomoji veikla

5. Dievas, kuris „nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), „daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje kalbėjęs protėviams per pranašus“ (Žyd 1, 1), atėjus laiko pilnatvei, pasiuntė savo Sūnų, kūnu tapusį Žodį, Šventąja Dvasia pateptą, skelbti džiugios naujienos beturčiams, gydyti sužeistų širdžių⁸, „dvasios ir kūno gydytoją“⁹, Dievo ir žmonių tarpininką¹⁰. Mat jo žmogiškoji prigimtis, suvienyta su Žodžio asmeniu, buvo mūsų išganymo įrankis. Todėl Kristuje pasirodė „tobulas mūsų sutaikinimo permaldavimas ir buvo dovanota dieviškos dievogarbos pilnatvė“¹¹.

Šį žmonių atpirkimo bei tobulo Dievo pašlovinimo darbą, kurio įvadas buvo nuostabūs Dievo darbai Senojo Testamento tautoje, atliko Viešpats Kristus, ypač savo palaimintosios kančios, prisikėlimo iš numirusiųjų ir garbingo įžengimo į dangų – Velykų slėpinių, kuriuo „Jis mūsų mirtį mirdamas sunaikino ir mums gyvybę prisikeldamas sugrąžino“¹². Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo „nuostabus visos Bažnyčios sakramentas“¹³.

Bažnyčios tęsiama išganomoji veikla įgyvendinama liturgijoje

6. Todėl kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik tam, kad, skelbdami Evangeliją visai kūrinijai¹⁴, jie praneštų, jog Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono valdžios¹⁵ bei mirties ir perkėlė į savo Tėvo karalystę, bet ir tam, kad skelbiamo išganymo darbą vykdytų auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas. Taip per krikštą žmonės įtraukiami į velykinį Kristaus slėpinį; drauge su juo mirę, palaidoti ir prisikėlę¹⁶, jie gauna įsūnystės dvasią, „kurioje šaukiame: Abba, Tėve!“ (Rom 8, 15), ir šitaip tampa tikrais Dievo garbintojais, kurių Tėvas ieško¹⁷. Panašiai, valgydami Viešpaties vakarienę, jie skelbia jo mirtį, iki jis ateis¹⁸. Todėl tą pačią Sekminių dieną, kurią Bažnyčia pasirodė pasauliui, tie, „kurie priėmė“ Petro „žodį, buvo pakrikštyti“ ir „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų, ... garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“ (Apd 2, 41–42, 47). Nuo to laiko Bažnyčia niekada nesiliovė rinkusis švęsti velykinio slėpinio: skaityti, kas „visuose raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27), švęsti Eucharistijos, kurioje „sudabartinama garbinga jo mirties pergalė ir triumfas“¹⁹, ir drauge dėkoti „Dievui už jo neapsakomą dovaną“ (2 Kor 9, 15) Jėzuje Kristuje, „kad būtume jo didybės šlovei“ (Ef 1, 12) šventosios Dvasios dėka.

Kristaus buvimas liturgijoje

7. Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą, Kristus visuomet yra su ja, ypač liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje „dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus“²⁰, ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus²¹. Jis yra savo žodyje, kaip pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20).

Iš tikrųjų į šitokį darbą, kuriuo šlovinamas Dievas ir pašventinami žmonės, Kristus visuomet įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią, kuri šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą.

Tad pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas, o mistinis Kristaus Kūnas, tai yra galva ir jo nariai, viešu tobulu būdu garbina Dievą.

Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui.

Žemiškoji liturgija ir dangiškoji liturgija

8. Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje²². Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi²³.

Liturgija – ne vienintelė Bažnyčios veikla

9. Šventoji liturgija neapima viso Bažnyčios veikimo, nes žmonės, dar prieš galimybę dalyvauti liturgijoje, turi būti pašaukti įtikėti ir atsiversti: „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi jei įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? “ (Rom 10, 14–15).

Todėl Bažnyčia netikintiesiems skelbia išganymo žinią, kad visi žmonės pažintų vienintelį tikrąjį Dievą bei tą, kurį jis pasiuntė, Jėzų Kristų, ir grįžtųsi nuo savo kelių, darydami atgailą²⁴. O tikintiesiems ji visuomet privalo skelbti tikėjimą ir atgailą, be to, parengti juos sakramentams, mokyti laikytis visko, ką Kristus įsakė²⁵, ir skatinti imtis visų meilės, pasišventimo ir apaštalavimo darbų, iš kurių aišku, jog krikščionys, nors ir nebūdami iš šio pasaulio, yra jo šviesa ir garbina Tėvą žmonių akivaizdoje.

Liturgija – Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė

10. Tačiau liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė. Juk apaštalavimo darbais siekiama, kad visi, tikėjimu ir krikštu tapę Dievo vaikais, rinktųsi draugėn, Bažnyčioje garbintų Dievą, dalyvautų aukoje ir valgytų Viešpaties vakarienę.

Antra vertus, pati liturgija skatina tikinčiuosius, kad, „velykinių sakramentų pasotinti“, jie taptų vienos maldingos širdies²⁶; meldžia, kad „gyventų tuo, ką priėmė tikėjimu“²⁷. O Viešpaties sandoros su žmonėmis atnaujinimas įtraukia tikinčiuosius į karštą Kristaus meilę ir ja uždega. Taigi iš liturgijos, ypač iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, trykšta į mus malonė ir jos dėka veiksmingiausiai pasiekiamas žmonių pašventinimas Kristuje bei Dievo pašlovinimas, kurių kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais.

Asmeniško nusiteikimo būtinybė

11. Tačiau, kad šventoji liturgija tikrai veiktų sėkmingiausiai, būtina, kad tikintieji joje dalyvautų su atitinkamu vidiniu nusiteikimu, įsigilintų į tai, ką sako, ir bendradarbiautų su malone, neimdami jos veltui²⁸. Todėl įšventintieji ganytojai turi rūpintis ne tik tuo, kad liturginis veiksmas būtų teisėtai ir leistinai pagal nuostatus atliekamas, bet ir kad tikintieji jame dalyvautų sąmoningai, aktyviai ir vaisingai.

Liturgija ir maldingosios praktikos

12. Tačiau dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventojoje liturgijoje. Tiesa, krikščionis pašauktas bendrai maldai, bet jis taip pat turi eiti į savo kambarį melstis Tėvui, esančiam slapčioje²⁹, netgi, kaip apaštalas moko, be paliovos melstis³⁰. Tas pats apaštalas moko, jog turime visuomet nešioti savyje Jėzaus merdėjimą, idant ir jo gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne³¹. Todėl Mišių aukoje prašome Viešpatį, kad, „priėmęs dvasinę auką, mus pačius“ sau padarytų „amžina dovana“³².

13. Krikščionių liaudies maldingosios praktikos, jei tik atitinka Bažnyčios įstatymus ir nuostatas, yra labai patartinos, ypač jeigu jos leistos Šventojo Sosto.

Taip pat ypatingai gerbtinos atskirų bažnyčių pamaldos, atliekamos vyskupų potvarkiu, laikantis papročių arba teisėtai patvirtintų knygų.

Tačiau šios pamaldos turi taip atitikti liturginį laiką, kad derintųsi su šventąja liturgija, iš jos tarsi plauktų ir į ją vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas žymiai aukščiau.