PENKTAS SKYRIUS. LITURGINIAI METAI

Liturginių metų prasmė

102. Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą, atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų iškilme.

Per metus ji išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo.

Taip minėdama atpirkimo slėpinus, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės.

103. Švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati.

104. Be to, į šį metinį ciklą Bažnyčia yra įtraukusi dienas, kuriomis minimi kankiniai ir kiti šventieji, įvairiopos Dievo malonės iškelti tobulybėn ir jau pasiekę amžinąjį išganymą, danguje tobulai šlovinantys Dievą ir užtariantys mus. Jų gimimu šventumui ji skelbia juose velykinį slėpinį šiuose šventuosiuose, kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių.

105. Pagaliau įvairiais metų laikais pagal tradicinę tvarką Bažnyčia ugdo tikinčiuosius dvasios ir kūno pratybomis, pamokymais, malda, atgaila ir gailestingais darbais.

Todėl Šventasis Susirinkimas nutaria štai ką.

Sekmadienio vertė

106. Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena. Šią dieną krikščionys privalo susirinkti draugėn, idant, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris „atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų... “ (1 Pt 1, 3). Todėl, rūpinantis tikinčiųjų pamaldumu, sekmadienis tebūnie pabrėžtinai švenčiamas kaip pirmapradė šventė, turinti drauge tapti džiaugsmo ir poilsio diena. Kitos šventės, išskyrus pačias reikšmingiausias, neturi būti laikomos už jį svarbesnėmis, nes sekmadienis yra visų liturginių metų pagrindas ir branduolys.

Liturginių metų peržiūrėjimas

107. Liturginiai metai tebūnie taip pertvarkyti, kad su šventais metų laikais susiję tradiciniai papročiai ir tvarka būtų išlaikyti arba atkurti mūsų laikų laikų sąlygomis, išsaugant jų pirminį pobūdį deramam tikinčiųjų pamaldumo ugdymui, švenčiant krikščionių atpirkimo slėpinius ir ypač Velykų slėpinį. Esant reikalui ką nors priderinti prie vietos sąlygų, tai darytina laikantis 39 ir 40 sk. nuostatų.

108. Tikinčiųjų sielos pirmiausia tebūnie kreipiamos į Viešpaties šventes, kuriomis per metus švenčiami išganymo slėpiniai. Todėl bažnytinių metų laikų šventės [Proprium de Tempore] teužima joms prideramą vietą, svarbesnę už šventųjų dienas, idant būtų tinkamai švenčiamas ištisas išganymo slėpinių ciklas.

Gavėnia

109. Dvigubas gavėnios laiko kaip krikšto priminimo arba pasirengimo jam ir kaip atgailos pobūdis, skatinantis tikinčiuosius uoliau klausytis Dievo žodžio bei atsidėti maldai ir šitaip nuteikiantis švęsti Velykų slėpinį, tebūnie aiškiau nušviestas liturgijoje bei liturginėje katechezėje. Todėl:

a) gavėnios liturgijoje gausiau tebūnie panaudojami jai būdingi krikšto elementai, o esant reikalui ir atnaujinami ankstyvesnės tradicijos elementai;

b) tas pat pasakytina apie atgailos elementus. Per katechezę tikintiesiems tebūnie pabrėžiami visuomeniniai nuodėmės padariniai ir tikroji atgailos esmė – nuodėmės kaip Dievo įžeidimo atmetimas. Taip pat tebūnie iškeliamas Bažnyčios vaidmuo atgailos vyksme ir raginama melstis už nusidėjėlius.

110. Gavėnios laiko atgaila tebūnie ne tik vidinė bei individuali, bet ir išorinė bei vieša. Atgailos veiksmai pagal mūsų epochos ir įvairių regionų galimybes tebūnie puoselėjami ir skatinami 22 sk. minimos vadovybės.

Kiekvienu atveju visur tebūnie šventai laikomasi Velykų pasninko Viešpaties kančios ir mirties penktadienį, o jei galima, ir Didįjį šeštadienį, kad į Viešpaties prisikėlimo džiaugsmą būtų žengiama pakilia ir imlia dvasia.

Šventųjų šventės

111. Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas bei paveikslus. Šventųjų šventės skelbia Kristaus įstabius darbus per jo tarnus ir rodo tikintiesiems sektinus pavyzdžius.

Idant šventųjų šventės nenustelbtų pačių atpirkimo slėpinių minėjimo, daugelis jų tebūnie paliekamos švęsti atskiroms Bažnyčioms, tautoms arba vienuoliškoms šeimoms. Visai Bažnyčiai tebūnie skiriamos tik tos, kuriose minimi tikrai visuotinės reikšmės šventieji.