SEPTINTAS SKYRIUS. BAŽNYTINĖ DAILĖ IR BAŽNYTINIAI REIKMENYS

Bažnytinės dailės kilnumas

122. Prie kilniausių žmogaus kūrybinės dvasios reiškimosi būdų visai pagrįstai priskiriama dailė, ypač religinė dailė ir jos viršūnė – bažnytinė dailė. Dėl savo prigimties ji linksta tam tikru būdu žmogiškais kūriniais išreikšti begalinį Dievo grožį ir juo labiau didinti jo garbę bei šlovę, siekdama ne ko kita, kaip kuo labiau prisidėti prie žmonių dvasios maldingo atsigręžimo į Dievą.

Todėl Motina Maitintoja Bažnyčia visada buvo tikrosios dailės draugė ir nuolatos ieškojo jo kilnios pagalbos, ypač tam, kad šventojo kulto daiktai būtų iš tiesų tinkami, dailūs ir gražūs, išreiškiantys ir simbolizuojantys aukštesniąją tikrovę, nuolatos ugdė dailininkus. Be to, Bažnyčia visada pagrįstai save laikė vertintoja, sprendžiančia, kurie dailininkų kūriniai derinasi su tikėjimu, pamaldumu bei religinės tradicijos reikalavimais ir tinka šventam naudojimui.

Ypač uoliai Bažnyčia rūpinosi, kad bažnytiniai reikmenys kilniai ir patraukliai tarnautų kulto grožiui, priimdama tiek medžiagos, tiek formos, tiek puošybos pakeitimus, ilgainiui atnešė technikos pažanga.

Todėl Tėvai šiais klausimais nutarė štai ką.

Dailės stiliai

123. Bažnyčia nė vieno dailės stiliaus nelaikė sau būdingu, bet, atsižvelgdama į tautų būdą bei sąlygas ir į įvairių apeigų reikalavimus, priėmė kiekvieno laikotarpio formas ir šitaip per šimtmečius sukrovė visokeriopai saugotiną dailės lobyną. Tebūnie leista nekliudomai reikštis Bažnyčioje ir mūsų laikų visų tautų bei šalių dailei, jei tik ji su derama pagarba ir taurumu tarnauja bažnytiniams pastatams ir šventoms apeigoms, idant šitaip galėtų savo balsu įsijungti į tą nuostabią garbės giesmę, kurią katalikų tikėjimui praėjusiais amžiais giedojo iškiliausi kūrėjai.

124. Globodami ir skatindami tikrąją bažnytinę dailę, ordinarai tegul labiau atsižvelgai į kilnų grožį, negu vien į prabangą. Tai tinka ir bažnytiniams drabužiams bei reikmenims.

Vyskupai tesirūpina, kad į Dievo namus ir kitas šventas vietas nebūtų įsileidžiama dailės kūrinių, prieštaraujančių tikėjimui, dorai arba krikščioniškajam pamaldumui ir įžeidžiančių tikrąjį religinį jausmą formų iškraipymu arba meniškumo stoka, menkavertiškumu ir imitacija.

Statant bažnytinius pastatus, tebūna stropiai rūpinamasi, kad jie tiktų liturginiams veiksmams atlikti ir skatintų veiklų tikinčiųjų dalyvavimą.

Šventieji paveikslai

125. Tebūna tvirtai laikomasi praktikos bažnyčiose laikyti tikinčiųjų gerbtinus šventus paveikslus, tačiau jie išstatytini saikingai ir tvarkingai, kad nestulbitų krikščioniškosios liaudies ir nenuolaidžiautų neteisingam maldingumui.

126. Spręsdami apie meno kūrinius, vietos ordinarai teatsiklausia vyskupijos babažnytinės dailės komisijos, o reikalui esant ir kitų tikrai patyrusių asmenų bei 44, 45 ir 46 sk. minimų komisijų.

Ordinarai uoliai tesirūpina, kad bažnytiniai reikmenys ir vertingi kūriniai bei Dievo namų puošyba nebūtų gadinama arba naikinama.

Dailininkų ugdymas

127. Vyskupai patys arba per gabius, išmanančius ir mėgstančius dailę kunigus tesirūpina, kad menininkai persiimtų bažnytinio meno ir šventos liturgijos dvasia.

Be to, tose vietovėse, kur tai atrodo pravartu, dailininkų ugdymui patartina steigti bažnytinės dailės mokyklas arba akademijas.

Tačiau visi dailininkai, savo talento vedami norintys tarnauti Dievo garbei šventojoje Bažnyčioje, visada teatmena, jog tai susiję su savotišku šventu Kūrėjo sekimu ir su kūryba, skirta katalikų kultui, tikinčiųjų dvasiniam ugdymui, jų pamaldumui bei religiniam lavinimui.

Teisės nuostatų dėl bažnytinės dailės peržiūrėjimas

128. Laikantis 25 sk. nuostatų, drauge su liturginėmis knygomis tebūnie kuo greičiau peržiūrėti bažnytiniai kanonai bei statutai dėl šventojo kulto daiktų išorinės įrangos, ypač dėl bažnytinių pastatų orios ir tinkamos konstrukscijos, altorių formos ir sandaros, eucharistinio tabernakulio iškilmingumo, vietos ir saugumo, krikštyklos tinkamumo ir garbingumo, taip pat tinkamo šventų paveikslų, puošybos ir ornamentikos panaudojimo; kas pasirodytų sunkiau suderinama su atnaujinta liturgija, tebūnie pataisyta arba panaikinta, o kas su ja dera, tebūnie palikta arba įvesta.

Teritoriniams vyskupų susirinkimams suteikiama galimybė šioje srityje, ypač dėl bažnytinių reikmenų ir drabužių medžiagos bei formos, prisitaikyti prie vietos reikmių ir papročių, pagal šios Konstitucijos 22 sk.

Klierikų švietimas

129. Per filosofijos ir teologijos studijas klierikams tebūnie dėstoma ir bažnytinės dailės istorija bei raida, taip pat sveiki principai, kuriais turi remtis bažnytinės dailės kūriniai, idant jie išmoktų branginti bei saugoti garbingus Bažnyčios paminklus ir sugebėtų deramai patarti kuriantiems dailininkams.

Pontifikalijos

130. Dera, kad pontifikalijų dėvėjimas būtų rezervuotas tiems bažnytiniams asmenims, kurie arba yra vyskupai, arba priklauso kuriai nors ypatingai jurisdikcijai.