[1858 m. Anykščiuose]

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

Kai balto miško lapeliai šlamėjo

Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

Katrų čilbančių teip ramu klausytis?

Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?

Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykraivės liko!..

Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

Kepina saulė nenaudingą plotą,

In kurį žiūrint teip neramu regis:

Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;

Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,

Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:

Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!

Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!

Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Minkštučiukai samanų patalai ištiesti

Galvą in save traukia ir liula užliesti.

Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,

Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.

Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų

Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų.

Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį

Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.

Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,

Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,

Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,

Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,

Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, -

Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.

Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako

Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.

Čia nemunės iš kelmo, lepšiai terp alksnyno,

Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno,

Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,

Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.

Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,

Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,

Arba patys savaimi suglebę supūsta, -

Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.

Ė iš visų viršesnis auga baravykas,

Valig dainuškos žodžių - ,,grybų pulkaunykas"

Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas

Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.

Greit auga, ilgai esti giminių visokių:

Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.

Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;

Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.

Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,

Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.

Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,

Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę

Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį

Terp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.

Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę

Ir paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.

Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:

Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,

Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;

Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.

Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,

Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,

Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,

Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo

Medžian gailysta virto - pati egle tapo,

Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.

Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;

Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.

Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti

Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.

Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,

Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;

Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta

Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.

Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,

Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;

Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,

Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,

Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,

Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni

Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia

Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.

Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos!

Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,

Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,

Liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja.

Už pusvarsčio nesmato - toksai tankumynas!

Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas;

Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos,

Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.

Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,

Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,

Jauti ramunes, čėbrus - žoleles dirvonų;

Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,

Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų

Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,

Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.

Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;

Čia medžio žiedų kvapas - lyg sodas pratrūko.

Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:

Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,

Laukais, pievom atgauna. - Viduj pušynėlių

Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.

Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta,

Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;

Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę,

Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę,

Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai,

Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai,

Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia,

Kad jų skyrium nežymu, - ė tik širdį griaudžia.

Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,

Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.

Vidunaktyj teip tyku, - kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,

Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.

Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,

Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,

Tada šilas nubunda, visa yra tyla,

Prasideda pamažu šventa dienos byla.

Kas ten šlama? - Ė vėju papūstas lapelis,

Ėgi gūžtoj nubudęs sujuda paukštelis.

Kas ten treška? - Ė vilkas: dieną mat ažuodžia,

Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.

Ėgi lapė int olą, žąsioką intskandus,

Ėgi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;

Ėgi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;

Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi;

Ėgi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,

Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja.

Kas ten taukši? - Ė stuobrį kapoja genelis.

Kas mekena? - Ėgi mat perkūno oželis.

Kas ten šnibžda? - Ė šnypščia iš kelmo piktoja,

Ėgi srove teškena upelė šventoja.

Kas ten kalbas? - Ė žąsys paupėj gagena;

Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;

Ėgi antys ,,pry! pry! pry!" priskridę int liūną;

Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:

,,Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?

Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?"

Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:

Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.

Skamba tik, skamba miškas: čia volungė Ievą

Trotina: ,,Ieva, Ieva! neganyk po pievą!"

Čia paupėj ,,ri-u! ri-u! ri-u!" tilvikas sušuko,

Čia vėl balsų visokių - lyg trūkte pratrūko.

Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos;

Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čižylos,

Kėkštai, šarkos ir kitos vis saviškai gieda:

Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda.

Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas:

Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyt, skalsus:

Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos,

Ir vis dūšion įsmenga - lyg Lietuvos dainos.

Tie visoki balseliai teip krūvon suplaukia,

Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia,

Ir sutartinę taiso, ir teip gražiai dera:

Siaudžia tik, tartum siaudžia - rentavimo nėra.

Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,

Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta,

Ir visoki žiedeliai teip terp savęs pinas, -

Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.

1858 m. Anykščiuose