Part

   1 PARSAPNI|                pailsęs nuo silpno valgio ir dienos darbo, galva sunki
   2 PARSAPNI|                dienos darbo, galva sunki ir apsvaiginta rūpesniais ir
   3 PARSAPNI|                ir apsvaiginta rūpesniais ir neišrištais klausimais,
   4 PARSAPNI|                 po urvelius mano smagenų ir, nerasdami ten geistinos
   5 PARSAPNI|                 išeigos, rinkosi į kuopą ir, kaip rūkas, dangstė mano
   6 PARSAPNI|               nuo sujudintų driksnių ūžė ir skambėjo visoki balsai,
   7 PARSAPNI|            mašalai, sukėsi po mano galvą ir ilgai nedavė užmigti. Ant
   8 PARSAPNI|              užmigti. Ant galo apsnūdau, ir mano omenę pradėjo lankyti
   9 PARSAPNI|                 gyvena be jokių rūpesnių ir vargų, drąsių mislių ir
  10 PARSAPNI|                  ir vargų, drąsių mislių ir pageidimų, - ir pamačiau
  11 PARSAPNI|            drąsių mislių ir pageidimų, - ir pamačiau patį Sutvertoją
  12 PARSAPNI|                  ankšto spindančio sosto ir visa matančiomis akimis
  13 PARSAPNI|               veizėjo ant visos pasaulės ir ant nesuskaitomų minių aniolų
  14 PARSAPNI|                nesuskaitomų minių aniolų ir šventųjų, klūpančių aplinkui
  15 PARSAPNI|           užmatomas rūpesnio šešuolėtis, ir, pašaukęs iš minios aplinkui
  16 PARSAPNI|            paliepimus ant žemės; siunčiu ir dabar. Keliauk pas vieną
  17 PARSAPNI|                žmogelį, ūkininką Žagarį, ir paskyręs nuo kūnų atnešk
  18 PARSAPNI|                  dūšias jo mylimų sūnaus ir dukterės: lai amžinoj laimėj
  19 PARSAPNI|                ant žemės, išeitų mokslus ir, užmiršęs vardą Sutvertojaus
  20 PARSAPNI|                savo, kiltų prieš valdžią ir senus įstatymus mano, o
  21 PARSAPNI|                 pėdomis jo prapulties, - ir tuo ne tiktai abu - dabar
  22 PARSAPNI|              nesuskaitomos minios aniolų ir šventųjų stebuklingais balsais
  23 PARSAPNI|                  garbinti Viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas, mosterėjęs
  24 PARSAPNI|         mosterėjęs savo baltais sparnais ir vienam akies mirksnyj parskridęs
  25 PARSAPNI|    neaprubežiuotą plotą oro terp dangaus ir žemės, įlindo pro langą
  26 PARSAPNI|               staigu viskas atsimainė, - ir aš pasijutau nedidelėj bažnyčioj.
  27 PARSAPNI|                  suklaupę kelios moterys ir du apdriskusiu ubagu; zakristijonas
  28 PARSAPNI|                  Aš stovėjau prie sienos ir, rodos, kaip niekados nebuvęs
  29 PARSAPNI|                aplinkui, prisiveizėdamas ir klūpančioms moterims, ir
  30 PARSAPNI|                 ir klūpančioms moterims, ir spindančiam, papuoštam liktoriais
  31 PARSAPNI|        spindančiam, papuoštam liktoriais ir brangiu kryžiu, altoriui.
  32 PARSAPNI|                  kaskart darėsi aiškesnė ir balsesnė, - ir štai pro
  33 PARSAPNI|                  aiškesnė ir balsesnė, - ir štai pro atviras bažnyčios
  34 PARSAPNI|                 liūdnai giedančių moterų ir vyrų, nešindama mažą grabą.
  35 PARSAPNI|                 giesmės balsas nutilo, - ir visi žmonės, išsiskirstę
  36 PARSAPNI|               skubinai priėjo prie grabo ir, puolęs ant kelių, pradėjo
  37 PARSAPNI|             kelių, pradėjo bučiuoti žemę ir balsiai verkti. Garsas jo
  38 PARSAPNI|          vaitojimo sklaidėsi po bažnyčią ir atsimušdamas nuo jos sienų,
  39 PARSAPNI|                   kilstanti vis aukščiau ir aukščiau, trukdė poteriaujantiems
  40 PARSAPNI|                poteriaujantiems maldą, - ir visi nerimastingai dairėsi
  41 PARSAPNI|                 prie vaitojančio žmogaus ir, ramiai prikalbinėdami,
  42 PARSAPNI|                   pribėgo prie Altoriaus ir, parpuolęs ant veido, suriko,
  43 PARSAPNI|                   su pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais;
  44 PARSAPNI|               angliai, akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo
  45 PARSAPNI|                   veidas jo buvo šviesus ir spindantis; drabužių jokių
  46 PARSAPNI|               tarpe jūsų pačių gimusios, Ir. jūs tiktai par savo silpnumą
  47 PARSAPNI|                 kaltinate Dievą teisybės ir proto. Tu sakai: "Tvirtai
  48 PARSAPNI|            nežino, kad ta laimė slepiasi ir gyvuoja jų pačių dvasioje;
  49 PARSAPNI|                  dvasioje; kurie viską - ir laimę, ir meilę, ir dangų -
  50 PARSAPNI|                  kurie viską - ir laimę, ir meilę, ir dangų - perka
  51 PARSAPNI|              viską - ir laimę, ir meilę, ir dangų - perka arba tikisi
  52 PARSAPNI|                  užsislėpusios energijos ir spėkų, kur galite atrasti
  53 PARSAPNI|                 pačių išsvajotas šmėklas ir ligotas mintis; supratę
  54 PARSAPNI|                turėtumėt tvirtą tikėjimą ir pasivedimą savo darbuose
  55 PARSAPNI|                 pasivedimą savo darbuose ir tikrai pažintumėt Dievą
  56 PARSAPNI|         pažintumėt Dievą teisybės, proto ir lygybės. Dabar gi jūs esate
  57 PARSAPNI|              kurius neseniai dar drebėjo ir meldėsi. Žiūrėk, jei netiki! -
  58 PARSAPNI|             rankos.~    Aš pakėliau akis ir staigu pamačiau, kad jau
  59 PARSAPNI|                  sėdėjo dar trys moterys ir prijuostėmis šluostė sau
  60 PARSAPNI|                  Bet štai atsidaro durys ir įeina tėvas Žagaris, tiktai
  61 PARSAPNI|                  kaip akmeniu prislėgtas ir puolė prie dukters; paskui
  62 PARSAPNI|                   paskui staigu atsikėlė ir kaip pablūdęs pradėjo bėgioti
  63 PARSAPNI|                sienų paveikslus šventųjų ir myniojo juos po kojų; girdėjau,
  64 PARSAPNI|              kaip jis vaitojo, užkimusiu ir pridvėsintu balsu kartodams: "
  65 PARSAPNI|             Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!" Mačiau, kaip nutvėręs
  66 PARSAPNI|                 išbėgo pro duris į lanką ir pradėjo kapoti stovintį
  67 PARSAPNI|             Viešpatie, kaip tu man, teip ir aš tau!" Girdėjau, kaip
  68 PARSAPNI|                 triukšmu krito ant žemės ir kaip Žagaris, voliodamasis
  69 PARSAPNI|           Žagaris, voliodamasis po kiemą ir draskydams sau plaukus,
  70 PARSAPNI|                  kaukdams vaitojo...~    Ir vėl staigu viskas atsimainė.
  71 PARSAPNI|                 Jis žengė labai greitai, ir aš, kaip mažas vaikas, tik
  72 PARSAPNI|                  jūs nesitikit patys sau ir tiktai nuo kitų laukiate
  73 PARSAPNI|              sudeginot narsių proto vyrų ir nekaltų moterų; kiek dar
  74 PARSAPNI|                 nekaltų moterų; kiek dar ir dabar padedat savo kraujo,
  75 PARSAPNI|             Dievo, Dievo teisybės, proto ir lygybės, nepažįstat! Jūs
  76 PARSAPNI|                  ne vieną tūkstantį metų ir ligi šiolei negalite nuo
  77 PARSAPNI|              sprando užsidėjote valdonus ir nuo jų, o ne nuo piktos
  78 PARSAPNI|                   matai gaują didžturčių ir valdonų, laikančių savo
  79 PARSAPNI|             leteną ant šimtų, tūkstančių ir milijonų žmonių. Ar matai,
  80 PARSAPNI|                 nelaimėse piktas dvasias ir visokius maištininkus, tikite,
  81 PARSAPNI|                  siūlo jums nusižeminimą ir vargus, o apie brolystę
  82 PARSAPNI|                  vargus, o apie brolystę ir lygias tiesas užmiršta.
  83 PARSAPNI|         paskutines syvas doros, išjuokia ir mindo po kojų jūsų seseris,
  84 PARSAPNI|                seseris, par girtuoklystę ir kitus įrankius atima į savo
  85 PARSAPNI|                valdonų, kurie skriaudžia ir vergia žmones, jie visados
  86 PARSAPNI|                  nebūtų, - visuomet sėjo ir sės pasipriešinimo grūdus
  87 PARSAPNI|              laisvės, stiprybės, narsumo ir lygybės. Tie visi maištininkai,
  88 PARSAPNI|             laužų proto vyrai, kankinami ir parsekiojami, duoda jums
  89 PARSAPNI|                  puikiausį pavyzdį kovos ir pasipriešinimo terioniškai
  90 PARSAPNI|                  žmonijos geresnę ateitį ir laimę. Tiktai eikite tuo
  91 PARSAPNI|                tuo keliu, numetę šmėklas ir terionus nuo savo sprando,
  92 PARSAPNI|              aikštėn savo spėkas, sądarą ir broliškus jausmus, - tada
  93 PARSAPNI|                galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man nuvergtą žmoniją.
  94 PARSAPNI|          deginamus ant laužo proto vyrus ir moteris, kovojančius tarp
  95 PARSAPNI|           kovojančius tarp savęs brolius ir par valdžios prispyrimą
  96 PARSAPNI|         didžturčių kambariuose išjuoktas ir paniekintas varguolių dukteris,
  97 PARSAPNI|        gyvuliškai parduoliojamas moteris ir vaikus, darbininkus, nuo
  98 PARSAPNI|                   darbininkus, nuo vargų ir sunkaus darbo pajuodavusius,
  99 PARSAPNI|                atiduodančius savo spėkas ir gyvastį pininguočiams. Girdėjau
 100 PARSAPNI|                  nelaimingųjų vaitojimus ir keiksmus liemsmui, jaučiau
 101 PARSAPNI|                  pamintos po kojų ypatos ir siaurus apsireiškimus jų
 102 PARSAPNI|                apsireiškimus jų dvasios, ir mano širdis plyšo iš gailesčio...~    -
 103 PARSAPNI|           galiūną, - bet staigu atbudau, ir viskas pranyko. Jaučiau
 104 PARSAPNI|               skaudėjo, galva buvo sunki ir karšta, veidas išpiltas
 105 PARSAPNI|                prakaitu; ausyse skambėjo ir ūžė visoki balsai, o už
 106 PARSAPNI|                 parstojaus kaukė, staugė ir verkė šiaurinis vėjas. ~
 107 PIRMUTIN|                 langą, nors lauke sprogo ir žydėjo medžiai, vienok sėdėjau
 108 PIRMUTIN|               Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus…~    Štai atsidaro
 109 PIRMUTIN|             atsidaro mano kambario durys ir uždusęs, sukaitęs, su linksmai
 110 PIRMUTIN|               kur? - klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis.~    - Sakau,
 111 PIRMUTIN|                  protą: pasidaro linksma ir lengva; iš džiaugsmo norisi
 112 PIRMUTIN|              lengva; iš džiaugsmo norisi ir verkti, ir juoktis, ir šokti...~    "
 113 PIRMUTIN|              džiaugsmo norisi ir verkti, ir juoktis, ir šokti...~    "
 114 PIRMUTIN|            norisi ir verkti, ir juoktis, ir šokti...~    "Darbininkai
 115 PIRMUTIN|              buvo taip įstabūs, netikėti ir malonūs. Jau buvau skaitęs
 116 PIRMUTIN|              skaitęs socialistų knygeles ir laikraščius; girdėjau apie
 117 PIRMUTIN|              girdėjau apie pirmą gegužės ir darbininkų streikus; sapnuodavau
 118 PIRMUTIN|              kaip vanduo po ledu, tykiai ir bailiai sriuveno... Ir štai
 119 PIRMUTIN|            tykiai ir bailiai sriuveno... Ir štai šiandien man tenka
 120 PIRMUTIN|               pirmąkart išgirsti malonią ir linksmą naujieną...~    -
 121 PIRMUTIN|                Knyga skrenda ant lovos - ir akies mirksny atsiduriam
 122 PIRMUTIN|                  tie šetonai užsimanė, - ir Dievo nebijo ramiems žmonėms
 123 PIRMUTIN|                 atviri, ponybė, perbalus ir išsigandus, stovi ant kiemo,
 124 PIRMUTIN|               aukštas jaunas darbininkas ir šaukia: "Draugai, meskit
 125 PIRMUTIN|                  pirma gegužės - laisvės ir atilsio diena; ištisus metus
 126 PIRMUTIN|              diena; ištisus metus vargom ir dirbom pabrikantams, šiandien
 127 PIRMUTIN|                lai visi mato mūsų galybę ir vienybę!.."~    - Žiūrėk! -
 128 PIRMUTIN|              pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, - visi aprūkę,
 129 PIRMUTIN|                   Visur uždaro krautuves ir puikius magazinus; languos
 130 PIRMUTIN|              magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta išsigandusių
 131 PIRMUTIN|                 su baime dairos aplinkui ir nežino, ką daryti. Tik apdriskę,
 132 PIRMUTIN|           prasitrinam į darbininkų tarpą ir tenai pranykstam...~   
 133 PIRMUTIN|               daugiausia merginų. Dunzga ir kriokia mašinos, virsta
 134 PIRMUTIN|                 akmeninė siena aplinkui. Ir čia, ir ten uždaryta.~    -
 135 PIRMUTIN|                  siena aplinkui. Ir čia, ir ten uždaryta.~    - Atadarykit! -
 136 PIRMUTIN|              pasirodo storas direktorius ir triskart šauna iš revolverio;
 137 PIRMUTIN|            išmuša jam revolverį iš rankų ir veržiasi ant kiemo.~    -
 138 PIRMUTIN|                    Meskit greičiau darbą ir eikit čia! - šaukia iš minios
 139 PIRMUTIN|                       Mašinų dunzgėjimas ir kriokimas nutyla, kamino
 140 PIRMUTIN|                 gatvės, maišosi su minia ir tenai nyksta.~    - Bravo!
 141 PIRMUTIN|              sušunka pradžiugę kaliniai, ir geležinės langų krotos dreba
 142 PIRMUTIN|             geležinės langų krotos dreba ir linksta nuo jų rankų.~    -
 143 PIRMUTIN|                  ten sėdi, badas, vargai ir valdžios prispaudimas juos
 144 PIRMUTIN|                      Išsigandus policija ir kalėjimo sargai bėga prie
 145 PIRMUTIN|            vėtros sukelta jūra, linguoja ir ūžia. Tik rimtesnių darbininkų
 146 PIRMUTIN|              keletą drąsesnių darbininkų ir tysia juos į dalį. Štai
 147 PIRMUTIN|                  už pečių. Tas pasipurto ir nukrato juos šalin. Subėga
 148 PIRMUTIN|             kojomis; užverčia ant vežimo ir sulipę viršum jo veža į
 149 PIRMUTIN|                 darbininkų tarpą, keikia ir varo juos namon.~    - O
 150 PIRMUTIN|                  O tau ko čia reikia, ar ir tu maištininkas? - užsipuola
 151 PIRMUTIN|                  kuris stovi prie tvoros ir liūdnom akim žiūri aplinkui.~    -
 152 PIRMUTIN|           pabriko nustojo savo sveikatos ir anksti paseno; mano menko
 153 PIRMUTIN|            surinka ant jo policmeisteris ir nežinodamas, ką daugiau
 154 PIRMUTIN|             kapsulių pabriko gavo džiovą ir mirė; vaikai dar kūdikiais
 155 PIRMUTIN|                  išmirė nuo bado, šalčio ir blogo užlaikymo, nepamatę
 156 PIRMUTIN|                išsitiesia per visą gatvę ir eina toliau. Nepraleidžia
 157 PIRMUTIN|               draugus, šaukia ant gatvės ir vėl eina toliau - ramiai,
 158 PIRMUTIN|             ramiai, rimtai, iškilmingai. Ir pradžių nedidelė, minia
 159 PIRMUTIN|                kurie vietoj nusižeminimo ir paklusnumo drįsta priešintis
 160 PIRMUTIN|                  priešintis pabrikantams ir tingi dirbti; prašo, kad
 161 PIRMUTIN|                 ta dvasia neužsikrėstume ir liepia melstis už paklydusius...~   
 162 PIRMUTIN|                žodžių, laukia jų galo, - ir bėga iš bažnyčios už tilto,
 163 PIRMUTIN|               susirinkę su savo pačiomis ir vaikais, darbininkai: kiekvienas
 164 PIRMUTIN|               pasakoja, ką matė, girdėjo ir ką mislija...~    Pabrikantai
 165 BEDARBO |                  Jo drabužiai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia
 166 BEDARBO |                 15 metų; daug matė vargo ir nelaimių, daug visa ko patyrė,
 167 BEDARBO |             krizis - stoka darbo. Šimtai ir tūkstantys atstatytųjų darbininkų
 168 BEDARBO |                   kitas neturėjo giminių ir pažįstamų, kur nors tuo
 169 BEDARBO |                      Atstatė fabrikantas ir Lauryną, nors jis tam fabrikantui
 170 BEDARBO |          skambėjo, o akyse šokinėjo žali ir raudoni žiburėliai.~   
 171 BEDARBO |               nevalgęs. Parsinešė dešros ir svarą duonos, pasistiprino
 172 BEDARBO |          pasitikėjo ką nors laimėti. Bet ir tenai darbo nebuvo; daugelis
 173 BEDARBO |                Dinaburko miestą, išalkęs ir nusiminęs: nieko negavo.
 174 BEDARBO |                   Ant galo atvyko... Bet ir čia visur girdėjo tą patį
 175 BEDARBO |                 patį atsakymą: nereikia, ir be to daug turime...~   
 176 BEDARBO |                 be to daug turime...~    Ir šitai, išalkęs, nuvargęs
 177 BEDARBO |                 šitai, išalkęs, nuvargęs ir sušalęs, atsidūrė jis ant
 178 BEDARBO |              ketina jis čia pernaktavoti ir nors kiek atsilsėti. ~* * * ~   
 179 BEDARBO |              naktis. Žiemys vėjas kaukia ir švilpia, nešdamas lietų
 180 BEDARBO |                  švilpia, nešdamas lietų ir šaltį, knisasi po skylėtus
 181 BEDARBO |           smulkutis lietus, šlapina žemę ir mažais grioveliais sriuvena
 182 BEDARBO |          Laurynas į paskendusį ūke sodną ir klausos. Sodno ošimas ir
 183 BEDARBO |                 ir klausos. Sodno ošimas ir šlamėjimas jam tartum žinomas,
 184 BEDARBO |              fabrikoje - jaunas, sveikas ir stipras, kaip augąs derlingoj
 185 BEDARBO |             linksmai žiūrėjo jam į akis, ir jis, pilnas tikybos, žengė
 186 BEDARBO |                fabrikoj, susidėti pinigų ir grįžti atgal sodžiun, ten
 187 BEDARBO |               nusipirkti žemės gabalėlis ir ūkininkauti. Ir Laurynas
 188 BEDARBO |                gabalėlis ir ūkininkauti. Ir Laurynas tvirtai tuo tikėjo...~   
 189 BEDARBO |               nusmuko nuo mašinos diržas ir, užkabinęs Lauryno ranką,
 190 BEDARBO |             sutraškėjo jo rankos kaulai, ir apalpęs pargriuvo.~    Atsitekėjo
 191 BEDARBO |                 ligonbuty, su suraišiota ir sustatyta ranka. Šešius
 192 BEDARBO |                be taip atataisė ranką, - ir jis pagijo. Bet jautėsi
 193 BEDARBO |            nekaip pirma.~    Ilgai vargo ir prašė Laurynas, kol fabrikantas
 194 BEDARBO |            gydymui. O darbas buvo sunkus ir vienodas; visą dieną reikdavo
 195 BEDARBO |              duoti kyšiai "meistrams", - ir kartais tik tik pragyvenimui
 196 BEDARBO |                  sunkiau rados. Metė jis ir apie ūkį svajoti: matė,
 197 BEDARBO |                 reiks ne tik dirbti, bet ir mirti. Tatai kankino Lauryną,
 198 BEDARBO |                 dar traukė sodžiun, nors ir ten buvo matęs vien tik
 199 BEDARBO |              matęs vien tik vargą...~    Ir tik parėjęs iš fabrikos
 200 BEDARBO |                 metus išgyvenęs, apsirgo ir numirė...~    Pasidarė dar
 201 BEDARBO |             viena be užsiėmimo. Ant galo ir ji pastojo fabrikon.~   
 202 BEDARBO |              apsirgo džiova Lauryno pati ir po pusantrų metų numirė...~   
 203 BEDARBO |                bet paskui pergalėjo save ir metė. Bet gyvenimas jam
 204 BEDARBO |                nebeturėjo, o su draugais ir pažįstamais retai tesusieidavo.~   
 205 BEDARBO |                Paskui prasidėjo streikai ir krizis; daugelis pakliuvo
 206 BEDARBO |               liko be darbo...~    Šitai ir jis stovi dabar svetimam
 207 BEDARBO |                  svetimam mieste patvory ir kalina dantis. Drėgnas šaltis
 208 BEDARBO |               rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius sųnarius... ~* * * ~   
 209 BEDARBO |               Laurynas į plinkantį sodną ir klausos. Medžių ošime ir
 210 BEDARBO |                 ir klausos. Medžių ošime ir vėjo švilpavimuos tartum
 211 BEDARBO |               einančių darbininkų balsus ir šūkavimus, palicijantų rėkavimus,
 212 BEDARBO |                tai vargdienių vaitojimus ir jų vaikų verksmą neša laibos,
 213 BEDARBO |                 kurie, paskendę varguose ir nelaimėse, žudo savo jaunystę,
 214 BEDARBO |               žudo savo jaunystę, spėkas ir sveikatą, aukaudami jas
 215 BEDARBO |              pakirsti vargdienių broliai ir seserys - nuo vargo išdžiūvę,
 216 BEDARBO |         pajuodavę, - krinta su gailesčiu ir graudžiu dejavimu, ankstyvų
 217 BEDARBO |                  dejavimu, ankstyvų ligų ir prispaudimo pergalėti. O
 218 BEDARBO |                nežinodamos savo galybės. Ir liesis tos ašaros, kris
 219 BEDARBO |                 kris nekaltieji, kol žus ir eis ant nieko po visur išsklaidyta
 220 BEDARBO |         vargdieniai nesupras savo galios ir nesusivienys... ~* * * ~   
 221 BEDARBO |              išplėtė savo juodus sparnus ir apdengė jais dangų, miestą
 222 BEDARBO |               apdengė jais dangų, miestą ir sodną... Ant gatvių sužibėjo
 223 BEDARBO |              krečia Lauryną nuo drėgnumo ir šalčio, bet eiti kitur nėra
 224 BEDARBO |                 bet eiti kitur nėra kur, ir nesinori.~    Atrado jis
 225 BEDARBO |              Atrado jis po medžiu akmenį ir atsisėdo, norėdamas nors
 226 BEDARBO |                 turėčiau, kurs nuramintų ir pastiprintų, su kuriuo galėčiau
 227 BEDARBO |               kuriuo galėčiau pasikalbėt ir pasirodavot: tada nors ne
 228 BEDARBO |                  nors ne taip būtų baisu ir nuobodu, ne taip rūpėtų
 229 BEDARBO |            nuobodu, ne taip rūpėtų badas ir ateitis. Dabar nėra nei
 230 BEDARBO |                 paminėtų arba atsimintų. Ir kam mano gyvenimas reikalingas?
 231 BEDARBO |              reiktų rūpinties, nebeturiu ir neturėsiu, žmonėms gi naudos
 232 BEDARBO |           nebegaliu, nes esu silpno kūno ir pailsusios dvasios. Būti
 233 BEDARBO |              pusbadžiai galėčiau gyventi ir laukti, kol vėl išmes pro
 234 BEDARBO |                tą ateitį kovoja jaunesni ir stipresni, - lai jie kala
 235 BEDARBO |               pagyvenau pakaktinai, nors ir nieko kita nedirbau, kaip
 236 BEDARBO |            elgetą - be vietos, sveikatos ir savasties... Ir nejaugi,
 237 BEDARBO |                sveikatos ir savasties... Ir nejaugi, atkišęs ranką,
 238 BEDARBO |               prašyti praeinančių "ponų" ir rinkti skatikus? - Ne, niekados!
 239 BEDARBO |                 niekados! gana žeminties ir maldauti mylistos tų, kurie
 240 BEDARBO |                laikė mane už juodą jautį ir išnaudojo mano sveikatą.
 241 BEDARBO |               šaltai - be galvos karščio ir širdies skausmo. Jam nors
 242 BEDARBO |          nebejausti to bjauraus gyvenimo ir vargų, kurie jį amžinai
 243 BEDARBO |              kadai tarnavo bernu, laukus ir pievas, kur arė ir pjovė, -
 244 BEDARBO |                laukus ir pievas, kur arė ir pjovė, - dainas, kurias
 245 BEDARBO |                 bet liūdnai nusišypso: - ir ten ne geriau, ir ten skursta
 246 BEDARBO |           nusišypso: - ir ten ne geriau, ir ten skursta darbininkas,
 247 BEDARBO |             skursta darbininkas, tamsumo ir vargo prispaustas, visų
 248 BEDARBO |             prispaustas, visų niekinamas ir žeminamas: ir ten nėr kur
 249 BEDARBO |                 niekinamas ir žeminamas: ir ten nėr kur dėties, - reikia
 250 BEDARBO |                  bėgti miestan, Amerikan ir Afrikan - duonos ir naujo
 251 BEDARBO |             Amerikan ir Afrikan - duonos ir naujo gyvenimo ieškotų… ~* * * ~   
 252 BEDARBO |               Dievą, aną gyvenimą, o gal ir ką kita?.. Bet šitai staiga
 253 BEDARBO |             padeda vieną koją ant akmens ir pasistiepęs pradeda graibyti
 254 BEDARBO |             ištūrės, - taria jis balsiai ir, kiek pastovėjęs, nušoksta
 255 BEDARBO |                  ieško pailsio, - reikia ir man pasikloti sau patalas...
 256 BEDARBO |                  sau patalas... Juk tada ir aš nebejausiu nei drėgno
 257 BEDARBO |                 pilvo gurgėjimo, - būsiu ir aš laimingiausias..."~   
 258 BEDARBO |             ištraukia iš kišenės pinigus ir suskaito 15 kapeikų.~    "
 259 BEDARBO |           Pavalgysiu paskutinę vakarienę ir aš", - mąsto Laurynas ir
 260 BEDARBO |                 ir aš", - mąsto Laurynas ir eina ieškotų maisto.~   
 261 BEDARBO |                rankoj nešas butelį alaus ir gabalą duonos, antroj -
 262 BEDARBO |               virvę. Atsisėda ant akmens ir, atsilaužęs duonos, valgo.
 263 BEDARBO |           žagsėti. Atsidaro butelį alaus ir geria. Šaltas skystimas
 264 BEDARBO |             paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, - noras
 265 BEDARBO |          drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, - noras valgyti praeina.~   
 266 BEDARBO |                deda alų su duona kišenėn ir skubinai atsistoja, tartum
 267 BEDARBO |              virvę, pasistoja ant akmens ir griebias už šakos, bet iš
 268 BEDARBO |                 bet iš greitumo paslysta ir krinta žemyn. Giliai alsuodamas,
 269 BEDARBO |               vėl jis lipa ant akmens, - ir užneria už šakos virvę.
 270 BEDARBO |            Laurynas įkiša jon savo galvą ir pasispyręs pasikabina ore...~   
 271 BEDARBO |                nei savo baisaus kriokimo ir putojimos, nei kojų traukimo,
 272 BEDARBO |                 traukimo, kurios riečias ir tiesias kaip nuo priemėčio.
 273 BEDARBO |              kūne amžinai užminga mintis ir jausmai, nutilsta visi gyvenimo
 274 BEDARBO |          gyvenimo vargai...~    Tik ūžia ir staugia šiaurės vėjas, siūbuodamas
 275 BEDARBO |                  jau sustingusį jo kūną, ir graudžiai šlama krintantieji
 276 ANTUETLI|                bet atsikėlęs apsitaisiau ir išėjau miestan pažiūrėtų,
 277 ANTUETLI|                  šaltas, apniukęs rytas, ir ant viso miesto gulėjo toks
 278 ANTUETLI|              Nors oro drėgnumas pro nosį ir gerklę rausės plaučiuosna
 279 ANTUETLI|                gerklę rausės plaučiuosna ir, kaip koks dusulys, slėgė
 280 ANTUETLI|                 pamatyti nuo kalno saulę ir po savo kojų neregėtą paveikslą,
 281 ANTUETLI|          paveikslą, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti prigimties
 282 ANTUETLI|          nelaukdamas pasukau int vakarus ir skubėjau, skubėjau... Mąsčiau
 283 ANTUETLI|             turėjau atsisėsti pasilsėtų. Ir čia buvo tyla dar didesnė.
 284 ANTUETLI|                nuo vieno akmens ant kito ir greitai skubėjo apačion,
 285 ANTUETLI|            apačion, maloniai sriuvendami ir kažin ką liūdnai pasakodami.
 286 ANTUETLI|                  ore linksmai sulojo šuo ir pasklido garsus šūkaujančių
 287 ANTUETLI|         Atsikėlęs nuo suolelio, pradėjau ir aš risties siauru baltuojančiu
 288 ANTUETLI|               aukščiau, rūkas vis labiau ir labiau retėjo; kvėpuoti
 289 ANTUETLI|           kvėpuoti buvo kaskart lengviau ir smagiau; dangus viršuje
 290 ANTUETLI|            akimirksniu papylė spindulius ir kaitriai pradėjo šildyti
 291 ANTUETLI|            sienos viršus jau buvo matyti ir nebetoli. Dar palypėjau
 292 ANTUETLI|          palengvo ritosi ant viena kitos ir kilo ankštyn; jos, saulės
 293 ANTUETLI|          šviečiamos, buvo taip skaisčios ir malonios, kaip minkščiausias
 294 ANTUETLI|     minkščiausias baltas pūkas. Žiūrėjau ir negalėjau atsižiūrėti. Viduryje
 295 ANTUETLI|                sidabras, spindėjo sniego ir ledų kalnų viršūnės, - rodėsi,
 296 ANTUETLI|             miestą, žaliuojančias pievas ir klonius, mirguojantį ežerą
 297 ANTUETLI|               klonius, mirguojantį ežerą ir jo paviršiumi skrajojančius,
 298 ANTUETLI|                Rasit nuskendo bedugnėsna ir kažin ar beiškils? Juk dar
 299 ANTUETLI|               kilsta ankštyn iškilmingas ir malonus varpų skambėjimas?
 300 ANTUETLI|             atėjau... Rados taip linksma ir lengva, kad norėjau šūkauti
 301 ANTUETLI|              lengva, kad norėjau šūkauti ir dainuoti, lakstyti po kalno
 302 ANTUETLI|             nušokus nuo turėklų, nardyti ir plaukyti po šitą pūkų jūrą,
 303 ANTUETLI|                viena kitos, kilo aukštyn ir nyko. Šitai pro vieną jų
 304 ANTUETLI|             bestovint, rūkas išsisklaidė ir pranyko. Kur tik pat buvo
 305 ANTUETLI|                  gulėjo išmėtyti kloniai ir žaliuojančios pievos, mirgėjo
 306 ZVAIGZDE|                vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, jog
 307 ZVAIGZDE|                   Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinova
 308 ZVAIGZDE|           spindulių, palindova po pušimi ir atsigulėva pasilsėtų. Begulėdamas
 309 ZVAIGZDE|                 atsakė pažiūrėjęs brolis ir sušuko: - Ei dėde, kur eini?
 310 ZVAIGZDE|             Pažinęs mudu sulingavo galvą ir pasisuko int mudu.~    -
 311 ZVAIGZDE|               prisiartinęs.~    - Gulkis ir tamsta, - atsakė brolis. -
 312 ZVAIGZDE|                     atsakė brolis.~    - Ir aš išėjau pažiūrėtų, - tarė
 313 ZVAIGZDE|                     kas metai vis blogyn ir blogyn. O čionai visa pabrango,
 314 ZVAIGZDE|          pabrango, mokesčiai auga... Kas ir bus toliau... iš kur bepriteks
 315 ZVAIGZDE|                  spindulys. Šypsodamasis ir tik tik linguodams žilą
 316 ZVAIGZDE|                  žinai, daug esi skaitęs ir apie kitas šalis, ir kas
 317 ZVAIGZDE|             skaitęs ir apie kitas šalis, ir kas pasaulyje dedas; tik
 318 ZVAIGZDE|               būdavo, kad aš atvažiavau, ir ateina šventadienį int mane
 319 ZVAIGZDE|              mane naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau pasakoti,
 320 ZVAIGZDE|                mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios ir senas
 321 ZVAIGZDE|                 ūkį ir medžioklę, kurios ir senas būdamas negalėjo išsižadėti.
 322 ZVAIGZDE|                 Žodis po žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada
 323 ZVAIGZDE|                 išmatavome saulės didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme
 324 ZVAIGZDE|              didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą
 325 ZVAIGZDE|              nustebimą dėl Dievo galybės ir prigimties neapsakomų grožybių,
 326 ZVAIGZDE|            Simanas atsiliepė:~    - O aš ir dieną esu matęs!..~    -
 327 ZVAIGZDE|            Mačiau... - atkartojo Simanas ir lazdos atsirėmęs pradėjo
 328 ZVAIGZDE|           judviejų tėvai, amžiną atilsį, ir visi mūsų sodžiaus po ponais
 329 ZVAIGZDE|            sapnuoji? - atsiliepė Baltrus ir pakėlė galvą.~    - Bet
 330 ZVAIGZDE|                  žiūriva int tą žvaigždę ir galvojava, kas tat gali
 331 ZVAIGZDE|                 Ginbutas (tas pats, kurs ir dabar paupyje tebegyvena).
 332 ZVAIGZDE|             pakrašty debesėlio žiba.~    Ir šiaip žiūrėjo prievaizdas,
 333 ZVAIGZDE|               šiaip žiūrėjo prievaizdas, ir taip - nemato.~    - Nieko
 334 ZVAIGZDE|              Nieko nematau - tarė piktai ir palikęs mudu nuėjo atgal.~   
 335 ZVAIGZDE|          pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panešti negalėsiva.
 336 ZVAIGZDE|                  kad panešti negalėsiva. Ir žvaigždę užmiršova. Dirbova
 337 ZVAIGZDE|                 prie akies ilgą vamzdelį ir žiūri.~    - Teisybė, žvaigždė, -
 338 ZVAIGZDE|                   Pats pažiūrėjo, paskui ir mudviem vamzdelį davė. Paėmiau
 339 ZVAIGZDE|              rankom, pridėjau prie akies ir kuo tik nesurikau nustebęs:
 340 ZVAIGZDE|            aiškiai matyti buvo žvaigždė, ir tokia buvo apskrita, graži,
 341 ZVAIGZDE|                atsiminė, kad mes stovim, ir liepė eiti dirbtų.~    -
 342 ZVAIGZDE|                  kraujas plaukte plaukė. Ir neduok Dieve, jeigu kas
 343 ZVAIGZDE|               einat, žmonėmis paliekat - ir tai skundžiatės; o jūsų
 344 ZVAIGZDE|           valandą už savo kailį arba net ir gyvybę drebėdavo. O tečiaus
 345 ZVAIGZDE|                miškai aplinkui skambėjo. Ir linksmi buvo tada miškai,
 346 ZVAIGZDE|              tada miškai, pilni paukščių ir gyvulių laukinių; nuo uogų
 347 ZVAIGZDE|               gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų žemė marguliavo; riešutų -
 348 ZVAIGZDE|                 kiek dabar gylelių; upėj ir liūnuos žuvies - kiek tik
 349 ZVAIGZDE|                  žuvies - kiek tik nori, ir kokios žuvies! Kad sugaudavai
 350 ZVAIGZDE|                turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo. O
 351 ZVAIGZDE|             vaikštai visą dieną, vargsti ir gaišuoji, gerai, jeigu nors
 352 ZVAIGZDE|            pasigauni... Et, blogyn eina, ir gana! Kad nors tie rugiai
 353 ZVAIGZDE|                gana! Kad nors tie rugiai ir vasarojus geriau augtų...~   
 354 ZVAIGZDE|              augtų...~    Simanas nutilo ir liūdnom akim žiūrėjo tolumon.
 355 ZVAIGZDE|             išlindo ilgi tamsūs šašėliai ir plačiai uždengė rugių lauką.
 356 ZVAIGZDE|               lauką. Saulė riedėjo žemyn ir ruošėsi greitai pasislėpti
 357 ZVAIGZDE|                  ji pasisuko už miškelio ir išnyko. ~1905~
 358 PUGAKALN|                  PŪGA KALNUOSE ~    Ūžia ir staugia Švico kalnuose.
 359 PUGAKALN|                 suskrido tarp šitų kalnų ir dabar kaukia, švilpia ir
 360 PUGAKALN|                 ir dabar kaukia, švilpia ir juokias. Kaip padūkusios,
 361 PUGAKALN|                bangas; laksto viršūnėmis ir kloniais, trankydamos uolas,
 362 PUGAKALN|                   Galingas viesulas neša ir svaido aplinkui iš praplyšusių
 363 PUGAKALN|                 žemai Firvaldšteto ežerą ir kitus - su marguliaujančiais
 364 PUGAKALN| marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir miesteliais; aplinkui visai
 365 PUGAKALN|                  jis tarėsi pernakvosiąs ir rytoj rytą grįšiąs Ciurichan.
 366 PUGAKALN|              persimainė, pradėjo snigti, ir pakilęs viesulas visa sumaišė...
 367 PUGAKALN|             apsistojo. Pradėjo dairyties ir klausyties, ar nepamatys
 368 PUGAKALN|                girdėti, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka širdis krūtinėje.~    "
 369 PUGAKALN|             Jautė, kaip paėmė jį šiurpas ir apmirė gyslose kraujas.~   
 370 PUGAKALN|         viešbutis... Reikia tik paėjėti, ir pasirodys žiburys. Ir jis
 371 PUGAKALN|           paėjėti, ir pasirodys žiburys. Ir jis tvirtais žingsniais
 372 PUGAKALN|              pirmyn, dažnai parkrisdamas ir vėl atsikeldamas; ėjo greitai,
 373 PUGAKALN|              greitai, giliai kvėpuodamas ir skubėdamas, - tarsi bijojo
 374 PUGAKALN|                galios suriko nelaimingas ir pats savo balso nusigando:
 375 PUGAKALN|               sukaukė, susijuokė viršuje ir nulėkė toliau.~    - Gelbėkit!
 376 PUGAKALN|             Nuvargęs pargriuvo ant žemės ir pajuto, kad iš akių krinta
 377 PUGAKALN|                     Bet greitai atsikėlė ir skubinai skubinai pradėjo
 378 PUGAKALN|               nuo šitos baisiosios pūgos ir vėjo. Brido ir brido kuone
 379 PUGAKALN|          baisiosios pūgos ir vėjo. Brido ir brido kuone tekinas per
 380 PUGAKALN|                 per sniegą, parvirsdamas ir atsikeldamas - tarsi užpakalyj
 381 PUGAKALN|                susidavė int kietą daiktą ir parkrito ant žemės. Apčiupinėjęs
 382 PUGAKALN|                  medis. Prišliaužė artyn ir užsiglaudė nuo vėjo. Bet
 383 PUGAKALN|           užsiglaudė nuo vėjo. Bet vėjas ir čionai jį rado: iš visų
 384 PUGAKALN|              kūno, visur nešdamas šiurpą ir šaltį. Jautė, kad viena
 385 PUGAKALN|                kad viena jo koja užėjusi ir nebegali pajudinti pirštų.~    -
 386 PUGAKALN|                  Atsiminė turįs peilį, - ir jo galvoje gimė tvirta mintis.
 387 PUGAKALN|               pjovė jas peiliu nuo eglės ir metė žemėn. Pripjaustęs
 388 PUGAKALN|            sniegan; kitas sudėjo išilgai ir tokiu būdu pasidarė sau
 389 PUGAKALN|                pradėjo trepinėti kojomis ir daužyti int viena kitą rankas,
 390 PUGAKALN|             susirietė padarytame guolyje ir prisiglaudė prie medžio.
 391 PUGAKALN|               susirinko visi, linksminas ir laukia, minėdami savo gimines
 392 PUGAKALN|            laukia, minėdami savo gimines ir draugus, tolimoj tėvynėje
 393 PUGAKALN|               tolimoj tėvynėje likusius. Ir kam aš vienas tuosna kalnuosna
 394 PUGAKALN|               drauge pasitikęs, o kalnus ir kitą kartą būčiau pamatęs...~   
 395 PUGAKALN|          šilumoje, tarp draugų, juokauti ir linksminties. O dabar -
 396 PUGAKALN|           linksminties. O dabar - brr!.. ir per jo kūną pereina šiurpas.~   
 397 PUGAKALN|                 sėdi jo tėvas - daktaras ir motyna, o iš jų šalių -
 398 PUGAKALN|             leliji; visi valgo vakarienę ir laukia Naujųjų metų... Toli
 399 PUGAKALN|        apsiblausęs jaunikaitis. - Turbūt ir mane mini, laukia, kada
 400 PUGAKALN|       parvažiuosiu.~    Nuo to paveikslo ir minčių jam širdyje randas
 401 PUGAKALN|                jam širdyje randas lengva ir ramu; jis jaučiasi šilčiau
 402 PUGAKALN|               ramu; jis jaučiasi šilčiau ir geriau - tarsi pačios motynos
 403 PUGAKALN|                motynos ranka paglostytas ir apklotas.~    Jį pradeda
 404 PUGAKALN|               šnibžda jaunikaičio lūpos, ir širdis dreba iš baimės.~   
 405 PUGAKALN|           aiškiai mato jos linksmą veidą ir mėlynas akis, į jį taip
 406 PUGAKALN|              metų grįžti, su ja susidėti ir jau kartu važiuoti mokytųs.~   
 407 PUGAKALN|                 veikiai pabaigsiu mokslą ir sugrįšiu int tave, - šnibžda,
 408 PUGAKALN|                jaunikaitis. - Susidėsiva ir jau gyvęsiva kartu savo
 409 PUGAKALN|                dirbsiva visuomenės labui ir būsiva laimingu, laimingu...
 410 KUDIKYST|              Senutė Baltruvienė ~    Dar ir dabar, kaip gyva, stovi
 411 KUDIKYST|              senutė. Sunki amžiaus našta ir vargų jungas nulenkė žilą
 412 KUDIKYST|         raukšlėmis kadai tai gražų veidą ir silpstančion rankon įspraudė
 413 KUDIKYST|               klausiame prilėkę prie jos ir apstoję aplinkui.~    Maloniai
 414 KUDIKYST|               aplankytų; eikite kartu, - ir jums parodysiu "lėlę"...~   
 415 KUDIKYST|                  parodysiu "lėlę"...~    Ir ji kuone tekina eina toliau,
 416 KUDIKYST|            toliau, o mes stovim nusiminę ir nežinom, kas daryti. Ant
 417 KUDIKYST|         nusiimame nuo savo galvų kepures ir susigūžę, kaip maži ančiukai,
 418 KUDIKYST|          ištraukia nuo mūsų visų kepures ir nusineša pas lopšį. Petrienė
 419 KUDIKYST|            Petrienė gulėdama žiūri į mus ir šypsos.~    - Tai jums, -
 420 KUDIKYST|                 užgirdusi verksmą senutė ir eina prie mūsų. - Citit,
 421 KUDIKYST|                priveda visus prie lopšio ir rodo mums "lėlę". Bijodamies,
 422 KUDIKYST|               rankom turime jas suspaudę ir akylai žiūrime į mažą suvystytą
 423 KUDIKYST|                nebebus, - bus toks, kaip ir jūs visi.~    Negalėdami
 424 KUDIKYST|        pasidaryti nežydelis, mes nutylam ir tik da akyliau žiūrim į
 425 KUDIKYST|              plaukantį duobėj, - pagavau ir atnešiau.~    - Ar toj duobėj,
 426 KUDIKYST|               Toj, toj.~    - Tai Tamsta ir mus tenai pagavai?~    -
 427 KUDIKYST|                 mus tenai pagavai?~    - Ir jus, vaikeliai, ir jus...~   
 428 KUDIKYST|                       Ir jus, vaikeliai, ir jus...~    Nustebę klausom
 429 KUDIKYST|                  Nustebę klausom senutės ir sukam sau galvas, kaip tas
 430 KUDIKYST|                 galo atsisveikinam su ja ir einam iš gryčios. Orie susitariam
 431 KUDIKYST|                pas upelį, ar nepamatysme ir mes kokios nors "lėlės"
 432 KUDIKYST|             lieptą, sustojam prie duobei ir su nesuprantama mums baime
 433 KUDIKYST|                     Ut, žiūrėkit, - kaip ir ko pabūgęs, sako pašnibždomis
 434 KUDIKYST|              pašnibždomis vienas iš mūsų ir rodo pirštu duobėn. Išplėtę
 435 KUDIKYST|             Išplėtę akis žiūrim vandenin ir matome tenai tik mažučius,
 436 KUDIKYST|             veidus. Nieko negavę, sušalę ir alkani, skirstomės nuo duobės
 437 KUDIKYST|            alkani, skirstomės nuo duobės ir kiekvienas sau einam namo. ~
 438 KUDIKYST|               kepurę pakabina ant kablio ir eina prie krosnės: tenai
 439 KUDIKYST|                   tenai paima bliūdžiuką ir įpilia man šiltų užbalintų
 440 KUDIKYST|              užbalintų batvinių. Išalkęs ir sušalęs valgau kaip šieną
 441 KUDIKYST|            Pabaigęs persižegnoju balsiai ir iš palengvo, bijodamas apsirikti,
 442 KUDIKYST|           palengvo, bijodamas apsirikti, ir einu prie motinos. Prisiglaudęs
 443 KUDIKYST|               prie motinos. Prisiglaudęs ir padėjęs ant jos kelių savo
 444 KUDIKYST|               jos kelių savo galvą tyliu ir klausaus tik, kaip romiai
 445 KUDIKYST|                klausaus tik, kaip romiai ir vienodai ūžia kalvaratas.
 446 KUDIKYST|               nieko nėra.~    - Mama, ar ir mane senutė atnešė iš upelio? -
 447 KUDIKYST|                  atsako motina.~    - Ar ir tada buvo teip šalta?~    -
 448 KUDIKYST|               nebegyvęsi, tą pačią dieną ir krikštytų tave vežė. Ir
 449 KUDIKYST|                  ir krikštytų tave vežė. Ir paskui ilgai dar buvai nesveikas:
 450 KUDIKYST|                pradėjo kelties ant kaklo ir rankų votys, maniau, kad
 451 KUDIKYST|            maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus pasiuvau...~    -
 452 KUDIKYST|            pasiuvau...~    - Ar tuos, ką ir dabar šventėmis nešioju? -
 453 KUDIKYST|                        Tuos, - atsako ji ir ima mane ant kelių.~    -
 454 KUDIKYST|                  pas Dievulį...~    - Ar ir baltais marškinėliais visados
 455 KUDIKYST|            aniolėliais palieka.~    - Ar ir sparnelius turėčiau?~    -
 456 KUDIKYST|                  mane prie savo krūtinės ir bučiuoja man galvą. Paskui
 457 KUDIKYST|                apžiūri mano kaklą, galvą ir veidą, ar nėra tenai kokio
 458 KUDIKYST|                kur belakstydamas; atsega ir atraito mano marškinių rankovę:
 459 KUDIKYST|                   čiupinėdama atsikišusį ir skaudantį guburėlį.~    -
 460 KUDIKYST|                  toliau. - Būsi ubagėliu ir duonos negalėsi sau užsidirbti;
 461 KUDIKYST|                 negalėsi sau užsidirbti; ir skriaus tave, kaipo mažesnįjį,
 462 KUDIKYST|       nelaimingas: pasidaro teip griaudu ir skaudu, kad prisiglaudęs
 463 KUDIKYST|                dainos gaida tarsi lepina ir liūliuoja prie miego. Man
 464 KUDIKYST|                   teip jaučiuos laimingu ir ramiu!~    - Garnys, garnys,
 465 KUDIKYST|                teip maloniai skambančius ir plaukiančius dainos žodžius.~   
 466 KUDIKYST|             žodžius.~    Greitai užmiegu ir jaučiu tik, kaip mane motina
 467 KUDIKYST|                ant lovos, šiltai apkloja ir peržegnojus mano galvą grįžta
 468 KUDIKYST|            lopšio sėdi seserėčia Marjona ir meldžias. Matyt, šventė,
 469 KUDIKYST|                   padeda ant lango knygą ir eina prie krosnės. Aš seku
 470 KUDIKYST|                 Aš seku paskui ją akimis ir žiūriu, ką ji daro: matau,
 471 KUDIKYST|                krosnę, įkiša vidun galvą ir ištraukia iš tenai puodynėlę;
 472 KUDIKYST|                  atpjauna gabalėlį mėsos ir neša man, - aš linksmas.
 473 KUDIKYST|              lopšy, nusitveriu jo virvių ir pradedu supties teip, kad
 474 KUDIKYST|              bijodama, kad neiškrisčiau, ir stabdo mane. Bet aš jos
 475 KUDIKYST|              neklausau, juokiuos balsiai ir supuos dar labiau. Juokias
 476 KUDIKYST|               supuos dar labiau. Juokias ir Marjona. Ant galo nuvargstu
 477 KUDIKYST|              Marjona. Ant galo nuvargstu ir prašau jos, kad iškeltų
 478 KUDIKYST|              aplink mano lopšį ant lovos ir suolo susėdę su didelėmis
 479 KUDIKYST|                suolo susėdę su didelėmis ir mažomis smuikomis muzikantai
 480 KUDIKYST|              saldumynais, "paukštytėmis" ir barankomis; vieną didelę
 481 KUDIKYST|            baranką turiu pakėlęs rankoje ir rodau kiekvienam, kuris
 482 KUDIKYST|                 prisiartina prie lopšio, ir labai džiaugiuos, jeigu
 483 KUDIKYST|                   jeigu kas kraipo galvą ir stebisi, kad pas mane baranka
 484 KUDIKYST|             pradedu savotiškai kalbėties ir rodyti jam visą savo turtą,
 485 KUDIKYST|         dairyties, iš viso ko stebėdamos ir nieko nesuprasdamas. Man
 486 KUDIKYST|                Sėdžiu, būdavo, ant lovos ir dairaus pro langą. Daug
 487 KUDIKYST|                ant kalnelio tęsiasi eile ir stovi susikimšusios sodžiaus
 488 KUDIKYST|                sodžiaus trobos, daržinės ir gurbai; po dešinei plikas
 489 KUDIKYST|           palinkusia viršūne, antra žema ir kreiva. Nežinau kodėl, bet
 490 KUDIKYST|                ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, kurį jis visados
 491 KUDIKYST|               mus linų brauktų; kaip jos ir tos dvi eglės, rodosi, apsisupusios
 492 KUDIKYST|               laiba, kita trumpa, drūta. Ir kada tik žiūriu pro langą
 493 KUDIKYST|             žiūriu pro langą į tas pušis ir egles, visados ta pati mintis,
 494 KUDIKYST|                  Atsidaro gryčios durys, ir įeina kažin kokie nepažįstami
 495 KUDIKYST|                nepažįstami žmonės: vyras ir moteriškė. Bučiuoja jie
 496 KUDIKYST|                  Bučiuoja jie mano tėvui ir motinai rankas, sveikinas
 497 KUDIKYST|               sveikinas su mano broliais ir su sesute. Aš stoviu vidury
 498 KUDIKYST|           nepažįstu.~    - Dievui dėkui, ir svečių susilaukėm, - sako
 499 KUDIKYST|         Moteriškė prisiartina prie manęs ir padeda ant lovos kažin ką
 500 KUDIKYST|                storai apvyniotą, susuptą ir apklotą. Iš tenai pradeda