Part

 1 PARSAPNI| poteriaujančių ausyse, dasiekdamas jų širdis. Dvi apyseni moteri
 2 PARSAPNI|          laimė slepiasi ir gyvuoja jų pačių dvasioje; kurie viską -
 3 PARSAPNI|     dvasiškų spėkų - neištraukiate jų aikštėn, bet slepiate gilmėj
 4 PARSAPNI|        savo kraujo, puošdami auksu jų šmėklas! O tuo tarpu tikro
 5 PARSAPNI|         užsidėjote valdonus ir nuo jų, o ne nuo piktos dvasios,
 6 PARSAPNI|  terioniškai valdžiai; sekdami tuo jų pavyzdžiu jūs tobulinat
 7 PARSAPNI|         liemsmui, jaučiau skausmus jų nužemintos, pamintos po
 8 PARSAPNI|           ir siaurus apsireiškimus jų dvasios, ir mano širdis
 9 PIRMUTIN|          darbininkų judėjimą, apie jų kovą su valdžia, su skriaudėjais;
10 PIRMUTIN|            pabrikus palikę. Pavirš jų minios, tai čia, tai ten,
11 PIRMUTIN|        krotos dreba ir linksta nuo jų rankų.~    - Vyrai, eime,
12 PIRMUTIN|     mokiniai kunigo žodžių, laukia jų galo, - ir bėga iš bažnyčios
13 PIRMUTIN|              Pabrikantai nusiminę. Jų dirbtuvės stovi tuščios,
14 BEDARBO |     geltoni medžių lapai; o pavirš jų čežena, liūdnai ūždamas,
15 BEDARBO |           vargdienių vaitojimus ir jų vaikų verksmą neša laibos,
16 BEDARBO |           prispaudimo pergalėti. O jų kapą, kaip tas rudens lietus,
17 BEDARBO |           padėjimas pasigerįs, kad jų laukia šviesi laisva ateitis,
18 ANTUETLI|         medžiais apaugusi sala; už jų - aukšti krantai; dar toliau,
19 ANTUETLI|           ir nyko. Šitai pro vieną jų plyšį, pačioje gilumoje,
20 ZVAIGZDE|           drebėdavo. O tečiaus nuo jų dainų visi miškai aplinkui
21 PUGAKALN|       kitus - su marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir miesteliais;
22 PUGAKALN|           daktaras ir motyna, o iš jų šalių - jo dvi seseri, abi
23 PAKELEIV|      keleivių žingsniai ir greitas jų alsavimas. Bet šitai Antanas
24 NEMUNU  |    pavidalu - ankščiau nuskurdusių jų gryčelių.~    - Kieno tas
25 NEMUNU  |            čia tie patys žmonės su jų rūpesniais, vargais ir papročiais
26 NEMUNU  |        sodiečių, tarsi išmestas iš jų tarpo... aš - inteligentas.
27 NEMUNU  |          tik galima tat pasergėti. Jų viduryje stovi padirbdintos
28 NEMUNU  |          iš šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos sukurtos
29 NEMUNU  |        mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai. Ant abiejų
30 NEMUNU  |      rankom ilgų irklų, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta
31 NEMUNU  |         kad koks tenai "monopolis' jų vargų naštą sumažįs, - ir
32 NEMUNU  |    klausosi dainuškos, kurioje tas jų neįvykdintas tikėjimas ir
33 NEMUNU  |       žmonių santykiais išmesta iš jų tarpo ir dabar skęstanti
34 VAGIS   |          sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas kadaise buvo. Ne apie
35 VAGIS   |          piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas, pakakintas:
36 TIKEJIMA|      užsimąstę, tik debesys viršum jų blizga, saulės apšviesti.~   
37 TIKEJIMA|      slegia žmones, ar kas gaivina jų viltis?..~    Bet nuo tų
38 TIKEJIMA|    tikinčius žmones laimingiausioj jų gyvenimo valandoje. Kaip
39 LAIMESZI|          žilas senelis ir paklausė jų:~    - Ko jūs čia susirinkote
40 LAIMESZI|       atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn
41 LAIMESZI|         žemai palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe džiaugsmas,
42 LAIMESZI|          Nedaug tokių buvo, vienok jų skaitlius vis augo. Slapta
43 LAIMESZI|          iš tėvų namų, labai retai jų laiminami, dažnai keikiami
44 LAIMESZI|           ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo stiprai rankas sunėrę...
45 LAIMESZI|           erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo mažiausio
46 LAIMESZI|            jaunikaičiai, vaikinams jų mylimosios, - draskydamies
47 LAIMESZI|      Žuvusiųjų draugų dvasia gimdė jų širdyse neapsakomą stebuklingą
48 LAIMESZI|            vadino, tai gailėdamies jų verkė; bet nemažai ir tokių
49 LAIMESZI|            ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi
50 LAIMESZI|            priėjo prie kalno. Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa,
51 LAIMESZI|             Juo aukštyn, juo retyn jų skaitlius ėjo. Šitai tik
52 LAIMESZI|           šmėklų kaukimo, nebematė jų bjaurių veidų; jų blizgančios
53 LAIMESZI|         nebematė jų bjaurių veidų; jų blizgančios akys įbestos
54 LAIMESZI|          atsitraukti: juk tat buvo jų vargingos kelionės galas,
55 LAIMESZI|            galas, tat žmonių laimė jų akyse stovėjo...~    Dar
56 LAIMESZI|        savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie,
57 LAIMESZI|           knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų
58 JIIRJIS |       jiedu vienas antram, ir visi jų jausmai, visos jų dvasios
59 JIIRJIS |          ir visi jų jausmai, visos jų dvasios stygos prijautė
60 JIIRJIS |      dvasios stygos prijautė tiems jų žodžiams, kartu su tais
61 JIIRJIS |            žodžiams, kartu su tais jų žodžiais skambėjo. Ir jiedu,
62 JONIUKAS|        linksmos, malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu
63 PIESTUPY|         buvo matyti žmonių trobos, jų languose švietė žiburiai,
64 LAZDA   |      akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau.
65 UBAGAS  |       bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atadaryti; paskum pamatęs
66 UBAGAS  |            gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam
67 SVECIAI |          laimę ardai?..~    Išaugo jų akyse, kaip milžinas. Nutvėrė
68 ABEJOJIM|       Petrienė.~    - Nereikia man jų! Geriau sulūžusioj trobelėj,
69 ABEJOJIM|          jį išvarė. Bet nepaklausė jų... Juk mes keletą metų pas
70 ABEJOJIM|       prisilankytų, nors netikėjau jų bepamatyti: toks tasai Vitebskas
71 ABEJOJIM|        penkeli metai, kaip nebuvau jų mačiusi. Motutė buvo labai
72 ABEJOJIM|          vaikais pasilieku: laukiu jų pareinančių. Motutė greitai
73 ABEJOJIM|            su Ona nėra. Belaukdama jų ir pati atsiguliau... Apsnūdau
74 BRISIAIA|      įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais
75 VIENARUD|         tildė, neberamino širdies; jų laibi tiesūs kryžiai stovėjo
76 VIENARUD|     davatkos nenori, kad jį netoli jų laidotų: bijo...~    - Ar
77 VIENARUD|      laidotų: bijo...~    - Ar tai jų žemė?~    - Ne, pono Bagdonavyčiaus...~    -
78 VIENARUD|           visa ko buvo matyti, kad jų užmanymas nepasisekė: visos
79 LIUDNAPA|        naštos sunkumo nejautė.~    Jų pilnai laimei tik vaikų
80 LIUDNAPA|             kurią dirbą, liksianti jų nuosavi - nebe ponų; kad
81 LIUDNAPA|        anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą,
82 LIUDNAPA|       žmones sujudino, naują viltį jų širdyse ažudegė. Tiesa,
83 LIUDNAPA|   atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti. Nors toliau
84 LIUDNAPA|  maištininkais: patyrė, kad netoli jų esąs didelis būrys...~   
85 LIUDNAPA|       patys moka kišti galvas, kur jų neprašo... Nebijok! greitai
86 LIUDNAPA|       Juozapota tik spėjo pamatyti jų ilgus durtuvus, aukštyn
87 LIUDNAPA|       trečią... Visas sodžius buvo jų pilnas. Ėmė klausyties.
88 LIUDNAPA|          tą pakorė, tą išvežė… Nuo jų vietos negalėjo sau rasti.
89 LIUDNAPA|          žingsnio matė. Tartum nuo jų sau pagelbos laukė, tikėjos
90 LIUDNAPA|    išliuosuoti galėjo. Teip troško jų paklausti, paprašyti...
91 LIUDNAPA|      intmestų kalėjiman; nesuprato jų klyksmo ir raudų, kai šios,
92 LIUDNAPA|      kartos žmonės nebe taip, kaip jų tėvai, Juozapotą mylėjo,