Part

 1 PARSAPNI|          iš svetur, o nežino, kad ta laimė slepiasi ir gyvuoja
 2 PARSAPNI|    valdžios apsireiškimus - kokia ta valdžia nebūtų, - visuomet
 3 PIRMUTIN|    smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto
 4 PIRMUTIN|        plaukia iškilmingai pirmyn ta galinga srovė žmonių, tik
 5 PIRMUTIN|      tingi dirbti; prašo, kad mes ta dvasia neužsikrėstume ir
 6 BEDARBO |          Bet ir čia visur girdėjo tą patį atsakymą: nereikia,
 7 BEDARBO |        laisva ateitis, bet lai už tą ateitį kovoja jaunesni ir
 8 BEDARBO |             Laurynas galvoja apie tą šaltai - be galvos karščio
 9 ZVAIGZDE|       Sustojova mudu, žiūriva int tą žvaigždę ir galvojava, kas
10 PUGAKALN|        savo balsu suriko vėl, bet tą savo šauksmą vos pats begirdėjo.~   
11 KUDIKYST|            tarėm, kad nebegyvęsi, tą pačią dieną ir krikštytų
12 KUDIKYST|      kniuksėdamas per ašaras, nes tą dainą motina man dažniausia
13 KUDIKYST|           Icikas; man rodosi, kad ta pušis, kaip tik Icikas,
14 KUDIKYST|           pušis ir egles, visados ta pati mintis, tas pats sulyginimas
15 KUDIKYST|      nepažįstu; turiu sesytę, tai ta kartu su manim gyvena, o
16 PAKELEIV|          pradžią. Skaito jis apie tą, kaip vienas studentas,
17 PAKELEIV|      Besitrankydamas įsimyli, bet ta meilė jį tik kankina, nes
18 PAKELEIV|          jį nuo jos atstumti; jis tą jaučia ir mato, - ir dar
19 PAKELEIV|            Pradėjęs pasakoti apie tą, kaip nelaimingas jaunikaitis
20 PAKELEIV|         Šitai ir dabar einava pas tą dvarponį "viešėtų", o juk,
21 NEMUNU  |         ir negaliu atsižiūrėti... Ta upė, kuri, vingiuodamos
22 NEMUNU  |          už ją daugiau surinksią. Tą pabaigę, ima kitą, dar netikesnę.
23 NEMUNU  |      muzikos", pievoj tarp miškų, ta daina neapsakomai gražiau
24 NEMUNU  |    prakalbinti ją, paklausti apie tą visa, bet aplinkui žmonės,
25 NEMUNU  |          balsu, kad visi aplinkui tą girdi.~    "Iš kur ji tą
26 NEMUNU  |          tą girdi.~    "Iš kur ji tą žino?" - mąstau žiūrėdamas
27 NEMUNU  |            iškėtęs akis, žiūriu į tą nelaimingą "paleistuvę",
28 VAGIS   |         laiku išeiti, nes mylėjau tą kumelį neapsakomai. Širmais
29 VAGIS   |       niekam nė vienu žodžiu apie tą atsitikimą neprasitariau…
30 VAGIS   |                 Ant rytojaus rado tą numirėlį paravėj. Suvažiavo
31 VAGIS   |    nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis... ~Ciurichas,
32 TIKEJIMA|         balsu, kuris liudija, kad tą popierį atmesdamas neapsakomai
33 TIKEJIMA|            nori persitikrinti, ar tą popierėlį skaitysiu.~   
34 TIKEJIMA|     išvedžiojimų...~    Supratau: ta mergaitė ir mane prie paklydusių
35 LAIMESZI|      Žmonių Laimė". Pasklido apie tą garsas po visą šalį: visur
36 LAIMESZI|         visą šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas
37 LAIMESZI|         skendo nelaimėse ir keikė tą žiburį... Kalnas pavirto
38 LAIMESZI|   didžiausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno,
39 LAIMESZI| žuvusiuosius atliuosuotojus. Visą tą dieną linksmai griežė muzika.~   
40 LAIMESZI|    linksmai griežė muzika.~    Ir tą šventę apvaikštinėjo kas
41 JONIUKAS|       namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs
42 JONIUKAS|      bijojo. Girdėjo kalbant, kad ta motutė esant jam netikra;
43 JONIUKAS|           visos galios šaukia vis tą patį: ~Ak vija panavija,~
44 JONIUKAS|  žiūrėdama int Joniuką.~    Girdi tą Joniukas ir visas nutirpsta;
45 PIESTUPY|           pasitikti.~    Teisybė, tą žiemą pasiutę šunes daug
46 PIESTUPY|                Visokių kalbų apie tą Piestupį tarp žmonių vaikščiojo;
47 PIESTUPY|        numirusiu. Sako, kad dabar ta vieta Šventoja plaukianti,
48 PIESTUPY|      skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug
49 LAZDA   |       seniau nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu
50 LAZDA   |         svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir
51 LAZDA   |    drebančia širdimi žiūrėjau int tą reginį ir mačiau, kokiuo
52 LAZDA   |        prieš motyną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai
53 LAZDA   |        kartą jisai pats mums apie tą papasakojo.~    Kartu su
54 LAZDA   |       bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį - net mane visą
55 LAZDA   |       dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę int jaučius ir
56 LAZDA   |         ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas
57 LAZDA   |       buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu
58 LAZDA   |        knygą įsikniaupė skaityti. Ta lazda, kiek žinau, ir dabar
59 SVECIAI |     atgaivino jausmus. Gavo jisai tą laišką jau gale... ligonbuty.
60 SVECIAI |           krūtinėj... Ir skubėjau tą paveikslą pamatyti, int
61 SVECIAI |          Viena tik žinau: užmušiu tą šunį, kur pataikinęs. Jisai
62 SVECIAI |      krauju apsipylė.~    - Imkit tą galvažudį! - sušuko uredninkas,
63 SVECIAI |      gerai.~    - Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! - dejavo Antanas,
64 ABEJOJIM|          puselę nusipirko. E kaip tą žemę mėgo! Kad sumanytų,
65 ABEJOJIM|             Mažai da tu, Aneliut, tą gyvenimą pažįsti, - tyliai
66 ABEJOJIM|           su tėveliais ėjo. Vieną tą seserį teturėjau: ne taip
67 ABEJOJIM|           aš: apsnūdau vėl ir vėl tą patį sapnuoju. Ir, regis,
68 VIENARUD|          Ar ir tamsta nenori, kad tą numirėlį čenai laidotų? -
69 VIENARUD|   nemalonus, visi greičiau norėjo tą priedermę pabaigti. Tik
70 LIUDNAPA|       noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus
71 LIUDNAPA|          aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau
72 LIUDNAPA|         užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos;
73 LIUDNAPA|     klaikias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių,
74 LIUDNAPA|         įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be
75 LIUDNAPA|           mūsų tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus,
76 LIUDNAPA|    miestely girdėjęs, - visi apie tą kalbą; matęs ir tą poperį
77 LIUDNAPA|           apie tą kalbą; matęs ir tą poperį ne pas vieną. Žmonės
78 LIUDNAPA|           paveikslas... Tik prieš tą paveikslą pats jisai toks
79 LIUDNAPA|          grandimis išgrinstu. Kad tą kelią galima žolynais išbarstyti,
80 LIUDNAPA|         ir šalta. Viena Juozapota tą jo gyvenimą šildė: su ja
81 LIUDNAPA|      ponas kiekvieną valandą gali tą brangią moteriškę jam iš
82 LIUDNAPA|        kuriose bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir pasakoję;
83 LIUDNAPA|          Bet širdis dažnai pasako tą, ko galva nesupranta. Ir
84 LIUDNAPA|       žingsnio suturėjusi. Petras tą jautė ir jau kelinta diena
85 LIUDNAPA|         esąs didelis būrys...~    Tą patį vakarą, kai juos Juozapota
86 LIUDNAPA|       replėmis kas suspaudė.~    "Ta liežuvininkė ką nors žino, -
87 LIUDNAPA|          ir be galo buvo liūdnos: tą pakorė, tą išvežė… Nuo jų
88 LIUDNAPA|          buvo liūdnos: tą pakorė, tą išvežė… Nuo jų vietos negalėjo
89 LIUDNAPA|  Petriukas?..~    Ar suprato pati tą savo klausimą? ar ataminė
90 KADNUMIR|         kur užaugau; ~Kad girdėtų tą dainelę, ~Motynėlė ką dainavo, ~