Part

 1 PARSAPNI|                Girdėjau, kaip po tų Sutvertojaus žodžių nesuskaitomos
 2 PARSAPNI|         Dievą teisybės ir proto. Tu sakai: "Tvirtai tikintis
 3 PARSAPNI|      kartodams: "Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!" Mačiau,
 4 PARSAPNI|          balsu: "Viešpatie, kaip tu man, teip ir aš tau!" Girdėjau,
 5 PARSAPNI|          pininguočiams. Girdėjau tų nelaimingųjų vaitojimus
 6 PARSAPNI|  gailesčio...~    - Pasakyk, kas tu toks esi, išmokink, ką reikia
 7 PIRMUTIN|       sukaitę.~    - Išeinu, kad tu žinotum, iš savo kvateros, -
 8 PIRMUTIN|         tau ko čia reikia, ar ir tu maištininkas? - užsipuola
 9 BEDARBO |    stygos, - tartum tai atbalsis tų, kurie, paskendę varguose
10 BEDARBO |       likusiųjų ašaros, - ašaros tų, kurių toks pat likimas
11 BEDARBO |   žeminties ir maldauti mylistos tų, kurie visą gyvenimą laikė
12 ZVAIGZDE|      papasakok mums ką nors. Juk tu daug žinai, daug esi skaitęs
13 ZVAIGZDE|         žvaigždė žiba?!~    - Ar tu sapnuoji? - atsiliepė Baltrus
14 ZVAIGZDE|          pakėlė galvą.~    - Bet tu pažiūrėk, - atsakiau jam: -
15 ZVAIGZDE| atsiliepė lukterėjęs. - Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad
16 ZVAIGZDE|        ko nešti. Nors daugiausia tų visų daiktų ponui turėdavom
17 KUDIKYST|        viena kalba toliau:~    - Tu gimei pavasarį prieš pačias
18 KUDIKYST|      suvystytą kūdikį.~    - Tai tu jam dėdė esi, - sako man
19 PAKELEIV|   neturiva kur dėties.~    - Na, tu, brolau, perdedi, - sako
20 NEMUNU  |         jau pusiau atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas
21 VAGIS   |               E, tat šitai kodėl tu per slenkstį vedamas jau
22 TIKEJIMA|         jų viltis?..~    Bet nuo tų minčių, brangių, tolimųjų,
23 LAIMESZI|     šitai vieną naktį atėjo prie tų žmonių žilas senelis ir
24 LAIMESZI|     gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių
25 JONIUKAS|   žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo
26 JONIUKAS|         žodžius žino, bet jam ir tų pakanka: varinėjas savo
27 JONIUKAS|   pražydo kaip lelija! ~    - Ką tu čia dainuoji? - klausia
28 JONIUKAS|          lelija... ~    - Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? -
29 JONIUKAS|         trūksta! - surinka. - A, tu paršai, tai taip daboji?..~   
30 JONIUKAS|    dėsiuos varguolėlė...~    - O tu, mano našlaitėli, nebėr
31 PIESTUPY|          duris.~    - Vaikeli gi tu mano, sušalsi!~    - Ajau,
32 PIESTUPY|         taip ir rodos, kad iš po tų šakų žypčioja žalsvos vilkų
33 PIESTUPY|          tarp žmonių vaikščiojo; tų kalbų klausant ne vienam
34 PIESTUPY|         mirdamu buvusiu atėjusiu tų turtų išsikastų, bet neberadusiu
35 PIESTUPY|         buvęs ir drąsus.~    - O tu ko čia mano ratuose sėdi? -
36 LAZDA   |  miškuose paskendęs niūksojo. Už tų miškų, pačiu Šventosios
37 LAZDA   |         su lazda rankoj.~    - A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. -
38 SVECIAI |     širdy paveikslai nebeišdilo. Tų paveikslų vedamas ir dabar
39 SVECIAI |       nebebuvo jame to atvirumo, tų jausmų, kaip pirma... Kažin
40 SVECIAI |      pečių apsisiautus…~    - Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? -
41 SVECIAI |         kaulai supuvo...~    - E tu paimsi mane, jeigu Antanas
42 SVECIAI |          Jeigu Antanas pagrįžtų, tu int mane galėsi ateiti.~    -
43 SVECIAI |      galėsi ateiti.~    - Matau: tu manęs nemyli.... - ėmė raudoti
44 SVECIAI |         iš artie sargybinį. - A, tu, gyvate, mano namus griauni,
45 SVECIAI |          sutreškėjo.~    - Leisk tu, velne... - sudejavo sargybinis
46 SVECIAI |         žnektelėjo.~    - Palauk tu, velne, atmokėsiu aš tau...
47 SVECIAI |     galvą int sieną...~    - Dar tu mane baidysi?.. te tau...
48 SVECIAI |        juo šokinėjo...~    - Tai tu, Maryt, taip mane ataminei, -
49 SVECIAI |          šaukė nesavu balsu, - a tu, ragana!.. Nuo Maciuko gavai!?.~    -
50 SVECIAI |       laimę suardyti... Galgi ir tu dabar laiminga?.. Kam už
51 SVECIAI |    išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai,
52 SVECIAI |         mudviem netrūko, kada ir tu mane mylėjai... E dabar:
53 SVECIAI |       būčiau ten, toli, numiręs, tu sau viena būtum gyvenus,
54 SVECIAI |         už carą kraują liejau! E tu!.. Užmušiu!!.~    Ir kaip
55 SVECIAI |       suardė...~    - Samuli, ir tu su jais kartu?! - nustebo,
56 ABEJOJIM|          taip nerašo...~    - Ai tu, Aneliut, nesupranti tu
57 ABEJOJIM|          tu, Aneliut, nesupranti tu vyrų, - linguoja galvą Petrienė, -
58 ABEJOJIM|       kad ne Amerika, niekaip iš tų skolų būtum neišbridę. Geras
59 ABEJOJIM|         jo raudojau...~    - Juk tu, Uliut, jį myli? - klausia
60 ABEJOJIM|                 Uliut, Uliut, ką tu kalbi?! - surinka išsigandus
61 ABEJOJIM|      gerą pavyzdį primindavau. E tu dabar taip sakai!.. Nejaugi
62 ABEJOJIM|        nejaugi?!.~    - Mažai da tu, Aneliut, tą gyvenimą pažįsti, -
63 ABEJOJIM|         berūpiu, maža. E juk dėl tų laiškų, sena būdama, rašyti
64 ABEJOJIM|     rašyti pramokau...~    - Bet tu, Uliut, sakai, kad jisai
65 ABEJOJIM|      sakydavo motutė, - ne tokia tu pamaldinga, kaip Ona, ne." - "
66 ABEJOJIM|     manęs nelaimę, išgelbėtų nuo tų baisių abejojimų, kurie
67 ABEJOJIM|       mano ašarų nematė, bet nuo tų ašarų saulės neberegėjau.
68 ABEJOJIM|         nesupratau, jaučiau, kad tu nelaiminga, - nepaklausiau
69 ABEJOJIM|      visa užmiršo...~    - Kokia tu, Uliut, nelaiminga! - stebisi
70 BRISIAIA|         mieguistu balsu.~    - A tu, žabali, ar nenustosi!..
71 BRISIAIA|         iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios jos riebios!
72 VIENARUD|          ir jo gyvenimo, - verkė tų, kurie jau žemėse gulėjo
73 VIENARUD|      Apalionijos žodžius, ir nuo tų jos žodžių man lengviau
74 VIENARUD|           visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama;
75 LIUDNAPA|    išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs, toli,
76 LIUDNAPA|         ir aš net nežinojau, kad tu gyveni pasaulyje...~   
77 LIUDNAPA|        ko gaila man būdavo... Ką tu tada, mano mažutėlė, veikei?
78 LIUDNAPA|  pravažiavo tasai, kuriam paskum tu būsi artimiausia...~   
79 LIUDNAPA|          ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; moki
80 LIUDNAPA|      užupūtė naujas vėjelis - ir tų neturtėlių gyveniman naujus
81 LIUDNAPA|       būsma nebe vieni. Ar žinai:tu intvaisysi sodnelį, ir,
82 LIUDNAPA|        būsma...~    Vyras klausė tų savo moteries svajojimų
83 LIUDNAPA|          kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau pražuvus...~   
84 LIUDNAPA|       karštesniųjų suturėti.~    Tų karštesniųjų tarpe buvo
85 LIUDNAPA| sužeistas kur kankinas?"~    Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo,
86 LIUDNAPA| slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne; e tie paskum da
87 LIUDNAPA|          yra - aš Jo nemačiau, e tu Jį ar matei?.." Taip ir
88 KADNUMIR|          Ar lopšy mane lingavo. ~Tu, Julyte, mano kapą ~Žolynėliais