Part

 1 PARSAPNI|        stovenčių aniolą, jis tarė jam:~    - Tikras tarne! ne
 2 PIRMUTIN|         Vartus laušime! - grasina jam nuo gatvės.~    Vartai staiga
 3 PIRMUTIN|     nepataiko. Darbininkai išmuša jam revolverį iš rankų ir veržiasi
 4 PIRMUTIN|    daugiau besakyti, eina toliau. Jam po kojų pasitaiko berankis,
 5 BEDARBO |    nusiminęs: nieko negavo. Visur jam sakė, kad darbo nesą, kad
 6 BEDARBO |        Sodno ošimas ir šlamėjimas jam tartum žinomas, jau girdėtas:
 7 BEDARBO |          Ateitis linksmai žiūrėjo jam į akis, ir jis, pilnas tikybos,
 8 BEDARBO |       save ir metė. Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus: šeimynos
 9 BEDARBO |       karščio ir širdies skausmo. Jam nors liūdna, bet ramu. Mintis,
10 BEDARBO |      giliai rausiasi po jo omenę. Jam toks ateina noras numirti,
11 BEDARBO |                Nėr žinios, dėl ko jam užeina noras valgyt. Atsimena,
12 BEDARBO |          paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, - noras
13 BEDARBO |       pasikabina ore...~    Akyse jam šokinėja žiburėliai, pradeda
14 ZVAIGZDE|     žvaigždžių nematyti?~    Kada jam tai išaiškinau, dėdė Simanas
15 ZVAIGZDE|           tu pažiūrėk, - atsakiau jam: - argi nieko nematai pakrašty
16 PUGAKALN|         čionai pražūti!" - perėjo jam per galvą mintis. Jautė,
17 PUGAKALN|           Ėjo ilgai ilgai... taip jam rodės. Bet nei žiburio,
18 PUGAKALN|        Nuo to paveikslo ir minčių jam širdyje randas lengva ir
19 KUDIKYST|    savotiškai kalbėties ir rodyti jam visą savo turtą, kuriuo
20 KUDIKYST|    suvystytą kūdikį.~    - Tai tu jam dėdė esi, - sako man motina.~   
21 NEMUNU  |        skausmų nutildymo. Bet kas jam silpno žmogaus mintys ar
22 NEMUNU  |          nešiodavo. Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų,
23 NEMUNU  |            ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi,
24 TIKEJIMA| sustiprinti tikėjime ir prirodyti jam Dievo esybę, jeigu jis to
25 JONIUKAS|            trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika.
26 JONIUKAS|      verkė, visas drebėdamas, net jam gerklytė užkimo: jautė,
27 JONIUKAS|    tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio
28 JONIUKAS|      kalbant, kad ta motutė esant jam netikra; kad jis turėjęs
29 JONIUKAS|        išgirdus.~    Motutė liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti "
30 JONIUKAS|           pinigą, ir suprato, kad jam su tuo žmogum reiks važiuoti.~    -
31 JONIUKAS|          malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu randas.
32 JONIUKAS|     randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį ankštyn
33 JONIUKAS|          kelius žodžius žino, bet jam ir tų pakanka: varinėjas
34 JONIUKAS|          pasivažinėti!" - pereina jam per galvą mintis.~    Norėtų
35 JONIUKAS|          plaučius krūtinėje, nors jam sopa gerklę ir balsas užkimo.
36 JONIUKAS|                Blogai, - dilkteli jam galvoj. - Pamatys tetulė,
37 JONIUKAS|         ji nesavu balsu, kirsdama jam žabine per pečius, per nugarą,
38 JONIUKAS|      rankų. Nuo išgąsčio ir ašarų jam kvapą užgniaužia. O ji numeta
39 JONIUKAS|        nuo žemės atsikelti - taip jam visus sąnarius sopa, ir
40 JONIUKAS|            juo labiau tėvelis. Ir jam taip sunku randas, kad jis
41 JONIUKAS|           atsimena namus, motutę. Jam dilgtelia galvoje, kad jau
42 JONIUKAS|           nutirpsta; akys pradeda jam greitai greitai mirksėti,
43 JONIUKAS|   šviesios kaip krikštalas, rieda jam per veidelį.~    - Kur aš
44 JONIUKAS|      Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą
45 PIESTUPY|       duot parūkyti?~    Mataušas jam davęs.~    Parūkęs tas žmogus
46 LAZDA   |       mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą
47 LAZDA   |          int mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas
48 LAZDA   |          kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.~    Vyresnysis
49 UBAGAS  |        nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiau
50 UBAGAS  |          jau ketverti metai, kaip jam visa atadaviau. Nieko taip
51 UBAGAS  |            Atsiminiau, kad reikia jam kas duoti - ir pajutau,
52 UBAGAS  |       senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį
53 SVECIAI |           tenai jo Marytė gyvena, jam du sūnu ūgdžia... Gal jau
54 SVECIAI |      praeitis, kaip šmėkla, stojo jam akyse. O, kolai gyvęs, tos
55 SVECIAI |          to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos, kad visas jo pirma
56 SVECIAI |           to visa ir būti nebuvo. Jam regėjos, kad jį jau ilgus
57 SVECIAI |      laiškas vėl senąjį supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus.
58 SVECIAI |         kietam patale gulėjo, kai jam padavė... Skaitė jisai tuos
59 SVECIAI |          toli vakariuos yra šalis jam brangi ir žmonės numylėti...
60 SVECIAI |          giltinė ne kartą žiūrėjo jam akysna. Ir galbūt tik didis,
61 SVECIAI |                Bet netikėtai taip jam širdį susopėjo, kad net
62 SVECIAI |        kvapą atgauti. Kažin kodėl jam galvon atėjo antrasai Marytės
63 SVECIAI |          pradėjo, kodėl taip ūmai jam susopėjo širdį?.. Kodėl?..~   
64 SVECIAI |            tai bus juoko! - atėjo jam galvon linksma mintis.~   
65 SVECIAI |   pasalomis man laimę atėmė, aš - jam gyvybę atimsiu...~    Staiga
66 ABEJOJIM|       mylėdamas... Juk žinai, kad jam tėvai neleidė manęs imti,
67 ABEJOJIM|      manęs, dėl vaikų... E padėti jam nedaug kuo galėjau - kad
68 ABEJOJIM|      Mylėjau jį ir myliu. Visados jam tikra buvau... Ir geras
69 ABEJOJIM|           Jonu susipykusi, dažnai jam tavo vyrą kaipo gerą pavyzdį
70 BRISIAIA|     nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų ažumirštas, apleistas.
71 BRISIAIA|          Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj,
72 BRISIAIA|     jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėties, kad tie
73 BRISIAIA|      senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj
74 BRISIAIA|          kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo, - žinojo,
75 BRISIAIA|         vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo
76 BRISIAIA|        mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti... ~
77 VIENARUD|  vargonininką ir iš visos širdies jam pasakojo:~    - Kad jisai
78 VIENARUD| paklausiau jos.~    - Tai, kam aš jam svetimos žemelės sieksnio
79 VIENARUD|          bet ką padarysi?.. Tegul jam Dievas padeda..."~    Ir
80 LIUDNAPA|           svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėties, kad jisai
81 LIUDNAPA|          žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs.
82 LIUDNAPA|       širdis ir karšta galva daug jam tame dalyke padėjo. Ir pirma
83 LIUDNAPA|         gali tą brangią moteriškę jam iš rankų išplėšti ir purvan
84 LIUDNAPA|          sodno jos Petras aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu
85 LIUDNAPA|          aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori...
86 LIUDNAPA|     jautri ugnelė. Gal dilgtelėjo jam galvoje mintis, kad jeigu
87 LIUDNAPA|          Petro ieškotų... Valgyti jam nunešiu... Nors kartą int
88 LIUDNAPA|       sūnaus plaukus, tai žiūrėjo jam akysna.~    - E kur Antanas? -