Part

 1 PARSAPNI|         ligotų minčių, - atrėmė jis vėl. - Tavo paties išsvajotas
 2 PARSAPNI|          kaukdams vaitojo...~    Ir vėl staigu viskas atsimainė.
 3 PIRMUTIN|             kūnas nutirpsta; paskui vėl greitai greitai muša smilkiniuos,
 4 PIRMUTIN|       draugus, šaukia ant gatvės ir vėl eina toliau - ramiai, rimtai,
 5 PIRMUTIN|           spėkas, stoja prie darbo: vėl dunzga mašinos, tarška ratai,
 6 BEDARBO |      Susirietęs kur nors po medžiu, vėl ketina jis čia pernaktavoti
 7 BEDARBO |      apsiprato, nurimo, kaip staiga vėl atsitiko nelaimė: apsirgo
 8 BEDARBO |     galėčiau gyventi ir laukti, kol vėl išmes pro duris, ar beapsimoka?
 9 BEDARBO |   alsuodamas, sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, - ir
10 PUGAKALN|              dažnai parkrisdamas ir vėl atsikeldamas; ėjo greitai,
11 PUGAKALN|                ne savo balsu suriko vėl, bet tą savo šauksmą vos
12 PUGAKALN|           skubinai skubinai pradėjo vėl bristi per sniegą. Nieko
13 KUDIKYST|              lėlę". Bijodamies, kad vėl neištrauktų kepurių, kietai
14 KUDIKYST|       peržegnojus mano galvą grįžta vėl prie savo darbo... ~III.
15 KUDIKYST|         spindulių juostą...~    Tai vėl atsimenu vestuves. Pilna
16 KUDIKYST|        apdovanojo. Išpasakojęs visa vėl pradedu į visas šalis dairyties,
17 KUDIKYST|          galų apsiauptas; po kairei vėl miškai niūkso. Bet mano
18 KUDIKYST|       ateina man galvon...~    Arba vėl. Atsidaro gryčios durys,
19 KUDIKYST|                sako man motina.~    Vėl nieko nesuprantu, nes dėdė
20 KUDIKYST|            taip ir gulės? - klausiu vėl.~    - Taip ir gulės; nuveš
21 PAKELEIV|    pasineria jo tamsumoje. Visa kas vėl nutyla...~    Pasibaigia
22 NEMUNU  |        užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia
23 NEMUNU  |         namelių viršūnėmis.~    Tai vėl išlenda iš tarp miško dvaras
24 NEMUNU  |            nyksta tolumoj...~    Ir vėl kilsta mintis: kam šis bokštas
25 NEMUNU  |    nebesugrįš, nebeatsikartos... Ir vėl atkreipiu savo akis į platų
26 NEMUNU  |          nors jis to nepastebi, nes vėl, visas išsitempęs, sunkiai
27 NEMUNU  |   pasibaigia dainuška, ir berniukas vėl pradeda vaikštinėti aplinkui,
28 NEMUNU  |             surinktų.~    Berniukas vėl prieina prie studentės ir
29 VAGIS   |            nieko neturėjau. Namuose vėl nė šaudyklės, nė revolverio
30 VAGIS   |           dabar?.. šiurpuliai paėmė vėl visą: juk patirs, sužinos,
31 VAGIS   |         seną apynasrį ir apsigrįžęs vėl parlėkiau kaip paukštis
32 VAGIS   |           namo. Nusikinkiau, kumelį vėl įleidžiau gurban, duris
33 VAGIS   |     krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo kirminas krimsti.
34 LAIMESZI|        išblyškusių ir nuvargusių, - vėl priėjo prie kalno. Visų
35 JONIUKAS|             neatsitikę. Ir Joniukas vėl atsimena namus, motutę.
36 PIESTUPY|           dar nesikelsi? - išgirdau vėl balsą. - Greičiau!~    Brolis
37 PIESTUPY|            sulojo šunes, mano baimė vėl pradėjo nykti: tik retkarčiais
38 PIESTUPY|             paliko užpakaly, širdis vėl apmirė: prieš mus juodavo
39 PIESTUPY|          bet taip žmogus nemelagis) vėl tokį atsitikimą pasakojo:
40 PIESTUPY|     žvengiantį juodą kumeliuką arba vėl pakelėj po eglėmis bliaunantį
41 PIESTUPY|            nuo kalno kelias, paskui vėl kilo aukštyn, tankių pušelių
42 PIESTUPY|       galbūt nebeilgai gyvęsiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai juk
43 LAZDA   |               daugiau nieko.~    Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas
44 LAZDA   |      beariant pasibaigė pelai, imti vėl - nėra iš kur; pasiganyti
45 LAZDA   |             ir paspyręs koja numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau
46 UBAGAS  |        Užlipęs ant gonkelio senelis vėl bailiai apsistojo, nežinodamas,
47 UBAGAS  |             kaip žirnius beria arba vėl kalba giedančiu gailestingu
48 UBAGAS  |          tėvą... - Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.~    - Ar
49 UBAGAS  |          nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau - visai ne vietoj -
50 SVECIAI |           tai ne sapnas? nejaugi aš vėl namie, savajam krašte? -
51 SVECIAI |        širdis.~    Taip, jis namie, vėl savuosius laukus mato, jųjų
52 SVECIAI |            pirmasai Marytės laiškas vėl senąjį supratimą jam sugrąžino
53 SVECIAI |            Ataminė visa, ir jo kūne vėl gimė noras gyventi - bėgti
54 SVECIAI |         vanagas, nutvėrė Antanas jį vėl ir baisiai ėmė mušti jo
55 SVECIAI |           per slenkstį pirkaitėn ir vėl uždarė duris.~    - Sūneliai,
56 ABEJOJIM|         tartum kitu balsu kalba. Ir vėl kremta tada mane klausimas:
57 ABEJOJIM|         subarė mane. E aš: apsnūdau vėl ir vėl tą patį sapnuoju.
58 ABEJOJIM|         mane. E aš: apsnūdau vėl ir vėl tą patį sapnuoju. Ir, regis,
59 ABEJOJIM|             kaip tik apsnūsiu, - ir vėl sapnuoju. Šokau iš lovos,
60 ABEJOJIM|            tenai Vitebske ištekėjo, vėl pradėjo int mane gerinties
61 BRISIAIA| atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...~   
62 BRISIAIA|      regėties, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai
63 VIENARUD|             velykinę atbuvęs, dabar vėl nesenai išpažinties buvęs;
64 VIENARUD|           palicija liepia, e žmonės vėl gaišti nenori... Ir niekas
65 LIUDNAPA|           visi gražūs...~    Staiga vėl intbedė int mane akis ir
66 LIUDNAPA|            greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama ypatinga
67 LIUDNAPA|   neapsakomai greitai lėkė... E čia vėl praėjo gandas, kad kažin
68 LIUDNAPA|   atsidusdamas.~    Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė.~    -
69 LIUDNAPA|   nuraminimas; gal pamatys Petrą ir vėl bus laiminga, kaip pirma...~   
70 LIUDNAPA|          pasakojimus, ir jos ausyse vėl suskambėjo žodžiai: "Bėk,
71 LIUDNAPA|     apsistojo, visa krūptelėdama... Vėl sutauškėjo... Atsiduso supratusi:
72 LIUDNAPA|        šalis dairydamos. Tik staiga vėl išgirdo balsą, kurio iš
73 LIUDNAPA|         nebedrįso eiti. Bijojo, kad vėl ko nesusitiktų. Dabar jai
74 LIUDNAPA|          šventė ar Velykos atėjo, - vėl visos motynos siuntė savo