Part

 1 PARSAPNI|         iš tarnaujančių man. Dėl to noriu palaiminti Žagario
 2 PARSAPNI|      visi paržengimai vaikų. Dėl to eik, ištraukie jaunas dūšias
 3 PARSAPNI|      kalbėjo galiūnas. - Tas dėl to, kad jūs nesitikit patys
 4 PARSAPNI|       grūdus žmonių širdyse. Dėl to valdonai keikia savo priešus
 5 BEDARBO |        atsakymą: nereikia, ir be to daug turime...~    Ir šitai,
 6 BEDARBO | fabrikanto vergu, dirbti tik dėl to, kad pusbadžiai galėčiau
 7 BEDARBO |        noras numirti, nebejausti to bjauraus gyvenimo ir vargų,
 8 ANTUETLI|          Ant Uetlibergo giedra!" To telaukiau. Senai norėjau
 9 PUGAKALN|     Toliau nebeisiu, vis tiek iš to nieko nebus, dar labiau
10 PUGAKALN|       kada parvažiuosiu.~    Nuo to paveikslo ir minčių jam
11 KUDIKYST|    vienas iš mūsų.~    - Tai dėl to, vaikeliai, kad jis dabar
12 PAKELEIV|         negali apsivesti. Negana to: dėl tos pačios priežasties
13 PAKELEIV|          mudu pas jį ne vien dėl to, kad jis geras žmogus, bet
14 PAKELEIV|        bet galbūt labiausiai dėl to, kad jis šiandien gali mus
15 NEMUNU  |    mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vėl, visas
16 NEMUNU  |      Kaunas, kad tik greičiau iš to garlaivio galėčiau išlipti.
17 NEMUNU  |             Ant galo, ar būtų iš to kokia nauda?!. ~Ciurichas,
18 VAGIS   |       bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau
19 VAGIS   |   Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo apsivedžiau,
20 VAGIS   |    bažnyčiai duodavau: ramiau po to būdavo… Taip visą savo amžių
21 VAGIS   |          padaryti, - visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo.~   
22 TIKEJIMA|       jam Dievo esybę, jeigu jis to nepripažintų... Laiške du
23 LAIMESZI|      žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo
24 LAIMESZI|     laimė; tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies to žiburio,
25 LAIMESZI|        ant to kalno ir prisilies to žiburio, visus žmones padarys
26 LAIMESZI|         lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė pasiekti;
27 LAIMESZI|           dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo
28 LAIMESZI|    gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios
29 LAIMESZI|   stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami paskui
30 JONIUKAS|           O čia dar motutė prašė to "dėdės", kad gerai jį prižiūrėtų,
31 JONIUKAS|          nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi,
32 JONIUKAS|        man dainuoti.~    Visi iš to sumanymo juokias; visiems
33 JONIUKAS|          Ne, pas tėvelį niekados to būtų neatsitikę. Ir Joniukas
34 JONIUKAS|       šitas ko gi čia atėjo, dar to nebuvo! bene tik pabėgo
35 LAZDA   |       lazdą?~    Tėvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo
36 SVECIAI |        jo galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam
37 SVECIAI |       sapnas, daugiau nieko, kad to visa ir būti nebuvo. Jam
38 SVECIAI |         noras gyventi - bėgti iš to pragaro ten, kur Šventoja
39 SVECIAI |          buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo, tų jausmų, kaip
40 SVECIAI |         seniai jautė, tik patsai to nepastebėjau... Su burloku
41 SVECIAI |         mano turtų norėjai, e aš to nemačiau, aklai tave mylėjau...
42 ABEJOJIM|     sukirmijęs, netikęs. Tai mes to nematom. E ar ne sunku pamatyti,
43 ABEJOJIM|        ir žmonių pasilgo, kad iš to ilgesio apsirgo. Pastaisiusi
44 ABEJOJIM|      nusiramink, vaikel: daugiau to nebebus..." Visą savo nelaimę
45 LIUDNAPA|         pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau
46 LIUDNAPA|          gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...~    Iš
47 LIUDNAPA|         savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti,
48 LIUDNAPA|          mori"... ~* * * ~    Po to kuone kas diena, tuo pačiu
49 LIUDNAPA|          gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras
50 LIUDNAPA|         sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis, daugelis būtinai
51 LIUDNAPA|          ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami
52 LIUDNAPA|         troškimus sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar nebuvo...
53 LIUDNAPA|   gyvenimą sunkų, apniukusį; ėjo to gyvenimo keliu, baudžiavos
54 LIUDNAPA|          jos Petras žiūrėjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato.
55 LIUDNAPA|         žinoti, - gal paskum, po to, visiems bus lengviau ir
56 LIUDNAPA| apsirikti..."~    "Gal paskum po to visiems bus lengviau ir
57 LIUDNAPA|          lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas,
58 LIUDNAPA| atsiliepė senelė, - tik nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų
59 LIUDNAPA|        kad visi matytų... Niekas to nesitikėjęs... Sako, net
60 LIUDNAPA|         valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: "Aš, sako,
61 LIUDNAPA|              Bet Juozapota nieko to nebematė. Jinai bėgo ir
62 LIUDNAPA|          kaip sapnas. Laimė, kad to nebejautė... Geri žmonės
63 LIUDNAPA|  nebejautė... Geri žmonės ją nuo to laiko maitino.~    Kas savaitė,