Part

 1 BEDARBO |                 Pasiliko Laurynas vienas, kaip stagaras. Pirmais
 2 PUGAKALN|           Pasiliko jis tarp kalnų vienas, apleistas, nuliūdęs...~   
 3 PUGAKALN|        sulauksiu ryto, - manė sau vienas. - Toliau nebeisiu, vis
 4 PUGAKALN|      tėvynėje likusius. Ir kam aš vienas tuosna kalnuosna dabar išėjau?
 5 KUDIKYST|       ilgai stovime priemenėj, nė vienas nedrįsdamas pirmas eiti
 6 KUDIKYST|       praveriame duris, kumšydami vienas kitą bailiai sueiname grinčion,
 7 KUDIKYST|       išplėtę akis, žiūrime tai į vienas kitą, tai į lopšį, tarsi
 8 KUDIKYST|          be kepurių namo pareiti. Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti
 9 KUDIKYST| susiraukęs…- atsiliepia nedrąsiai vienas iš mūsų.~    - Tai dėl to,
10 KUDIKYST|        pabūgęs, sako pašnibždomis vienas iš mūsų ir rodo pirštu duobėn.
11 KUDIKYST|     mylėsiu Dievulį", - manau sau vienas. Ir teip man gera, tartum
12 PAKELEIV|          Skaito jis apie tą, kaip vienas studentas, be tiesų iš universiteto
13 NEMUNU  |      bokštų, kurie mainosi paskui vienas kitą, už kitas kitą puikesni
14 NEMUNU  |         galo ateina "muzikantai": vienas aklas su smuika, kitas su
15 NEMUNU  |         būbinu. Savo veidais taip vienas kitą primena, kad lengva
16 VAGIS   |        apylenkėj buvo žinomas. Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam
17 VAGIS   |          vidun? O galbūt tenai ne vienas yra: užmuš, kaip žvirblį,
18 VAGIS   |           nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda...~   
19 LAIMESZI|          užgirdusi: atsiduso kaip vienas žmogus ir žemai žemai palenkė
20 LAIMESZI|        saugojo kitus, drebėjo dėl vienas kito.~    Bet atsirado drąsuoliai.
21 LAIMESZI|    skaitlius vis augo. Slapta nuo vienas kito, sūnūs ir dukterys
22 LAIMESZI|       kalno neužsileisdami paskui vienas kitą.~    Iš pavirtusiųjų
23 LAIMESZI|           praėjo, o vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė
24 LAIMESZI|   pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėrė savo rankomis žiburį.
25 LAIMESZI|  stebuklingą žiburį ir visi, kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo
26 JIIRJIS |       ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus
27 JIIRJIS |        nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus nežinojo apie
28 JIIRJIS |      balta lelija. Abudu nustebo, vienas kitą pamatę; abejų vienu
29 JIIRJIS |        pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. "Ar ne ši mano
30 JIIRJIS |      laukiamasis?" - mąstė abudu, vienas kitą išvydę. Ir jiedu padavė
31 JIIRJIS |           išvydę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką. Kada jis priglaudė
32 JIIRJIS |         bučiavo, - jiedu pasidarė vienas antram tokie brangūs ir
33 JIIRJIS |           ir nusiraminti; remkiva vienas antrą, būkiva santaikoje,
34 JIIRJIS |                Taip kalbėjo jiedu vienas antram, ir visi jų jausmai,
35 JONIUKAS|        motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip
36 JONIUKAS|          darbas Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais lakstė,
37 JONIUKAS|       dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos
38 PIESTUPY|           jis tada gyvas liko. Ne vienas yra taip pat matęs naktimis
39 PIESTUPY|           aplinkui per naktis; ne vienas buvęs juos Piestupy sutikęs.
40 PIESTUPY|        baimės, prisiglaudusiu int vienas antrą. Abu pradėjova žegnoties
41 LAZDA   |         jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis
42 LAZDA   |         dar nebuvo, - tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino
43 UBAGAS  |    išvažiavę bulbių sodintų ir aš vienas namie atlikau - paprašiau
44 UBAGAS  |     pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas išaugęs norėtų kuo greičiausiai
45 SVECIAI |          Velykų diena, - tarė sau vienas, - džiaugias žmonės; tik
46 ABEJOJIM|      atpirko. Žemės daug, e jisai vienas: laksto, juodauna žiemą
47 VIENARUD|        nuleidę galvas, bijodami į vienas kitą pažiūrėti, tartum slėpė
48 LIUDNAPA|        kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio
49 LIUDNAPA|       Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų,
50 LIUDNAPA|        dar daugiau nesuprato, bet vienas daiktas giliai jai galvon
51 LIUDNAPA|        širdyse ažudegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko
52 LIUDNAPA|        degančiom akim žiūrėjo int vienas kitą ir, stiprai spausdami
53 LIUDNAPA|          žemės negauti. Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji nešti
54 LIUDNAPA|        gyventi, e kas toliau bus, vienas Dievas težino...~    Juozapota
55 LIUDNAPA|       numirus, jį pamatyti?..~    Vienas Dievas težino... ~Zakopanė,