Part

 1 PARSAPNI|           stebėtini paukščiai, kur mūsų šventi sentėviai gyvena
 2 PIRMUTIN|       eikit ant gatvės, - šiandien mūsų šventė, pirma gegužės -
 3 PIRMUTIN|         prisidėti, - lai visi mato mūsų galybę ir vienybę!.."~    -
 4 PIRMUTIN|            darbininkas. - Šiandien mūsų šventė - pirma gegužės!~   
 5 ZVAIGZDE|             amžiną atilsį, ir visi mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom...
 6 KUDIKYST|           akys juokias; glostydama mūsų galvas ji sako:~    - Vakar
 7 KUDIKYST|          brukš brukš ištraukia nuo mūsų visų kepures ir nusineša
 8 KUDIKYST|           pareiti. Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti lūpas, traukyti
 9 KUDIKYST|        verksmą senutė ir eina prie mūsų. - Citit, neverkit, - maldo
10 KUDIKYST|     atsiliepia nedrąsiai vienas iš mūsų.~    - Tai dėl to, vaikeliai,
11 KUDIKYST|          Tarsi bijodamies, kad kas mūsų nepasergėtų, patylomis lekiam
12 KUDIKYST|        sako pašnibždomis vienas iš mūsų ir rodo pirštu duobėn. Išplėtę
13 PAKELEIV|      matosi dvaras.~    - Šitai ir mūsų kelionės galas, - sako rodydamas
14 NEMUNU  |       žiūriu...~    Šitai priešais mūsų ateina sieliai; garlaivis
15 NEMUNU  | kampininkas Vildžiūnas, kuris gale mūsų sodžiaus su didele šeimyna
16 JIIRJIS |       santaikoje, o meilė palaimįs mūsų gyvenimą, palengvįs jo vargų
17 PIESTUPY|           žmonėms apsireikšti.~    Mūsų kaimynas Mataušas (o jis
18 LAZDA   |            kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje, kaip tolimas viliojamas
19 LAZDA   |         dideli puikūs miškai buvo "mūsų" pono...~    Nesijuokit,
20 LAZDA   |          Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau,
21 LAZDA   |           kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis
22 LAZDA   |           nors jis gyveno toli nuo mūsų - už dviejų mylių. Paskum
23 LAZDA   |         todėl tėvas senu papratimu mūsų ponu jį vadino. Gal ir turėjo
24 LAZDA   |            ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus žmones dėl ganyklų
25 LAZDA   |              Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų,
26 LAZDA   |                Nepyk, motyn, geras mūsų ponas, - atsakė tėvas ir,
27 LAZDA   |                 Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos
28 LAZDA   |            atminime jis patapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai
29 LAZDA   |          ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj - pas girininką.
30 LAZDA   |                 Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis
31 LAZDA   |       mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metų žydai
32 LAZDA   |       šakomis užversti. Kažno koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną
33 LAZDA   |         dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo
34 LAZDA   |            kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl, man ūmai
35 LAZDA   |           ir mumus ponai baudė dėl mūsų gero?..~    - Gana jau,
36 UBAGAS  |            kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas,
37 UBAGAS  |          Petras Sabaliūnas nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs
38 UBAGAS  |    vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj.
39 LIUDNAPA|        pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus "memento
40 LIUDNAPA|  Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus "memento
41 LIUDNAPA|            geresnė, - ne rusų, bet mūsų krašto žmonių: toj nauja
42 LIUDNAPA|            krašto, nes jie tik esą mūsų neprieteliai, spaudžią ir
43 LIUDNAPA|        skaudžią žmones, persekioją mūsų tikėjimą ir kalbą. Tą patį
44 LIUDNAPA|             sumušti rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai,
45 LIUDNAPA|           žemė, kurią dirbame, bus mūsų?..~    - Mūsų...~    - Ir
46 LIUDNAPA|         dirbame, bus mūsų?..~    - Mūsų...~    - Ir dar daugiau
47 LIUDNAPA|          Reikia eiti pažiūrėtų, ką mūsų sodžiaus vyrai kalba, -
48 LIUDNAPA|              O ką, Juozaput, jeigu mūsų valdžia nepasiduos? - paklausė
49 LIUDNAPA|                 Vyti tuos rusus iš mūsų krašto, vyti! Ar atameni,
50 LIUDNAPA|          visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm
51 LIUDNAPA|           suolo atsikeldamas, - ne mūsų vienų - daugelis dabar miškuose
52 LIUDNAPA|         žiūrėdama.~    - O, katyt, mūsų krašte tiek dabar kazokų
53 LIUDNAPA|       kokio galo ir tverties. E ir mūsų žmonių daug int tuos lenkus
54 LIUDNAPA|         žvėris. Nei Dievo nebijąs. Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs.
55 LIUDNAPA|        ateinančią, sakė:~    - Ut, mūsų Juozapota ateina...~