Part

 1 PARSAPNI|        dukterės: lai amžinoj laimėj jie garbina Sutvertoją savo.
 2 PARSAPNI|           maištininkus, tikite, kad jie yra šaltiniu jūsų vargų, -
 3 PARSAPNI| maištininkai ardo jūsų gyvenimą, ne jie uždėjo jums jungą ant sprando,
 4 PARSAPNI|        skriaudžia ir vergia žmones, jie visados kovos prieš terioniškus
 5 PARSAPNI|              Bet piktomis dvasiomis jie yra tiktai dėl valdžios.
 6 PARSAPNI|        tiktai dėl valdžios. Jums gi jie yra geriausiais draugais,
 7 PIRMUTIN|            gatvė pilna žmonių. Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo:
 8 PIRMUTIN|             miesto, neatboja nieko: jie drąsiai eina priešakyj darbininkų
 9 PIRMUTIN|             minios drąsūs balsai. - Jie nekaltai ten sėdi, badas,
10 PIRMUTIN|        darbininkai streikuoja, kaip jie švenčia pirmą gegužės. Ne
11 PIRMUTIN|       pakelt darbininkams užmokesnį jie sutinka ant reikalavimų.~   
12 BEDARBO |        jaunesni ir stipresni, - lai jie kala sau naują gyvenimą...
13 ANTUETLI|            tai ant kalno. Laimingi, jie jau aukštai!..~    Atsikėlęs
14 PUGAKALN|         laukia Naujųjų metų... Toli jie nuo jo, už kelių šimtų mylių...~    -
15 KUDIKYST|        vyras ir moteriškė. Bučiuoja jie mano tėvui ir motinai rankas,
16 KUDIKYST|           nustebusiom akim, bet kas jie tokie - nepažįstu.~    -
17 KUDIKYST|    roplinėja ant upelio dugno ir ką jie dirba, bet motyna ima mane
18 NEMUNU  |     mažučiais išsirodo. Bet traukia jie prie savęs mano širdį ir
19 NEMUNU  |            su jais susilygina. Eina jie taip iš palengvo, kad tik
20 NEMUNU  |           atsilošę, sunkiai sunkiai jie iriasi. Lyg nenoromis, sielių
21 NEMUNU  |            Šventąja ir Neriu atvarė jie tuos sielius Nemunan; galbūt
22 LAIMESZI|              tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems... Bet kada
23 LAIMESZI|            nusiminimas; nebeartinos jie dabar prie kalno, bet nuo
24 LAIMESZI|             vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami
25 LAIMESZI|       neapsakomą stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami
26 LAIMESZI|          tyčiojosi ir džiaugės, kad jie žūsta.~    Bet šitai vieną
27 LAIMESZI|          persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, visą
28 LAIMESZI|             viršūnės... Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė
29 LAIMESZI|            šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais
30 LAIMESZI|        gražiausiais balsais dainavo jie laisvės ir laimės dainas,
31 KLIUDZIA|             jos motynos žmonės; gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan
32 JIIRJIS |    krūtinėse; jiemdviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie
33 JIIRJIS |           jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. "
34 JONIUKAS|       naujas darbas atsirado: reikė jie lesinti ir saugoti. Kaip
35 LAZDA   |           jau seniai nebėra. Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes
36 LAZDA   |            netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos
37 UBAGAS  |           ėjau iš kiemo... E gal ir jie kada nors taip varys iš
38 ABEJOJIM|          tarp pačios ir vyro, jeigu jie tik moka prie žmonių apsieiti.
39 ABEJOJIM|        liepia Onai taisyti valgyti. Jie visi valgo, e man kąsnelis
40 ABEJOJIM|            ar ražančius gavėnioj, - jie visi išeina kas vakaras
41 BRISIAIA|        piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos
42 LIUDNAPA|                  Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...~    Staiga
43 LIUDNAPA|        giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti
44 LIUDNAPA|      girdėdavau:"Kiek ponų... kokie jie visi gražūs..." Ir: "Ar
45 LIUDNAPA|           rusus iš savo krašto, nes jie tik esą mūsų neprieteliai,
46 LIUDNAPA|      miškuosna; kad keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę didelę
47 LIUDNAPA|            Juozapota.~    - Neblogi jie, katyt, žmonės, neblogi.
48 LIUDNAPA|          vargdieniams, trokšta. Juk jie ir badą kenčia, ir galvas
49 LIUDNAPA|        slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne; e tie paskum
50 LIUDNAPA|           jisai, katyt, už tat, kad jie žmonėms bažnyčioj kokį ten
51 LIUDNAPA|      patirti. Jai regėjos, kad visi jie apie jos Petrą žinojo, jį
52 LIUDNAPA|        paprašyti... Nedrįso... Visi jie tokie buvo ponai, galingi.
53 LIUDNAPA|         Laukė, ar nepaklaus kartais jie patys, ko jinai šitan miestan