Part

 1 PARSAPNI|         senas susikumpinęs žmogus vis verkė; jo gailestinga gaida,
 2 PARSAPNI|      gailestinga gaida, kilstanti vis aukščiau ir aukščiau, trukdė
 3 PARSAPNI|      kapoti stovintį arti kryžių, vis kartodams užkimusiu balsu: "
 4 BEDARBO |      Lauryną, slėgė jo dvasią; jį vis dar traukė sodžiun, nors
 5 ANTUETLI|           Bet juo aukščiau, rūkas vis labiau ir labiau retėjo;
 6 ANTUETLI|  nusisukęs...~    Tuo tarpu saulė vis labiau šildė. Nuo jos spindulių
 7 ZVAIGZDE|         tokie būdavo... kas metai vis blogyn ir blogyn. O čionai
 8 PUGAKALN|     žmogaus buto nepamatė. O pūga vis labiau siuto, vėjas dūko,
 9 PUGAKALN|           pajudinti pirštų.~    - Vis tiek čionai teks nakvoti, -
10 PUGAKALN|        vienas. - Toliau nebeisiu, vis tiek iš to nieko nebus,
11 PAKELEIV|       labiausiai mažažemiams, bet vis tik savo lizdą turi... Šitai
12 NEMUNU  |         Ar apie "monopolį"?~    - Vis tiek ką, bet tik lietuviškai, -
13 VAGIS   |        klojos... Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš
14 VAGIS   |           nė revolverio nebuvo, - vis savo kumščia pasitikėjau.~   
15 VAGIS   |      Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek būtų mane užmušęs...~   
16 LAIMESZI|        žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo, aukso raidės
17 LAIMESZI|       labiau žibėjo, aukso raidės vis labiau blizgėjo...~    Ir
18 LAIMESZI|         buvo, vienok jų skaitlius vis augo. Slapta nuo vienas
19 LAIMESZI|     kalnas, kurio viršūnė kaskart vis labiau ir labiau artinosi
20 LAIMESZI| Paskesniomsioms drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti... Bet
21 JONIUKAS|        jis iš visos galios šaukia vis tą patį: ~Ak vija panavija,~
22 PIESTUPY|        mano, sušalsi!~    - Ajau, vis su skara ir su skara, -
23 PIESTUPY|         šalį. Tuo tarpu numirėlis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą
24 LAZDA   |        mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus
25 UBAGAS  |  nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį...
26 SVECIAI |        arkliuką gražų.~    Vaikai vis dar bailiai, tartum netikėdami
27 SVECIAI |       gyvenus, nes tasai burlokas vis tiek tavęs būtų neėmęs.
28 ABEJOJIM|        šimtelį kitą pasidėjo. Bet vis dar iš Amerikos nepareina,
29 ABEJOJIM|        dar iš Amerikos nepareina, vis dar prašo kiek palaukti.
30 ABEJOJIM|           kiek - tuoj galvą sopa, vis sirginėju... Ir pusės manęs
31 ABEJOJIM|           jisai manim netiki? kam vis abejoja? - skundžias jinai. -
32 ABEJOJIM|           žiūrėt būdavo gaila. Ir vis dėl manęs, dėl vaikų...
33 ABEJOJIM|        kadai būdavau. Dažniausiai vis viena, nei jinai juokų mėgsta,
34 ABEJOJIM|         maldaknygėn ir skaito; ir vis mane mokia, kad ne taip
35 ABEJOJIM|      Pamačiau, kad ir mano Petras vis ją giria, kad tokia esanti
36 ABEJOJIM|           ir klojime, ir lauke, - vis su juo kartu, nepasilieka.
37 ABEJOJIM|  iškalbinėti, kad aš netikus, tik vis su vaikais, - ne tokia,
38 ABEJOJIM|        manim rūpinas; mačiau, kad vis mažiau int mane žiūri. Ir
39 ABEJOJIM|   nebesisekti: dirbu, lakstau, ir vis kažin kokia apsiblausus,
40 ABEJOJIM|          pirma inteidavo, e jisai vis kiek palaukęs - paskum:
41 ABEJOJIM|           kažin kokie kitoniški - vis nuo manęs veidus suka ir
42 ABEJOJIM|          ją inteina? ir kodėl abu vis kažin kokie nesavi?.. Krimto
43 BRISIAIA|    Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom
44 BRISIAIA|          šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo
45 BRISIAIA|           laukan ir atsigręždamas vis šaukia:~    - Sa, Brisiau,
46 VIENARUD|          kitus kankinti. E balsas vis plaukė ir plaukė oru...~    -
47 LIUDNAPA|    negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau:"Kiek ponų...
48 LIUDNAPA|       diena plaukė naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės.
49 LIUDNAPA|       tiek jau laiko praėjo, e jo vis nebuvo ir jokios žinelės
50 LIUDNAPA|         Jai regėjos, kad kareivis vis dar paskum ją vejas murmėdamas.
51 LIUDNAPA|      skaudžiai sudejavo... Tartum vis dar netikėjo, kad teip galėjo
52 LIUDNAPA|        žemelėj miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. Liko terp