| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] intsmego 1 intvaisysi 1 ipilia 1 ir 1848 irankius 1 iraše 2 irgi 1 | Frequency [« »] ----- ----- ----- 1848 ir 386 kaip 361 kad 358 iš | Jonas Biliunas Liudna Pasaka IntraText - Concordances ir |
Part
501 KUDIKYST| balseliu verkti. Išsigandęs ir nustebęs nežinau, ką daryti.~ - 502 KUDIKYST| gyvena, o čia - svetima, ir su kažin kokiuo svetimu 503 KUDIKYST| atvažiavo. Bet nors netikėdamas ir abejodamas prisiartinu ir 504 KUDIKYST| ir abejodamas prisiartinu ir bučiuoju jai ranką. Viešnia 505 KUDIKYST| duoda man baranką; duoda ir nepažįstamas vyras; abiem 506 KUDIKYST| padėkavojęs susiriečiu ant lovos ir atsidėjęs lepinuosi gautomis 507 KUDIKYST| Motina nudengia skarą, ir gražiai padarytame iš priegalvio 508 KUDIKYST| dėdė suaugęs didelis žmogus ir visados pypkę rūkydamas 509 KUDIKYST| pypkę rūkydamas ateina, o aš ir pats mažas, ir pypkės nerūkau, 510 KUDIKYST| ateina, o aš ir pats mažas, ir pypkės nerūkau, tai koks 511 KUDIKYST| roplinėti aplink kūdikį ir jį žadinti. Ir kaip neapsakomai 512 KUDIKYST| aplink kūdikį ir jį žadinti. Ir kaip neapsakomai džiaugiuos, 513 KUDIKYST| buvau jau virvele pažabojęs ir apžergęs joti, ir lekiu 514 KUDIKYST| pažabojęs ir apžergęs joti, ir lekiu prie motynos. Ji man 515 KUDIKYST| kepurę, paima už rankos ir vedas iš gryčios. Seku paskui 516 KUDIKYST| Seku paskui ją tekinas ir tai ką tik galiu spėti. 517 KUDIKYST| šiltas, eiti teip gera - ir dargi pas krikštomočią. 518 KUDIKYST| kitame kieme už upelio, ir kada tik ateina, visados 519 KUDIKYST| sūrio gabalėlį, o kartais Ir. baranką. Gera krikštomočia! 520 KUDIKYST| krikštomočia! Lekiu tekinas ir dairaus į visas šalis, visa 521 KUDIKYST| visa norėdamas pastebėti ir savaip suprasti; matau tai 522 KUDIKYST| kregždę, - visa rodau motynai ir kalbu be perstogės. Ant 523 KUDIKYST| perstogės. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip 524 KUDIKYST| kažin kokie gyvi daiktai ir tarpu savęs teip maloniai 525 KUDIKYST| roplinėja ant upelio dugno ir ką jie dirba, bet motyna 526 KUDIKYST| motyna ima mane už rankos ir vedasi toliau.~ Pasikeliame 527 KUDIKYST| siauru takeliu ant kalnelio ir įeiname į namus. Gryčios 528 KUDIKYST| pasispiriu abiem rankom ir su dideliu vargu persiritu 529 KUDIKYST| paskui greitai atsistoju ir nusitveriu motynos undaroko. 530 KUDIKYST| ant suolo sėdi moteriškė ir žindo mažą kūdikį. Žinau, 531 KUDIKYST| Tėvų išmokytas prieinu ir bučiuoju jai ranką; paskui 532 KUDIKYST| mus sodan, paraško obuolių ir duoda motynai ir man. Savuosius 533 KUDIKYST| obuolių ir duoda motynai ir man. Savuosius susidedu 534 KUDIKYST| Savuosius susidedu kepurėn ir nešuos, nes namie obuolių 535 KUDIKYST| pirma motynos prie kryžiaus ir bučiuoju jį.~ - Ar tai 536 KUDIKYST| Gerai, kad tokį sūnų turi: ir gražus, ir protingas - jau 537 KUDIKYST| tokį sūnų turi: ir gražus, ir protingas - jau mažas moka 538 KUDIKYST| kešenį.~ Bet aš nedrįstu ir nusitvėręs motynos stoviu 539 KUDIKYST| glėbį saldumynų, padėkavoju ir traukiuos atgal.~ - Tik 540 KUDIKYST| kaip dabar, - sako kunigas ir važiuoja toliau. "Visados 541 KUDIKYST| Dievulį", - manau sau vienas. Ir teip man gera, tartum sparnai 542 KUDIKYST| Visu sprindžiu užaugęs ir linksmas, einu namo...~ - 543 KUDIKYST| matau, kad ji nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka 544 KUDIKYST| pat švariai apsitaisius - ir vedasi mane už rankos. Dabar 545 KUDIKYST| durų atsiklaupia, žegnojasi ir meldžias. Ir aš tupiuos 546 KUDIKYST| žegnojasi ir meldžias. Ir aš tupiuos šaly jos, teip 547 KUDIKYST| pradeda lakstyti po gryčią ir su nusistebėjimu žiūrėti. 548 KUDIKYST| Matau ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių 549 KUDIKYST| prisėdusių vyrų, moterų ir vaikų; visi švariai šventės 550 KUDIKYST| prineša prie gulinčios ir atidengia nuo veido baltą 551 KUDIKYST| nebeatsikels.~ - Tai taip ir gulės? - klausiu vėl.~ - 552 KUDIKYST| klausiu vėl.~ - Taip ir gulės; nuveš ant kapų, pakas 553 KUDIKYST| ant kapų, pakas po žeme, - ir nebematysime daugiau.~ 554 KUDIKYST| reiškia, bet man daros baugu ir greitai apkabinu motynos 555 KUDIKYST| prie lovos, sėdasi ant jos ir mane šaly savęs sodina. 556 KUDIKYST| susirinkusieji pritaria, ir plaukia graudus malonus 557 KUDIKYST| prisiglaudęs prie motynos, žiūriu ir klausaus, klausaus... ~1905~ 558 PAKELEIV| du eksstudentu, Antanas ir Petras. Iš toli eina jiedu 559 PAKELEIV| nebesitikėdamas pabaigti mokslo ir neturėdamas jokios vietos, 560 PAKELEIV| atstumti; jis tą jaučia ir mato, - ir dar labiau kremtasi...~ 561 PAKELEIV| jis tą jaučia ir mato, - ir dar labiau kremtasi...~ 562 PAKELEIV| pradeda ant galo abejoti ir, nors su skausmu širdyje, 563 PAKELEIV| krūtinės, Antanas nutyla ir deda savo rankraštį kešenėn.~ - 564 PAKELEIV| visą laiką žiūrėjo į jį ir klausės.~ - Ar žinai, 565 PAKELEIV| klausės.~ - Ar žinai, ir visai neblogai, - giria 566 PAKELEIV| sako atsidusdamas Antanas ir tokiuo balsu, kad lengviai 567 PAKELEIV| mišką! Tarp miškų esu gimęs ir užaugęs. Lakstai, būdavo, 568 PAKELEIV| riešutauji - tik skamba ir ūžia aplinkui nuo dainavimų 569 PAKELEIV| ūžia aplinkui nuo dainavimų ir šūkavimų! Niekas tavęs nevaržo... 570 PAKELEIV| sklypelį turi; žinau, kad ir jiems gyvenimas nesaldus, 571 PAKELEIV| savo lizdą turi... Šitai ir dabar einava pas tą dvarponį " 572 PAKELEIV| koks nuskurdėlis, galbūt ir neituva pas jį... Tas bjauru!.. 573 PAKELEIV| Žiūrėk, kaip mudu priims ir pavaišįs, kad nueisiva, - 574 PAKELEIV| nueisiva, - kokią savaitę ir daugiau pralaikys.~ - 575 PAKELEIV| Dar, žiūrėk, ko gero, ir mudviem paminklus kada nors 576 PAKELEIV| Abudu nutyla. Tylu ir aplinkui; tik girdis keleivių 577 PAKELEIV| girdis keleivių žingsniai ir greitas jų alsavimas. Bet 578 PAKELEIV| šitai Antanas atsikosti ir aukštu jausmingu balsu uždainuoja " 579 PAKELEIV| Lietuva"... Petras pritaria, ir plaukia per mišką griaudingas 580 PAKELEIV| Visas miškas atgyja: tarsi ir jis tos dainos skausmus 581 PAKELEIV| dainos skausmus atjaučia ir savo aidu jiems pritaria.~ - " 582 PAKELEIV| nelaimes, bėdas", - dejuoja ir skundžiasi Antano balsas, - " 583 PAKELEIV| iškilsta ankštai aukštai ir verkdamas staiga, kaip raketa, 584 PAKELEIV| trūksta: sudejuoja miško aidas ir taip pat staiga pasineria 585 PAKELEIV| Pasibaigia miškas, ir atsiveria platūs žaliuojantieji 586 PAKELEIV| matosi dvaras.~ - Šitai ir mūsų kelionės galas, - sako 587 NEMUNU | NEMUNU ~ Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, 588 NEMUNU | prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausias savo raštais 589 NEMUNU | raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiomis 590 NEMUNU | galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų 591 NEMUNU | apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai 592 NEMUNU | glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią 593 NEMUNU | miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas 594 NEMUNU | traukia prie savęs mano akis ir širdį. Žiūriu ir negaliu 595 NEMUNU | mano akis ir širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti... Ta 596 NEMUNU | žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai, - tat 597 NEMUNU | miestelis, su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais ir margais 598 NEMUNU | kloniu ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia 599 NEMUNU | aukščiausios vietos, tarsi visa ir visus laikydama po savo 600 NEMUNU | išsikeldama aukščiau žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo 601 NEMUNU | žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu - ankščiau 602 NEMUNU | ateina man galvon mintis, ir ilgai dar į jį žiūriu, jau 603 NEMUNU | palikusį užpakalyje, vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį 604 NEMUNU | stovi ant aukšto upės kranto ir ant galo nyksta tolumoj...~ 605 NEMUNU | galo nyksta tolumoj...~ Ir vėl kilsta mintis: kam šis 606 NEMUNU | pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir baisios 607 NEMUNU | gal ir labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli...~ 608 NEMUNU | baisios paslaptys guli...~ Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, 609 NEMUNU | Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui 610 NEMUNU | už kitas kitą puikesni ir įvairesni, atkreipiu liūdnas 611 NEMUNU | akis į žaliuojančias pievas ir laukus, į išmėtytus Nemuno 612 NEMUNU | prislėgtais, nuskurdusiais ir tokiais nelaimingais, pilkais 613 NEMUNU | tokiais nelaimingais, pilkais ir mažučiais išsirodo. Bet 614 NEMUNU | jie prie savęs mano širdį ir mintis. Šitai tas ant kalnelio 615 NEMUNU | primena man mano tėviškę. Juk ir čia tie patys žmonės su 616 NEMUNU | su jų rūpesniais, vargais ir papročiais gyvena. šitai 617 NEMUNU | pat žąsų pulkai, kokiuos ir aš kadaise Šventosios pakrančiais 618 NEMUNU | Šventosios pakrančiais ganydavau. Ir skraido mintys po šiuos 619 NEMUNU | prigimties gražumais jausmus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios 620 NEMUNU | prigimtis dvasią... Bet kartu ir liūdna darosi: juk aš gyvenimo 621 NEMUNU | tarpo... aš - inteligentas. Ir pasidaro taip gailu kažin 622 NEMUNU | kaip padailinta pasaka, ir kuri jau niekados daugiaus 623 NEMUNU | nebesugrįš, nebeatsikartos... Ir vėl atkreipiu savo akis 624 NEMUNU | nuliūdimas! Sunkių garlaivių ir ilgos eilios sielių, kuriuos 625 NEMUNU | neša savo vandenų paviršiu, ir tat ant savęs nejaučia. 626 NEMUNU | ant savęs nejaučia. Šaltas ir gražus, plaukia jis romiai 627 NEMUNU | plaukia jis romiai į jūrą ir nieko daugiaus nenori žinoti. 628 NEMUNU | kūnu, atsimeta priešakin ir paskui, sienojų atsispyrę, 629 NEMUNU | atsispyrę, krūtines ištempę ir atsilošę, sunkiai sunkiai 630 NEMUNU | garlaivio upės vidurin, - ir sieliai, vandenio nešami, 631 NEMUNU | pro šalį. O vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas 632 NEMUNU | vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami 633 NEMUNU | dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies tik 634 NEMUNU | tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt labai 635 NEMUNU | galbūt labai iš toli Šventąja ir Neriu atvarė jie tuos sielius 636 NEMUNU | tebegyvena mano mintyse. Ir atidžiai pradedu žiūrėti 637 NEMUNU | irties, žiūri į garlaivį ir kartu, rodosi, stebias į 638 NEMUNU | Kaip tik jo sovyla, aukšta ir tvirta, kaip tik tokie pat 639 NEMUNU | tokie pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik 640 NEMUNU | pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks 641 NEMUNU | surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau 642 NEMUNU | toli garlaivio užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam 643 NEMUNU | aukšto kalno miestelis, ir garlaivis apsistoja. Sueina 644 NEMUNU | būrys darbininkų su pjūklais ir kirviais, keletas merginų 645 NEMUNU | kirviais, keletas merginų ir moterų ir senas žydelis, 646 NEMUNU | keletas merginų ir moterų ir senas žydelis, krepšiu obuolių 647 NEMUNU | Šitai aklasis paima smuiką ir pradeda mėginti ir taisyti 648 NEMUNU | smuiką ir pradeda mėginti ir taisyti stygas: pakeltas 649 NEMUNU | pradeda griežti, - čypia ir rėkia armonikas, dudena 650 NEMUNU | rėkia armonikas, dudena ir čerška būbinas. Abu vyresniuoju 651 NEMUNU | kojomis, kraipo galvelę ir dairosi aplinkni. Staiga 652 NEMUNU | surinka įvairiais balsais, ir broliai pradeda dainuoti 653 NEMUNU | kareivių daina, be jausmų ir prasmės; dainos žodžius 654 NEMUNU | žodžius taip nežmoniškai taria ir kraipo, kad sunku suprasti, - 655 NEMUNU | nusitraukia nuo galvos kepuraitę ir nešinas ja rankoje eina 656 NEMUNU | išplėstomis savo akelėmis ir nežinodamas, ką atsakyti, 657 NEMUNU | stebėdamos iš jos kalbos ir tokio nepaprasto prašymo. 658 NEMUNU | daryti, eina pas savo brolius ir pasakoja jiems apie naują 659 NEMUNU | Tiedu kalbasi tarp savęs ir siunčia mažąjį pas merginą.~ - 660 NEMUNU | Mažiukas sugrįžta pas brolius, ir visi trys pradeda dainuoti 661 NEMUNU | formacijos "dainuška", be dailos ir gilių jausmų, kurioje jos 662 NEMUNU | išdėsto savo persitikinimą ir lengvą sodiečių tikėjimą 663 NEMUNU | iš šitų saule apdegusių ir nuo darbo pajuodavusių sodiečių 664 NEMUNU | darbo pajuodavusių sodiečių ir prastai apsitaisiusių moterų 665 NEMUNU | kurie, savo rūpesniuose ir varguose paskendę, gyvenime 666 NEMUNU | jų vargų naštą sumažįs, - ir todėl taip atidžiai klausosi 667 NEMUNU | jų neįvykdintas tikėjimas ir sužuvusioji viltis apsireiškia. 668 NEMUNU | sužuvusioji viltis apsireiškia. Ir kada pasibaigia dainuška, 669 NEMUNU | kada pasibaigia dainuška, ir berniukas vėl pradeda vaikštinėti 670 NEMUNU | daug gausesni skatikėliai ir net sidabriniai pinigai... 671 NEMUNU | veidai ne tik prašvitę, bet ir nustebę: nesitikėta, kad 672 NEMUNU | vėl prieina prie studentės ir jau drąsiu balsu klausia:~ - 673 NEMUNU | neapsakomai gražiau skambėtų, bet ir čia visi nutilę, gėrėdamies 674 NEMUNU | kad ji mums brangi, maloni ir suprantama...~ Ant galo, 675 NEMUNU | kartu pasipelniję, linksmi ir pakakinti, vargaujantieji " 676 NEMUNU | stovinėti, taigi atsisėdu ir pradedu snausti... Atbudęs 677 NEMUNU | nemaloniai blizgančios, ir skruostų raudonumas, matomai, 678 NEMUNU | vargus, bet jau pati patyrusi ir netikrosios meilės vaisius. 679 NEMUNU | moterys, daug jau mačiusios ir pergyvenusios, bet kurios 680 NEMUNU | į save jos akis, rausta ir sukasi į šalį. Apsitaisiusi 681 NEMUNU | mergaitė, nelaimingais gyvenimo ir žmonių santykiais išmesta 682 NEMUNU | santykiais išmesta iš jų tarpo ir dabar skęstanti purvuose.~ " 683 NEMUNU | baltos skarelės obuolių ir valgo; paskui duoda du obuoliu 684 NEMUNU | moteriškė atsisuka į Nemuną ir visai netikėtai meta upėn.~ - 685 NEMUNU | priimti, - tat paleistuvė ir užsikrėtusi! - atsako pašnibždoms 686 NEMUNU | kad viešai gali nužeminti ir apkaltinti merginą. O mergina 687 NEMUNU | kiek, bet šypsosi, kaip ir pirma.~ Man darosi nesmagu 688 NEMUNU | Man darosi nesmagu ir net baugu. Tarsi nuo baisiausio 689 NEMUNU | mintys ne pas mane vieną, bet ir pas kitus. Laukiu, kad tik 690 NEMUNU | tamsumoje pasirodo Aleksotos ir Kauno žiburiai.~ Ant 691 NEMUNU | nutveriu studentę už rankos ir, iškėtęs akis, žiūriu į 692 NEMUNU | paleistuvę", tarsi norėdamas ir save, ir savo pažįstamą 693 NEMUNU | tarsi norėdamas ir save, ir savo pažįstamą nuo anos 694 NEMUNU | tamsumoje mergina pranyksta, ir einu savo keliu... Negaliu 695 NEMUNU | einu savo keliu... Negaliu ir nedrįstu eiti paskui ją, 696 NEMUNU | paskui ją, pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir 697 NEMUNU | ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia Kaune gyvena, 698 NEMUNU | čia Kaune gyvena, ką dirba ir kokia baisi, be pasigailėjimo 699 VAGIS | tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, - kito tokio visam 700 VAGIS | muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... 701 VAGIS | manęs vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet nė 702 VAGIS | savo rankose turėjau, - ir ūkis gerai man klojos... 703 VAGIS | liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, 704 VAGIS | nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. 705 VAGIS | apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto 706 VAGIS | Nutariau būtinai su ja ir su jos tėvais susipažinti. 707 VAGIS | Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių 708 VAGIS | patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų tėvų duktė, gerbiama 709 VAGIS | apylenkėje. Susipažinau paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji 710 VAGIS | paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... 711 VAGIS | išmintingą apysenį žmogų ir nuvažiavau pas ją piršlėmis. 712 VAGIS | pasogos prižadėjo nemažai, ir nutarėm, nieko nelaukdami, 713 VAGIS | aprašysiu?!. Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote: tat mano 714 VAGIS | trečią dešimtį vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų 715 VAGIS | vienybėje ir meilėje gyvenu ir vaikų nemažai susilaukiau - 716 VAGIS | susilaukiau - tokių pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas 717 VAGIS | pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas kadaise buvo. Ne 718 VAGIS | gyvenimą sugriauti, o kuris ir dabar labai dažnai dar nesmagumą 719 VAGIS | užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion gultų. 720 VAGIS | stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo nebeiškentėjau, 721 VAGIS | batais, užsimečiau kailiniais ir išėjau.~ Naktis buvo 722 VAGIS | buvo šviesi - mėnesiena, ir tokia tyla aplinkui, tarsi 723 VAGIS | traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas 724 VAGIS | viršuje. Bijodamas kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų 725 VAGIS | sniegas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau: durys buvo 726 VAGIS | Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus. Girdžiu, kumelys 727 VAGIS | Visas drebėjau - ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo 728 VAGIS | drebėjau - ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo kartu, kad 729 VAGIS | obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais karčiais, nors nedidelis, 730 VAGIS | nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad 731 VAGIS | pasišauktų vyrų? O tuo tarpu ims ir išsives kumelį: tiek ir 732 VAGIS | ir išsives kumelį: tiek ir tematysi. O rankose nieko, 733 VAGIS | nusitvėriau abiem rankom ir užsislėpiau už durų šulo. 734 VAGIS | O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu, 735 VAGIS | kad jau visai nebetoli... Ir šitai duryse pasirodo žila 736 VAGIS | per galvą, - tik žagtelėjo ir parkrito negyvas ant žemės, 737 VAGIS | prie jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau, verkiau. O jis 738 VAGIS | man ant pečio savo galvą ir romiai maloniai žvengia...~ 739 VAGIS | mylimąją, vestuves, ūkį ir visą gyvenimą, - visa būtų 740 VAGIS | įverčiau numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali šokti, 741 VAGIS | dulkia sniegas iš po važiaus ir švilpia ausyse vėjas. Nuvažiavęs 742 VAGIS | jo paties seną apynasrį ir apsigrįžęs vėl parlėkiau 743 VAGIS | gurban, duris užrakinau ir, tarsi nieko neatsitiko, 744 VAGIS | neatsitiko, nuėjau seklyčion ir atsiguliau... Niekas manęs 745 VAGIS | Niekas manęs negirdėjo ir nematė nė važiuojant, nė 746 VAGIS | rado prie lavono revolverį ir peilį, pamatė ant jo galvos 747 VAGIS | pripažino, kad taip "tokiam" ir reikėjo. O palicija pakalbėjo, 748 VAGIS | paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo... Tuo visa 749 VAGIS | nebeieškojo... Tuo visa ir pasibaigė...~ Aprimau 750 VAGIS | pasibaigė...~ Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo 751 VAGIS | prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas, galvą nuleidęs, 752 VAGIS | krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo kirminas krimsti. 753 VAGIS | pradėdavo kirminas krimsti. Ir išpažintin vaikščiodavau, 754 VAGIS | išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: 755 VAGIS | nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas 756 VAGIS | ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingais padaryti, - 757 VAGIS | Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, 758 VAGIS | liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, 759 VAGIS | nebepamatyti, - visas drebėjau... ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs 760 VAGIS | pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu 761 VAGIS | pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės nuraminimo, 762 VAGIS | būti užmuštas... Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek 763 VAGIS | mane užmušęs...~ Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, 764 VAGIS | Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, 765 VAGIS | išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems 766 VAGIS | atidengiu…~ O vienok ir dabar dažnai dažnai tas 767 VAGIS | kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys 768 TIKEJIMA| Nuo pavasario kvapų ir paukščių giedojimo taip 769 TIKEJIMA| šveicarė mergaitė. Iš palengvo ir nedrąsiai prisiartina ji 770 TIKEJIMA| prisiartina ji prie manęs ir, kišdama man popierį, maloniai 771 TIKEJIMA| veidą apsiaučia džiaugsmo ir vilties spinduliai, kokius 772 TIKEJIMA| gyvenimo valandoje. Kaip ir pirma, tolinas ji nuo manęs 773 TIKEJIMA| paėjėjusi kiek, sustoja ir žiūri į mane iš užpakalio: 774 TIKEJIMA| popierėlį skaitysiu.~ Imu ir skaitau... Tat laiškas abejojantiems 775 TIKEJIMA| abejojantiems tikėjime, paklydusiems ir bedieviams. Visus šiuos 776 TIKEJIMA| kiekvieną sustiprinti tikėjime ir prirodyti jam Dievo esybę, 777 TIKEJIMA| du puslapiu prilyginimų ir išvedžiojimų...~ Supratau: 778 TIKEJIMA| Supratau: ta mergaitė ir mane prie paklydusių priskaitė... 779 TIKEJIMA| Įsidedu laišką kišenėn ir nuliūdęs einu namo... ~1905. 780 LAIMESZI| šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo 781 LAIMESZI| negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie 782 LAIMESZI| reiškia. Ištisas dienas ir naktis budėjo žmonių minios 783 LAIMESZI| nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė naujo dar didesnio 784 LAIMESZI| vis labiau blizgėjo...~ Ir šitai vieną naktį atėjo 785 LAIMESZI| tų žmonių žilas senelis ir paklausė jų:~ - Ko jūs 786 LAIMESZI| Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?~ Atsakė minia:~ - 787 LAIMESZI| kuris užlips ant to kalno ir prisilies to žiburio, visus 788 LAIMESZI| laimingais...~ Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra. Nors kalnas 789 LAIMESZI| jūra. Nors kalnas aukštas ir status buvo, bet pilnos 790 LAIMESZI| baisiausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, 791 LAIMESZI| įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, 792 LAIMESZI| šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę 793 LAIMESZI| pareikalaus žmonių laimė! Net ir tie, kurie užlips ilgainiui 794 LAIMESZI| užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, 795 LAIMESZI| išsisklaidys po jūsų namus ir gryčias, įeis į jūsų protą 796 LAIMESZI| gryčias, įeis į jūsų protą ir širdis, - ir tada būsite 797 LAIMESZI| jūsų protą ir širdis, - ir tada būsite laimingi...~ 798 LAIMESZI| atsiduso kaip vienas žmogus ir žemai žemai palenkė savo 799 LAIMESZI| gyvasties nenorėjo aukauti. Ir ne tik ką savo gyvasties 800 LAIMESZI| gyvasties nenorėjo aukauti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. 801 LAIMESZI| Slapta nuo vienas kito, sūnūs ir dukterys bėgo iš tėvų namų, 802 LAIMESZI| laiminami, dažnai keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji 803 LAIMESZI| įsimylėjusieji jaunikaičiai ir merginos skyrėsi, vieni 804 LAIMESZI| kitiems iškalbinėdami, - ir tik kurie ne kurie iš jų 805 LAIMESZI| stiprai rankas sunėrę... Ir ėjo šitie visi drąsuoliai 806 LAIMESZI| buvo mažiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo 807 LAIMESZI| nuo stataus kalno žemyn ir virto į akmenis. O visokios 808 LAIMESZI| šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių sukės drąsuoliams 809 LAIMESZI| drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, 810 LAIMESZI| Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios 811 LAIMESZI| naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno 812 LAIMESZI| kaip nuo baisiausios ligos ir maro. O tie, kuriems brangios 813 LAIMESZI| draskydamies ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse 814 LAIMESZI| ašaras, skendo nelaimėse ir keikė tą žiburį... Kalnas 815 LAIMESZI| pavirto į baisiausią nelaimių ir prakeikimo vietą.~ Bet 816 LAIMESZI| drąsuolių minių nuo aukų ir pasišventimo. Žuvusiųjų 817 LAIMESZI| viršūnė kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie žiburio. 818 LAIMESZI| ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo praėjo, o vienok 819 LAIMESZI| gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino, 820 LAIMESZI| gailėdamies jų verkė; bet nemažai ir tokių buvo, kurie iš jų 821 LAIMESZI| kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi ir džiaugės, kad 822 LAIMESZI| tik juokės ir tyčiojosi ir džiaugės, kad jie žūsta.~ 823 LAIMESZI| drąsuolių minia - jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių 824 LAIMESZI| jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių 825 LAIMESZI| suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, - vėl priėjo 826 LAIMESZI| Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. 827 LAIMESZI| švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi 828 LAIMESZI| Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos 829 LAIMESZI| visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo 830 LAIMESZI| baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, 831 LAIMESZI| akys įbestos buvo į žiburį ir negalėjo nuo jo atsitraukti: 832 LAIMESZI| Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę... 833 LAIMESZI| galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėrė 834 LAIMESZI| pavirto į akmenis...~ Ir o stebuklas! Visos šmėklos 835 LAIMESZI| pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą malonią 836 LAIMESZI| malonią šviesą, savo širdyse ir galvoje - neapsakomą ramumą. 837 LAIMESZI| išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; 838 LAIMESZI| neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto 839 LAIMESZI| neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerbė artimą 840 LAIMESZI| visi gerbė artimą ypatą ir žmogaus tiesas. Atsirado 841 LAIMESZI| laimė...~ Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, 842 LAIMESZI| atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. 843 LAIMESZI| Atsiminė stebuklingą žiburį ir visi, kaip vienas, skubinos 844 LAIMESZI| Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo 845 LAIMESZI| jiems atnešė laimę...~ Ir nuo tos dienos keikiamasai 846 LAIMESZI| kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos 847 LAIMESZI| nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro šalį 848 LAIMESZI| eidami pro šalį su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, 849 LAIMESZI| plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų 850 LAIMESZI| vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi...~ Prisiartinę 851 LAIMESZI| Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, linksmais 852 LAIMESZI| apsiautę jį aplinkui, linksmais ir gražiausiais balsais dainavo 853 LAIMESZI| balsais dainavo jie laisvės ir laimės dainas, barstė ant 854 LAIMESZI| linksmai griežė muzika.~ Ir tą šventę apvaikštinėjo 855 LAIMESZI| metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų 856 LAIMESZI| raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių 857 LAIMESZI| eilios mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo 858 LAIMESZI| poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi... ~Ciurichas, 859 KLIUDZIA| visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus 860 KLIUDZIA| plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo 861 KLIUDZIA| apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją 862 KLIUDZIA| gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose 863 KLIUDZIA| pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo 864 KLIUDZIA| kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai 865 KLIUDZIA| norėjo ją įdėti maišiukan ir nunešus int upę įmesti vandenin, 866 KLIUDZIA| patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas žmones 867 KLIUDZIA| pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi...~ Bet 868 KLIUDZIA| niekam nereikalinga...~ Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia 869 KLIUDZIA| milžinu esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs neišsigąstų.~ 870 KLIUDZIA| lanką, įtempiau strielą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis 871 KLIUDZIA| klausdamas, ką aš darau... ir laukė.~ Striela sudzimbė 872 KLIUDZIA| Striela sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga 873 KLIUDZIA| skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis...~ 874 KLIUDZIA| ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės 875 KLIUDZIA| atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama 876 KLIUDZIA| atžagaria ranka numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas 877 KLIUDZIA| numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau 878 KLIUDZIA| Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė 879 KLIUDZIA| jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, 880 KLIUDZIA| Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius 881 KLIUDZIA| strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. 882 KLIUDZIA| įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.~ 883 KLIUDZIA| šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju 884 JIIRJIS | JI IR JIS ~ Jiedu abu ilgus 885 JIIRJIS | jiedu susitiko: jis jaunas ir da drąsiai žiūrintis ateitin, 886 JIIRJIS | patyręs jaunų dienų bangose ir gera, ir pikta; ji jaunutė, 887 JIIRJIS | jaunų dienų bangose ir gera, ir pikta; ji jaunutė, nekalta 888 JIIRJIS | jaunutė, nekalta mergaitė ir tokia maloni, kaip rūtų 889 JIIRJIS | abudu, vienas kitą išvydę. Ir jiedu padavė vienas antram 890 JIIRJIS | vienas antram tokie brangūs ir artimi, kaip niekas daugiau 891 JIIRJIS | turiva, dirbkiva, ką galiva, ir tikėkivos vaisių, kuriais 892 JIIRJIS | kuriais galėtuva džiaugties ir nusiraminti; remkiva vienas 893 JIIRJIS | kalbėjo jiedu vienas antram, ir visi jų jausmai, visos jų 894 JIIRJIS | tais jų žodžiais skambėjo. Ir jiedu, tarsi atgijusiu ir 895 JIIRJIS | Ir jiedu, tarsi atgijusiu ir sutvirtėjusiu, linksmai 896 JONIUKAS| žąsys svetimos. Bet Joniukas ir neatamena, kad jo tėvelis 897 JONIUKAS| kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, 898 JONIUKAS| sugriuvusioj nedidelėj trobelėj, ir žemės vieną mažą darželį 899 JONIUKAS| vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs žydo Iršos). 900 JONIUKAS| esąs žydo Iršos). Ant galo, ir tėvelio dabar nėra. Kur 901 JONIUKAS| šlapią stiklą savo pirštelį ir trina, trina: toks dzyravimas 902 JONIUKAS| atėjo tada keletas moterų ir dėdė Jokūbas tėvelio išleistų. 903 JONIUKAS| kad ten galį užmušti, - ir kiekvienas prašė Dievo, 904 JONIUKAS| tas visa kas reiškė, bet ir jo mažą širdelę tarsi replėmis 905 JONIUKAS| nusitvėrė tėvelį užu skverno ir verkė, verkė, visas drebėdamas, 906 JONIUKAS| apkabino, pabučiavo galvon ir peržegnojo; paskum užsimetė 907 JONIUKAS| užsimetė ant pečių maišelį ir visų lydimas išėjo pro duris...~ 908 JONIUKAS| lydimas išėjo pro duris...~ Ir ligi šios dienos nebematė 909 JONIUKAS| trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. 910 JONIUKAS| kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi. 911 JONIUKAS| tuo tarpu jį labai dažnai ir skaudžiai baudė, visados 912 JONIUKAS| skaudžiai baudė, visados barė. Ir Joniukui labai dabar buvo 913 JONIUKAS| tėvelio; bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti 914 JONIUKAS| mažąjį broliuką, ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip 915 JONIUKAS| turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko, 916 JONIUKAS| krosnies, nes lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, 917 JONIUKAS| pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo, kaip 918 JONIUKAS| valgyti, trūksta duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, 919 JONIUKAS| galvas, pritardamos motutei, ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. 920 JONIUKAS| drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis 921 JONIUKAS| raudonais kailiniais apsivilkęs, ir pagarbinęs Dievą paklausė 922 JONIUKAS| liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti "dedei" ranką. 923 JONIUKAS| visų pusių, pakraipė galvą ir tarė:~ - Ar nebus tik 924 JONIUKAS| Paskum, prisikimšęs tabako ir užsidegęs pypkę, pridūrė:~ - 925 JONIUKAS| žąsims ganyti, bus geras ir toks. Kiek gi tamsta už 926 JONIUKAS| motutei poperinį pinigą, ir suprato, kad jam su tuo 927 JONIUKAS| rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, 928 JONIUKAS| neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera 929 JONIUKAS| susitraukęs, kaip pirma.~ Bet ir naujojoj vietoj Joniukas 930 JONIUKAS| dažniau bardavo, o ne kartą ir suduodavo; bet užtatai valgyt 931 JONIUKAS| mažą vaiką. Bet kaip atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, 932 JONIUKAS| atsirado: reikė jie lesinti ir saugoti. Kaip visai sušilo, 933 JONIUKAS| parūkė švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas 934 JONIUKAS| Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kaip 935 JONIUKAS| laukan juos varyties, - ir kartu ganė. Nors iš pradžios 936 JONIUKAS| vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; 937 JONIUKAS| jodinėti; mato, kaip važinėja, ir jis norėtų važinėties, nes 938 JONIUKAS| kaip sodžiaus jaunimas arba ir piemens dainas dainuoja, 939 JONIUKAS| piemens dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: 940 JONIUKAS| linksmos, malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu randas. 941 JONIUKAS| randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį 942 JONIUKAS| kelius žodžius žino, bet jam ir tų pakanka: varinėjas savo 943 JONIUKAS| varinėjas savo žąseles po lauką ir šaukia kiek tik galėdamas: ~ 944 JONIUKAS| Joniukas, norėdamas pasigirti, ir godžiai žiūri int Antano 945 JONIUKAS| džiaugsmo, meta savo žąsis ir sėdas ratuosna.~ - Na, 946 JONIUKAS| dainuok! - sako Antanas ir sukerta arklį.~ Ratai 947 JONIUKAS| arklį.~ Ratai dardėdami ir šokinėdami rieda keliu, 948 JONIUKAS| važiuotas prašo jo sėsties ir liepia dainuoti. Po visą 949 JONIUKAS| Bet Joniukas linksmas ir laimingas; važinėjas per 950 JONIUKAS| krūtinėje, nors jam sopa gerklę ir balsas užkimo. Bet dainuoja, 951 JONIUKAS| užmiršta savo žąsiukus ir šeimininkus. Tik prievakariais 952 JONIUKAS| prievakariais suranda tuos žąsiukus ir varos namo.~ Varos jis 953 JONIUKAS| Varos jis vieną vakarą žąsis ir mato: dviejų žąsiukų nėra.~ " 954 JONIUKAS| Ar visi? - klausia ji ir pradeda žąsiukus skaityti...~ - 955 JONIUKAS| tai taip daboji?..~ Ir pripuolus int Joniuką pradeda 956 JONIUKAS| Joniukas išlaksto visą sodžių ir lauką - nėra. Nuliūdęs grįžta 957 JONIUKAS| tenai neitų, bet kur dėties. Ir Joniukas nedrąsiai atadaro 958 JONIUKAS| nori nepasergėtas inteiti ir atsigulti. Bet tetulė taip 959 JONIUKAS| sodžių, nesuranda žąsiukų ir sugrįžusi namo puola int 960 JONIUKAS| jos įsikniaupusį Joniuką ir lupa jį, lupa.~ - Tau 961 JONIUKAS| pakinklius.~ Joniukas vyniojas ir raitos, kaip deginamas, 962 JONIUKAS| stiprių rankų. Nuo išgąsčio ir ašarų jam kvapą užgniaužia. 963 JONIUKAS| ant žemės, primyga koja ir duoda, duoda. Kai pati priilsus 964 JONIUKAS| jam visus sąnarius sopa, ir tik kniukčiodamas verkia. 965 JONIUKAS| Tik tik užsirita ant lovos ir ilgai nemiega. Pirmą kartą 966 JONIUKAS| motutė, juo labiau tėvelis. Ir jam taip sunku randas, kad 967 JONIUKAS| Bet miegas visa nuramina, ir Joniukas užminga...~ 968 JONIUKAS| prisimena, kas atsitiko, ir jaučia sopėjimą dar visam 969 JONIUKAS| žaidžiant, o žąsis toliau ir nutvėręs skaudžiai primuša. 970 JONIUKAS| ištrūkęs lekia int žąsis ir susirietęs ant ežios skurdžiai 971 JONIUKAS| niekados to būtų neatsitikę. Ir Joniukas vėl atsimena namus, 972 JONIUKAS| jau tėvelis gal sugrįžo. Ir toks noras paėmė jį nulėkti 973 JONIUKAS| visas nuo kalnelio matyti - ir bažnyčia, ir namai; tuojau 974 JONIUKAS| kalnelio matyti - ir bažnyčia, ir namai; tuojau už upės ir 975 JONIUKAS| ir namai; tuojau už upės ir jo tėvelio trobelė. Ir Joniukas 976 JONIUKAS| upės ir jo tėvelio trobelė. Ir Joniukas jau greitais, tvirtais 977 JONIUKAS| nenori, tik trobelėn inteiti ir pažiūrėti, kas tenai dedas. 978 JONIUKAS| O ką, jeigu ras tėvelį! Ir Joniuko krūtinėje smarkiai 979 JONIUKAS| plakti širdis...~ Šit upė ir tiltas, šitai nebetoli ir 980 JONIUKAS| ir tiltas, šitai nebetoli ir tėvelio namelis. Prisiartinęs 981 JONIUKAS| bailiai atadaro trobelės duris ir inteina vidun. Pirmas, kas 982 JONIUKAS| tik dabar jis supurvintas ir tarsi nelaimingas. Joniukas 983 JONIUKAS| sėdinčią motutę su broliuku ir tetulę Uršulę. Motutė rauda.~ 984 JONIUKAS| Joniukas nustebęs žiūri int jas ir girdi:~ - Tai tamstai 985 JONIUKAS| atsako kniukčiodama motutė ir ašarodama gailestingu balsu 986 JONIUKAS| Joniuką.~ Girdi tą Joniukas ir visas nutirpsta; akys pradeda 987 JONIUKAS| greitai greitai mirksėti, ir didelės ašaros, šviesios 988 JONIUKAS| int jį išsigandusiom akim ir pradeda šaukti:~ - Na, 989 JONIUKAS| krosnį, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris.~ 990 JONIUKAS| sprunka Joniukas iš trobos ir kaip tik galėdamas bėga 991 JONIUKAS| girdi užpakaly motutės balsą ir bijo atsigręžti.~ Parbėgęs 992 JONIUKAS| Pailsęs puola ant ežios ir pradeda gailiai, skurdžiai 993 JONIUKAS| atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę... ~Zakopanė, 994 PIESTUPY| nenorėjau: taip buvo gera ir šilta miegoti...~ - Tuoj... - 995 PIESTUPY| atsakiau per miegą ir apsiverčiau ant kito šono.~ - 996 PIESTUPY| apipiltas iššokau iš lovos ir, užsimetęs ant pečių kailiniukus, 997 PIESTUPY| rankoj sėdėjo ažu stalo ir ragino ražančiaus giedotų; 998 PIESTUPY| išpuolė. Nors mažas buvau ir labai nemėgdavau anksti 999 PIESTUPY| ant rarotų: jas atbuvus, ir pačių Kūčių sulaukus linksmiau 1000 PIESTUPY| rudine, pasakiau sudiev ir buvau einąs, nes sesuo jau