| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] intsmego 1 intvaisysi 1 ipilia 1 ir 1848 irankius 1 iraše 2 irgi 1 | Frequency [« »] ----- ----- ----- 1848 ir 386 kaip 361 kad 358 iš | Jonas Biliunas Liudna Pasaka IntraText - Concordances ir |
Part
1001 PIESTUPY| Ajau, vis su skara ir su skara, - skundžiaus patempęs 1002 PIESTUPY| aprišo man šiltai kaklą ir ausis, užmaukšlino giliai 1003 PIESTUPY| ant galvos šiltą kepurę ir išlydėjo ant pačio kiemo.~ - 1004 PIESTUPY| šunų pagedusių laksto, o ir vilkus galit kartais pasitikti.~ 1005 PIESTUPY| kad turiu ne tik save, bet ir seserį apginti. Ir iš tiesų 1006 PIESTUPY| bet ir seserį apginti. Ir iš tiesų arti namų jaučiaus 1007 PIESTUPY| švietė žiburiai, buvo ramu ir smagu eiti. Bet ant galo 1008 PIESTUPY| glausdamos arčiau int seserį, - ir atlėks: galbūt slapstos 1009 PIESTUPY| galbūt slapstos kur netoli ir tyko."~ Bailiomis akimis 1010 PIESTUPY| aptrauktos stovi aukštos pušys ir eglės; jųjų ilgos nulinkusios 1011 PIESTUPY| nusvirusios ligi pat žemės; taip ir rodos, kad iš po tų šakų 1012 PIESTUPY| akys; regis, tuojau ims ir iššoks vilkas. Rūpinuos 1013 PIESTUPY| sniegas, kaip tyčia, girgžda ir girgžda...~ Kada ant 1014 PIESTUPY| pasirodė sodžiaus žiburiai ir sulojo šunes, mano baimė 1015 PIESTUPY| ar nesiveja kas iš miško, ir rūpinaus greičiau eiti.~ 1016 PIESTUPY| stodavo plaukai ant galvos ir šiurpuliai kratė kūną; ne 1017 PIESTUPY| pavaikščioję Šventosios pakraščiais ir pranykę. Senis Jokūbas aiškino, 1018 PIESTUPY| pažymėtos vietos, iš nuliūdimo ir numirusiu. Sako, kad dabar 1019 PIESTUPY| Anykščių; užgaišęs miestely ir vėlu jau buvę, bet mėnesiena 1020 PIESTUPY| vietoje, kur tiltas yra ir šventojo Jono kryžius stovi, - 1021 PIESTUPY| pakriaušio plikas žmogus ir kvatojas. Visi plaukai Mataušui 1022 PIESTUPY| galios sudrožė savo kumeliui ir, kaip vėjas, paršvilpė namo. 1023 PIESTUPY| kaip vėjas, paršvilpė namo. Ir ligi šios dienos stebisi 1024 PIESTUPY| lakstantį po Piestupio kalnelius ir žvengiantį juodą kumeliuką 1025 PIESTUPY| dažnai tie pakaruokliai ir kiti numirėliai išeiną iš 1026 PIESTUPY| numirėliai išeiną iš savo kapų ir daužąsi aplinkui per naktis; 1027 PIESTUPY| Mataušas tada išgėręs buvęs ir drąsus.~ - O tu ko čia 1028 PIESTUPY| pypkos, padėkojęs Mataušui ir pranykęs. Tai ne kas kitas 1029 PIESTUPY| nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir ražančiaus bijo, - žinojau, 1030 PIESTUPY| juo greičiau tokį priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis 1031 PIESTUPY| gaivinti. Ant galo mačiau, kad ir sesuo nedrąsiai int šalis 1032 PIESTUPY| bailiai žvalgiaus užpakalin ir vienoje rankoje turėjau 1033 PIESTUPY| perėjova pusę Piestupio ir nusileidova pakalnėn, toj 1034 PIESTUPY| pušelių lydimas. Tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima...~ 1035 PIESTUPY| Atsargiai perėjova upelį ir pradėjova lipti ant kalno. 1036 PIESTUPY| lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik - nežinau, 1037 PIESTUPY| kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik - nežinau, kokiu 1038 PIESTUPY| rankom nusitvėriau už sesers ir visas drebėdamas kuone pradėjau 1039 PIESTUPY| mane, priglaudė int save, - ir akies mirksniu atsidūrėva 1040 PIESTUPY| atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu 1041 PIESTUPY| Abu pradėjova žegnoties ir kalbėti poterius. Iš tiesų 1042 PIESTUPY| tada būtinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupėjova 1043 PIESTUPY| kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo tarpu 1044 PIESTUPY| mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai girdėjau, kaip 1045 PIESTUPY| galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti; 1046 PIESTUPY| dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų int save; žinojau, 1047 PIESTUPY| numirėlis mane pasmaugs, ir prašiau kuone ašarodamas, 1048 PIESTUPY| Iš baimės akis užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia 1049 PIESTUPY| išdžiūvusias rankas, - čiups mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniaužė, 1050 PIESTUPY| nukrito.~ Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia 1051 PIESTUPY| kailiniais apsivilkusi, ir maloniai int mudu žiūrėjo.~ - 1052 PIESTUPY| ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, 1053 PIESTUPY| parsivestų: mano marti apsirgo, - ir be reikalo išgąsdinau tamstas...~ 1054 PIESTUPY| išgąsdinau tamstas...~ Ir moteriškė, atsisveikinus 1055 PIESTUPY| užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers. 1056 PIESTUPY| nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs 1057 PIESTUPY| tris kartus sučiaudėjau ir, kaip tikras vyras, drožiau 1058 LAZDA | nuo jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti 1059 LAZDA | lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, 1060 LAZDA | Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau, 1061 LAZDA | mano tėvai baudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu papratimu 1062 LAZDA | mūsų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vadinti, 1063 LAZDA | sodžiaus žmones dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo 1064 LAZDA | mėgdavo skųsti mumus ponui, ir mano tėvui, kuo arčiausiai 1065 LAZDA | atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną 1066 LAZDA | tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoj žvėriena 1067 LAZDA | nekviečiami sulėkėm int ten ir iš tolo, krapštinėdami nosis, 1068 LAZDA | nosis, žiopsojom int žvėris ir int ponus. O ponai jau sėdėjo 1069 LAZDA | ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas 1070 LAZDA | skiedryno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėtų, 1071 LAZDA | ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už 1072 LAZDA | Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės 1073 LAZDA | ažu šimto žingsnių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs 1074 LAZDA | visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponui 1075 LAZDA | šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. 1076 LAZDA | paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau 1077 LAZDA | širdimi žiūrėjau int tą reginį ir mačiau, kokiuo džiaugsmu 1078 LAZDA | nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni 1079 LAZDA | paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, 1080 LAZDA | ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo...~ Tėvas pastovėjo 1081 LAZDA | kepurės, paskum pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas 1082 LAZDA | Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai 1083 LAZDA | mūsų ponas, - atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai 1084 LAZDA | ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. 1085 LAZDA | atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums 1086 LAZDA | kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo 1087 LAZDA | iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus 1088 LAZDA | darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo, 1089 LAZDA | pasijuokimo nekaip teisybės ir persitikrinimo.~ Bet 1090 LAZDA | užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo:~ - 1091 LAZDA | nusijuokdavo tik liūdnai ir paėmęs knygą pradėdavo visiems 1092 LAZDA | lazdą motyna minėdavo tėvui ir kodėl tėvas ažustodamas 1093 LAZDA | žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. 1094 LAZDA | šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau 1095 LAZDA | kažno kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. 1096 LAZDA | Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų 1097 LAZDA | ypatingą, mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogybę ir 1098 LAZDA | ir nelabai gerą žmogybę ir bijodavom int jį prisiartinti.~ 1099 LAZDA | Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde 1100 LAZDA | žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius 1101 LAZDA | žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja 1102 LAZDA | per lydimus vežimą šieno ir intsigeidė pypkę užsidegti; 1103 LAZDA | bedegdamas pypkę ažudegė ir indžiūvusias šakas. Vienu 1104 LAZDA | akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo... 1105 LAZDA | išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, 1106 LAZDA | subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valandų 1107 LAZDA | miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų 1108 LAZDA | nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno, 1109 LAZDA | sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas 1110 LAZDA | mažą staliuką, keletą knygų ir karvę - daugiau nieko.~ 1111 LAZDA | karvę - daugiau nieko.~ Ir vėl ištisas dienas pradėjo 1112 LAZDA | jisai pas mumus dvejus metus ir - dėl manęs visai netikėtai - 1113 LAZDA | knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą 1114 LAZDA | ašai visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. 1115 LAZDA | skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo man 1116 LAZDA | lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau 1117 LAZDA | visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. 1118 LAZDA | virpėdavo pirštai, - taip ir norėdavo nusitverti man 1119 LAZDA | nepažįstamas "šlėktūnas" ir išsivežė jį.~ Atsisveikindamas 1120 LAZDA | Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:~ - 1121 LAZDA | buvova jaunu; jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, - 1122 LAZDA | metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom 1123 LAZDA | turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom 1124 LAZDA | sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų 1125 LAZDA | jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio 1126 LAZDA | pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai 1127 LAZDA | tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia 1128 LAZDA | kupečiai pono dobilų.~ Ir atėjo man tada galvon bloga 1129 LAZDA | Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs int kupetį pasiėmiau 1130 LAZDA | tą kuokštelę int jaučius ir iš rankos šeriu; o jaučiai 1131 LAZDA | o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint 1132 LAZDA | ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. 1133 LAZDA | jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs 1134 LAZDA | pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką 1135 LAZDA | mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl... 1136 LAZDA | Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli 1137 LAZDA | Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau 1138 LAZDA | Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė 1139 LAZDA | akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią 1140 LAZDA | atžagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tarė:~ - 1141 LAZDA | žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo 1142 LAZDA | Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais 1143 LAZDA | dėl jūsų pačių gero... Gal ir mumus ponai baudė dėl mūsų 1144 LAZDA | motyna, - gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų 1145 LAZDA | Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė 1146 LAZDA | skaityti. Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. 1147 LAZDA | jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia. ~1906. 1148 UBAGAS | dieną pas brolį ant gonkelio ir traukiau silpnon krūtinėn 1149 UBAGAS | man kakton, glostė plaukus ir veidą tartum senai manęs 1150 UBAGAS | gėriau pavasario kvapą ir klajojau akimis Šventosios 1151 UBAGAS | žemės bučiuotų. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrįžau 1152 UBAGAS | Kažin ko dirstelėjau šalin ir pamačiau takeliu ateinantį 1153 UBAGAS | apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atadaryti; 1154 UBAGAS | gulintį dar labiau nusiminė ir drebančiu balsu paklausė:~ - 1155 UBAGAS | rankom atidarė vartelius ir intėjo kieman. Buvo tai 1156 UBAGAS | išvažiavę bulbių sodintų ir aš vienas namie atlikau - 1157 UBAGAS | sėsties ant gonkelio. Atsisėdo ir palenkęs galvą pradėjo kalbėti 1158 UBAGAS | kodėl man pasirodė, kad ir poterius jisai kalba ne 1159 UBAGAS | skaudžiai suskambėjo apmaudos ir baisios nelaimės styga, 1160 UBAGAS | ašarų be blakstienų akis ir norėjo kažin ką pratarti, 1161 UBAGAS | pasirodė man matytas, tik kur ir kada, negalėjau atsiminti.~ - 1162 UBAGAS | Atsirėmiau alkūne pagalvių ir nustebusiom akim žiūrėjau 1163 UBAGAS | geriausiu mano tėvų kaimynu ir bičiuoliu, dabar ubagas?~ 1164 UBAGAS | toksai atsitikimas, ūmus ir netikėtas, man buvo visai 1165 UBAGAS | nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs, 1166 UBAGAS | kokį 15 metų jo iš artie ir nemačiau; bet parvažiuodamas 1167 UBAGAS | gyvenąs kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, kad savo dvi 1168 UBAGAS | dukteri jau išleidęs už vyrų ir vienų bičių kiekvienai davęs 1169 UBAGAS | Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu, 1170 UBAGAS | žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad kiekvienas gausime nuo 1171 UBAGAS | kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus 1172 UBAGAS | jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. 1173 UBAGAS | vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados 1174 UBAGAS | labai brangų žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad 1175 UBAGAS | kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuoliai 1176 UBAGAS | kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir 1177 UBAGAS | ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl 1178 UBAGAS | nepaklausęs.~ - Tebėra ir namai, ir žemė...~ - 1179 UBAGAS | Tebėra ir namai, ir žemė...~ - Tai kodėl 1180 UBAGAS | tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti 1181 UBAGAS | visa atadaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... 1182 UBAGAS | kaip ėjau iš kiemo... E gal ir jie kada nors taip varys 1183 UBAGAS | varys iš namų savo tėvą... - Ir senelio akyse vėl pasirodė 1184 UBAGAS | sūnus žilą tėvą ragelės ir veža iš namų, e jo mažas 1185 UBAGAS | e rageles šalin numetė. Ir eina namo. Bet mažas vaikas 1186 UBAGAS | jį už rankos, neleidžia ir prašo: "Tėveliuk, tėveliuk, 1187 UBAGAS | Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi...~ - Na 1188 UBAGAS | kad reikia jam kas duoti - ir pajutau, kaip mano veidas 1189 UBAGAS | Atsikėlęs susiieškojau peilį ir intėjau kamaron; iš ten 1190 UBAGAS | žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo 1191 UBAGAS | padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė 1192 UBAGAS | paėmė duoną: peržegnojo ją ir indėjo krepšin.~ Mačiau, 1193 UBAGAS | dalį amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju.~ - 1194 UBAGAS | ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados, mano dienos 1195 UBAGAS | pragyvęsiu...~ - Girdėjau, ir tamsta sergi? - paklausė 1196 UBAGAS | miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum 1197 UBAGAS | Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...~ Taip kalbėdamas, 1198 UBAGAS | Paskum atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, 1199 UBAGAS | melsties už savo prietelius ir geradarius... ~Niūronys, 1200 SVECIAI | jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, 1201 SVECIAI | traukė savo krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja 1202 SVECIAI | pasidėjo maišelį ant akmens ir tyliai ilgai atsiduso: malonus 1203 SVECIAI | perlėkė per visą jo kūną, ir širdy taip romu ir gera 1204 SVECIAI | kūną, ir širdy taip romu ir gera rados. Visas išsitempęs, 1205 SVECIAI | juodą žemę norėjo apimti ir int savo širdį priglausti. 1206 SVECIAI | priglausti. E saulė jau leidos ir, išlindusi iš po debesio, 1207 SVECIAI | ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, 1208 SVECIAI | kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavaserio 1209 SVECIAI | jau abu dideliu, laksto ir,savo tėvelio pareinančio 1210 SVECIAI | nebesitikėjo šios šalies ir artimųjų išvysti...~ 1211 SVECIAI | nebegalėjo. Atsisėdo po kryžium, ir netolima baisi praeitis, 1212 SVECIAI | jausmai. Ištisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys, 1213 SVECIAI | svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras, girdėjo kareivių 1214 SVECIAI | traukinių dundėjimą, - ir jo galvoj nyko supratimas 1215 SVECIAI | supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos, kad 1216 SVECIAI | gyvenimas: - šalis, kur gimė ir augo, mažos dienos, kada 1217 SVECIAI | kada bandą ganė, jaunimas ir dainos, broliai ir sesers, 1218 SVECIAI | jaunimas ir dainos, broliai ir sesers, pati ir vaikai, - 1219 SVECIAI | broliai ir sesers, pati ir vaikai, - tai tik gražus 1220 SVECIAI | daugiau nieko, kad to visa ir būti nebuvo. Jam regėjos, 1221 SVECIAI | tame troškiam vagone veža ir veš be galo... Tik pirmasai 1222 SVECIAI | supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus. Gavo 1223 SVECIAI | jisai tuos brangius žodžius ir suprato, kad tai ne sapnas, 1224 SVECIAI | vakariuos yra šalis jam brangi ir žmonės numylėti... Ataminė 1225 SVECIAI | numylėti... Ataminė visa, ir jo kūne vėl gimė noras gyventi - 1226 SVECIAI | laikė int patalą prirakinus, ir baisi giltinė ne kartą žiūrėjo 1227 SVECIAI | kartą žiūrėjo jam akysna. Ir galbūt tik didis, naujai 1228 SVECIAI | naujai gimęs noras gyventi ir neapsakomai malonūs gimtosios 1229 SVECIAI | malonūs gimtosios šalies ir mylimųjų paveikslai, kuriuos 1230 SVECIAI | nebeišdilo. Tų paveikslų vedamas ir dabar savon pastogėn skuba, 1231 SVECIAI | užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo 1232 SVECIAI | vaikais be manęs skurdu. Ir dovanų jiems neturiu jokių: 1233 SVECIAI | loti, bet staiga atsikėlė ir inkšdamas iš džiaugsmo ir 1234 SVECIAI | ir inkšdamas iš džiaugsmo ir linksmai sukdamas uodegą 1235 SVECIAI | uodegą puolė int keleivį ir ėmė aplink jį šokinėti, 1236 SVECIAI | glostydamas šunes galvą, ir intėjo kieman.~ Niekas 1237 SVECIAI | pamatęs šviesą. - E maž ir sesuo Uliutė atėjo apsilankytų?..~ 1238 SVECIAI | galvon linksma mintis.~ Ir jisai intėjo priemenėn tyliai, 1239 SVECIAI | nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingės ir norėjo atadaryti pirkaitės 1240 SVECIAI | suspaudė jo krūtinėj kvapą, Ir jisai, kaip inbestas, sustojo 1241 SVECIAI | ragaišio raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis vyno 1242 SVECIAI | sėdėjo susiglaudusiu vyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio 1243 SVECIAI | šviesių plaukų, reta barzdele ir sargybinio rūbais su blizgančiomis 1244 SVECIAI | Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...~ - E 1245 SVECIAI | abu atsigręžė int duris ir akies mirksniu pašoko nuo 1246 SVECIAI | žmogus su maišeliu ant pečių ir visas drebėjo...~ - Antanas!.. - 1247 SVECIAI | dantis pajuodavęs žmogus ir, kaip arelis, puolė int 1248 SVECIAI | Nutvėrė sargybinį už krūtinės ir taip int sieną primygo, 1249 SVECIAI | jį viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė int 1250 SVECIAI | šluostydamas iš nosies kraują, ir parodęs kumštį norėjo sprukti 1251 SVECIAI | nutvėrė Antanas jį vėl ir baisiai ėmė mušti jo galvą 1252 SVECIAI | Antanas ištempė jį laukan ir išmetė pro vartelius iš 1253 SVECIAI | Sugrįžęs pirkaitėn atsisėdo ir pasirėmęs stalo žiūrėjo 1254 SVECIAI | burloku susidėjai... Liežuvis ir blizgučiai patiko... Matai, 1255 SVECIAI | Matai, tavo vyras pajuodavęs ir nuvargęs, gal nebepagrįš...~ 1256 SVECIAI | Sukliko moteriškė ir puolus ant kelių apkabino 1257 SVECIAI | pravėrė pirkaitės duris, ir jose pasirodė dvi maži vaikų 1258 SVECIAI | vaiku per slenkstį pirkaitėn ir vėl uždarė duris.~ - 1259 SVECIAI | žiūrėjo int nepažįstamą žmogų ir traukės nuo jo.~ - Joniuk, 1260 SVECIAI | nepažįstate manęs? Aš jūsų tėvelis ir myliu jumus. Eikit čia - 1261 SVECIAI | nupirksiu jums saldumynų ir po arkliuką gražų.~ Vaikai 1262 SVECIAI | vieno, kitą ant kito kelio ir glostė, bučiavo juodu.~ - 1263 SVECIAI | Antanas.~ Atrišo maišelį ir, išėmęs iš tenai juodos 1264 SVECIAI | plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem.~ - Nors 1265 SVECIAI | žiūriu: tupi kiškelis po egle ir ragaišį kepa. "Padėk, Dieve", - 1266 SVECIAI | prašom padėti." Na, tai ir davė ragaišio...~ Vaikai 1267 SVECIAI | atsimainiusiu balsu Antanas ir pametęs vaikus, kaip galvon 1268 SVECIAI | sukliko, sukeikė vyro balsas, ir Antanas, kaip pablūdęs, 1269 SVECIAI | nutvėrė pačią už plaukų ir parmetė ją ant žemės.~ - 1270 SVECIAI | kaip kaitulio po pirkaitę ir spardė kojom savo pačią.~ - 1271 SVECIAI | pakirstas, pargriuvo ant suolo ir kriokė, raitės, plaukus 1272 SVECIAI | Paskum prisitraukė int stalą ir atsirėmęs bepročio akim 1273 SVECIAI | laimę suardyti... Galgi ir tu dabar laiminga?.. Kam 1274 SVECIAI | toli nuo tavęs, tarp šalčių ir bado, tarp visų karo baisenybių, 1275 SVECIAI | gaivino širdį krūtinėj... Ir skubėjau tą paveikslą pamatyti, 1276 SVECIAI | nieko mudviem netrūko, kada ir tu mane mylėjai... E dabar: 1277 SVECIAI | dabar reiks gyventi?.. Juk ir aš dar jaunas, laimės trokštu... 1278 SVECIAI | pasigirdo drūti vyrų balsai, ir pirkaitėn sugriuvo sargybinių 1279 SVECIAI | rodydamas int Antaną. - Jisai ir carą keikė, jo vardą įžeidė!~ 1280 SVECIAI | E tu!.. Užmušiu!!.~ Ir kaip liūtas puolė int Maciuką. 1281 SVECIAI | nutvėrė nuo suplo kočėlą ir iš visos galios paleido 1282 SVECIAI | apsisuko kelius kartus ore ir pataikino uredninkui nosin: 1283 SVECIAI | suardė...~ - Samuli, ir tu su jais kartu?! - nustebo, 1284 SVECIAI | Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly rankas.~ 1285 SVECIAI | Uredninkas sudavė batu šuniui, - ir šisai inkšdamas, paspaudęs 1286 SVECIAI | šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai tris kartus 1287 ABEJOJIM| kokia šventė - žiūrėk, jos ir kartu: ar ant šventoriaus 1288 ABEJOJIM| namus gražius išsistatė ir šimtelį kitą pasidėjo. Bet 1289 ABEJOJIM| pagyveno su manim metus ir išskrido... Turėjau sūnelį, 1290 ABEJOJIM| išskrido... Turėjau sūnelį, ir tasai numirė... Ir džiūk 1291 ABEJOJIM| sūnelį, ir tasai numirė... Ir džiūk viena, kaip ašaka, 1292 ABEJOJIM| trobelėj, bet tik su juo kartu. Ir kas iš manęs? Buvau stipri, 1293 ABEJOJIM| galvą sopa, vis sirginėju... Ir pusės manęs nebėra...~ 1294 ABEJOJIM| žiūri Jonienė tolumon, ir ant jos blakstienų kaip 1295 ABEJOJIM| diementai blizga ašaros.~ - Ir ko jisai manim netiki? kam 1296 ABEJOJIM| tavęs nepavydėtų.~ - Juk ir tave vyras myli, e taip 1297 ABEJOJIM| iškėtus akis Jonienė.~ - O, ir labai mylėdamas... Juk žinai, 1298 ABEJOJIM| gubernijon išėjo. Kartu su kitais ir mano tėveliai su vaikais 1299 ABEJOJIM| nors prasiskolino, bet ir nuo mano tėvelių žemę atpirko. 1300 ABEJOJIM| laksto, juodauna žiemą ir vasarą, net žiūrėt būdavo 1301 ABEJOJIM| net žiūrėt būdavo gaila. Ir vis dėl manęs, dėl vaikų... 1302 ABEJOJIM| visados buvau su juo laiminga, ir aš ne kartą nuo jo raudojau...~ - 1303 ABEJOJIM| tėvo nemylėsiu? Mylėjau jį ir myliu. Visados jam tikra 1304 ABEJOJIM| Visados jam tikra buvau... Ir geras jisai, labai geras. 1305 ABEJOJIM| buvo tikras, ne... Žinau: ir dabar Amerikoj galbūt nėra 1306 ABEJOJIM| surinka išsigandus Jonienė ir tveria savo draugę už rankos, - 1307 ABEJOJIM| daiktas, iš pažiūros geras ir sveikas, vidury esti sukirmijęs, 1308 ABEJOJIM| pamatyti, kas yra tarp pačios ir vyro, jeigu jie tik moka 1309 ABEJOJIM| apsieiti. Aš savo Petro ir nekaltinu: jisai labai geras. 1310 ABEJOJIM| bet kaip persiskyrė su juo ir toliau išvažiavo, labai 1311 ABEJOJIM| Kartais skaitau jo laiškus, ir ima krimsti mintis: maža 1312 ABEJOJIM| tasai Vitebskas man baisus ir tolimas regėjos... Bet pamačiau, 1313 ABEJOJIM| regėjos... Bet pamačiau, nors ir netikėjau... teisybė, negreitai, 1314 ABEJOJIM| daugelis prasikišė visai ir ubagais savon šalin pagrįžo. 1315 ABEJOJIM| pagrįžo. Bet mano tėvelis ir broliai nebenorėjo grįžti, 1316 ABEJOJIM| prašė. Pati taip savo krašto ir žmonių pasilgo, kad iš to 1317 ABEJOJIM| nebežiūrėdama, pasiėmė Oną ir atvažiavo čionai int mumus. 1318 ABEJOJIM| pačiame šitam suaugime, aukšta ir tvirta ir kažin kokia rūsti - 1319 ABEJOJIM| suaugime, aukšta ir tvirta ir kažin kokia rūsti - ne tokia 1320 ABEJOJIM| įsikniaups, būdavo, maldaknygėn ir skaito; ir vis mane mokia, 1321 ABEJOJIM| maldaknygėn ir skaito; ir vis mane mokia, kad ne taip 1322 ABEJOJIM| jinai liepė. Pamačiau, kad ir mano Petras vis ją giria, 1323 ABEJOJIM| daug jinai Petrui padėdavo ir klojime, ir lauke, - vis 1324 ABEJOJIM| Petrui padėdavo ir klojime, ir lauke, - vis su juo kartu, 1325 ABEJOJIM| juo kartu, nepasilieka. Ir džiaugiaus, kad jisai tokią 1326 ABEJOJIM| ėmė man Petras prikaišioti ir visaip iškalbinėti, kad 1327 ABEJOJIM| vis mažiau int mane žiūri. Ir darbas pradėjo man nebesisekti: 1328 ABEJOJIM| nebesisekti: dirbu, lakstau, ir vis kažin kokia apsiblausus, 1329 ABEJOJIM| int mane nežiūrėdamas, ir kaip tyčia liepia Onai taisyti 1330 ABEJOJIM| nelenda, akys ašarų pilnos... Ir ėmė mane krimsti abejojimas 1331 ABEJOJIM| pasigailėjimo; krimto dienas ir naktis, žiemą ir vasarą. 1332 ABEJOJIM| dienas ir naktis, žiemą ir vasarą. Užmiršau juokus 1333 ABEJOJIM| vasarą. Užmiršau juokus ir dainas, nebegalėjau savo 1334 ABEJOJIM| šaltu prakaitu apipilta, ir apgraibomis ieškodavau, 1335 ABEJOJIM| visur, kur tik jisai eidavo, ir klausiau savęs, ką tenai 1336 ABEJOJIM| tenai dirba, ką kalba, - ir visados man akyse atsistodavo 1337 ABEJOJIM| Ona su Petru daug vėliau, ir visados jinai pirma inteidavo, 1338 ABEJOJIM| kiek palaukęs - paskum: ir abu kažin kokie kitoniški - 1339 ABEJOJIM| vis nuo manęs veidus suka ir tartum kitu balsu kalba. 1340 ABEJOJIM| tartum kitu balsu kalba. Ir vėl kremta tada mane klausimas: 1341 ABEJOJIM| esti? kodėl jisai, kaip ir susitaręs, visados paskum 1342 ABEJOJIM| visados paskum ją inteina? ir kodėl abu vis kažin kokie 1343 ABEJOJIM| krimto, bet paklausti jo ir gėda, ir baisu buvo. Sublogau, 1344 ABEJOJIM| bet paklausti jo ir gėda, ir baisu buvo. Sublogau, pajuodavau. " 1345 ABEJOJIM| gavėnia. Atėjo vakaras, ir visi išėjo pas kaimyną ražančiaus 1346 ABEJOJIM| vaikais. Laukiu pareinančių ir poterius kalbu. Parėjo motutė 1347 ABEJOJIM| poterius kalbu. Parėjo motutė ir atsigulė kitam lovos gale; 1348 ABEJOJIM| Ona nėra. Belaukdama jų ir pati atsiguliau... Apsnūdau 1349 ABEJOJIM| atsiguliau... Apsnūdau kiek ir sapnuoju: smaugias ant ryšio 1350 ABEJOJIM| mane. E aš: apsnūdau vėl ir vėl tą patį sapnuoju. Ir, 1351 ABEJOJIM| ir vėl tą patį sapnuoju. Ir, regis, kelia mane motutė 1352 ABEJOJIM| regis, kelia mane motutė ir sako: "Lėk, Uliut, greičiau 1353 ABEJOJIM| pasismaugs karvė..." - Ir taip per kelius kartus: 1354 ABEJOJIM| nėra; kaip tik apsnūsiu, - ir vėl sapnuoju. Šokau iš lovos, 1355 ABEJOJIM| visa prakaitu apipilta, ir klausiu motutės, ar jinai 1356 ABEJOJIM| Papasakojau jai visa. Išsigando ir motutė. "Čia, - sako, - 1357 ABEJOJIM| apsivilkau, užsidegiau žiburį ir išėjau. Prieinu: gurbo durys 1358 ABEJOJIM| nors pridarytos... Intėjau ir radau tenai... Petrą su 1359 ABEJOJIM| Kaip girta parėjau namo ir parvirtau lovon: raičiaus 1360 ABEJOJIM| sopuliai, ligi šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun, - 1361 ABEJOJIM| pasismaugė", - kalbėjo jinai ir išbėgo pati pažiūrėtų... 1362 ABEJOJIM| prispaudė mane int savo krūtinę ir glostė, bučiavo. "Vaikeli 1363 ABEJOJIM| atgal Vitebskan... Daugiau ir nebemačiau savo motynytės: 1364 ABEJOJIM| visus metus ant manęs pyko ir žvairavo: tylėjau ir kentėjau. 1365 ABEJOJIM| pyko ir žvairavo: tylėjau ir kentėjau. Tik išgirdęs, 1366 ABEJOJIM| pradėjo int mane gerinties ir greitai visa užmiršo...~ - 1367 ABEJOJIM| kaip int kokį paveikslą, ir ant jos blakstienų blizga 1368 ABEJOJIM| mane daug nelaimingesnių, ir tai gyvena. Dabar man tas 1369 ABEJOJIM| man tas visa kas nebelabai ir rūpi. Turiu vaikus nebemažus: 1370 ABEJOJIM| apie juos belakstydama ir vyrą dažnai užmirštu. Žiūrėk, 1371 ABEJOJIM| savo jaunesniąją draugę ir kuone tekina eina namo. 1372 ABEJOJIM| savo gražiom akim tolumon ir kažin apie ką giliai galvoja. 1373 ABEJOJIM| išvynioja iš jos kortelę ir su atidžia žiūri... Susigraudinus 1374 BRISIAIA| bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai 1375 BRISIAIA| nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų ažumirštas, apleistas. 1376 BRISIAIA| vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... 1377 BRISIAIA| Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, 1378 BRISIAIA| senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu 1379 BRISIAIA| tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia 1380 BRISIAIA| jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėties, kad 1381 BRISIAIA| savo seną galvą nuo kojų Ir., tartum ko išsigandęs, 1382 BRISIAIA| netikėtai... suloja: am! am!~ Ir netikėtai, vagies vietoj, 1383 BRISIAIA| kelias jisai iš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.~ - 1384 BRISIAIA| oran! - šaukia ant jo.~ Ir Brisius nuliūdęs dūlina 1385 BRISIAIA| Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant 1386 BRISIAIA| jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. 1387 BRISIAIA| tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, 1388 BRISIAIA| maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir 1389 BRISIAIA| ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...~ 1390 BRISIAIA| E juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. 1391 BRISIAIA| jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint 1392 BRISIAIA| nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo 1393 BRISIAIA| suduodavo, - žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. 1394 BRISIAIA| žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj 1395 BRISIAIA| kiekvienas int save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su 1396 BRISIAIA| su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet 1397 BRISIAIA| Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, e vienam pasislėpti 1398 BRISIAIA| paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors 1399 BRISIAIA| pėdsakas, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, 1400 BRISIAIA| šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs int piemenis, 1401 BRISIAIA| duonos plutelę. Tečiaus ir piemenys jį užmiršo...~ 1402 BRISIAIA| senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per 1403 BRISIAIA| e jisai iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios 1404 BRISIAIA| Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. 1405 BRISIAIA| akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...~ Bet aiškiai 1406 BRISIAIA| nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip 1407 BRISIAIA| taip, kaip pirma - jaunas ir linksmas, bet paspaudęs 1408 BRISIAIA| linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.~ 1409 BRISIAIA| Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia:~ - 1410 BRISIAIA| Brisius inkščia bailiai ir žiūri int žmogų, tartum 1411 BRISIAIA| atsitolina nuo jo keletą žingsnių ir pradeda int jį taikinti...~ 1412 BRISIAIA| tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios 1413 BRISIAIA| ašaros...~ Staiga ugnis ir baisus trenksmas, - ir jisai 1414 BRISIAIA| ugnis ir baisus trenksmas, - ir jisai griūva, sopulio pervertas. 1415 BRISIAIA| rankoj šaudyklę...~ Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai 1416 VIENARUD| dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro langelį oran, 1417 VIENARUD| oran, kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandenio 1418 VIENARUD| mažais vandenio lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią 1419 VIENARUD| šalstančią žemę. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna. Regėjos, 1420 VIENARUD| niekados nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų, tik amžinai 1421 VIENARUD| smulkutis lietus čežena ir nuobodžiai vėjas ūžia. Jaučiaus 1422 VIENARUD| Jaučiaus tokiuo apleistu ir tokiuo nesveiku, kad jeigu 1423 VIENARUD| tuojau už mano langelio tęsės ir kurie visados skausmus ir 1424 VIENARUD| ir kurie visados skausmus ir pajautas tildė, neberamino 1425 VIENARUD| stovėjo kažin kokie rūstūs ir tartum verkė žmogaus ir 1426 VIENARUD| ir tartum verkė žmogaus ir jo gyvenimo, - verkė tų, 1427 VIENARUD| kurie jau žemėse gulėjo ir kurie guls dar be skaičiaus... 1428 VIENARUD| buvo gaila kažin ko tolimo ir nežinomo, kad ėmė neapsakomas 1429 VIENARUD| rūsčiai žiūrėjo int mane ir tartum sakė: "Neišbėgsi; 1430 VIENARUD| Neišbėgsi; niekai tavo meilė ir širdies troškimai, niekai 1431 VIENARUD| tavo draugai, kurių nerandi ir kurie tavęs neieško, - greitai 1432 VIENARUD| nebereikalingas... Ateis laikas, ir, visa palikęs, gulsi šiton 1433 VIENARUD| šalton žemelėn, ažumirštas ir apleistas: tik mes vieni 1434 VIENARUD| miegą išgirdau vyrų balsus ir moterų rėkavimą. Pažiūrėjęs 1435 VIENARUD| uredninką, vargonininką ir kelius dešimtininkus su 1436 VIENARUD| čenai pat stovėjo moterys ir pasistiebdamos, su atidžia 1437 VIENARUD| iškilmingai apsitaisęs ir jau gerokai išgėręs, vedės 1438 VIENARUD| vedės po ranka vargonininką ir iš visos širdies jam pasakojo:~ - 1439 VIENARUD| klebonas nelaidojo kapuose ir tiek.~ - Žinoma, ką jisai 1440 VIENARUD| čia veža... eikim!..~ Ir moterų krūvelė, visa sujudusi 1441 VIENARUD| moterų krūvelė, visa sujudusi ir susidrumsčiusi, pasileido 1442 VIENARUD| vieškeliu dvaran, rėkaudama ir rankomis mojuodama...~ - 1443 VIENARUD| vaikinais, - sako, patsai pirma ir pradėjęs, - ir primušė labai... 1444 VIENARUD| patsai pirma ir pradėjęs, - ir primušė labai... Kai atavedė 1445 VIENARUD| suskalbėti. Po dviejų dienų ir numirė...~ - E ko tos 1446 VIENARUD| širdies moterėlė...~ - Ar ir tamsta nenori, kad tą numirėlį 1447 VIENARUD| buvęs; numirė su ražančiu ir škaplieriais... Tik su kunigu 1448 VIENARUD| nėra: klebonas gal būtų ir leidęs, e be jo negali... 1449 VIENARUD| žmonės vėl gaišti nenori... Ir niekas tuo nesirūpina... 1450 VIENARUD| širdy Apalionijos žodžius, ir nuo tų jos žodžių man lengviau 1451 VIENARUD| jos žodžių man lengviau ir ramiau rados.~ "Kokia 1452 VIENARUD| maniau, sekdamas ją akim, ir toksai užėjo noras paimti 1453 VIENARUD| noras paimti ją už rankos ir dėkavoti, patsai nežinau, 1454 VIENARUD| kaip mažą vaiką, vedžiojos ir iš rankos penėjo, jos prastą 1455 VIENARUD| rankos penėjo, jos prastą ir mažą trobelę ir tuos tris 1456 VIENARUD| jos prastą ir mažą trobelę ir tuos tris šimtus rublių - 1457 VIENARUD| tasai iš seminarijos pabėgęs ir paskum didžiu ponu palikęs 1458 VIENARUD| didžiu ponu palikęs užmiršo ir pinigus ataduoti, ir ją 1459 VIENARUD| užmiršo ir pinigus ataduoti, ir ją pačią. Atėjo galvon ir 1460 VIENARUD| ir ją pačią. Atėjo galvon ir tie žodžiai, kuriuos nuo 1461 VIENARUD| jam Dievas padeda..."~ Ir taip malonu buvo žinoti, 1462 VIENARUD| aplūžusios vežėčios įkinkyta, ir pasisukė int kapus; paskum 1463 VIENARUD| kapus; paskum keletas vyrų ir moterų sekė... Tai numirėlį 1464 VIENARUD| Atsistojau šaly kelio - žiūrėjau ir laukiau. Pro mane pravežė 1465 VIENARUD| nuksėjo ant kumelaitės ir neramiai dairės atgal, tartum 1466 VIENARUD| skubėsi, skubėsi... Kumelaitė, ir toj iš visos galios traukė 1467 VIENARUD| visos galios traukė vežimėlį ir neramiai priunkštė. Regėjos, 1468 VIENARUD| pasisukė už kapų pakalnėn ir išnyko...~ Stovėjau apsiblausęs, 1469 VIENARUD| Tik staiga toksai skaudus ir gailestingas balsas pervėrė 1470 VIENARUD| priešais save nematydama ir vaitojo:~ - Tai neprieteliai, 1471 VIENARUD| kad nebevaitotų, - nustotų ir save, ir kitus kankinti. 1472 VIENARUD| nebevaitotų, - nustotų ir save, ir kitus kankinti. E balsas 1473 VIENARUD| kankinti. E balsas vis plaukė ir plaukė oru...~ - Oi, 1474 VIENARUD| intlėkiau savo kambarėlin ir, parvirtęs lovon, ausis 1475 LIUDNAPA| pralėkusias, kaip int sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas 1476 LIUDNAPA| klausę. Būčiau tave po miškus ir krūmus išvedžiojęs, paukščių 1477 LIUDNAPA| buvai toli nuo manęs, toli, ir aš net nežinojau, kad tu 1478 LIUDNAPA| traukiniu gimnazijon važiuodavau ir pro langą tavo tėvynės mirguojančius 1479 LIUDNAPA| tėvynės mirguojančius klonius ir laukus ir gimtąjį sodžių 1480 LIUDNAPA| mirguojančius klonius ir laukus ir gimtąjį sodžių išvysdavau, 1481 LIUDNAPA| visai iš akių neišnykdavo... Ir kažin ko gaila man būdavo... 1482 LIUDNAPA| sėdėdama, gražių jos pasakų ir dainų klauseis? Gal sodne 1483 LIUDNAPA| lakstei po žydinčius laukus ir pievas ir, išvydusi, kaip 1484 LIUDNAPA| žydinčius laukus ir pievas ir, išvydusi, kaip pro šalį 1485 LIUDNAPA| šalį pralėkė šniokšdamas ir dudendamas traukinys, žiūrėjai 1486 LIUDNAPA| žiūrėjai int jį išsigandusiom ir nustebusiom akelėm, su drebančia 1487 LIUDNAPA| širdies atadaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu 1488 LIUDNAPA| supranti; moki mano klaidas ir silpnumą atleisti... ~1906. 1489 LIUDNAPA| Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, 1490 LIUDNAPA| po pušimis gulimoja kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... 1491 LIUDNAPA| Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet 1492 LIUDNAPA| žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, 1493 LIUDNAPA| gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, 1494 LIUDNAPA| Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. 1495 LIUDNAPA| nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. 1496 LIUDNAPA| įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. 1497 LIUDNAPA| lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka 1498 LIUDNAPA| buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau 1499 LIUDNAPA| dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir 1500 LIUDNAPA| ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...~