Part

1501 LIUDNAPA|                  gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, -
1502 LIUDNAPA|             vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, - visi linksmi ir
1503 LIUDNAPA|                ir vaikai, - visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti,
1504 LIUDNAPA|        išsisklaidė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto
1505 LIUDNAPA|                  gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji,
1506 LIUDNAPA|                   kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado,
1507 LIUDNAPA|                 vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai
1508 LIUDNAPA|                nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten,
1509 LIUDNAPA|                  ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už
1510 LIUDNAPA|        valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos;
1511 LIUDNAPA|               žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui
1512 LIUDNAPA|           Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės
1513 LIUDNAPA|                 lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai
1514 LIUDNAPA|                  Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas
1515 LIUDNAPA|              Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio
1516 LIUDNAPA|                 daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo:
1517 LIUDNAPA|               Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai
1518 LIUDNAPA|               atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones.
1519 LIUDNAPA|                vėl intbedė int mane akis ir paklausė:~    -Ar nežinai
1520 LIUDNAPA|                giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino
1521 LIUDNAPA|               šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo
1522 LIUDNAPA|         išgirsdavau jau žinomą, ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu
1523 LIUDNAPA|              ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu namo kertės išvysdavau
1524 LIUDNAPA|                eidama, visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias,
1525 LIUDNAPA|                  int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos
1526 LIUDNAPA|                kokie jie visi gražūs..." Ir: "Ar nežinai tamsta, kur
1527 LIUDNAPA|               Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama,
1528 LIUDNAPA|              naštą nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių
1529 LIUDNAPA|                klaikus "memento mori"... Ir taip kuone kas diena, per
1530 LIUDNAPA|                Jau ramiau galėjau matyti ir tas klaikias, be gyvybės
1531 LIUDNAPA|               klaikias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių
1532 LIUDNAPA|              tasai senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi
1533 LIUDNAPA|               rašė ant to veido sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą -
1534 LIUDNAPA|                 veido sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą - rašė rūpestingai,
1535 LIUDNAPA|                  knyga - atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per
1536 LIUDNAPA|            skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa,
1537 LIUDNAPA|                 moterim Juozapota. Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas
1538 LIUDNAPA|                  abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai
1539 LIUDNAPA|                 susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu.
1540 LIUDNAPA|              Tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis
1541 LIUDNAPA|             dvasios, turėjo stipras, kad ir pūslėtas, kojas ir naštos
1542 LIUDNAPA|                   kad ir pūslėtas, kojas ir naštos sunkumo nejautė.~   
1543 LIUDNAPA|                 Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs,
1544 LIUDNAPA|                prieidavo int savo moterį ir, pusiau apkabinęs, kažin
1545 LIUDNAPA|               kaip ugnis visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro
1546 LIUDNAPA|              išraudusį veidą. Abu žinojo ir tikėjo, kad bus, ir laukė...
1547 LIUDNAPA|               žinojo ir tikėjo, kad bus, ir laukė... krikštynų... Nors
1548 LIUDNAPA|              Maloniai žiūrėjo int moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų
1549 LIUDNAPA|           žvaigždės. Tas žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo...~   
1550 LIUDNAPA|                         Taip ėjo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos...~   
1551 LIUDNAPA|              miestelio neidami, gal būtų ir visą amžių taip ramiai ant
1552 LIUDNAPA|               ramiai ant vietos išgyvenę ir vaikų susilankę... Bet netikėtai
1553 LIUDNAPA|                 užupūtė naujas vėjelis - ir tų neturtėlių gyveniman
1554 LIUDNAPA|               gyveniman naujus troškimus ir naują viltį intnešė...~   
1555 LIUDNAPA|                 visados. Buvo užsimąstęs ir susirūpinęs, e jo akyse
1556 LIUDNAPA|      Atsimainiusiu balsu paprašė valgyti ir visą laiką nei žodžio nepratarė.
1557 LIUDNAPA|          nustebusi sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai
1558 LIUDNAPA|            pažiūrėjo, kad Petras sugrįžo ir paėmė moterį už rankos.
1559 LIUDNAPA|                 žiūrėjo. Jo akyse švietė ir bailė, ir viltis, ir abejojimai.~    -
1560 LIUDNAPA|                Jo akyse švietė ir bailė, ir viltis, ir abejojimai.~    -
1561 LIUDNAPA|              švietė ir bailė, ir viltis, ir abejojimai.~    - Nieko
1562 LIUDNAPA|                 šiandien išgirdau?!.~    Ir Petras ėmė savo moteriai
1563 LIUDNAPA|                ką jisai miestely girdėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos
1564 LIUDNAPA|                 valdžia vergais-žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas sakęs,
1565 LIUDNAPA|          rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų valdžia žadanti žmones
1566 LIUDNAPA|            išliuosuoti, nebespausti, jau ir poperį tokį senai išleidžiusi,
1567 LIUDNAPA|                  reikią rinkties būriais ir visiems iš vieno vyti rusus
1568 LIUDNAPA|              mūsų neprieteliai, spaudžią ir skaudžią žmones, persekioją
1569 LIUDNAPA|                 persekioją mūsų tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus,
1570 LIUDNAPA|               tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus, ir miestely
1571 LIUDNAPA|                 patį ir ant šventoriaus, ir miestely girdėjęs, - visi
1572 LIUDNAPA|                visi apie tą kalbą; matęs ir tą poperį ne pas vieną.
1573 LIUDNAPA|                vieną. Žmonės esą sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis,
1574 LIUDNAPA|              šaudyklėmis, tai su šakėmis ir dalgėmis rusų vytų. Girdėjęs,
1575 LIUDNAPA|                 gausiai tekantį prakaitą ir greitai alsavo. Jo akyse
1576 LIUDNAPA|                Juozapota, visa nustebusi ir ausis ištempusi, tylėjo
1577 LIUDNAPA|                  ausis ištempusi, tylėjo ir klausė savo vyro. Daug jinai
1578 LIUDNAPA|            dvaran eiti? - paklausė vyro. Ir nors jos akyse dar klajojo
1579 LIUDNAPA|               Nebereiks, - atsakė Petras ir, pats nejusdamas, laimingai,
1580 LIUDNAPA|              linksmai nusišypsojo.~    - Ir žemė, kurią dirbame, bus
1581 LIUDNAPA|              mūsų?..~    - Mūsų...~    - Ir dar daugiau gausma? Juk
1582 LIUDNAPA|                  jos turim!~    - Gausma ir daugiau...~    - Dieve,
1583 LIUDNAPA|              kokie būsma laimingi!..~    Ir Juozapota, iš džiaugsmo
1584 LIUDNAPA|                 visa užkaitusi, laiminga ir graži, apkabino vyro kaklą...~    -
1585 LIUDNAPA|                  jinai tyliai, svajodama ir int jį glausdamos, - turėsma
1586 LIUDNAPA|               žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau!..
1587 LIUDNAPA|             žinai:tu intvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma
1588 LIUDNAPA|             vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų... Vaikams bus geriau,
1589 LIUDNAPA|              uogų... Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma...~   
1590 LIUDNAPA|                  savo moteries svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė
1591 LIUDNAPA|               turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su
1592 LIUDNAPA|             vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis...
1593 LIUDNAPA|               savo moterim gyvenantis... Ir tokis džiaugsmas savo širdy
1594 LIUDNAPA|             pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius kartus su ja po aslą
1595 LIUDNAPA|                  kalba, - tarė atsidusęs ir pasiėmęs kepurę.~    - O
1596 LIUDNAPA|                Bet tuojau sučiaupė lūpas ir, žybtelėjus akim, netikėtai
1597 LIUDNAPA|               kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau pražuvus...~   
1598 LIUDNAPA|                degančiom akim int moterį ir, sukandęs dantį, dusliu
1599 LIUDNAPA|                  dar nesenai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo,
1600 LIUDNAPA|                bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo,
1601 LIUDNAPA|            prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau
1602 LIUDNAPA|              išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas:
1603 LIUDNAPA|                tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs.
1604 LIUDNAPA|       perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios žinios vienu matu
1605 LIUDNAPA|                 Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to
1606 LIUDNAPA|                 kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos,
1607 LIUDNAPA|                vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tečiaus buvo
1608 LIUDNAPA|              gudriai laukė. Tečiaus buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų,
1609 LIUDNAPA|              kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim žiūrėjo int
1610 LIUDNAPA|                  žiūrėjo int vienas kitą ir, stiprai spausdami kumščius,
1611 LIUDNAPA|                  galvas linguodama:jinai ir nemėgino karštesniųjų suturėti.~   
1612 LIUDNAPA|                  karštesniųjų tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas,
1613 LIUDNAPA|               Dar jaunas, žmogus jautrus ir ūmus, negalėjo int tuos
1614 LIUDNAPA|                  nuėjęs, e apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė,
1615 LIUDNAPA|                   tečiaus žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami
1616 LIUDNAPA|               lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. Jautri širdis ir
1617 LIUDNAPA|                ir brangūs. Jautri širdis ir karšta galva daug jam tame
1618 LIUDNAPA|                  jam tame dalyke padėjo. Ir pirma ne kartą, dvaro lauke
1619 LIUDNAPA|                lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom akim
1620 LIUDNAPA|                  žiūrėjo int pono rūmus, ir jo omenėje kildavo naujas
1621 LIUDNAPA|             pakalnėj yra žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi:
1622 LIUDNAPA|               turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo,
1623 LIUDNAPA|              laimingi: tik nežinojo, kad ir vergas gali aniems būti
1624 LIUDNAPA|           lengvesniu padaryti - nežinojo ir nedrįso svajoti. Aplinkui
1625 LIUDNAPA|                  buvo neapsakomai skurdu ir šalta. Viena Juozapota tą
1626 LIUDNAPA|                  šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargų naštos
1627 LIUDNAPA|          moteriškę jam iš rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo
1628 LIUDNAPA|                 vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi.
1629 LIUDNAPA|        užmiršdavo...~    Kunigo prakalba ir poperis buvo tat anasai
1630 LIUDNAPA|            netikėtai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas mintis
1631 LIUDNAPA|               kad nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys
1632 LIUDNAPA|                   bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti
1633 LIUDNAPA|                tos mintys galėjo neaugti ir neplėtoties, kad kas diena
1634 LIUDNAPA|            naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo
1635 LIUDNAPA|              laiko praėjo, tečiaus visi, ir tolimesnieji, apie tai žinojo
1636 LIUDNAPA|            tolimesnieji, apie tai žinojo ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir
1637 LIUDNAPA|                ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose bažnyčiose
1638 LIUDNAPA|        bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir pasakoję;kad žmonės visur
1639 LIUDNAPA|                žmonės visur ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose
1640 LIUDNAPA|           keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę didelę rusų kariuomenę;
1641 LIUDNAPA|                atvešią daugybę šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai
1642 LIUDNAPA|            šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai visus žmones apginkluosią...
1643 LIUDNAPA|                dienos karštos, neramios, ir laikas neapsakomai greitai
1644 LIUDNAPA|                 senai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus draugais,
1645 LIUDNAPA|                  vietos, sudėjus rankas, ir negražu, ir gėda, ir dar
1646 LIUDNAPA|              sudėjus rankas, ir negražu, ir gėda, ir dar prakišti galima -
1647 LIUDNAPA|             rankas, ir negražu, ir gėda, ir dar prakišti galima - žemės
1648 LIUDNAPA|                  galima - žemės negauti. Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji
1649 LIUDNAPA|                išsinešė iš klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs, tartum
1650 LIUDNAPA|                iš klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs, tartum ko bijodamas,
1651 LIUDNAPA|                  dviem kaimynais, Antanu ir Kaziu - grečium sustojusius
1652 LIUDNAPA|              Kaziu - grečium sustojusius ir išsižergusius: visi trys
1653 LIUDNAPA|              geležiniais galais pagalius ir sutardami nuožmiai badė
1654 LIUDNAPA|                 tais savo durtuvais buvo ir teip linksmai int ją visi
1655 LIUDNAPA|              baili: turėjo širdį jautrią ir galvą karštą, e į patį gyvenimą
1656 LIUDNAPA|                 tą, ko galva nesupranta. Ir jeigu Petras būtų savo moteriai
1657 LIUDNAPA|                visą pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klaikaus žingsnio
1658 LIUDNAPA|              suturėjusi. Petras tą jautė ir jau kelinta diena su tais
1659 LIUDNAPA|                  kuriais draugais miškan ir tenai susidėti su maištininkais:
1660 LIUDNAPA|                  tuos durtuvus įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų
1661 LIUDNAPA|             Petras apkabino ją drebančią ir stiprai int savo krūtinę
1662 LIUDNAPA|              nebus: rusus visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto. Durtuvus
1663 LIUDNAPA|                juk gali atsitikti...~    Ir ėmė savo moteriai pasakoti,
1664 LIUDNAPA|              dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum, kai
1665 LIUDNAPA|                 įgis laisvės, gaus žemės ir susilauks vaikų. Pasakojo
1666 LIUDNAPA|                susilauks vaikų. Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais
1667 LIUDNAPA|              vaikų. Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikėjo, -
1668 LIUDNAPA|               Juozapota klausė užkaitusi ir laiminga, kaip int brangų
1669 LIUDNAPA|             peržegnojo ją persiskirdamas ir nesušlamėjęs ant pirštų
1670 LIUDNAPA|                   tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis
1671 LIUDNAPA|                 kraunas. Visur teip romu ir šilta... Juozapota spaudžia
1672 LIUDNAPA|                  laimingą krūtinę kūdikį ir skubina skubina... Užu sodno
1673 LIUDNAPA|               sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu
1674 LIUDNAPA|                stumantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras
1675 LIUDNAPA|              netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos
1676 LIUDNAPA|             pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų, kaip
1677 LIUDNAPA|            apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagelbos šaukiantį.
1678 LIUDNAPA|             balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu su kūdikiu krinta
1679 LIUDNAPA|                  teip?.. Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo... Persižegnojo
1680 LIUDNAPA|                  užmiršo... Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius
1681 LIUDNAPA|               krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo,
1682 LIUDNAPA|              intėjo kampininkė Urbonienė ir su atidžia apsidairė po
1683 LIUDNAPA|                   kiti jau senai pavalgė ir pogulio sugulė!~    - Pramigau, -
1684 LIUDNAPA|                 Pramigau, - atsakė ši, - ir teip jau skubinuos!.. Gerai,
1685 LIUDNAPA|             nebepareis! - tarė Urbonienė ir ne tai su pasijuokimu, ne
1686 LIUDNAPA|         Juozapota pametė kepti raguolius ir atsisukus užkaitusiom nuo
1687 LIUDNAPA|             Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus. Bet dabar
1688 LIUDNAPA|                 Bet dabar jos širdį kaip ir replėmis kas suspaudė.~    "
1689 LIUDNAPA|                 paslaptį, lepinties jąja ir kankinti jauną moteriškę.
1690 LIUDNAPA|                  Petras su Damulio Kaziu ir Antanu miškan išrūko...
1691 LIUDNAPA|                ataminė savo Petro kalbas ir susirūpinimą, ataminė, ką
1692 LIUDNAPA|                 vakar šaly gurbų matė, - ir intikėjo... Sunki našta
1693 LIUDNAPA|                 akis, tik sučiaupė lūpas ir nusisukė. Žinojo, kad toj
1694 LIUDNAPA|                užsimetė ant galvos skarą ir nubėgo int Damulį. Tenai
1695 LIUDNAPA|                 int Damulį. Tenai niekas ir pogulio negulė: visi buvo
1696 LIUDNAPA|                Juozapota pagarbino Dievą ir bailiai užukrosny atsisėdo.
1697 LIUDNAPA|                tylėjo. Int juos žiūrinti ir ją graudulys paėmė. Gerklę
1698 LIUDNAPA|                 balsu raudoti.~    - Tai ir tavasai išėjo? - išmetinėjimo
1699 LIUDNAPA|         Damulienė. - Gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo...~    - Tylėk,
1700 LIUDNAPA|                 nereikia prikalbinėti, - ir patys moka kišti galvas,
1701 LIUDNAPA|              nieko teip jau baisaus tame ir nėra, - tęsė jisai, nuo
1702 LIUDNAPA|                 to, visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..~    Ir
1703 LIUDNAPA|                 ir geriau gyventi?..~    Ir senio Damulio akyse netikėtai
1704 LIUDNAPA|            mintis, kad jeigu ne senatvė, ir jisai neišturėtų - eitų
1705 LIUDNAPA|              vyras atsidusdamas.~    Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė.~    -
1706 LIUDNAPA|              nieko teip jau baisaus tame ir nėra", - ataminė Damulio
1707 LIUDNAPA|                  žmogus senas, daug matė ir pergyveno, - negali apsirikti..."~    "
1708 LIUDNAPA|                  to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?.."~    Šitie
1709 LIUDNAPA|              sušildė...~    Persižegnojo ir atsisėdo pusryčiautų...
1710 LIUDNAPA|         viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir žmonės, metę rugius pjauti,
1711 LIUDNAPA|             vyrai sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnūdę, nepakakinti...
1712 LIUDNAPA|              siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos.
1713 LIUDNAPA|                 lovos. Karpė baltą drobę ir matavo. Rengėsi baltarūbius
1714 LIUDNAPA|          svietelį trankos?.. gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti,
1715 LIUDNAPA|                  praėjo, e jo vis nebuvo ir jokios žinelės apie jį neturėjo.~    "
1716 LIUDNAPA|                    Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam
1717 LIUDNAPA|               niekuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos
1718 LIUDNAPA|               jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti...
1719 LIUDNAPA|                 būdu savo vyrą pamatyti. Ir tik jo paveikslą amžinai
1720 LIUDNAPA|              siūdama, tečiaus dvasia jos ir akys buvo toli toli - ten,
1721 LIUDNAPA|                Petrą matyti, - nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu
1722 LIUDNAPA|                     Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškotų... Valgyti
1723 LIUDNAPA|                     Teip svajojo. Nejuto ir nematė, kaip vidun intėjo
1724 LIUDNAPA|                 sena nepažįstama ubagėlė ir, pagarbinus Dievą, atsisėdo
1725 LIUDNAPA|                 sunkiai sunkiai atsiduso ir gailestingu balsu ėmė prašyti:~    -
1726 LIUDNAPA|                    Pas mumus dabar baisu ir vaikščioti, tai čionai bekalėdodama
1727 LIUDNAPA|                 krašte tiek dabar kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti
1728 LIUDNAPA|             kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima. Visais
1729 LIUDNAPA|              nežinai, žmogus, kokio galo ir tverties. E ir mūsų žmonių
1730 LIUDNAPA|                kokio galo ir tverties. E ir mūsų žmonių daug int tuos
1731 LIUDNAPA|                  vargai, kaip buvo, taip ir bus.~    - Senut, ar maištininkai
1732 LIUDNAPA|              katyt, žmonės, neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams,
1733 LIUDNAPA|           vargdieniams, trokšta. Juk jie ir badą kenčia, ir galvas savo
1734 LIUDNAPA|                  Juk jie ir badą kenčia, ir galvas savo guldo, po miškus
1735 LIUDNAPA|               būtų geriau gyventi?!.~    Ir Juozapota blizgančiom akim
1736 LIUDNAPA|               tik nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų
1737 LIUDNAPA|            žmonių sušaudė, kiek išvežė - ir ponų, ir vargdienių, baisu
1738 LIUDNAPA|                   kiek išvežė - ir ponų, ir vargdienių, baisu atminti.
1739 LIUDNAPA|               vargdienių, baisu atminti. Ir dabar teip bus...~    Ir
1740 LIUDNAPA|                 Ir dabar teip bus...~    Ir jinai ėmė pasakoti, kaip
1741 LIUDNAPA|                  kvietė eiti prieš rusus ir kaip visa kas nelaimingai
1742 LIUDNAPA|          Pasakojo, ką jinai pati ataminė ir ką nuo kitų girdėjo, - visa,
1743 LIUDNAPA|               ilgą gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip
1744 LIUDNAPA|                 savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties.~   
1745 LIUDNAPA|                Juozapota klausė senelės, ir sunkus akmuo jos širdį užugulė.
1746 LIUDNAPA|              Padavė jai valgyti, atanešė ir mėsos kąsnelį, norėdama
1747 LIUDNAPA|           girdėjus, gal juos matė... gal ir apie Petrą ką žino.~   
1748 LIUDNAPA|                  Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto pasakojo:~    - ...
1749 LIUDNAPA|            nebijąs. Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du kunigu liepęs
1750 LIUDNAPA|          perskaitę... Teip vidury miesto ir sušaudęs... pačiam vidudieny,
1751 LIUDNAPA|                  tu Jį ar matei?.." Taip ir pasakęs... Baisus žmogus!
1752 LIUDNAPA|                paėmė baltą ryšelį rankon ir išėjo iš namų. Nėjo gatve
1753 LIUDNAPA|                   kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų atgal. Perėjo
1754 LIUDNAPA|         nesugrąžintų atgal. Perėjo rugių ir vasarojaus lauką ir tik
1755 LIUDNAPA|                rugių ir vasarojaus lauką ir tik tada išėjo vieškelin.
1756 LIUDNAPA|               kur netoli miškas žaliavo, ir drebančia širdžia kuone
1757 LIUDNAPA|                  kažin ko kito, klaikaus ir nežinomo. Jautė tik, kad
1758 LIUDNAPA|                 smarkiai plakė krūtinėje ir kojos drebėjo. Nežinojo,
1759 LIUDNAPA|           nuraminimas; gal pamatys Petrą ir vėl bus laiminga, kaip pirma...~   
1760 LIUDNAPA|                        Juozapota girdėjo ir nuo ubagės, ir žmones sodžiuj
1761 LIUDNAPA|         Juozapota girdėjo ir nuo ubagės, ir žmones sodžiuj kalbant,
1762 LIUDNAPA|                   lašinių, duonos gabalą ir keletą baltarūbių, surišė
1763 LIUDNAPA|                 tai visa balton skarelėn ir išėjo... slapčiai nuo visų...~   
1764 LIUDNAPA|            senutės ubagėlės pasakojimus, ir jos ausyse vėl suskambėjo
1765 LIUDNAPA|                ją paėmė. Viena... miške, ir nei vieno gyvo balso aplinkui.
1766 LIUDNAPA|             sutauškėjo kažin kas garsiai ir nutilo. Juozapota apsistojo,
1767 LIUDNAPA|            išgirdo balsą, kurio iš karto ir suprasti negalėjo. Tai jau
1768 LIUDNAPA|                 kaip atsidūrė šaly kelio ir tarp tankių alksnių pasislėpė.~    -
1769 LIUDNAPA|                 sudundėjo, supliauškėjo, ir pro šalį pralėkė baisi raitųjų
1770 LIUDNAPA|              viesulas iš jos akių išnyko ir nutilo...~    Atsiduso lengviau
1771 LIUDNAPA|                        Atsiduso lengviau ir iš tarp alksnių išlindo.
1772 LIUDNAPA|                  medžio kas nors ją tyko ir pražudyti nori. Ėjo be kelio,
1773 LIUDNAPA|               akim žvilgterėjo int šalis ir tyliai suriko iš išgąsčio.
1774 LIUDNAPA|            medžiu, sėdėjo rusas kareivis ir gargaliuodamas gėrė iš butelio
1775 LIUDNAPA|           arielką. Buvo jau visai girtas ir kažin ką sau po nosim murmėjo.
1776 LIUDNAPA|                  žemės šikšninis krepšis ir... višta su nusukta galva.
1777 LIUDNAPA|              Matyt, buvo tokiam padėjime ir teip nusilesęs, kad jau
1778 LIUDNAPA|                  pakėlė savo girtas akis ir tvėrės už krepšio, tartum
1779 LIUDNAPA|                  ranka blakstienas, kaip ir dar netikėdamas. Nusišypsojo...~    -
1780 LIUDNAPA|                išmetė iš išgąsčio ryšelį ir pasileido bėgti. Puolė int
1781 LIUDNAPA|                staiga, užkliuvęs kojomis ir virsdamas.~    Pasirėmė
1782 LIUDNAPA|                       Pasirėmė ant rankų ir apsidairė. Pamatė po kojų
1783 LIUDNAPA|                 kojų ryšelį. Nusišypsojo ir paėmęs išrišė. Visas nušvito.
1784 LIUDNAPA|                Nutvėrė abiem rankom sūrį ir raugčiodamas ėmė valgyti.
1785 LIUDNAPA|                  to nebematė. Jinai bėgo ir bėgo neatsigręždama. Jai
1786 LIUDNAPA|                  balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.~    -
1787 LIUDNAPA|               kazokai išjojo iš sodžiaus ir nupleškėjo vieškeliu. Bet
1788 LIUDNAPA|              sutemus išlindo iš po gubos ir, slapstydamasi, kaip vagis,
1789 LIUDNAPA|                  tyliai intėjo priemenėn ir atadarė duris...~    Ant
1790 LIUDNAPA|                žado senis Damulis. Galva ir veidas, visas sutinęs, teip
1791 LIUDNAPA|              sutinęs, teip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus
1792 LIUDNAPA|                skaudūs dejavimai. Motyna ir dukterys klūpojo visos ir,
1793 LIUDNAPA|                ir dukterys klūpojo visos ir, gailiai raudodamos, meldėsi.
1794 LIUDNAPA|                lapai, vyto su jais kartu ir gražios vargdienių svajonės.
1795 LIUDNAPA|              Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo
1796 LIUDNAPA|               žmonių viltis, - išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynėn
1797 LIUDNAPA|       intleisdama. Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon
1798 LIUDNAPA|            Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon šiaurės
1799 LIUDNAPA|                  iš miego. Kilo verksmas ir skaudūs dejavimai. Visi
1800 LIUDNAPA|           Brangiausiąjį turtą jai atėmė, ir nebesitikėjo jo atgauti.
1801 LIUDNAPA|             gandas ėjo paskum viena kitą ir be galo buvo liūdnos: tą
1802 LIUDNAPA|          sodžiaus kur išeiti bijojo, bet ir troboj viena būti. Kas vakarą
1803 LIUDNAPA|          netikėtai atsidarė trobos durys ir vidun intėjo ypatinga žmogybė -
1804 LIUDNAPA|            ypatinga žmogybė - apiplyšusi ir nuvargusi. Dusliu balsu
1805 LIUDNAPA|             Dusliu balsu pagarbino Dievą ir pripuolusi apkabino senės
1806 LIUDNAPA|           prašnibždėjo nusisukdamas.~    Ir ėmė sakyti, kaip tat buvo.
1807 LIUDNAPA|                  paskutinį kartą, alkani ir nuplyšę, su rusais netoli
1808 LIUDNAPA|                 žemės negyvą parkritusį, ir Banį, rusų suimtą... E visi
1809 LIUDNAPA|                   nusitvėrė ažu krūtinės ir iš didžio širdies sopulio
1810 LIUDNAPA|             žinomas... Trys mylios eiti. Ir nesiklausus galėjo rasti...~   
1811 LIUDNAPA|                jinai šitan miestan atėjo ir tokia nelaiminga int visus
1812 LIUDNAPA|                stebis. Bet niekas int ją ir žiūrėt nežiūrėjo. Visi savo
1813 LIUDNAPA|                int ją žiūri, apsidžiaugė ir nedrąsiai paklausė:~    -
1814 LIUDNAPA|              žmonių skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt troško ir bijojo
1815 LIUDNAPA|                kaip ir ką pamatyt troško ir bijojo pasivėlinti. Ir jinai
1816 LIUDNAPA|            troško ir bijojo pasivėlinti. Ir jinai ėmė skubinties...
1817 LIUDNAPA|                 Kareiviai su šaudyklėmis ir blizgančiais durtuvais,
1818 LIUDNAPA|                   gražiai pasipuošusios, ir... žmonių, žmonių be galo...
1819 LIUDNAPA|                 senelį, int ją žiūrintį, ir bailiu balsu paklausė:~    -
1820 LIUDNAPA|                     Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės... ~* * * ~   
1821 LIUDNAPA|             dūmuose paskendo. Priežastis ir sekmė jos smagenyse nebesirišė.
1822 LIUDNAPA|                buvo sunkios, kaip akmuo, ir visa negalėjo pasijudinti...~   
1823 LIUDNAPA|                spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė, ir jos lūpos
1824 LIUDNAPA|          žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė, ir jos lūpos ėmė krutėti.~    -
1825 LIUDNAPA|                pagimdžiusi negyvą kūdikį ir kelius mėnesius patale išgulėjusi,
1826 LIUDNAPA|                 intmetė, - neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo ir
1827 LIUDNAPA|                  ir neverkė. Tik vaitojo ir inkštė kaip kankinamas gyvulys,
1828 LIUDNAPA|         kankinamas gyvulys, kada ją mušė ir plakė ir visokiais būdais
1829 LIUDNAPA|           gyvulys, kada ją mušė ir plakė ir visokiais būdais jos kūną
1830 LIUDNAPA|                  Nepažino nei Damulienės ir jos dukterų, intmestų kalėjiman;
1831 LIUDNAPA|          kalėjiman; nesuprato jų klyksmo ir raudų, kai šios, visiškai
1832 LIUDNAPA|            gyvenimą su vyru, apie vaikus ir sodną išnyko kaip sapnas.
1833 LIUDNAPA|             kiemo kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin savaitinį
1834 LIUDNAPA|              kada aiškesnį protą turėjo, ir pati viena pakiemiais vaikščiojo.
1835 LIUDNAPA|              mėsos ar varškės su sviestu ir, pašaukusi mažą dukrelę,
1836 LIUDNAPA|               int Juozapotą. Moterys jai ir rūbus, ir baltarūbius davė...
1837 LIUDNAPA|         Juozapotą. Moterys jai ir rūbus, ir baltarūbius davė... Visas
1838 LIUDNAPA|               metų praėjo... Žmonės augo ir džiaugės ir pasenę mirė.
1839 LIUDNAPA|                  Žmonės augo ir džiaugės ir pasenę mirė. Ne viena Juozapotos
1840 LIUDNAPA|         vienametė vaikų, anūkų susilaukė ir, šį pasaulį apleidus, jau
1841 LIUDNAPA|             mažiau anų buvo neapkenčiama ir lojojama. Be jokios priežiūros
1842 LIUDNAPA|                tada po laukus vaikščiojo ir Dievas žino kuo mito. Slankės
1843 LIUDNAPA|               kuo mito. Slankės po paupį ir pušyną, kur vasariniuose
1844 LIUDNAPA|                  ponų gyveno. Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savo
1845 LIUDNAPA|                  Visiems nešė nusiminimą ir nesuprantamą širdies neramumą...~   
1846 LIUDNAPA|         Pamačiusi dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebėjosi, tartum
1847 LIUDNAPA|            tartum norėdama ką atsiminti, ir pamėlynavusiom lūpom šnibždėjo:~    -
1848 KADNUMIR|                  apkaišysi, ~Tarpu rožių ir lelijų ~Man kryželį pastatysi. ~