| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] kaimyne 1 kaimynu 1 kaimynus 2 kaip 386 kaipgi 4 kaipo 6 kairei 1 | Frequency [« »] ----- ----- 1848 ir 386 kaip 361 kad 358 iš 321 savo | Jonas Biliunas Liudna Pasaka IntraText - Concordances kaip |
Part
1 PARSAPNI| neišrištais klausimais, kurie kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo 2 PARSAPNI| išeigos, rinkosi į kuopą ir, kaip rūkas, dangstė mano protą. 3 PARSAPNI| sukeltos liūdnos mintys, kaip mašalai, sukėsi po mano 4 PARSAPNI| pas mane...~ Girdėjau, kaip po tų Sutvertojaus žodžių 5 PARSAPNI| Viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas, mosterėjęs savo 6 PARSAPNI| stovėjau prie sienos ir, rodos, kaip niekados nebuvęs bažnyčioj, 7 PARSAPNI| atsimušdamas nuo jos sienų, kaip liūdna gaida, skambėjo poteriaujančių 8 PARSAPNI| dejavimus jo širdies, girdėjau, kaip užkimusiu, pridvėsintu balsu 9 PARSAPNI| juodais plaukais; jo juodos, kaip angliai, akys degė narsumu 10 PARSAPNI| kaltis, - atsakė jis.~ - Kaip tai? - nusistebėjau. - Aš 11 PARSAPNI| nusistebėjau. - Aš pats mačiau, kaip Dievas siuntė aniolą nužudyti 12 PARSAPNI| nupirkti už piningus teip pat, kaip tas nelaimingas dievobaimingas 13 PARSAPNI| išvydęs jau lavoną, sukaukė kaip akmeniu prislėgtas ir puolė 14 PARSAPNI| paskui staigu atsikėlė ir kaip pablūdęs pradėjo bėgioti 15 PARSAPNI| bėgioti po gryčią. Mačiau, kaip jis draskė nuo sienų paveikslus 16 PARSAPNI| juos po kojų; girdėjau, kaip jis vaitojo, užkimusiu ir 17 PARSAPNI| balsu kartodams: "Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!" 18 PARSAPNI| taip ir aš tau!" Mačiau, kaip nutvėręs iš pasuolio kirvį 19 PARSAPNI| užkimusiu balsu: "Viešpatie, kaip tu man, teip ir aš tau!" 20 PARSAPNI| teip ir aš tau!" Girdėjau, kaip kryžius su triukšmu krito 21 PARSAPNI| triukšmu krito ant žemės ir kaip Žagaris, voliodamasis po 22 PARSAPNI| žengė labai greitai, ir aš, kaip mažas vaikas, tik spėjau 23 PARSAPNI| visoki balsai, o už lango, kaip atbalsis nelaimingų varguolių, 24 PIRMUTIN| sapnuodavau apie tai naktimis kaip apie kokį šventą, tolimą, 25 PIRMUTIN| Pas mus dar visa kas, kaip vanduo po ledu, tykiai ir 26 PIRMUTIN| naujieną...~ - Sakyk, kaip tas atsitiko? - prašau drebančiu 27 PIRMUTIN| ant kiemo, o iš vidaus, kaip dūmai iš pečiaus, virsta 28 PIRMUTIN| iškeltos raudonos skaros. Kaip plati upė plaukia iškilmingai 29 PIRMUTIN| ištraukia savo kardus. Minia, kaip vėtros sukelta jūra, linguoja 30 PIRMUTIN| metų dirbau ant pabriko kaip juodas jautis, tūkstantis 31 PIRMUTIN| jis mane išmetė nuo savęs kaip šunį. Turėjau pačią, mažus 32 PIRMUTIN| kiekvienas nori pamatyti, kaip sukilę darbininkai streikuoja, 33 PIRMUTIN| darbininkai streikuoja, kaip jie švenčia pirmą gegužės. 34 BEDARBO | jaunas, sveikas ir stipras, kaip augąs derlingoj žemėj uosis...~ 35 BEDARBO | balsu Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulai, 36 BEDARBO | tiek apsiprato, nurimo, kaip staiga vėl atsitiko nelaimė: 37 BEDARBO | Pasiliko Laurynas vienas, kaip stagaras. Pirmais metais 38 BEDARBO | savo "darbdavėjams".~ Kaip tie geltoni medžių lapai, 39 BEDARBO | prispaudimo pergalėti. O jų kapą, kaip tas rudens lietus, mirko 40 BEDARBO | ir nieko kita nedirbau, kaip tik kroviau turtus savo 41 BEDARBO | atsilaužęs duonos, valgo. Jaučia, kaip apkramtyti duonos kąsneliai 42 BEDARBO | kurios riečias ir tiesias kaip nuo priemėčio. Jo kūne amžinai 43 ANTUETLI| aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias. Buvo šventadienis - 44 ANTUETLI| Senai norėjau pamatyti, kaip tas apgulęs miestą rūkas 45 ANTUETLI| gerklę rausės plaučiuosna ir, kaip koks dusulys, slėgė krūtinę, 46 ANTUETLI| tyla dar didesnė. Prigimtis kaip numirus. Apsiašaroję medžiai 47 ANTUETLI| prisižiūrėjęs galėjau pastebėti, kaip jos apvalios, tarsi kamuoliai, 48 ANTUETLI| taip skaisčios ir malonios, kaip minkščiausias baltas pūkas. 49 ANTUETLI| aukšti krantai; dar toliau, kaip sidabras, spindėjo sniego 50 ANTUETLI| ne, klausykit! Ar girdi, kaip iš po debesų mūrų kilsta 51 ANTUETLI| varpų skambėjimas? Ar girdi, kaip toli toli sužviegė mašina? 52 ANTUETLI| plaukyti po šitą pūkų jūrą, kaip tat daro maži vaikai, lakstydami 53 ANTUETLI| plyšį, pačioje gilumoje, kaip koks stebuklas, išplaukė 54 ZVAIGZDE| atsakė brolis. - Mat kaip kaitina, prasivėdįsi.~ 55 ZVAIGZDE| nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas. Patirs, būdavo, 56 ZVAIGZDE| pro anos pušies viršūnę - kaip tik pakrašty debesėlio žiba.~ 57 ZVAIGZDE| tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys. Paskui 58 PUGAKALN| kaukia, švilpia ir juokias. Kaip padūkusios, nardo jos po 59 PUGAKALN| Bus gal tik kokia valanda, kaip stovėdamas aukštai matė 60 PUGAKALN| skambėjimo. Nieko. Tik girdėti, kaip siunta pūga ir skaudžiai 61 PUGAKALN| per galvą mintis. Jautė, kaip paėmė jį šiurpas ir apmirė 62 PUGAKALN| čionai nakvoti.~ - Gal kaip nors prastumsiu čia naktį, 63 PUGAKALN| Prisistato jis sau, kaip tat būtų gera būti šilumoje, 64 PUGAKALN| seseri, abi jaunuti, graži, kaip dvi sprogstanti balti leliji; 65 PUGAKALN| maloniai žiūrinčias. Atsimena, kaip paskutinį kartą su ja skyrėsi, 66 KUDIKYST| Baltruvienė ~ Dar ir dabar, kaip gyva, stovi man akyse Baltruvienė, 67 KUDIKYST| galvų kepures ir susigūžę, kaip maži ančiukai, sustojame 68 KUDIKYST| kas dabar reikia daryti, kaip be kepurių namo pareiti. 69 KUDIKYST| pakrikštys, nebebus, - bus toks, kaip ir jūs visi.~ Negalėdami 70 KUDIKYST| silpnomis galvomis sumesti, kaip iš žydelio gali pasidaryti 71 KUDIKYST| senutės ir sukam sau galvas, kaip tas visa kas gali būti. 72 KUDIKYST| vandenin.~ - Ut, žiūrėkit, - kaip ir ko pabūgęs, sako pašnibždomis 73 KUDIKYST| Išalkęs ir sušalęs valgau kaip šieną pjovęs. Pabaigęs persižegnoju 74 KUDIKYST| galvą tyliu ir klausaus tik, kaip romiai ir vienodai ūžia 75 KUDIKYST| vaikeli, labai...~ "Kaip tai nesušalau?" - ateina 76 KUDIKYST| gražesnius davę, - tenai būtum kaip aniolėlis, nes visi maži 77 KUDIKYST| Greitai užmiegu ir jaučiu tik, kaip mane motina neša ant lovos, 78 KUDIKYST| Pirmieji atsiminimai ~ Kaip išdraskyto gražaus žolyno 79 KUDIKYST| žiūriu, ką ji daro: matau, kaip atidengia krosnę, įkiša 80 KUDIKYST| tenai puodynėlę; matau, kaip atpjauna gabalėlį mėsos 81 KUDIKYST| vaikštinėju virstakuliuodamas, kaip ančiukas, po aslą, norėdamas 82 KUDIKYST| smuikomis muzikantai griežia kaip tik gali. Aš pats sėdžiu 83 KUDIKYST| pušis tat ne kas kitas, kaip tik žydas Arelis, ką su 84 KUDIKYST| man rodosi, kad ta pušis, kaip tik Icikas, pasirėmusi lazdos 85 KUDIKYST| vaikščioja pas mus linų brauktų; kaip jos ir tos dvi eglės, rodosi, 86 KUDIKYST| kūdikį ir jį žadinti. Ir kaip neapsakomai džiaugiuos, 87 KUDIKYST| sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip sriuvena vanduo: man rodos, 88 KUDIKYST| paskui iškėtęs akis žiūriu, kaip mažas kūdikis žinda... Krikštomočia 89 KUDIKYST| visados būk toks geras, kaip dabar, - sako kunigas ir 90 PAKELEIV| pradžią. Skaito jis apie tą, kaip vienas studentas, be tiesų 91 PAKELEIV| Pradėjęs pasakoti apie tą, kaip nelaimingas jaunikaitis 92 PAKELEIV| varstai bus eiti. Žiūrėk, kaip mudu priims ir pavaišįs, 93 PAKELEIV| revoliucija griaudė. Atmeni, kaip abudu išraudusiu turėdavova 94 PAKELEIV| aukštai ir verkdamas staiga, kaip raketa, trūksta: sudejuoja 95 NEMUNU | krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šali, 96 NEMUNU | tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausias savo raštais 97 NEMUNU | Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? - ateina man 98 NEMUNU | Dabar jis stovi dailus, kaip pasaka, bet jo praeityje 99 NEMUNU | gražumais jausmus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios gilumos 100 NEMUNU | mano omenyje taip graži, kaip padailinta pasaka, ir kuri 101 NEMUNU | su didele šeimyna gyvena. Kaip tik jo sovyla, aukšta ir 102 NEMUNU | sovyla, aukšta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai 103 NEMUNU | plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks pat pilkas, apdriskęs 104 NEMUNU | apsitaisiusių moterų yra kaip tik tais žmonėmis, kurie, 105 NEMUNU | kiekvieno viešaus apsireiškimo kaip kokio šviesos ar laimės 106 NEMUNU | lengvai galima pastebėti, kaip į jo palaikę kepuraitę krinta 107 NEMUNU | sidabriniai pinigai... Matau, kaip nuo surinktųjų pinigų "muzikantų" 108 NEMUNU | ją žiūriu, šypsosi taip, kaip tat paprastai daro moterys, 109 NEMUNU | išrausta kiek, bet šypsosi, kaip ir pirma.~ Man darosi 110 NEMUNU | neprisiliesti, "nesusitepti". Kaip koks akmuo nuo krūtinės 111 NEMUNU | ant gatvės...~ Matau, kaip skersinės gatvės tamsumoje 112 NEMUNU | paskui ją, pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos, pas ką ir kaip 113 NEMUNU | kaip ji nakvos, pas ką ir kaip ji čia Kaune gyvena, ką 114 VAGIS | pusės manęs nebeliko... O kaip mėgdavau pasilinksminimus! 115 VAGIS | mano pati!~ Jaučiau, kaip šokinėja širdis krūtinėje, 116 VAGIS | Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?..~ Nutariau būtinai 117 VAGIS | bėgo. Nė pats nepasijutau, kaip po Kalėdų suradau išmintingą 118 VAGIS | tokių pat sveikų ir tvirtų, kaip ir jų tėvas kadaise buvo. 119 VAGIS | visa išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros 120 VAGIS | nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj apylenkėj 121 VAGIS | tenai ne vienas yra: užmuš, kaip žvirblį, iš revolverio ar 122 VAGIS | revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Lėkti pasišauktų 123 VAGIS | išlenda... burlokas...~ Kaip daviau kūle per galvą, - 124 VAGIS | linksmai kumelis, mane pamatęs. Kaip beprotis pripuoliau prie 125 VAGIS | Ant galo atbudau kaip iš miego. Atsiminiau, kad 126 VAGIS | galbūt katorga?..~ Šokau kaip jautis, bizdėlės įkąstas. 127 VAGIS | įverčiau numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali šokti, pasileidžiau 128 VAGIS | apsigrįžęs vėl parlėkiau kaip paukštis namo. Nusikinkiau, 129 VAGIS | žmogus mano akyse stovėjo, - kaip koks kirminas krūtinę man 130 VAGIS | bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon mintis, 131 TIKEJIMA| lengva alsuoti! Lengvos, kaip pūkas, lakioja mintys, kilsta 132 TIKEJIMA| nuo jos popierį: matau, kaip mergaitės veidą apsiaučia 133 TIKEJIMA| laimingiausioj jų gyvenimo valandoje. Kaip ir pirma, tolinas ji nuo 134 LAIMESZI| stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu 135 LAIMESZI| Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra. Nors kalnas aukštas 136 LAIMESZI| akys žiūrėjo į jo viršūnę kaip į saulę: daugelis jau rengėsi 137 LAIMESZI| senelis. - Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė 138 LAIMESZI| žodžius užgirdusi: atsiduso kaip vienas žmogus ir žemai žemai 139 LAIMESZI| tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ir 140 LAIMESZI| Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė 141 LAIMESZI| pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėrė savo rankomis 142 LAIMESZI| daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės 143 LAIMESZI| stebuklingą žiburį ir visi, kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo 144 LAIMESZI| gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet eidami 145 LAIMESZI| žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies 146 LAIMESZI| paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo... 147 KLIUDZIA| Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį 148 KLIUDZIA| sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, 149 JIIRJIS | mergaitė ir tokia maloni, kaip rūtų daržely žydinti balta 150 JIIRJIS | tokie brangūs ir artimi, kaip niekas daugiau pasaulėje. 151 JONIUKAS| pečių iš namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs 152 JONIUKAS| po trobelę, tai žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai varvėjo 153 JONIUKAS| toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika. Bet tuo 154 JONIUKAS| motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, - labiau jos bijojo. 155 JONIUKAS| ją prisiglausti; jautė, kaip tat gera turėtų būti, bet 156 JONIUKAS| dar tylesnis paliko, ne kaip pirma. Dažniausiai sėdėjo 157 JONIUKAS| iš šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. 158 JONIUKAS| kampelin ir iš tenai žiūrėdavo, kaip kačiukas, savo didelėm šviesiom 159 JONIUKAS| motutę moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra 160 JONIUKAS| norėtum?~ Joniukas girdėjo, kaip "dėdė" pradėjo su motute 161 JONIUKAS| pradėjo su motute derėties, kaip motutė prašė nors sykelį 162 JONIUKAS| sykelį bulbių pridėti; matė, kaip tas "dėdė" padavė motutei 163 JONIUKAS| dar labiau susitraukęs, kaip pirma.~ Bet ir naujojoj 164 JONIUKAS| valgyt čia daugiau gaudavo kaip namie. Iš pradžios jį pristatė 165 JONIUKAS| pristatė int mažą vaiką. Bet kaip atšilo ir pradėjo skilti 166 JONIUKAS| jie lesinti ir saugoti. Kaip visai sušilo, tetulė sudėjo 167 JONIUKAS| lesino ir saugojo nuo varnų. Kaip žąsiukai pasiūgėjo, turėjo 168 JONIUKAS| nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus vaikai joja ant 169 JONIUKAS| labai norėtų jodinėti; mato, kaip važinėja, ir jis norėtų 170 JONIUKAS| mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus jaunimas arba ir 171 JONIUKAS| vija panavija,~Jau pražydo kaip lelija! ~ - Ką tu čia 172 JONIUKAS| vija panavija,~Jau pražydo kaip lelija! ~ Šaukia dar 173 JONIUKAS| vija panavija,~Jau pražydo kaip lelija... ~ - Iš kur 174 JONIUKAS| vija panavija,~Jau pražydo kaip lelija... ~ - Na, čia 175 JONIUKAS| tada bus!"~ O tetulė, kaip tyčia, stovi prie vartų, 176 JONIUKAS| Joniukas vyniojas ir raitos, kaip deginamas, bet negali išsprukti 177 JONIUKAS| didelės ašaros, šviesios kaip krikštalas, rieda jam per 178 JONIUKAS| sprunka Joniukas iš trobos ir kaip tik galėdamas bėga atgal. 179 PIESTUPY| balsą.~ Bet kelties oi kaip nenorėjau: taip buvo gera 180 PIESTUPY| manęs kailinius. šalčio, kaip vandeniu, apipiltas iššokau 181 PIESTUPY| po gerą baslį; nors buvau kaip geras pupų pėdas, bet savo 182 PIESTUPY| abi kelio pusi. Aplinkui, kaip apmirusios, šerkšno aptrauktos 183 PIESTUPY| negirdėtų, bet sniegas, kaip tyčia, girgžda ir girgžda...~ 184 PIESTUPY| sudrožė savo kumeliui ir, kaip vėjas, paršvilpė namo. Ir 185 PIESTUPY| dienos stebisi Mataušas, kaip jis tada gyvas liko. Ne 186 PIESTUPY| Tai ne kas kitas buvęs, kaip tik numirėlis iš burlokų 187 PIESTUPY| Glausdamos int seserį jaučiau, kaip po mano kūną šiurpuliai 188 PIESTUPY| kas tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk 189 PIESTUPY| buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobėj; iš dviejų priešingų 190 PIESTUPY| ir jau aiškiai girdėjau, kaip po jo kojomis girgžda sniegas; 191 PIESTUPY| Jėzus Kristus! - išgirdau kaip per miegą.~ - Ant amžių 192 PIESTUPY| Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą 193 PIESTUPY| tris kartus sučiaudėjau ir, kaip tikras vyras, drožiau keliu 194 LAZDA | dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurie 195 LAZDA | seniai nebėra. Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę 196 LAZDA | dar plasta mūsų omenėje, kaip tolimas viliojamas paveikslas.~ 197 LAZDA | nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, 198 LAZDA | ponas, - atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai 199 LAZDA | atkirto motyna, - ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni 200 LAZDA | iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus 201 LAZDA | vietos, žiūrėdavom int jį kaip int kokią ypatingą, mums 202 LAZDA | buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose 203 LAZDA | pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo pirštai, - 204 LAZDA | prievaizdos pirštai - kieti, kaip geležis. Bet išgirdus, kad 205 LAZDA | gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos 206 LAZDA | galvon bloga mintis - taip, kaip jums jauniems dabar kartais 207 LAZDA | Mes sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti. Niekas neatsiliepė, 208 UBAGAS | pasilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, 209 UBAGAS | nepasirimsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti.~ Priėjęs 210 UBAGAS | vartelių, apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atadaryti; 211 UBAGAS | botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų 212 UBAGAS | poterius jisai kalba ne taip, kaip ubagai pripratę yra kalbėti. 213 UBAGAS | Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beria arba vėl kalba 214 UBAGAS | senelis kalbėjo visai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas, - 215 UBAGAS | kvapą gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo, 216 UBAGAS | jį žiūrėdamas pamačiau, kaip per raukšlėtą, išdžiūvusį 217 UBAGAS | negalėjau atsiminti.~ - Kaip neraudoti? - tarė ant galo 218 UBAGAS | akim žiūrėjau int senelį. Kaip tai? Petras Sabaliūnas, 219 UBAGAS | Petras Sabaliūnas gyvenąs kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, 220 UBAGAS | pas mano tėvus. Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, 221 UBAGAS | savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, 222 UBAGAS | vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites; užtatai per bičkuopį 223 UBAGAS | Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie kokį šventą, labai 224 UBAGAS | manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova 225 UBAGAS | senelis, - jau ketverti metai, kaip jam visa atadaviau. Nieko 226 UBAGAS | Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!.. 227 UBAGAS | išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... E gal ir 228 UBAGAS | gyveni?~ - Niekur... Kaip išvarė, krepšį užmovęs, 229 UBAGAS | užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu 230 UBAGAS | kas duoti - ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. 231 UBAGAS | žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo 232 UBAGAS | išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu 233 SVECIAI | Jau artinos vakaras, kaip iš ažu kalnelio ant vieškelio 234 SVECIAI | krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą vargti 235 SVECIAI | netolima baisi praeitis, kaip šmėkla, stojo jam akyse. 236 SVECIAI | žuvusiųjų kraujas; ilgai kaip pragaro aidas skambės jo 237 SVECIAI | atjautė! Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kai 238 SVECIAI | Ištisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys, vežamas, 239 SVECIAI | to atvirumo, tų jausmų, kaip pirma... Kažin ko trūko. 240 SVECIAI | atadaryti pirkaitės duris, kaip žodžiai, kuriuos iš vidaus 241 SVECIAI | krūtinėj kvapą, Ir jisai, kaip inbestas, sustojo ant vietos...~ 242 SVECIAI | balsu moteriškė pabalus, kaip drobė.~ - Marytė!.. - 243 SVECIAI | dantis pajuodavęs žmogus ir, kaip arelis, puolė int juodu.~ - 244 SVECIAI | Išaugo jų akyse, kaip milžinas. Nutvėrė sargybinį 245 SVECIAI | norėjo sprukti pro duris.~ Kaip vanagas, nutvėrė Antanas 246 SVECIAI | Antanas ir pametęs vaikus, kaip galvon trenktas, išbėgo 247 SVECIAI | vyro balsas, ir Antanas, kaip pablūdęs, intbėgo atgal 248 SVECIAI | susiėmęs galvą Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkaitę ir 249 SVECIAI | apsiašaroję vaikai.~ Kaip pakirstas, pargriuvo ant 250 SVECIAI | neėmęs. Bet dabar... pasakyk, kaip dabar reiks gyventi?.. Juk 251 SVECIAI | tu!.. Užmušiu!!.~ Ir kaip liūtas puolė int Maciuką. 252 ABEJOJIM| ABEJOJIMAS ~ Kaip tik kokia šventė - žiūrėk, 253 ABEJOJIM| Amerikoj. Jau ketvirti metai, kaip kartu išėjo. Nėra ko Dievo 254 ABEJOJIM| palaukti. E laukti? oi, kaip negera!~ Labiausiai Jonienei 255 ABEJOJIM| numirė... Ir džiūk viena, kaip ašaka, be malonaus žodžio, 256 ABEJOJIM| dabar turi, gyveni sau, kaip ponia, - giria Petrienė.~ - 257 ABEJOJIM| tolumon, ir ant jos blakstienų kaip diementai blizga ašaros.~ - 258 ABEJOJIM| žemės puselę nusipirko. E kaip tą žemę mėgo! Kad sumanytų, 259 ABEJOJIM| sumanytų, visą ją apžiotų. Kaip tik tais metais daugelis 260 ABEJOJIM| tėveliai su vaikais išsikėlė. Kaip tada prašiau Petro, kiek 261 ABEJOJIM| nustebus Jonienė.~ - Kaip aš savo vaikų tėvo nemylėsiu? 262 ABEJOJIM| aš buvau visai rami; bet kaip persiskyrė su juo ir toliau 263 ABEJOJIM| Jinai da pusmergėlė buvo, kaip Vitebskan su tėveliais ėjo. 264 ABEJOJIM| teturėjau: ne taip brolių, kaip jos gailėjau. Prašiau motutės, 265 ABEJOJIM| nebenorėjo grįžti, nors kaip juos motutė raudodama prašė. 266 ABEJOJIM| išvydusi: penkeli metai, kaip nebuvau jų mačiusi. Motutė 267 ABEJOJIM| rūsti - ne tokia vėjavaikis, kaip aš kadai būdavau. Dažniausiai 268 ABEJOJIM| nejusdama, dirbau taip, kaip jinai liepė. Pamačiau, kad 269 ABEJOJIM| su vaikais, - ne tokia, kaip Ona, kuri, mano vietoj būdama, 270 ABEJOJIM| padarytų, visur paspėtų... Kaip peiliais pradėjo badyti 271 ABEJOJIM| int mane nežiūrėdamas, ir kaip tyčia liepia Onai taisyti 272 ABEJOJIM| ilgai esti? kodėl jisai, kaip ir susitaręs, visados paskum 273 ABEJOJIM| ne tokia tu pamaldinga, kaip Ona, ne." - "Ką aš, motut, 274 ABEJOJIM| prabundu - nieko nėra; kaip tik apsnūsiu, - ir vėl sapnuoju. 275 ABEJOJIM| Petras, mane pamatęs... Kaip girta parėjau namo ir parvirtau 276 ABEJOJIM| pasakojimo, žiūri int ją kaip int kokį paveikslą, ir ant 277 ABEJOJIM| Žiūrėk, kai Petras pareis, kaip man bus gera! E sakai, kad 278 BRISIAIA| jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus 279 BRISIAIA| Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:~ - Sa, 280 BRISIAIA| šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...~ - 281 BRISIAIA| ir seka paskum, ne taip, kaip pirma - jaunas ir linksmas, 282 BRISIAIA| paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.~ 283 BRISIAIA| čenai jį atavedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių 284 BRISIAIA| akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, 285 VIENARUD| veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkutis lietus čežena 286 VIENARUD| kapus ėmė rinkties žmonės. Kaip per miegą išgirdau vyrų 287 VIENARUD| geresnę širdį turim... taip. Kaip mums liepia, taip darom...~ - 288 VIENARUD| pievoj užu kapų...~ - E kaip jį užumušė? - paklausiau.~ - 289 VIENARUD| Laikyti nepalaidojus nėra kaip: palicija liepia, e žmonės 290 VIENARUD| jinai visados su savim, kaip mažą vaiką, vedžiojos ir 291 VIENARUD| pareinančios iš dvaro moterys, kaip pabaidytos kurapkos, vienu 292 VIENARUD| balsas pervėrė orą, kad, kaip peilis, man širdin įsmego. 293 LIUDNAPA| jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės, nykstat 294 LIUDNAPA| Žiūriu int jus pralėkusias, kaip int sapną gražų, ir matau 295 LIUDNAPA| naujas, geras jautimas: kaip paukštis pro šalį pralėkdavau, 296 LIUDNAPA| ir pievas ir, išvydusi, kaip pro šalį pralėkė šniokšdamas 297 LIUDNAPA| visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali 298 LIUDNAPA| taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas 299 LIUDNAPA| žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, 300 LIUDNAPA| medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip "pušin iš pušies voverytė 301 LIUDNAPA| voverytė liuoksi", klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai 302 LIUDNAPA| negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan 303 LIUDNAPA| miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, 304 LIUDNAPA| moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. 305 LIUDNAPA| ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių 306 LIUDNAPA| be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus 307 LIUDNAPA| lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo:~ - 308 LIUDNAPA| pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti 309 LIUDNAPA| išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus "memento mori"... ~* * * ~ 310 LIUDNAPA| išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus "memento mori"... 311 LIUDNAPA| skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas 312 LIUDNAPA| pašnibždėdavo, graži Juozapota kaip ugnis visa užkaisdavo ir 313 LIUDNAPA| žiūrėjo int moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų 314 LIUDNAPA| blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės - 315 LIUDNAPA| Petras iš bažnyčios ne toks, kaip visados. Buvo užsimąstęs 316 LIUDNAPA| miestely girdėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos skaitęs 317 LIUDNAPA| kaklą...~ - Ar žinai, kaip tada bus mum gera! - kalbėjo 318 LIUDNAPA| krašto, vyti! Ar atameni, kaip anais metais mane kazokas 319 LIUDNAPA| užsidegdavo keršto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota dviem jautriom 320 LIUDNAPA| bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti 321 LIUDNAPA| žmones prieš rusus, einąs kaip liūtas, kuriam didžiausia 322 LIUDNAPA| Juozapota vieną dieną pro langą, kaip Petras išsinešė iš klėties 323 LIUDNAPA| prakaitą, - mes tik mokiamės, kaip su rusais reikia grumties.~ 324 LIUDNAPA| patį gyvenimą gal linksmiau kaip jos Petras žiūrėjo, nes 325 LIUDNAPA| savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran 326 LIUDNAPA| jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum, kai nusikratys 327 LIUDNAPA| klausė užkaitusi ir laiminga, kaip int brangų paveikslą int 328 LIUDNAPA| Juozapota užmigo laiminga, kaip kūdikis... Tada Petras tyliai 329 LIUDNAPA| ir priešais baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios 330 LIUDNAPA| pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta, 331 LIUDNAPA| visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos 332 LIUDNAPA| Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, 333 LIUDNAPA| suvedžiojimus. Bet dabar jos širdį kaip ir replėmis kas suspaudė.~ " 334 LIUDNAPA| int maištininkus! Mačiau, kaip su durtuvais visi trys auštant 335 LIUDNAPA| išjuoks jos viltis...~ Kaip tik Urbonienė išėjo, Juozapota 336 LIUDNAPA| sublizgėjo. Pati nepajuto, kaip ėmė balsu raudoti.~ - 337 LIUDNAPA| dabar miškuose renkas... Kaip girdėti, rusai iš visur 338 LIUDNAPA| gyventi?.."~ Šitie žodžiai, kaip motynos ranka, Juozapotą 339 LIUDNAPA| e čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną 340 LIUDNAPA| sau dieną negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. 341 LIUDNAPA| veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, 342 LIUDNAPA| svajojo. Nejuto ir nematė, kaip vidun intėjo sena nepažįstama 343 LIUDNAPA| galvas, e vargų vargai, kaip buvo, taip ir bus.~ - 344 LIUDNAPA| Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, 345 LIUDNAPA| pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius 346 LIUDNAPA| buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones kvietė 347 LIUDNAPA| kvietė eiti prieš rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė. 348 LIUDNAPA| patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip pasakoja žmogus senas, kursai 349 LIUDNAPA| atsiuntęs dabar naują valdoną... Kaip jisai vadinas, ar generalgubernatorius, 350 LIUDNAPA| generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus esąs žmogus, kaip 351 LIUDNAPA| kaip?!. Baisus esąs žmogus, kaip žvėris. Nei Dievo nebijąs. 352 LIUDNAPA| žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs... Dabar, 353 LIUDNAPA| Petrą ir vėl bus laiminga, kaip pirma...~ Juozapota girdėjo 354 LIUDNAPA| išgelbėk savo vyrą."~ Kaip jinai galės savo vyrą išgelbėti, 355 LIUDNAPA| bijoti. Sausa šakelė lūždama kaip stirną ją baidė. Tečiaus 356 LIUDNAPA| per galvą.~ Nepajuto, kaip atsidūrė šaly kelio ir tarp 357 LIUDNAPA| durtuvus, aukštyn iškeltus... Kaip viesulas iš jos akių išnyko 358 LIUDNAPA| Patrynė ranka blakstienas, kaip ir dar netikėdamas. Nusišypsojo...~ - 359 LIUDNAPA| Lyg regėjos visa ne teip, kaip paliko. Žiūrėdama int sodžių, 360 LIUDNAPA| ištupėjo drebėdama. Matė, kaip kazokai išjojo iš sodžiaus 361 LIUDNAPA| gubos ir, slapstydamasi, kaip vagis, intėjo sodžiun. Pas 362 LIUDNAPA| int mėsas prilipę. Gulėjo kaip negyvas. Tik retkarčiais 363 LIUDNAPA| laimės šašėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto 364 LIUDNAPA| graži moteris, kurios akys, kaip žvaigždės, nuvargusį vyrą 365 LIUDNAPA| Viena slankiojos po namus kaip šašėlis, be tikslo. Nieko 366 LIUDNAPA| nebesitikėjo jo atgauti. Žinios kaip gandas ėjo paskum viena 367 LIUDNAPA| nusisukdamas.~ Ir ėmė sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutinį 368 LIUDNAPA| ėmė sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutinį kartą, alkani 369 LIUDNAPA| su rusais netoli kovoję; kaip matęs brolį, ant žemės negyvą 370 LIUDNAPA| rusų suimtą... E visi trys kaip tik dabar norėję savajan 371 LIUDNAPA| plačios gatvės, tiesios kaip stalas, buvo už viena kitą 372 LIUDNAPA| visi šitie nematyti daiktai kaip stebuklas būtų jai pasirodę. 373 LIUDNAPA| trys ponios praėjo, gražios kaip paveikslas. Nematė sodietės, 374 LIUDNAPA| daug žmonių skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt troško ir 375 LIUDNAPA| žmonių be galo... Visi, kaip negyvi, tylėjo... Vidury 376 LIUDNAPA| išsisklaidžiusių. Ataminė kaip per sapną, kad miestan ėjo, 377 LIUDNAPA| Bet kas toliau buvo, kaip dūmuose paskendo. Priežastis 378 LIUDNAPA| apsireiškimai rodės jai išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas: matė 379 LIUDNAPA| strėnas, kojos buvo sunkios, kaip akmuo, ir visa negalėjo 380 LIUDNAPA| tartum spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė, ir jos lūpos 381 LIUDNAPA| padėjimo nebejautė teip, kaip jį atjaučia žmogus sveikas. 382 LIUDNAPA| neverkė. Tik vaitojo ir inkštė kaip kankinamas gyvulys, kada 383 LIUDNAPA| apie vaikus ir sodną išnyko kaip sapnas. Laimė, kad to nebejautė... 384 LIUDNAPA| priprato int ją žiūrėti kaip int savą. Pamatęs kas pro 385 LIUDNAPA| Liko terp jaunųjų viena kaip terp žalio miško sausas 386 LIUDNAPA| kartos žmonės nebe taip, kaip jų tėvai, Juozapotą mylėjo,