Part

 1 LAZDA   |     užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo:~    -
 2 LAZDA   |            pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas
 3 UBAGAS  |      prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina
 4 SVECIAI | blizgančiomis sagutėmis apsivilkęs; jinai - jauna, gražaus veido moteriškė,
 5 ABEJOJIM|          tau, Uliut, laukti, - sako jinai Petrienei, kada toj pradeda
 6 ABEJOJIM|            vis abejoja? - skundžias jinai. - Kuone kiekvienam laiške
 7 ABEJOJIM|            Atameni mano seserį Oną? Jinai da pusmergėlė buvo, kaip
 8 ABEJOJIM|          Dažniausiai vis viena, nei jinai juokų mėgsta, nei vakaruotų
 9 ABEJOJIM|        nejusdama, dirbau taip, kaip jinai liepė. Pamačiau, kad ir
10 ABEJOJIM|         darbininkė... Teisybė, daug jinai Petrui padėdavo ir klojime,
11 ABEJOJIM|             daug vėliau, ir visados jinai pirma inteidavo, e jisai
12 ABEJOJIM|  pasipasakoti, jos širdies užgauti: jinai juk buvo mano namuose viešnia. "
13 ABEJOJIM|              ir klausiu motutės, ar jinai mane kėlė. "Ne, - sako, -
14 ABEJOJIM|              pasismaugė", - kalbėjo jinai ir išbėgo pati pažiūrėtų...
15 ABEJOJIM|             Vaikeli mano, - kalbėjo jinai, - atleisk man, užmiršk:
16 ABEJOJIM|             jau vakaras, - atsimena jinai, tartum ko išsigandusi, -
17 VIENARUD|   atsiminiau jos žilą ožkelę, kurią jinai visados su savim, kaip mažą
18 VIENARUD|           visą jos turtą, - kuriuos jinai paskolino vienam klierikui,
19 VIENARUD|           Išlindus iš ažu kapų, ėjo jinai nieko priešais save nematydama
20 VIENARUD|            jo motyna... Pati namie: jinai vakar gimdė...~    - Oi,
21 LIUDNAPA|          sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele
22 LIUDNAPA|         nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai
23 LIUDNAPA|             neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du
24 LIUDNAPA|           nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus,
25 LIUDNAPA|           rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų
26 LIUDNAPA|           ir klausė savo vyro. Daug jinai nedagirdo, dar daugiau nesuprato,
27 LIUDNAPA|             bus mum gera! - kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir int
28 LIUDNAPA|           liūdnai galvas linguodama:jinai ir nemėgino karštesniųjų
29 LIUDNAPA|            visi trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais gėrėdamos.
30 LIUDNAPA|          tokia bailė ima, - skundės jinai, visa glausdamos.~    -
31 LIUDNAPA|       Juozapota sapnavo...~    Mato jinai gražų didelį sodną, pilną
32 LIUDNAPA|       kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai
33 LIUDNAPA|          akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais
34 LIUDNAPA|          nieko nežinau, - atkartojo jinai, - ką tamsta nori man pasakyti?~   
35 LIUDNAPA|                  Juk jisai, - mąstė jinai, - žmogus senas, daug matė
36 LIUDNAPA|            dabar teip bus...~    Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada
37 LIUDNAPA|             pasibaigė. Pasakojo, ką jinai pati ataminė ir ką nuo kitų
38 LIUDNAPA|          nebepamatys, nesuturės. Ko jinai bijojo, pati gerai nesuprato:
39 LIUDNAPA|       išgelbėk savo vyrą."~    Kaip jinai galės savo vyrą išgelbėti,
40 LIUDNAPA|        Juozapota nieko to nebematė. Jinai bėgo ir bėgo neatsigręždama.
41 LIUDNAPA|              dar gyvas!.. - raudojo jinai, tartum abejodama.~    Tai
42 LIUDNAPA|     nepaklaus kartais jie patys, ko jinai šitan miestan atėjo ir tokia
43 LIUDNAPA|           ir bijojo pasivėlinti. Ir jinai ėmė skubinties... Greitai
44 LIUDNAPA|  Atsitekėjus negalėjo suprasti, kur jinai yra. Kažin kokiam kambarėly
45 LIUDNAPA|              Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdžiusi negyvą kūdikį
46 LIUDNAPA|         rusų valdžia, patyrusi, kas jinai tokia yra, kalėjiman ją
47 LIUDNAPA|           nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per savo
48 LIUDNAPA|         šaltoj žemelėj miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. Liko