Part

 1 ZVAIGZDE|          kad tik dulkės per lauką ėjo; bet širdys abiejų drebėjo.
 2 PUGAKALN| parkrisdamas ir vėl atsikeldamas; ėjo greitai, giliai kvėpuodamas
 3 PUGAKALN|         tarsi bijojo pasivėlinti. Ėjo ilgai ilgai... taip jam
 4 PUGAKALN|         siuto, vėjas dūko, šaltis ėjo stipryn...~    - Gelbėkit! -
 5 LAIMESZI|        raidžių. Pamatę tat žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį,
 6 LAIMESZI|          tik kurie ne kurie iš jų ėjo stiprai rankas sunėrę...
 7 LAIMESZI|       stiprai rankas sunėrę... Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie
 8 LAIMESZI|             Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių
 9 LAIMESZI|          kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios
10 LAIMESZI| neapsakomą stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami
11 LAIMESZI|            juo retyn jų skaitlius ėjo. Šitai tik saujelė beliko.
12 LAIMESZI|       žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos; puikiausius
13 JONIUKAS|        maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną
14 PIESTUPY|  tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo. Kol pakelėj buvo matyti
15 PIESTUPY|           Tuo tarpu numirėlis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą stovylą
16 PIESTUPY|          kojomis girgžda sniegas; ėjo greitai, sunkiai kvėpuodamas,
17 LAZDA   |         pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink
18 UBAGAS  |           ar taip sau žmogus, nes ėjo nepasirimsčiuodamas, ne
19 SVECIAI |         visas kūnas pavargęs, bet ėjo greitai, skubėdamas; retkarčiais
20 SVECIAI |        paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kai įstūmė kareivių prikimštan
21 SVECIAI |    maišelį ir tvirtais žingsniais ėjo toliau.~    - Juk šiandiej
22 ABEJOJIM|       kaip Vitebskan su tėveliais ėjo. Vieną tą seserį teturėjau:
23 VIENARUD|        kuri, nuo anų atsiskyrusi, ėjo pro šalį.~    - Egi žmogų
24 VIENARUD|       užmanymas nepasisekė: visos ėjo tyliai, išsisklaisčiusios.
25 VIENARUD|      nepamatytų ar nesivytų. Kiti ėjo nuleidę galvas, bijodami
26 VIENARUD|     pabaigti. Tik viena moteriškė ėjo sunkiai, grabo nusitvėrusi,
27 VIENARUD|             Išlindus iš ažu kapų, ėjo jinai nieko priešais save
28 LIUDNAPA|    išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane,
29 LIUDNAPA|          rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu. Tasai kelias
30 LIUDNAPA|   užsimerkęs matydavo...~    Taip ėjo sunkios ir vargingos, bet
31 LIUDNAPA|           Bet tasai jau pro duris ėjo...~    - Kas atsitiko? Kur
32 LIUDNAPA|        gyvenimą sunkų, apniukusį; ėjo to gyvenimo keliu, baudžiavos
33 LIUDNAPA|          trys auštant pakluonėmis ėjo... Visi žino!..~    - Meluoji! -
34 LIUDNAPA|      Juozapota jo pavėnin intėjo. Ėjo tyliai, klausydamos. Nesuprantamas
35 LIUDNAPA|          stirną ją baidė. Tečiaus ėjo tolyn, vyro paveikslu savo
36 LIUDNAPA|        miško klaikybių išgelbėti. Ėjo dabar stipresnė, int šalis
37 LIUDNAPA|        rankas.~    Garsas greitai ėjo artyn...~    Vienu akies
38 LIUDNAPA|           tyko ir pražudyti nori. Ėjo be kelio, pati nežinodama,
39 LIUDNAPA|          negyvas. Tik retkarčiais ėjo iš krūtinės tylūs, skaudūs
40 LIUDNAPA|       atgauti. Žinios kaip gandas ėjo paskum viena kitą ir be
41 LIUDNAPA|     troboj viena būti. Kas vakarą ėjo dabar int Damulį, kur ramiau
42 LIUDNAPA|                Apie pusryčius jau ėjo miesto gatvėmis, bailiai
43 LIUDNAPA|    užginta! - suriko ant jos.~    Ėjo gatve išsigandusi, galvą
44 LIUDNAPA|       kaip per sapną, kad miestan ėjo, kad miesto gatvėmis klajojo...
45 LIUDNAPA|      kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per
46 LIUDNAPA|         namuose daug ponų gyveno. Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais
47 LIUDNAPA|       išdžiūvusį kūną pridengusi; ėjo dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama,