Part

 1 JONIUKAS|           susirūpinęs avėsi kojas, motutė, mažąjį broliuką ant kelių
 2 JONIUKAS|         pradėjo sudiev sakyti, kai motutė pradėjo balsu raudoti, Joniukas
 3 JONIUKAS|          Joniukas trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas.
 4 JONIUKAS|       mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip
 5 JONIUKAS|            Girdėjo kalbant, kad ta motutė esant jam netikra; kad jis
 6 JONIUKAS|      netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai
 7 JONIUKAS|            mažąjį broliuką antroja motutė daug labiau mylėjo; tuo
 8 JONIUKAS|          motutės bijojo. Matydamas motutę turinčią ant savo kelių
 9 JONIUKAS|        buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo ant jo barties,
10 JONIUKAS|        ateinančias apsilankytų int motutę moteris, girdėjo, kaip motutė
11 JONIUKAS|      motutę moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra ko valgyti,
12 JONIUKAS|         tuos žodžius išgirdus.~    Motutė liepė jam lipti iš šakalynės
13 JONIUKAS|             kaip "dėdė" pradėjo su motute derėties, kaip motutė prašė
14 JONIUKAS|           su motute derėties, kaip motutė prašė nors sykelį bulbių
15 JONIUKAS|           nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to "dėdės", kad gerai
16 JONIUKAS|     nelabai toli miestelis, kur jo motutė gyvena, aplinkui gano galvijus,
17 JONIUKAS|      skaudžiai niekas nebaudė: nei motutė, juo labiau tėvelis. Ir
18 JONIUKAS|       Joniukas vėl atsimena namus, motutę. Jam dilgtelia galvoje,
19 JONIUKAS|        Joniukas ant suolo sėdinčią motutę su broliuku ir tetulę Uršulę.
20 JONIUKAS|         broliuku ir tetulę Uršulę. Motutė rauda.~    Joniukas nustebęs
21 JONIUKAS|   valsčiaus, - atsako kniukčiodama motutė ir ašarodama gailestingu
22 JONIUKAS|           iš ko gyvęsiu! - dejuoja motutė...~    Staiga, tarsi tik
23 JONIUKAS|           pamačiusi Joniuką, žiūri motutė int jį išsigandusiom akim
24 JONIUKAS|            apsvaigusi nuo nelaimės motutė.~    - Lauke... - sako pabalusiom
25 JONIUKAS|           Dieve mano! - skundžiasi motutė. - Išvaryti gali šeimininkai,
26 JONIUKAS|          pati ką daranti, prilekia motutė int krosnį, nutveria šluotą
27 ABEJOJIM|  nebenorėjo grįžti, nors kaip juos motutė raudodama prašė. Pati taip
28 ABEJOJIM|           kaip nebuvau jų mačiusi. Motutė buvo labai jau pasenusi,
29 ABEJOJIM|             laukiu jų pareinančių. Motutė greitai pagrįždavo, e Ona
30 ABEJOJIM|           Uliut, yra?" - klausdavo motutė, tokią mane matydama. "Nežinau,
31 ABEJOJIM|           lengviau bus, - sakydavo motutė, - ne tokia tu pamaldinga,
32 ABEJOJIM|          ir poterius kalbu. Parėjo motutė ir atsigulė kitam lovos
33 ABEJOJIM|               paklausė išsigandusi motutė. Papasakojau jai sapną. "
34 ABEJOJIM|    sapnuoju. Ir, regis, kelia mane motutė ir sako: "Lėk, Uliut, greičiau
35 ABEJOJIM| Papasakojau jai visa. Išsigando ir motutė. "Čia, - sako, - kas nors
36 ABEJOJIM|           gniaužė kvapą krūtinėje. Motutė išsigandusi puolė į mane,
37 ABEJOJIM|           išraudojau. Ant rytojaus motutė, nieko nebežiūrėdama, nieko