Part

 1 ANTUETLI|           miestą rūkas išrodo nuo kalno viršūnės. Nors oro drėgnumas
 2 ANTUETLI|        tečiaus noras pamatyti nuo kalno saulę ir po savo kojų neregėtą
 3 ANTUETLI|      kažin ką liūdnai pasakodami. Kalno visai iš po rūko nebuvo
 4 ANTUETLI|       vaikinų skardas. A! tai ant kalno. Laimingi, jie jau aukštai!..~   
 5 ANTUETLI|          ir dainuoti, lakstyti po kalno viršūnes arba, nušokus nuo
 6 ANTUETLI|       išliuosuotą iš po stiklinio kalno karaliją... Turėjau pilną
 7 NEMUNU  |           gražesnė.~    Šitai ant kalno iš už miškų pasirodo varpinyčios
 8 NEMUNU  |               Pasirodo ant aukšto kalno miestelis, ir garlaivis
 9 LAIMESZI|                Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys.
10 LAIMESZI|        Pamatę tat žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet,
11 LAIMESZI|            bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti
12 LAIMESZI|         budėjo žmonių minios prie kalno, vienos nueidamos, kitos
13 LAIMESZI|                Šitai pasirodė ant kalno žiburys su nuostabiu parašu,
14 LAIMESZI|          tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies to žiburio,
15 LAIMESZI|       lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė pasiekti; tuos,
16 LAIMESZI|        kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo
17 LAIMESZI|     žiburėlių, kurie nusileis nuo kalno žemyn, išsisklaidys po jūsų
18 LAIMESZI|        nebeartinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo...
19 LAIMESZI|        šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvasties už žmonių
20 LAIMESZI|   nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn ir virto į akmenis.
21 LAIMESZI|      drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią apsiaupė
22 LAIMESZI|           ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią apsiaupė aukšta akmenų
23 LAIMESZI|  gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos
24 LAIMESZI| stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami paskui vienas
25 LAIMESZI|           iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės; nepasilytėjo stebuklingo
26 LAIMESZI|     nuvargusių, - vėl priėjo prie kalno. Visų jų akyse švietė viltis
27 LAIMESZI|  sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno. Iš visų pusių šmėklų baidomi
28 LAIMESZI|           žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos visą
29 LAIMESZI|          skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų. Bet susirinkusios
30 LAIMESZI|          jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė: visas aplinkui,
31 LAIMESZI|         Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais
32 LAIMESZI|                  Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui,
33 LAIMESZI|         laimės dainas, barstė ant kalno žolynus, dėjo vainikus,
34 PIESTUPY|     skersai int upelį leidosi nuo kalno kelias, paskui vėl kilo
35 PIESTUPY|      upelį ir pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir
36 PIESTUPY|           tiesų priešais mudu nuo kalno leidosi balta aukšta žmogybė -