Part

  1 PARSAPNI|       meilę prie vaikų, bet žinau, kad jo sūnus, gyvendamas ant
  2 PARSAPNI|            nuo prapulties amžinos, kad dievobaimingas tėvas nematytų
  3 PARSAPNI|     Dubysos kranto Žagario gryčią, kad ten išpildyti paliepimą
  4 PARSAPNI|         šimtą rublių tau atiduoti, kad tiktai sugrąžintum man sūnų!~   
  5 PARSAPNI|        laimės iš svetur, o nežino, kad ta laimė slepiasi ir gyvuoja
  6 PARSAPNI|           akis ir staigu pamačiau, kad jau nebe bažnyčioj mes esame,
  7 PARSAPNI|            galiūnas. - Tas dėl to, kad jūs nesitikit patys sau
  8 PARSAPNI|        laukiate laimės; mislijate, kad geri daiktai paeina nuo
  9 PARSAPNI|          piktos dvasios, tuo tarpu kad jūs patys esate valdonais
 10 PARSAPNI|     visokius maištininkus, tikite, kad jie yra šaltiniu jūsų vargų, -
 11 PARSAPNI|              o tuo tarpu nematote, kad didžiausiu jūsų priešu yra
 12 PIRMUTIN|             sukaitę.~    - Išeinu, kad tu žinotum, iš savo kvateros, -
 13 PIRMUTIN|            ir tingi dirbti; prašo, kad mes ta dvasia neužsikrėstume
 14 BEDARBO |                 Atsiminė Laurynas, kad jis dvi dieni nevalgęs.
 15 BEDARBO |           ilgam nepakaks. Suprato, kad reikia ieškot koks nors
 16 BEDARBO |            negavo. Visur jam sakė, kad darbo nesą, kad jis silpnas
 17 BEDARBO |          jam sakė, kad darbo nesą, kad jis silpnas esąs darbininkas...
 18 BEDARBO |            apie ūkį svajoti: matė, kad fabriką bus sunku palikti,
 19 BEDARBO |         fabriką bus sunku palikti, kad čia reiks ne tik dirbti,
 20 BEDARBO |       dėsiuos? - mąsto Laurynas. - Kad nors draugą ar pažįstamą
 21 BEDARBO |          vergu, dirbti tik dėl to, kad pusbadžiai galėčiau gyventi
 22 BEDARBO |           gyvenimu?.."~    "Tikiu, kad darbininkų padėjimas pasigerįs,
 23 BEDARBO |    darbininkų padėjimas pasigerįs, kad jų laukia šviesi laisva
 24 BEDARBO |            noras valgyt. Atsimena, kad jo kišenėj dar yra keletas
 25 ANTUETLI|          gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo
 26 ANTUETLI|         gražumu buvo toks karštas, kad nieko nelaukdamas pasukau
 27 ANTUETLI|              Mąsčiau tik apie tai, kad nepasivėlyčiau, kad suspėčiau
 28 ANTUETLI|           tai, kad nepasivėlyčiau, kad suspėčiau užlipti, kol išsisklaidys
 29 ANTUETLI|            nebuvo matyti, - rodės, kad jo čia nei nebuvo. Bet kas
 30 ANTUETLI|      debesų jūra. Buvo tokia romi, kad tik geriau prisižiūrėjęs
 31 ANTUETLI|            taip linksma ir lengva, kad norėjau šūkauti ir dainuoti,
 32 ZVAIGZDE|           toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, jog tat yra apsnūdusios
 33 ZVAIGZDE|           taip romu, tokia giedra, kad, rodėsi, pati saulė žeme
 34 ZVAIGZDE|           Simanas. Patirs, būdavo, kad aš atvažiavau, ir ateina
 35 ZVAIGZDE|      galvojava, kas tat gali būti, kad dieną žvaigždė pasirodė.
 36 ZVAIGZDE|            plakdavo, ir duos tiek, kad panešti negalėsiva. Ir žvaigždę
 37 ZVAIGZDE|     užmiršova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo;
 38 ZVAIGZDE|            tu, Simanai, akis turi, kad galėjai ją pamatyti.~   
 39 ZVAIGZDE|       nemačiau. Ant galo atsiminė, kad mes stovim, ir liepė eiti
 40 ZVAIGZDE|            dirbtų.~    - Žiūrėkit, kad ligi vakaro būtų padaryta! -
 41 ZVAIGZDE|         Baltrum linksmu jau buvom, kad taip visa kas gerai pasibaigė...~    -
 42 ZVAIGZDE|            nori, ir kokios žuvies! Kad sugaudavai lydį arba lyną,
 43 ZVAIGZDE|          Et, blogyn eina, ir gana! Kad nors tie rugiai ir vasarojus
 44 PUGAKALN|        veikiai atsigavo: atsiminė, kad netoli turi būti viešbutis...
 45 PUGAKALN|     pargriuvo ant žemės ir pajuto, kad iš akių krinta gausios skaudžios
 46 PUGAKALN|      Apčiupinėjęs aplinkui patyrė, kad ten buvo medis. Prišliaužė
 47 PUGAKALN|            šiurpą ir šaltį. Jautė, kad viena jo koja užėjusi ir
 48 PUGAKALN|       medžiu betupėdamas įžiūrėjo, kad tat buvo didelė žemai palinkusiomis
 49 KUDIKYST|        nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai. Išsigandę,
 50 KUDIKYST|           mums "lėlę". Bijodamies, kad vėl neištrauktų kepurių,
 51 KUDIKYST|              klausia senutė.~    - Kad susiraukęs…- atsiliepia
 52 KUDIKYST|             Tai dėl to, vaikeliai, kad jis dabar da žydelis, vardo
 53 KUDIKYST|        plaukant. Tarsi bijodamies, kad kas mūsų nepasergėtų, patylomis
 54 KUDIKYST|       silpnutis toks buvai, tarėm, kad nebegyvęsi, tą pačią dieną
 55 KUDIKYST|            ir rankų votys, maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marškinėlius
 56 KUDIKYST|         klausiu, tarsi gailėdamos, kad teip neatsitiko.~    - Gerai,
 57 KUDIKYST|  neatsitiko.~    - Gerai, vaikeli, kad nenumirei, argi nebūtų gailu
 58 KUDIKYST|       žodžių reiškimo, bet jaučiu, kad būsiu nelaimingas: pasidaro
 59 KUDIKYST|            teip griaudu ir skaudu, kad prisiglaudęs prie jos krūtinės
 60 KUDIKYST|           ir pradedu supties teip, kad net lingė į lubas daužos.
 61 KUDIKYST|       pusių savo rankas, bijodama, kad neiškrisčiau, ir stabdo
 62 KUDIKYST|           nuvargstu ir prašau jos, kad iškeltų mane iš lopšio...
 63 KUDIKYST|           kraipo galvą ir stebisi, kad pas mane baranka iš tiesų
 64 KUDIKYST|      nesuprasdamas. Man nė galvoj, kad tai išteka mano seserėčia
 65 KUDIKYST|      Nežinau kodėl, bet man regis, kad aukštoji pušis tat ne kas
 66 KUDIKYST|    kromininkas Icikas; man rodosi, kad ta pušis, kaip tik Icikas,
 67 KUDIKYST|            teip vadina, bet žinau, kad ji gyvena kitame kieme už
 68 KUDIKYST|        sriuvena vanduo: man rodos, kad vandeniu plaukia kažin kokie
 69 KUDIKYST|          žindo mažą kūdikį. Žinau, kad tai mano krikštomočia. Tėvų
 70 KUDIKYST|        atsako motyna.~    - Gerai, kad tokį sūnų turi: ir gražus,
 71 KUDIKYST|           prieinu prie jos: matau, kad ji nuliūdus, ir man nelinksma.
 72 PAKELEIV|           Antanas ir tokiuo balsu, kad lengviai galima suprasti,
 73 PAKELEIV|      nežinai, kokio galo sulauksi. Kad nors lizdelį kokį turėtum,
 74 PAKELEIV|         kartais toks bjaurus ūpas, kad visa savo ypata pavydžiu
 75 PAKELEIV|        žemės sklypelį turi; žinau, kad ir jiems gyvenimas nesaldus,
 76 PAKELEIV|     lietuvis.~    - Argi aš sakau, kad jis blogas? - teisinas Antanas. -
 77 PAKELEIV|        mudu pas jį ne vien dėl to, kad jis geras žmogus, bet galbūt
 78 PAKELEIV|          galbūt labiausiai dėl to, kad jis šiandien gali mus pavaišinti,
 79 PAKELEIV|           mudu priims ir pavaišįs, kad nueisiva, - kokią savaitę
 80 PAKELEIV|          tokiuos pietus gaudavova, kad viduriuose amžinai revoliucija
 81 PAKELEIV|   senatvėje, malonu bus atsiminti, kad šitai tame miške po egle
 82 NEMUNU  |         Eina jie taip iš palengvo, kad tik tik galima tat pasergėti.
 83 NEMUNU  |          kodėl, man ateina mintis, kad tat turi būti kampininkas
 84 NEMUNU  |      nešiodavo. Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų,
 85 NEMUNU  |          taip vienas kitą primena, kad lengva atspėti, jog visi
 86 NEMUNU  |       nežmoniškai taria ir kraipo, kad sunku suprasti, - matyt,
 87 NEMUNU  |           kol dar, žinoma, nemato, kad tas "monopolis" tik nauja
 88 NEMUNU  |      spindulio, kurie gali tikėti, kad koks tenai "monopolis' jų
 89 NEMUNU  |            ir nustebę: nesitikėta, kad tiek surinktų.~    Berniukas
 90 NEMUNU  |           klausome: visi jaučiame, kad ji mums brangi, maloni ir
 91 NEMUNU  |        tepalų gražinamas, liudija, kad ši mergina yra ne tik mačiusi
 92 NEMUNU  |       meilės vaisius. Pastebėjusi, kad į ją žiūriu, šypsosi taip,
 93 NEMUNU  |     Žiūrėdamas į ją toliau, matau, kad jos šypsojimai lanko beveik
 94 NEMUNU  |          tokios šaltos, be jausmo, kad mane patį ima šiurpas.~   
 95 NEMUNU  |            drąsos. Ant galo žinau, kad sutiktų mane tik nusišypsojimais...
 96 NEMUNU  |       moteriškė, bet tokiuo balsu, kad visi aplinkui tą girdi.~    "
 97 NEMUNU  |             tarsi ji laiminga tuo, kad viešai gali nužeminti ir
 98 NEMUNU  |            rankas padėjus. Jaučiu, kad tokios mintys ne pas mane
 99 NEMUNU  |          bet ir pas kitus. Laukiu, kad tik greičiau pasirodytų
100 NEMUNU  |        greičiau pasirodytų Kaunas, kad tik greičiau iš to garlaivio
101 VAGIS   |     klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat pasiturinčių ir gerų
102 VAGIS   |           paskui ir su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina...
103 VAGIS   |               Galbūt jūs laukiate, kad aš kažin ką papasakosiu,
104 VAGIS   |          pažiūrėtų. Žinojau gerai, kad gurbų duris užrakinau, kumelį
105 VAGIS   |           kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų po kojų sniegas,
106 VAGIS   |             ir iš džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti,
107 VAGIS   |        Nėra kas daryti... girdžiu, kad jau vedasi... Pamačiau čia
108 VAGIS   |       iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau visai nebetoli... Ir
109 VAGIS   |         kaip iš miego. Atsiminiau, kad žmogų užmušiau: šiurpas
110 VAGIS   |        diržo prikabintą. Supratau, kad nebūčiau gyvas likęs, jeigu
111 VAGIS   |         visą: juk patirs, sužinos, kad aš tat padariau, - kas mane
112 VAGIS   |            visi atvirai pripažino, kad taip "tokiam" ir reikėjo.
113 VAGIS   |              Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman pakliūti
114 VAGIS   |       pakliūti arba būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti,
115 VAGIS   |            ateidavo galvon mintis, kad gali priseiti savo kraštą
116 VAGIS   |               ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau,
117 VAGIS   |      šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų
118 TIKEJIMA|         šiurkščiu balsu, tardamas, kad tat kokia nors "reklama".~    -
119 TIKEJIMA|       tokiuo balsu, kuris liudija, kad tą popierį atmesdamas neapsakomai
120 TIKEJIMA|             nedrąsiai. Bet jaučiu, kad, paėjėjusi kiek, sustoja
121 LAIMESZI|          ir tyčiojosi ir džiaugės, kad jie žūsta.~    Bet šitai
122 KLIUDZIA|           laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų
123 JIIRJIS |          nežinojo apie kitas kitą, kad abu kartu gyvena ant svieto.
124 JIIRJIS |       krūtinėse; jiemdviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad
125 JIIRJIS |          kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą
126 JONIUKAS|         Bet Joniukas ir neatamena, kad jo tėvelis būtų kada nors
127 JONIUKAS|         gerai nežino. Tik atamena, kad buvo apsiniaukusi liūtinga
128 JONIUKAS|            tuo kartu bijojo: matė, kad visi nusiminę, tyli; tėvelis
129 JONIUKAS|       verkė.~    Atamena Joniukas, kad atėjo tada keletas moterų
130 JONIUKAS|           dūsavo, dejavo; kalbėjo, kad reiksią toli, labai toli
131 JONIUKAS|         toli, labai toli keliauti, kad ten galį užmušti, - ir kiekvienas
132 JONIUKAS|            kiekvienas prašė Dievo, kad tik nors gyvas grįžtų.~   
133 JONIUKAS|            gerklytė užkimo: jautė, kad atsitiko baisi, didelė nelaimė...~   
134 JONIUKAS|           bijojo. Girdėjo kalbant, kad ta motutė esant jam netikra;
135 JONIUKAS|          motutė esant jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę,
136 JONIUKAS|         gerai nesuprato; tik matė, kad mažąjį broliuką antroja
137 JONIUKAS|     girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra ko valgyti, trūksta
138 JONIUKAS|        trūksta duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti
139 JONIUKAS|      pamatė nuo krosnies Joniukas, kad trobelėn intėjo kažin koks
140 JONIUKAS|       poperinį pinigą, ir suprato, kad jam su tuo žmogum reiks
141 JONIUKAS|           motutė prašė to "dėdės", kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų
142 JONIUKAS|          int Antano vežėčias. "Tai kad man taip pasivažinėti!" -
143 JONIUKAS|      atsako juokdamasis Antanas. - Kad pavažinėčiau, sutiko man
144 JONIUKAS|       balsas užkimo. Bet dainuoja, kad tik jį daugiau pavažinėtų,
145 JONIUKAS|          Ir jam taip sunku randas, kad jis ne namie, ne su tėveliu
146 JONIUKAS|             Jam dilgtelia galvoje, kad jau tėvelis gal sugrįžo.
147 JONIUKAS|       Uršulė.~    - Iš akių matau, kad pabėgo! Kur tavo žąsys? -
148 PIESTUPY|        tečiaus pats prašiaus tėvo, kad leistų mane ant rarotų:
149 PIESTUPY|          regėjos labai nepadoriai, kad aš, būdamas vyras, turiu
150 PIESTUPY|          ji mudviem, - gink Dieve, kad kas neužpultų, - tiek dabar
151 PIESTUPY|          panešti galėjau. Žinojau, kad turiu ne tik save, bet ir
152 PIESTUPY|        namų jaučiaus tokiu drąsiu, kad, regėjos, visus vilkus ištaškyčiau.
153 PIESTUPY|     sniegas...~    "Išgirs vilkai, kad einava, - manau glausdamos
154 PIESTUPY|          pat žemės; taip ir rodos, kad iš po tų šakų žypčioja žalsvos
155 PIESTUPY|        vilkas. Rūpinuos eiti taip, kad negirdėtų, bet sniegas,
156 PIESTUPY|   naktigoniai persigandę pasakoję, kad iš Piestupio ugniniai stulpai
157 PIESTUPY|             Senis Jokūbas aiškino, kad tai turėję būti pinigai,
158 PIESTUPY|            tuos pinigus, bijodamu, kad nekliūtų rusų valdžiai;
159 PIESTUPY|      nuliūdimo ir numirusiu. Sako, kad dabar ta vieta Šventoja
160 PIESTUPY|       numirėliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir ražančiaus
161 PIESTUPY|           ne kartą buvau girdėjęs, kad numirėlis žmogų pasmaugia.
162 PIESTUPY|         gaivinti. Ant galo mačiau, kad ir sesuo nedrąsiai int šalis
163 PIESTUPY|             kokiu būdu, - pajutau, kad sesuo krūptelėjo, o man
164 PIESTUPY|       nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada būtinai mudu privys
165 PIESTUPY|         susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir
166 PIESTUPY|           skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug
167 PIESTUPY|           Perėjo per galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti;
168 PIESTUPY|   nebepamatyti; todėl prašiau tik, kad man Dievas dovanotų visus
169 PIESTUPY|         priimtų int save; žinojau, kad galbūt nebeilgai gyvęsiu.
170 PIESTUPY|       gyvęsiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai juk baisus numirėlis
171 PIESTUPY|          prašiau kuone ašarodamas, kad paliktų mane Dievas gyvą;
172 PIESTUPY|            gyvent. Staiga pajutau, kad jis jau arti arti, čia pat
173 PIESTUPY|         akis užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas
174 PIESTUPY|            sesuo atsidususi. - Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu
175 PIESTUPY|         Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis baltas
176 PIESTUPY|        duos numirėlius!..~    - Na kad Piestupy vaidenas, - atsakiau
177 PIESTUPY|           nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga:
178 LAZDA   |            pono...~    Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau
179 LAZDA   |            mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą
180 LAZDA   |      pažiūrėtų, beeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti
181 LAZDA   |                 Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.~   
182 LAZDA   |         tėvas.~    Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas,
183 LAZDA   |         mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo
184 LAZDA   |           pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais
185 LAZDA   |             Bet motyna, išgirdusi, kad piemens nekalti, išmetinėjimo
186 LAZDA   |       lazdą?..~    Turiu pasakyti, kad mano motyna, nors niekados
187 LAZDA   |      liūdnai visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima
188 LAZDA   |          prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs
189 LAZDA   |      atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo
190 LAZDA   |   aplinkenybės.~    Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai
191 LAZDA   |        kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų,
192 LAZDA   |        žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano
193 LAZDA   |           gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam
194 LAZDA   |        pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažno kas kietu daiktu taip
195 LAZDA   |   skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant
196 LAZDA   |         per nugarą.~    Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane
197 LAZDA   |         kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos
198 LAZDA   |            ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai
199 LAZDA   |         Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais
200 UBAGAS  |       Nežinau, kodėl man pasirodė, kad ir poterius jisai kalba
201 UBAGAS  |           kalbėti. Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip žirnius
202 UBAGAS  |            baisios nelaimės styga, kad mane visą šiurpas paėmė.
203 UBAGAS  |      tėviškėn, visados girdėdavau, kad Petras Sabaliūnas gyvenąs
204 UBAGAS  |       gyvenęs, gerai ir laimingai, kad savo dvi dukteri jau išleidęs
205 UBAGAS  |                   Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai
206 UBAGAS  |          pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad kiekvienas
207 UBAGAS  |   žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės
208 UBAGAS  |            ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir
209 UBAGAS  |               sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį,
210 UBAGAS  |            reikia...~    Supratau, kad negražu taip žmogų klausinėti,
211 UBAGAS  |            gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam kas duoti - ir
212 UBAGAS  |                Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, -
213 UBAGAS  |             atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti:
214 UBAGAS  |       negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kalties
215 UBAGAS  |            nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal
216 UBAGAS  |    kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...~    Taip kalbėdamas,
217 SVECIAI |                  Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegalėjo.
218 SVECIAI |           ir kas yra. Jam regėjos, kad visas jo pirma buvusis gyvenimas: -
219 SVECIAI |      gražus sapnas, daugiau nieko, kad to visa ir būti nebuvo.
220 SVECIAI |          būti nebuvo. Jam regėjos, kad jį jau ilgus metus tame
221 SVECIAI |       brangius žodžius ir suprato, kad tai ne sapnas, kad ten toli
222 SVECIAI |        suprato, kad tai ne sapnas, kad ten toli toli vakariuos
223 SVECIAI |           taip jam širdį susopėjo, kad net ranka už krūtinės nusitvėrė.~    -
224 SVECIAI |    paklausė išsigandęs, jausdamas, kad jį visą prakaitais išpylė, -
225 SVECIAI |            taip int sieną primygo, kad tam net kaulai sutreškėjo.~    -
226 SVECIAI |         pačią. Taip visas drebėjo, kad stalas po juo šokinėjo...~    -
227 ABEJOJIM|         Tai tik džiaugties reikia, kad taip rašo. Matyt, myli...
228 ABEJOJIM|          taip rašo. Matyt, myli... Kad nemylėtų, kitiems tavęs
229 ABEJOJIM|             Bet aš jau sena: žino, kad niekas nekibs.~    - Nejaugi
230 ABEJOJIM|            mylėdamas... Juk žinai, kad jam tėvai neleidė manęs
231 ABEJOJIM|    nusipirko. E kaip tą žemę mėgo! Kad sumanytų, visą ją apžiotų.
232 ABEJOJIM|           jam nedaug kuo galėjau - kad ne Amerika, niekaip iš tų
233 ABEJOJIM|        tokio reta. Duok Dieve tik, kad pareitų sveikas... Bet ne
234 ABEJOJIM|              Bet tu, Uliut, sakai, kad jisai čia būdamas tau buvo
235 ABEJOJIM|         gailėjau. Prašiau motutės, kad pabuvus Vitebske atvažiuotų
236 ABEJOJIM|           po penkerių metų. Žinai, kad tame Vitebske labai nepasisekė;
237 ABEJOJIM|          krašto ir žmonių pasilgo, kad iš to ilgesio apsirgo. Pastaisiusi
238 ABEJOJIM|         skaito; ir vis mane mokia, kad ne taip dirbu, ne taip vaikus
239 ABEJOJIM|        kaip jinai liepė. Pamačiau, kad ir mano Petras vis ją giria,
240 ABEJOJIM|          mano Petras vis ją giria, kad tokia esanti gera, tokia
241 ABEJOJIM|        nepasilieka. Ir džiaugiaus, kad jisai tokią pagelbininkę
242 ABEJOJIM| prikaišioti ir visaip iškalbinėti, kad aš netikus, tik vis su vaikais, -
243 ABEJOJIM|     iškalbinėjimai širdį. Pajutau, kad nebe toks jisai su manim
244 ABEJOJIM|        taip manim rūpinas; mačiau, kad vis mažiau int mane žiūri.
245 ABEJOJIM|             Ką aš, motut, darysiu, kad man su vaikais visas laikas
246 ABEJOJIM|         naktimis viena... Prašiau, kad Dievas atatolintų nuo manęs
247 ABEJOJIM|       karvė gurbe, smaugias... Tik kad suriksiu nesavu balsu per
248 ABEJOJIM|               Taip susopėjo širdį, kad sudejavau balsu, tverdamos
249 ABEJOJIM|            manęs žodžio, matydama, kad nesusikalbės, apsivilko
250 ABEJOJIM|         buvau, nežiūrėjau; mačiau, kad visi atsimainę, -nesupratau,
251 ABEJOJIM|   atsimainę, -nesupratau, jaučiau, kad tu nelaiminga, - nepaklausiau
252 ABEJOJIM|            kentėjau. Tik išgirdęs, kad Ona tenai Vitebske ištekėjo,
253 ABEJOJIM|        kaip man bus gera! E sakai, kad aš nelaiminga...~    - Bet
254 BRISIAIA|    apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas.
255 BRISIAIA|           ir jam pradeda regėties, kad tie priešininkai vėl dabar
256 BRISIAIA|             nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo
257 BRISIAIA|     skaudžiai suduodavo, - žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža
258 BRISIAIA|            int krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos
259 VIENARUD|       apleistu ir tokiuo nesveiku, kad jeigu sumanęs, regėjos,
260 VIENARUD|       kažin ko tolimo ir nežinomo, kad ėmė neapsakomas noras bėgti
261 VIENARUD|            užsimąstęs, nepamačiau, kad int kapus ėmė rinkties žmonės.
262 VIENARUD|        širdies jam pasakojo:~    - Kad jisai būtų turtingas, jūs
263 VIENARUD|          Bagdonavyčių! paprašysim, kad užgintų... Tegul sau kur
264 VIENARUD|               Egi davatkos nenori, kad jį netoli jų laidotų: bijo...~    -
265 VIENARUD|            tai jos nubėgo prašytų, kad patsai ponas neleistų čia
266 VIENARUD|               Ar ir tamsta nenori, kad tą numirėlį čenai laidotų? -
267 VIENARUD|          geresnis... Jo pati sakė, kad velykinę atbuvęs, dabar
268 VIENARUD|            kapuse nelaidoja?~    - Kad klebono namie nėra: klebonas
269 VIENARUD|           taip malonu buvo žinoti, kad Lietuvoj yra tokių gerų
270 VIENARUD|            Iš visa ko buvo matyti, kad jų užmanymas nepasisekė:
271 VIENARUD|       dairės atgal, tartum bijojo, kad kas nepamatytų ar nesivytų.
272 VIENARUD|      nelaimės prislėgtas. Jaučiau, kad mano krūtinėj šalta, neapsakomai
273 VIENARUD|   gailestingas balsas pervėrė orą, kad, kaip peilis, man širdin
274 VIENARUD|           noras bėgti jos prašytų, kad nebevaitotų, - nustotų ir
275 VIENARUD|              Toj valandoj jaučiau, kad šioj ašarų pakalnėj yra
276 LIUDNAPA|         sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo
277 LIUDNAPA|         toli, ir aš net nežinojau, kad tu gyveni pasaulyje...~   
278 LIUDNAPA|      drebančia širdele: nežinojai, kad tenai pravažiavo tasai,
279 LIUDNAPA|    dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis
280 LIUDNAPA|          Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų,
281 LIUDNAPA|       miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės
282 LIUDNAPA|            nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi,
283 LIUDNAPA|          ilgai int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo
284 LIUDNAPA|           dvasios, turėjo stipras, kad ir pūslėtas, kojas ir naštos
285 LIUDNAPA|       veidą. Abu žinojo ir tikėjo, kad bus, ir laukė... krikštynų...
286 LIUDNAPA|            gražiom akim pažiūrėjo, kad Petras sugrįžo ir paėmė
287 LIUDNAPA|          poperį, kuriame pasakyta, kad vergai-žmonės dabar būsią
288 LIUDNAPA|            jų nuosavi - nebe ponų; kad tie, kurie žemės neturi
289 LIUDNAPA|        rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų valdžia žadanti
290 LIUDNAPA|      dalgėmis rusų vytų. Girdėjęs, kad jau daugelyje vietų, nebežinąs
291 LIUDNAPA|        rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats
292 LIUDNAPA|      tikėti. Jam pradėjo regėties, kad jisai nebe neturtėlis pono
293 LIUDNAPA|      džiaugsmas savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią
294 LIUDNAPA|       metais mane kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau
295 LIUDNAPA|          vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir,
296 LIUDNAPA|         neturtėlis vergas. Žinojo, kad šioj ašarų pakalnėj yra
297 LIUDNAPA|            laimingi: tik nežinojo, kad ir vergas gali aniems būti
298 LIUDNAPA|    baudžiavos grandimis išgrinstu. Kad tą kelią galima žolynais
299 LIUDNAPA|         Tečiaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną valandą
300 LIUDNAPA|         mintis sukėlė. Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir
301 LIUDNAPA|            neaugti ir neplėtoties, kad kas diena plaukė naujos
302 LIUDNAPA|       žinojo ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose bažnyčiose
303 LIUDNAPA|            patį skaitę ir pasakoję;kad žmonės visur ginkluojąsis
304 LIUDNAPA|    ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose vietose jie jau
305 LIUDNAPA|            didelę rusų kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę
306 LIUDNAPA|           E čia vėl praėjo gandas, kad kažin koksai kunigas pats
307 LIUDNAPA|           daryti. Daugelis sutiko, kad snausti negalima, - reikia
308 LIUDNAPA|            ją visi trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais
309 LIUDNAPA|            gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin koks šaltas
310 LIUDNAPA|          su maištininkais: patyrė, kad netoli jų esąs didelis būrys...~   
311 LIUDNAPA|            įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę, Petras
312 LIUDNAPA|     kartais užpultų kokie kazokai, kad turėtum kuo ginties... Visaip
313 LIUDNAPA|     pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti,
314 LIUDNAPA|           susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras.
315 LIUDNAPA|            ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs,
316 LIUDNAPA|            jau skubinuos!.. Gerai, kad da Petras ilgai nepareina,
317 LIUDNAPA|         lūpas ir nusisukė. Žinojo, kad toj moteriškė tik pasidžiaugs
318 LIUDNAPA|     dilgtelėjo jam galvoje mintis, kad jeigu ne senatvė, ir jisai
319 LIUDNAPA|             klausinėtų, - sakykit, kad užuodarbin išėjo...~   
320 LIUDNAPA|           labai graudu; bet jautė, kad nebe teip skaudžiai širdis
321 LIUDNAPA|        neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėties: nakčių
322 LIUDNAPA|           kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima. Visais
323 LIUDNAPA|             kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus, kokio galo
324 LIUDNAPA|        Petrą patirti. Jai regėjos, kad ubagė kalėdodama daug yra
325 LIUDNAPA|         juos jisai, katyt, už tat, kad jie žmonėms bažnyčioj kokį
326 LIUDNAPA|      sušaudęs... pačiam vidudieny, kad visi matytų... Niekas to
327 LIUDNAPA|           arkiriejus ėjęs prašytų, kad nešaudytų, Dievo vardu grasęs,
328 LIUDNAPA|     nešaudytų, Dievo vardu grasęs, kad tokio baisaus darbo nedarytų.
329 LIUDNAPA|       nedarytų. Tai tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: "
330 LIUDNAPA|          pasakęs... Baisus žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias
331 LIUDNAPA|           gurbų, per daržą laukan, kad niekas nepamatytų. Tartum
332 LIUDNAPA|         nepamatytų. Tartum bijojo, kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų
333 LIUDNAPA|            ir nežinomo. Jautė tik, kad širdis smarkiai plakė krūtinėje
334 LIUDNAPA|            žmones sodžiuj kalbant, kad šitame miške dabar slapstąsi
335 LIUDNAPA|            slapstąsi maištininkai, kad juos tikrai matę. Išgirdus
336 LIUDNAPA|         nežinojo. Viena tik jautė, kad turi eiti, jo ieškoti...~   
337 LIUDNAPA|            nebedrįso eiti. Bijojo, kad vėl ko nesusitiktų. Dabar
338 LIUDNAPA|    nesusitiktų. Dabar jai regėjos, kad visas miškas pilnas kazokų,
339 LIUDNAPA|        visas miškas pilnas kazokų, kad iš ažu kiekvieno medžio
340 LIUDNAPA|        padėjime ir teip nusilesęs, kad jau nei "lenkų", nei savo
341 LIUDNAPA|       neatsigręždama. Jai regėjos, kad kareivis vis dar paskum
342 LIUDNAPA|             Teip buvo išsigandusi, kad iš karto nei savo namų,
343 LIUDNAPA|            sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti;
344 LIUDNAPA|           Tartum vis dar netikėjo, kad teip galėjo atsitikti...~    -
345 LIUDNAPA|          Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petrą turbūt miestan
346 LIUDNAPA|        Nebeklausė Kazio skundimos, kad jisai negalįs nei vienos
347 LIUDNAPA|        tiesą patirti. Jai regėjos, kad visi jie apie jos Petrą
348 LIUDNAPA|         krūptelėjo, bet pamačiusi, kad int ją žiūri, apsidžiaugė
349 LIUDNAPA|             galvą nuleidusi. Matė, kad ton pusėn daug žmonių skubinosi.
350 LIUDNAPA|          kas daryti. Bet matydama, kad visi in ten eina, pribėgo
351 LIUDNAPA|            Ataminė kaip per sapną, kad miestan ėjo, kad miesto
352 LIUDNAPA|            sapną, kad miestan ėjo, kad miesto gatvėmis klajojo...
353 LIUDNAPA|        sveikas. Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdžiusi negyvą
354 LIUDNAPA|            nebekenksmingą. Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės
355 LIUDNAPA|           tėvynės išvežti: žinojo, kad tokia bausmės nesupras,
356 LIUDNAPA|         išnyko kaip sapnas. Laimė, kad to nebejautė... Geri žmonės
357 KADNUMIR|                                    Kad numirsiu, man' pakaskit~
358 KADNUMIR|            Šventosios upės kranto:~Kad matytų kapas sodžių, ~Kūdikėlis
359 KADNUMIR|            Kūdikėlis kur užaugau; ~Kad girdėtų tą dainelę, ~Motynėlė
360 KADNUMIR|           aš nenoriu, ~Tik lelijos kad žydėtų, ~Kas pavasario rytelį ~
361 KADNUMIR|              Kas pavasario rytelį ~Kad lakštingala skambėtų...~ ~