Part

 1 PARSAPNI|           tiesas užmiršta. Vardan tos valdžios liejasi kraujas
 2 PARSAPNI|       jums jungą ant sprando, bet tos šmėklos, kurias garbinimui
 3 BEDARBO |           savo galybės. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji,
 4 BEDARBO |      darbo, kam gi dar be reikalo tos naujos kančios? Ar ne geriau
 5 ANTUETLI|      tebestovėjo rūko siena, nors tos sienos viršus jau buvo matyti
 6 ZVAIGZDE|         ano debesėlio, kur šit už tos pušies niūkso?~    - Iš
 7 PUGAKALN|        surinko jas, sukaišiojo iš tos pusės, kur pūtė vėjas, sniegan;
 8 KUDIKYST|     važinėja; rodos, atskiriu ant tos pušies ne tik ilgojo Arelio
 9 KUDIKYST|         linų brauktų; kaip jos ir tos dvi eglės, rodosi, apsisupusios
10 PAKELEIV|         apsivesti. Negana to: dėl tos pačios priežasties jo mylimosios
11 PAKELEIV|          su skausmu širdyje, žada tos meilės išsižadėti, išrauti
12 PAKELEIV|       miškas atgyja: tarsi ir jis tos dainos skausmus atjaučia
13 NEMUNU  |          bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia
14 NEMUNU  |        nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos,
15 NEMUNU  |         kažin ko tokio brangaus - tos praeities, kuri dar tebestovi
16 NEMUNU  |         sunkenybė. Bet kuone visi tos dainuškos klausos: matyti,
17 NEMUNU  |    baisiausio žmogaus, norisi nuo tos merginos prasišalinti, būti
18 LAIMESZI|           nušviesdamos visą šalį. Tos šalies gyventojai staiga
19 LAIMESZI| atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. Atsiminė
20 LAIMESZI|        atnešė laimę...~    Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau
21 LAIMESZI|       garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju
22 JONIUKAS|          Gano jis žąsis. Teisybė, tos žąsys svetimos. Bet Joniukas
23 JONIUKAS|           vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios.
24 JONIUKAS|           kartą sodžiuje išgirdo. Tos dainos Joniukas nemoka,
25 LAZDA   |       atsiliepė motyna, - gal nuo tos lazdos ir ligą gavai...
26 SVECIAI |        jam akyse. O, kolai gyvęs, tos praeities neužmirš! Ilgai
27 VIENARUD|           ir numirė...~    - E ko tos moterys čia taip rėkavo?~    -
28 LIUDNAPA|         Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau
29 LIUDNAPA|        gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus
30 LIUDNAPA|         užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos
31 LIUDNAPA|        augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti ir
32 LIUDNAPA|    žiūrėjo int Urbonienę. Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus.
33 KADNUMIR|           Man kryželį pastatysi. ~Tos lelijos - tai paveikslas, ~