Part

  1 PARSAPNI|            šešuolėtis, ir, pašaukęs iš minios aplinkui stovenčių
  2 PARSAPNI|          bet neužmirštu mažiausiojo iš tarnaujančių man. Dėl to
  3 PARSAPNI|       laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų, pribėgo prie Altoriaus
  4 PARSAPNI|    Vaitojantį žmogų skubinai išvedė iš bažnyčios. Mačiau skausmais
  5 PARSAPNI|      nabašninko tėvas, - tarė tylom iš užpakalio - lyg žinodamas
  6 PARSAPNI|           savo spėkų, laukia laimės iš svetur, o nežino, kad ta
  7 PARSAPNI|               Mačiau, kaip nutvėręs iš pasuolio kirvį išbėgo pro
  8 PARSAPNI|            tiktai nemokate naudotis iš savo dvasiškų spėkų - neištraukiate
  9 PARSAPNI|       priegloba didžturčiai traukia iš jūsų paskutines syvas doros,
 10 PARSAPNI|        valdonai keikia savo priešus iš sakyklų, piktos dvasios
 11 PARSAPNI|       dvasios, ir mano širdis plyšo iš gailesčio...~    - Pasakyk,
 12 PIRMUTIN|         pasidaro linksma ir lengva; iš džiaugsmo norisi ir verkti,
 13 PIRMUTIN|             Išeinu, kad tu žinotum, iš savo kvateros, - pasakoja
 14 PIRMUTIN|      išsigandus, stovi ant kiemo, o iš vidaus, kaip dūmai iš pečiaus,
 15 PIRMUTIN|             o iš vidaus, kaip dūmai iš pečiaus, virsta aprūkę,
 16 PIRMUTIN|       Žiūrėk! - sušunka Rokus, kada iš užkampės išbėgam ant didžiosios
 17 PIRMUTIN|            Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė
 18 PIRMUTIN|      prispaudimą, - plaukia ramiai, iš palengvo... Vienok aplinkui
 19 PIRMUTIN|           išsigandusių ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas
 20 PIRMUTIN|       apdriskę, basi vaikai, subėgę iš viso miesto, neatboja nieko:
 21 PIRMUTIN|             kriokia mašinos, virsta iš kamino dūmai. Priešais pabriko,
 22 PIRMUTIN|                   Neleisiu! - rėkia iš vidaus direktorius.~    -
 23 PIRMUTIN|       direktorius ir triskart šauna iš revolverio; niekam nepataiko.
 24 PIRMUTIN|    Darbininkai išmuša jam revolverį iš rankų ir veržiasi ant kiemo.~    -
 25 PIRMUTIN|        darbą ir eikit čia! - šaukia iš minios jaunas darbininkas. -
 26 PIRMUTIN|        išleiskim kalinius! - kilsta iš minios drąsūs balsai. -
 27 PIRMUTIN|           vieno pabriko, dirbtuvės; iš visur kviečia savo draugus,
 28 PIRMUTIN|            mieste: nekilsta aukštyn iš kaminų dūmai, nedunzga mašinos,
 29 PIRMUTIN|           laukia jų galo, - ir bėga iš bažnyčios už tilto, į miesto
 30 PIRMUTIN|       mašinos, tarška ratai, rūksta iš kaminų dūmai...~    Pirmutinį
 31 BEDARBO |             Dūda. Atvažiavo jis čia iš Rygos. Ten dirbo vagonų
 32 BEDARBO |      Pasijutęs ant gatvės, Laurynas iš karto negalėjo suprasti,
 33 BEDARBO |          nebuvo; daugelis išmestųjų iš fabrikų darbininkų badavo,
 34 BEDARBO |         vargą...~    Ir tik parėjęs iš fabrikos namo, nusiramindavo
 35 BEDARBO |            stagaras. Pirmais metais iš nuobodumo net gerti buvo
 36 BEDARBO |        sodno gale lempos, ištraukia iš kišenės pinigus ir suskaito
 37 BEDARBO |            duonos kąsneliai slenkia iš gomurio viduriuosna, bet
 38 BEDARBO |           ir griebias už šakos, bet iš greitumo paslysta ir krinta
 39 BEDARBO |           kas akies mirksniu nyksta iš jo omenės: pasidaro tamsu.
 40 ANTUETLI|             pasakodami. Kalno visai iš po rūko nebuvo matyti, -
 41 ANTUETLI|             smagiau; dangus viršuje iš tamsaus pasidarė palšas,
 42 ANTUETLI|             šildyti mano kaktą. Bet iš šalių tebestovėjo rūko siena,
 43 ANTUETLI|             tarsi kamuoliai, bangos iš palengvo ritosi ant viena
 44 ANTUETLI|           klausykit! Ar girdi, kaip iš po debesų mūrų kilsta ankštyn
 45 ANTUETLI|   tebegyvena! Juk aš pats dabar pat iš tenai atėjau... Rados taip
 46 ANTUETLI|             pasaką apie išliuosuotą iš po stiklinio kalno karaliją...
 47 ZVAIGZDE|     pasilsėtų. Begulėdamas pamačiau iš antros pusės einantį pamiške
 48 ZVAIGZDE|                Kas ir bus toliau... iš kur bepriteks žmonės... ~   
 49 ZVAIGZDE|            tos pušies niūkso?~    - Iš tiesų, - sušuko Baltrus, -
 50 ZVAIGZDE|       tolumon. Jau artinos vakaras. Iš miško išlindo ilgi tamsūs
 51 ZVAIGZDE|        Nenoromis išlindom visi trys iš po pušies, kur taip gera
 52 PUGAKALN|             pragaro dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp šitų
 53 PUGAKALN|     padūkusios, nardo jos po ežerą, iš pačio dugno versdamos aukštyn
 54 PUGAKALN|             neša ir svaido aplinkui iš praplyšusių debesų sniegą...
 55 PUGAKALN|         kurian kraštan reikia eiti. Iš palengvo slinkdamas pirmyn,
 56 PUGAKALN|        stipryn...~    - Gelbėkit! - iš visos galios suriko nelaimingas
 57 PUGAKALN|            ant žemės ir pajuto, kad iš akių krinta gausios skaudžios
 58 PUGAKALN|            vėjas ir čionai jį rado: iš visų pusių rausės pro jo
 59 PUGAKALN|             surinko jas, sukaišiojo iš tos pusės, kur pūtė vėjas,
 60 PUGAKALN|         gerėliau, - net nusišypsojo iš savo patalo: tarsi rengėsi
 61 PUGAKALN|           Toliau nebeisiu, vis tiek iš to nieko nebus, dar labiau
 62 PUGAKALN|               daktaras ir motyna, o iš jų šalių - jo dvi seseri,
 63 PUGAKALN|  jaunikaičio lūpos, ir širdis dreba iš baimės.~    Nors užsimerkęs,
 64 KUDIKYST|      nedrįsdamas pirmas eiti vidun, iš palengvo praveriame duris,
 65 KUDIKYST|          namo pareiti. Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti lūpas,
 66 KUDIKYST|         atsiliepia nedrąsiai vienas iš mūsų.~    - Tai dėl to,
 67 KUDIKYST|    silpnomis galvomis sumesti, kaip iš žydelio gali pasidaryti
 68 KUDIKYST|            į mažą kūdikį...~    - O iš kur, senut, Tamsta jį parnešei? -
 69 KUDIKYST|                klausiame jos.~    - Iš upelio, vaikeliai, - atsako
 70 KUDIKYST|        atsisveikinam su ja ir einam iš gryčios. Orie susitariam
 71 KUDIKYST|            sako pašnibždomis vienas iš mūsų ir rodo pirštu duobėn.
 72 KUDIKYST|        jokiu būdu negaliu ištraukti iš rankovės rankos. Motina
 73 KUDIKYST|             persižegnoju balsiai ir iš palengvo, bijodamas apsirikti,
 74 KUDIKYST|            ar ir mane senutė atnešė iš upelio? - klausiu jos.~    -
 75 KUDIKYST|             mano marškinių rankovę: iš abiejų rankos pusių aiškiai
 76 KUDIKYST|           užgijusios žaizdos.~    - Iš čia net kaulelis nedidelis
 77 KUDIKYST|     skaudantį guburėlį.~    - Nebus iš tavęs artojaus, - tęsia
 78 KUDIKYST|            vidun galvą ir ištraukia iš tenai puodynėlę; matau,
 79 KUDIKYST|           Išsigandusi Marjona laiko iš abiejų lopšio pusių savo
 80 KUDIKYST|        prašau jos, kad iškeltų mane iš lopšio... Ilgai vaikštinėju
 81 KUDIKYST|       stebisi, kad pas mane baranka iš tiesų labai didelė: su tokiu
 82 KUDIKYST|            į visas šalis dairyties, iš viso ko stebėdamos ir nieko
 83 KUDIKYST|          plikas jau laukas, miškais iš galų apsiauptas; po kairei
 84 KUDIKYST|      apvyniotą, susuptą ir apklotą. Iš tenai pradeda kažin kas
 85 KUDIKYST|        skarą, ir gražiai padarytame iš priegalvio patalėly matau
 86 KUDIKYST|            paima už rankos ir vedas iš gryčios. Seku paskui ją
 87 KUDIKYST|           aš nesiduodu: išsitraukęs iš jos pasispiriu abiem rankom
 88 KUDIKYST|           reikalu pas kitą kaimyną. Iš tenai grįžtame su motyna
 89 KUDIKYST|           baltai aptaisytas guli, o iš abiejų pusių žiba žvakės.~   
 90 PAKELEIV|     eksstudentu, Antanas ir Petras. Iš toli eina jiedu pėsčiu:
 91 PAKELEIV|          vienas studentas, be tiesų iš universiteto išvytas, trankos
 92 PAKELEIV|       universiteto išvytas, trankos iš vienos vietos kiton. Besitrankydamas
 93 PAKELEIV|       meilės išsižadėti, išrauti ją iš savo krūtinės, Antanas nutyla
 94 PAKELEIV|         pažįstamas jis, o aš juk jį iš viso tik kartą temačiau.
 95 PAKELEIV|     nekantriai Petras, atsikeldamas iš po eglės. - Eikiva geriau,
 96 PAKELEIV|         išraudusiu turėdavova bėgti iš viešos skaityklos, nenorėdamu
 97 NEMUNU  |       gražesnė.~    Šitai ant kalno iš už miškų pasirodo varpinyčios
 98 NEMUNU  |       užpakalyje, vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį
 99 NEMUNU  |     viršūnėmis.~    Tai vėl išlenda iš tarp miško dvaras ar senas,
100 NEMUNU  |        pakrančiais sodžius, kurie - iš vidurio upės į juos žiūrint -
101 NEMUNU  |      jausmus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios gilumos kilstanti
102 NEMUNU  |            sodiečių, tarsi išmestas iš jų tarpo... aš - inteligentas.
103 NEMUNU  |           susilygina. Eina jie taip iš palengvo, kad tik tik galima
104 NEMUNU  |         viduryje stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli jų
105 NEMUNU  |         nenoromis, sielių priešakys iš palengvo sukasi nuo garlaivio
106 NEMUNU  |           katilėlių. O galbūt labai iš toli Šventąja ir Neriu atvarė
107 NEMUNU  |          išraudęs, tarsi stebėdamos iš jos kalbos ir tokio nepaprasto
108 NEMUNU  |           klausos: matyti, daugelis iš šitų saule apdegusių ir
109 NEMUNU  |             sėdinčią jauną merginą. Iš pažiūros jai ne daugiau
110 NEMUNU  |           žmonių santykiais išmesta iš jų tarpo ir dabar skęstanti
111 NEMUNU  | nusišypsojimais... Šitai išsiima ji iš baltos skarelės obuolių
112 NEMUNU  |             aplinkui tą girdi.~    "Iš kur ji tą žino?" - mąstau
113 NEMUNU  |            Kaunas, kad tik greičiau iš to garlaivio galėčiau išlipti.
114 NEMUNU  |            nuo anos apginti, lipant iš garlaivio jos neprisiliesti, "
115 NEMUNU  |       privertė?.. Ant galo, ar būtų iš to kokia nauda?!. ~Ciurichas,
116 VAGIS   |             ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu
117 VAGIS   |         mano galvoj klausimai. - Ar iš tolo, kokių tėvų, kaip gyvena?..~   
118 VAGIS   |           bet ne - stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo
119 VAGIS   |      viršuje. Bijodamas kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų
120 VAGIS   |                 Visas drebėjau - ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo
121 VAGIS   |       drebėjau - ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo kartu, kad dar
122 VAGIS   |           yra: užmuš, kaip žvirblį, iš revolverio ar nudurs peiliu
123 VAGIS   |        širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu, kad jau
124 VAGIS   |               Ant galo atbudau kaip iš miego. Atsiminiau, kad žmogų
125 VAGIS   |       vieškeliu: tik dulkia sniegas iš po važiaus ir švilpia ausyse
126 VAGIS   |            ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu
127 VAGIS   |          tiesų gal tikru žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai
128 VAGIS   |            užmuštas... Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek būtų
129 TIKEJIMA|        nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą,
130 TIKEJIMA|  sodneliuose pavasario paukščiai, o iš apačios pradeda plaukti
131 TIKEJIMA|             mane šveicarė mergaitė. Iš palengvo ir nedrąsiai prisiartina
132 TIKEJIMA|         pirma, tolinas ji nuo manęs iš palengvo, nedrąsiai. Bet
133 TIKEJIMA|             sustoja ir žiūri į mane iš užpakalio: matyt, nori persitikrinti,
134 LAIMESZI|             apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tat
135 LAIMESZI|            tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių baisiausios šmėklos,
136 LAIMESZI|         atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors
137 LAIMESZI|              sūnūs ir dukterys bėgo iš tėvų namų, labai retai jų
138 LAIMESZI|               ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo stiprai rankas sunėrę...
139 LAIMESZI|            žvėrių pavidale, gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais,
140 LAIMESZI|             paskui vienas kitą.~    Iš pavirtusiųjų į akmenis žmonių
141 LAIMESZI|              o vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno
142 LAIMESZI|        nemažai ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi
143 LAIMESZI|            bangos puolė prie kalno. Iš visų pusių šmėklų baidomi
144 LAIMESZI|              kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido
145 KLIUDZIA|        skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios
146 KLIUDZIA|             jos krūtinėn striela, o iš žaizdos dideliais juosvais
147 JONIUKAS|       tėvelis su maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniukas kaip
148 JONIUKAS|           Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio ar
149 JONIUKAS|          lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, kaip
150 JONIUKAS|        pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo, kaip kačiukas,
151 JONIUKAS|              Motutė liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti "
152 JONIUKAS| Nepažįstamas dėdė apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pakraipė galvą
153 JONIUKAS|            naujojoj vietoj Joniukas iš palengvo apsiprato. Teisybė,
154 JONIUKAS|         daugiau gaudavo kaip namie. Iš pradžios jį pristatė int
155 JONIUKAS|     varyties, - ir kartu ganė. Nors iš pradžios šalta rytais buvo,
156 JONIUKAS|           kitais lakstė, žaidė.~    Iš lauko matos nelabai toli
157 JONIUKAS|          Morkūno Antanas, grįždamas iš lauko, mėšlą nuvežęs. ~Ak
158 JONIUKAS|                  Joniukas prašvinta iš džiaugsmo, meta savo žąsis
159 JONIUKAS|         krato Joniuko kūną, bet jis iš visos galios šaukia vis
160 JONIUKAS|       pražydo kaip lelija... ~    - Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? -
161 JONIUKAS|       sutiko man dainuoti.~    Visi iš to sumanymo juokias; visiems
162 JONIUKAS|          visą dieną, per visą dieną iš visos galios dainuoja savo
163 JONIUKAS|     deginamas, bet negali išsprukti iš jos stiprių rankų. Nuo išgąsčio
164 JONIUKAS|              kurį tėvelis išeidamas iš namų kadaise ant pečių išsinešė.
165 JONIUKAS|            girdi:~    - Tai tamstai iš valsčiaus maišelį atanešė? -
166 JONIUKAS|        klausia tetulė Uršulė.~    - Iš valsčiaus, kūmyte, iš valsčiaus, -
167 JONIUKAS|               Iš valsčiaus, kūmyte, iš valsčiaus, - atsako kniukčiodama
168 JONIUKAS|               Kur aš dabar dėsiuos, iš ko gyvęsiu! - dejuoja motutė...~   
169 JONIUKAS|        Joniuką tetulė Uršulė.~    - Iš akių matau, kad pabėgo!
170 JONIUKAS|             gyvas, sprunka Joniukas iš trobos ir kaip tik galėdamas
171 PIESTUPY|         vandeniu, apipiltas iššokau iš lovos ir, užsimetęs ant
172 PIESTUPY|           bet ir seserį apginti. Ir iš tiesų arti namų jaučiaus
173 PIESTUPY|           žemės; taip ir rodos, kad iš po tų šakų žypčioja žalsvos
174 PIESTUPY|          ant galo laimingai išėjova iš miško, netoli pasirodė sodžiaus
175 PIESTUPY|          užpakalin, ar nesiveja kas iš miško, ir rūpinaus greičiau
176 PIESTUPY|           keliais sutemus eiti.~    Iš tiesų buvo ko bijoti.~   
177 PIESTUPY|            persigandę pasakoję, kad iš Piestupio ugniniai stulpai
178 PIESTUPY|       neberadusiu pažymėtos vietos, iš nuliūdimo ir numirusiu.
179 PIESTUPY|            ne kada ugniniais šulais iš vandens išsikelią, norėdami
180 PIESTUPY|             jis kartą turgaus dieną iš Anykščių; užgaišęs miestely
181 PIESTUPY|      Mataušui ant galvos atsistojo; iš visos galios sudrožė savo
182 PIESTUPY|          yra pasikorę trys burlokai iš artimojo sodžiaus; ten pat
183 PIESTUPY|           ir kiti numirėliai išeiną iš savo kapų ir daužąsi aplinkui
184 PIESTUPY|           buvęs, kaip tik numirėlis iš burlokų kapų...~    Kada
185 PIESTUPY|             tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai
186 PIESTUPY|         gilioj vietoj, kaip duobėj; iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo
187 PIESTUPY|           krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito. Abiem rankom
188 PIESTUPY|             šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu int
189 PIESTUPY|      žegnoties ir kalbėti poterius. Iš tiesų priešais mudu nuo
190 PIESTUPY|          dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man pasirodė.~   
191 PIESTUPY|         arti, čia pat prie manęs... Iš baimės akis užmerkiau ir
192 PIESTUPY|      imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs.~    -
193 PIESTUPY|        pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs.~    - Ak
194 PIESTUPY|             vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys
195 PIESTUPY|             visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi
196 LAZDA   |            vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo
197 LAZDA   |          nuo jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti
198 LAZDA   |      nekviečiami sulėkėm int ten ir iš tolo, krapštinėdami nosis,
199 LAZDA   |          kokį nors mužiką! - suriko iš vežimo ponas.~    Girininkas
200 LAZDA   |        nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus daržinėlės, nusiėmė
201 LAZDA   |        visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė:~    -
202 LAZDA   |          Lėk paupėn, pažiūrėk, argi iš tiesų piemens pono miške
203 LAZDA   |          Mes, maži vaikai, matydami iš tolo ažu lango jo žilą galvą
204 LAZDA   |          kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą
205 LAZDA   |             dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi
206 LAZDA   |  Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti
207 LAZDA   |      išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl,
208 LAZDA   |          Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažno kur toli nepažįstamas "
209 LAZDA   |    pasibaigė pelai, imti vėl - nėra iš kur; pasiganyti negalima -
210 LAZDA   |            ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su
211 LAZDA   |            kuokštelę int jaučius ir iš rankos šeriu; o jaučiai
212 LAZDA   |             net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu
213 LAZDA   |        brolis priėjo int tėvą paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė
214 UBAGAS  |             UBAGAS ~    Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau
215 UBAGAS  |      takeliu ateinantį žilą senelį. Iš ažu statinės tvoros negalėjau
216 UBAGAS  |         pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos, tik skaudžiai sudrebėjo
217 UBAGAS  |           kartą vaikščioti.~    - O iš kur tamsta? - paklausiau
218 UBAGAS  |          paklausiau nustebęs.~    - Iš Pavarių. Petras Sabaliūnas...
219 UBAGAS  |             Petras Sabaliūnas, kurį iš pat mažumės pažinojau kaipo
220 UBAGAS  |            mokytųs, kokį 15 metų jo iš artie ir nemačiau; bet parvažiuodamas
221 UBAGAS  |      karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.~    Supratau... sūnus...
222 UBAGAS  |            rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo
223 UBAGAS  |     akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... E gal ir jie kada
224 UBAGAS  |            jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... - Ir senelio
225 UBAGAS  |           žilą tėvą ragelės ir veža iš namų, e jo mažas vaikas
226 UBAGAS  |             greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta
227 UBAGAS  |           peilį ir intėjau kamaron; iš ten išnešiau didelę duonos
228 UBAGAS  |           pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs,
229 UBAGAS  |      atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už
230 SVECIAI |           Jau artinos vakaras, kaip iš ažu kalnelio ant vieškelio
231 SVECIAI |              vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; jo
232 SVECIAI |            jau leidos ir, išlindusi iš po debesio, paskutinį kartą
233 SVECIAI |        visus pamatys!.. E užupernai iš čia eidamas nebesitikėjo
234 SVECIAI |            matė, ką atjautė! Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin
235 SVECIAI |          gimė noras gyventi - bėgti iš to pragaro ten, kur Šventoja
236 SVECIAI |        staiga atsikėlė ir inkšdamas iš džiaugsmo ir linksmai sukdamas
237 SVECIAI |        duris, kaip žodžiai, kuriuos iš vidaus išgirdo, suspaudė
238 SVECIAI |               sušuko jisai, pažinęs iš artie sargybinį. - A, tu,
239 SVECIAI |            sargybinis, šluostydamas iš nosies kraują, ir parodęs
240 SVECIAI |             ir išmetė pro vartelius iš kiemo.~    Sugrįžęs pirkaitėn
241 SVECIAI |           Atrišo maišelį ir, išėmęs iš tenai juodos kareivių duonos
242 SVECIAI |         gardus, - gyrė tėvas.~    - Iš kur, tėveliuk, gavai? -
243 SVECIAI |         nutvėrė nuo suplo kočėlą ir iš visos galios paleido int
244 SVECIAI |       sušuko uredninkas, dejuodamas iš sopulio.~    - Nepasiduosiu! -
245 SVECIAI |       Sudiev, Maryt, - atsisveikino iš namų vedamas, - būk laiminga
246 ABEJOJIM|          kitą pasidėjo. Bet vis dar iš Amerikos nepareina, vis
247 ABEJOJIM|            tik su juo kartu. Ir kas iš manęs? Buvau stipri, sveika.
248 ABEJOJIM|           tėvai neleidė manęs imti, iš namų jį išvarė. Bet nepaklausė
249 ABEJOJIM|            tik tais metais daugelis iš čia, savo žemes pardavę,
250 ABEJOJIM|             kad ne Amerika, niekaip iš tų skolų būtum neišbridę.
251 ABEJOJIM|        skolų būtum neišbridę. Geras iš Petro darbininkas, kito
252 ABEJOJIM|              dažnai koksai daiktas, iš pažiūros geras ir sveikas,
253 ABEJOJIM|       krašto ir žmonių pasilgo, kad iš to ilgesio apsirgo. Pastaisiusi
254 ABEJOJIM|             Ne kartą ateis, būdavo, iš klojimo kūlę ar iš lauko
255 ABEJOJIM|          būdavo, iš klojimo kūlę ar iš lauko pjovę, e mano dar
256 ABEJOJIM|              ir vėl sapnuoju. Šokau iš lovos, visa prakaitu apipilta,
257 ABEJOJIM|            kas nors yra: gal Dievas iš tiesų nori persergėti nuo
258 ABEJOJIM|             galvoja. Paskum išsiima iš ažančio baltą skepetėlę,
259 ABEJOJIM|          baltą skepetėlę, išvynioja iš jos kortelę ir su atidžia
260 ABEJOJIM|           Joniuko paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas... ~Kačergynė,
261 BRISIAIA|        Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu,
262 BRISIAIA|            vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo
263 BRISIAIA|           Nebežinodamas, kur dėties iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio
264 BRISIAIA|       dėties iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir paspaudęs uodegą
265 BRISIAIA|             nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas
266 BRISIAIA|             krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos
267 BRISIAIA|          šeimininkas šaudo, e jisai iš vandens neša. Ir taip tų
268 BRISIAIA|           Bet kaipgi jisai stebisi, iš tiesų priešais save šeimininką
269 BRISIAIA|         Brisiau, sa!~    Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam?~    -
270 BRISIAIA|          netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai
271 BRISIAIA|          nori. Bet kam taip baisiai iš seno juokties? Kam? Juk
272 BRISIAIA|  pasigerinti, sumojuoti uodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių
273 VIENARUD|             neapsakomas noras bėgti iš čenai išsvajoton nesančion
274 VIENARUD|            po ranka vargonininką ir iš visos širdies jam pasakojo:~    -
275 VIENARUD|             pasakė! atsiliepė viena iš krūvos, kai uredninkas su
276 VIENARUD|             veža...~    - Tegul sau iš čia veža... eikim!..~   
277 VIENARUD|            mažą vaiką, vedžiojos ir iš rankos penėjo, jos prastą
278 VIENARUD|           vienam klierikui, e tasai iš seminarijos pabėgęs ir paskum
279 VIENARUD|           šalin, pamačiau vieškeliu iš dvaro pareinančią moterų
280 VIENARUD|         pareinančią moterų krūvelę. Iš visa ko buvo matyti, kad
281 VIENARUD|        išsisklaisčiusios. Tuo tarpu iš skersagatvio išlindo kumelaitė,
282 VIENARUD|            išvydusios, pareinančios iš dvaro moterys, kaip pabaidytos
283 VIENARUD|             Pro mane pravežė baltą, iš lentų sukaltą grabą. Rudine
284 VIENARUD|        skubėsi... Kumelaitė, ir toj iš visos galios traukė vežimėlį
285 VIENARUD|   moteriškės balsas...~    Išlindus iš ažu kapų, ėjo jinai nieko
286 LIUDNAPA|         žiūrėdavau, kolei jis visai iš akių neišnykdavo... Ir kažin
287 LIUDNAPA|     viršūnes: žiūrėjau, kaip "pušin iš pušies voverytė liuoksi",
288 LIUDNAPA|             to tiek neturėjo...~    Iš vasarinių namų susirinko
289 LIUDNAPA|           susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios,
290 LIUDNAPA|             bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Int
291 LIUDNAPA|              žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės išlindo
292 LIUDNAPA|           tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai
293 LIUDNAPA|        Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei
294 LIUDNAPA|           jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus "
295 LIUDNAPA|      ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu namo kertės išvysdavau
296 LIUDNAPA|           Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus "
297 LIUDNAPA|            trūko... Bet kai Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių
298 LIUDNAPA|             tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai
299 LIUDNAPA|            int moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo
300 LIUDNAPA|           šventadienį parėjo Petras iš bažnyčios ne toks, kaip
301 LIUDNAPA|       girdėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos skaitęs tokį poperį,
302 LIUDNAPA|           tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis visiems
303 LIUDNAPA|         rinkties būriais ir visiems iš vieno vyti rusus iš savo
304 LIUDNAPA|         visiems iš vieno vyti rusus iš savo krašto, nes jie tik
305 LIUDNAPA|           esą sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis, daugelis būtinai
306 LIUDNAPA|         Petras, sumušti rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik
307 LIUDNAPA|                   Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks jau dvaran
308 LIUDNAPA|       laimingi!..~    Ir Juozapota, iš džiaugsmo visa užkaitusi,
309 LIUDNAPA|       suriko:~    - Vyti tuos rusus iš mūsų krašto, vyti! Ar atameni,
310 LIUDNAPA|            prakalba, perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios
311 LIUDNAPA|        šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami
312 LIUDNAPA|          nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim
313 LIUDNAPA|            tą brangią moteriškę jam iš rankų išplėšti ir purvan
314 LIUDNAPA|            dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų int jį
315 LIUDNAPA|         langą, kaip Petras išsinešė iš klėties dalgę ir šakes ir
316 LIUDNAPA|            jais gėrėdamos. Tečiaus, iš gurbo išeidama, pajuto,
317 LIUDNAPA|        draugais rytoj prieš auštant iš namų išeiti. Intėjęs trobon,
318 LIUDNAPA|        rusus visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm
319 LIUDNAPA|       Petras tyliai tyliai atsikėlė iš lovos, pabučiavo miegančią
320 LIUDNAPA|      pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo
321 LIUDNAPA|            užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu stumantį...
322 LIUDNAPA|       sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga
323 LIUDNAPA|         gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą
324 LIUDNAPA|          vėlus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos susigėdusi. Nusistebėjo,
325 LIUDNAPA|           moteriškė tik pasidžiaugs iš jos nelaimės, išjuoks jos
326 LIUDNAPA|       renkas... Kaip girdėti, rusai iš visur bėga... Ką gali, žmogus,
327 LIUDNAPA|                    Juozapota parėjo iš Damulio namo jeigu ne linksmesnė,
328 LIUDNAPA|                  Juozapota atsinešė iš svirnelio baltos drobės
329 LIUDNAPA|             pieno lašelį...~    - E iš kur tamsta? - paklausė Juozapota,
330 LIUDNAPA|         matydama nepažįstamą.~    - Iš tol, dukrele, - iš Š-nių
331 LIUDNAPA|                  Iš tol, dukrele, - iš Š-nių parapijos... Pas mumus
332 LIUDNAPA|           tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas
333 LIUDNAPA|       atsiliepė senelė, - tik nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų
334 LIUDNAPA|          Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto pasakojo:~    - ...
335 LIUDNAPA|        baltą ryšelį rankon ir išėjo iš namų. Nėjo gatve vieškelin,
336 LIUDNAPA|            vėl išgirdo balsą, kurio iš karto ir suprasti negalėjo.
337 LIUDNAPA|           iškeltus... Kaip viesulas iš jos akių išnyko ir nutilo...~   
338 LIUDNAPA|                Atsiduso lengviau ir iš tarp alksnių išlindo. Bet
339 LIUDNAPA|           miškas pilnas kazokų, kad iš ažu kiekvieno medžio kas
340 LIUDNAPA|          int šalis ir tyliai suriko iš išgąsčio. Paveikslas, kurį
341 LIUDNAPA|     kareivis ir gargaliuodamas gėrė iš butelio arielką. Buvo jau
342 LIUDNAPA|     Juozapota, jį pamačiusi, išmetė iš išgąsčio ryšelį ir pasileido
343 LIUDNAPA|          Teip buvo išsigandusi, kad iš karto nei savo namų, nei
344 LIUDNAPA|           staiga krūptelėjo: pamatė iš ažu trobų išjojantį kazoką,
345 LIUDNAPA|           Matė, kaip kazokai išjojo iš sodžiaus ir nupleškėjo vieškeliu.
346 LIUDNAPA|         išeiti. Tik sutemus išlindo iš po gubos ir, slapstydamasi,
347 LIUDNAPA|        negyvas. Tik retkarčiais ėjo iš krūtinės tylūs, skaudūs
348 LIUDNAPA|           sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon šiaurės
349 LIUDNAPA|         eidamas, ar beatbus laisvas iš miego. Kilo verksmas ir
350 LIUDNAPA|          negalėjo sau rasti. Ne tik iš sodžiaus kur išeiti bijojo,
351 LIUDNAPA|           nusitvėrė ažu krūtinės ir iš didžio širdies sopulio skaudžiai
352 LIUDNAPA|            dienos namie būti, turįs iš savo krašto bėgti, jeigu
353 LIUDNAPA|     pakartas ar sušaudytas... Išėjo iš Damulio dejuodama...~   
354 LIUDNAPA|             gyvenimais namai tęsėsi iš abiejų pusių be galo; plačios
355 LIUDNAPA|                          Vos ne vos iš ligos atsigeivelėjo... Atsitekėjus
356 LIUDNAPA|       pasijudinti, bet tik sudejavo iš sopulio... ~* * * ~    Pagijo
357 LIUDNAPA|          Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės išvežti: žinojo,
358 LIUDNAPA|          mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per savo sodžių