Part

  1 PARSAPNI|        laimėj jie garbina Sutvertoją savo. Noris sunkiai kovoju nepildančius
  2 PARSAPNI|          užmiršęs vardą Sutvertojaus savo, kiltų prieš valdžią ir
  3 PARSAPNI|         nekaltais - pražudytų dūšias savo, bet dargi užkirstų kelią
  4 PARSAPNI|             užkirstų kelią išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų visi
  5 PARSAPNI|          nematytų paklydusiais vaikų savo, bet galėtų suseiti su jais
  6 PARSAPNI|            pradėjo garbinti Viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas,
  7 PARSAPNI|             kaip aniolas, mosterėjęs savo baltais sparnais ir vienam
  8 PARSAPNI|       išpildyti paliepimą Viešpaties savo.~    Paskui staigu viskas
  9 PARSAPNI|       moterys dievobaimingai lingavo savo baltomis galvomis. Vaitojantį
 10 PARSAPNI|         gimusios, Ir. jūs tiktai par savo silpnumą ieškote viskam
 11 PARSAPNI|             tvirtais nė tikėjime, nė savo darbuose silpni žmonės,
 12 PARSAPNI|          žmonės, kurie, nesuprasdami savo spėkų, laukia laimės iš
 13 PARSAPNI|          piningus išpirkti nuo Dievo savo vaikus. Dėl ko jūs, - kalbėjo
 14 PARSAPNI|             neatkreipiate atidos ant savo ypatos, kur yra tiek užsislėpusios
 15 PARSAPNI|         tikrą šaltinį laimės? Pažinę savo dvasiškas spėkas, atmestumėt
 16 PARSAPNI|              ligotas mintis; supratę savo galę, sunaudotumėt ją įgijimui
 17 PARSAPNI|        tvirtą tikėjimą ir pasivedimą savo darbuose ir tikrai pažintumėt
 18 PARSAPNI|            jūs patys esate valdonais savo būvio, patys gimdote vaisius
 19 PARSAPNI|         būvio, patys gimdote vaisius savo pasielgimų, tiktai nemokate
 20 PARSAPNI|          tiktai nemokate naudotis iš savo dvasiškų spėkų - neištraukiate
 21 PARSAPNI|         aikštėn, bet slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo jūsų
 22 PARSAPNI|          akių. Kiek jūs sunešat aukų savo kvailumui, savo silpnai
 23 PARSAPNI|         sunešat aukų savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek pražudėt
 24 PARSAPNI|            kiek dar ir dabar padedat savo kraujo, puošdami auksu jų
 25 PARSAPNI|              vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate
 26 PARSAPNI|              jo nusikratyti. Jūs ant savo sprando užsidėjote valdonus
 27 PARSAPNI|     didžturčių ir valdonų, laikančių savo leteną ant šimtų, tūkstančių
 28 PARSAPNI|           tie nuvergti žmonės krauna savo valdonams, o patys tuo tarpu
 29 PARSAPNI|      varguose. Jūs mėgstate kaltinti savo nelaimėse piktas dvasias
 30 PARSAPNI|            ir kitus įrankius atima į savo kišenį nuo jūsų paskutinį
 31 PARSAPNI|             su nusižeminimu padėjote savo sprandus. Teisybė, maištininkai -
 32 PARSAPNI|               Dėl to valdonai keikia savo priešus iš sakyklų, piktos
 33 PARSAPNI|              pavyzdžiu jūs tobulinat savo gyvenimą, gerinat būvį,
 34 PARSAPNI|             gerinat būvį, nešate ant savo pečių visos žmonijos geresnę
 35 PARSAPNI|              šmėklas ir terionus nuo savo sprando, o ištraukę aikštėn
 36 PARSAPNI|          sprando, o ištraukę aikštėn savo spėkas, sądarą ir broliškus
 37 PARSAPNI|         prispyrimą liejančius kraują savo artimo; mačiau didžturčių
 38 PARSAPNI|               ligotus, atiduodančius savo spėkas ir gyvastį pininguočiams.
 39 PIRMUTIN|              medžiai, vienok sėdėjau savo kambary: rengiaus prie egzaminių.
 40 PIRMUTIN|         tekini.~    Kurgi? - klausiu savo draugo.~    Dabar turi būt
 41 PIRMUTIN|           Išeinu, kad tu žinotum, iš savo kvateros, - pasakoja man
 42 PIRMUTIN|          žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, prispaudimą, -
 43 PIRMUTIN|             prie jo vartų, ištraukia savo kardus. Minia, kaip vėtros
 44 PIRMUTIN|              abu ant pabriko nustojo savo sveikatos ir anksti paseno;
 45 PIRMUTIN|            tūkstantis kroviau kasmet savo išnaudotojui darbdaviui,
 46 PIRMUTIN|          dirbtuvės; iš visur kviečia savo draugus, šaukia ant gatvės
 47 PIRMUTIN|             linksminas, susirinkę su savo pačiomis ir vaikais, darbininkai:
 48 PIRMUTIN| gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus, gąsdina darbininkus, -
 49 PIRMUTIN|         linksmi, su nauju tikėjimu į savo spėkas, stoja prie darbo:
 50 BEDARBO |         fabrikantui tiek metų dirbo, savo sveikatą padėjo...~    Pasijutęs
 51 BEDARBO |               Dvi dieni išgulėjo jis savo kambarėly, kietoj lovoj
 52 BEDARBO |          kiek Laurynas, žiūrėdamas į savo mažą sūnelį, kurį labai
 53 BEDARBO |          varguose ir nelaimėse, žudo savo jaunystę, spėkas ir sveikatą,
 54 BEDARBO |              sveikatą, aukaudami jas savo "darbdavėjams".~    Kaip
 55 BEDARBO |           jos nematomos, nežinodamos savo galybės. Ir liesis tos ašaros,
 56 BEDARBO |             kol vargdieniai nesupras savo galios ir nesusivienys... ~* * * ~   
 57 BEDARBO |            rudens naktis jau išplėtė savo juodus sparnus ir apdengė
 58 BEDARBO |              kaip tik kroviau turtus savo fabrikantui, buvau jo vergu.
 59 BEDARBO |      prirengta... Laurynas įkiša jon savo galvą ir pasispyręs pasikabina
 60 BEDARBO |            tamsu. Nebejaučia jis nei savo baisaus kriokimo ir putojimos,
 61 ANTUETLI|               taukšėdami int akmenis savo batais: kažin kur toli skambėjo
 62 ANTUETLI|       pamatyti nuo kalno saulę ir po savo kojų neregėtą paveikslą,
 63 ANTUETLI|          pasirodė saulė: atmetus nuo savo veido uždangalą, ji vienu
 64 ZVAIGZDE|               Atvažiavęs ant vasaros savo tėviškėn, išėjau vieną šventadienį
 65 ZVAIGZDE|             stovėjo, palenkę sunkias savo varpas; tenai toliau žaliavo
 66 ZVAIGZDE|             rangė dėdė Simanas senus savo kaulus, kol atsisėdo ant
 67 ZVAIGZDE|              labiau mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios
 68 ZVAIGZDE|      žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą dėl Dievo galybės
 69 ZVAIGZDE|            senelis, linguodamas žilą savo galvą. - Už menkiausią daiktelį
 70 ZVAIGZDE|           tėvai kiekvieną valandą už savo kailį arba net ir gyvybę
 71 PUGAKALN|           suriko nelaimingas ir pats savo balso nusigando: taip jis
 72 PUGAKALN|             Gelbėkit! gelbėkit! - ne savo balsu suriko vėl, bet tą
 73 PUGAKALN|             balsu suriko vėl, bet tą savo šauksmą vos pats begirdėjo.~   
 74 PUGAKALN|           giltinę.~    Ant galo visu savo kūnu susidavė int kietą
 75 PUGAKALN|       gerėliau, - net nusišypsojo iš savo patalo: tarsi rengėsi čionai
 76 PUGAKALN|       linksminas ir laukia, minėdami savo gimines ir draugus, tolimoj
 77 PUGAKALN|     Susidėsiva ir jau gyvęsiva kartu savo tėvynėje, tarp savųjų žmonių,
 78 KUDIKYST|          dieną gatve, susikūprinusi, savo lazdele pasirimsčiuodama.~    -
 79 KUDIKYST|              grinčion, nusiimame nuo savo galvų kepures ir susigūžę,
 80 KUDIKYST|             jūs visi.~    Negalėdami savo silpnomis galvomis sumesti,
 81 KUDIKYST|             juokingai išsireiškusius savo veidus. Nieko negavę, sušalę
 82 KUDIKYST|     alsuodamas.~    Noriu nusivilkti savo žiponą, bet jokiu būdu negaliu
 83 KUDIKYST|             ir padėjęs ant jos kelių savo galvą tyliu ir klausaus
 84 KUDIKYST|           motina, spaudžia mane prie savo krūtinės ir bučiuoja man
 85 KUDIKYST|            Verpdama motina supa mane savo kojom, o maloni dainos gaida
 86 KUDIKYST|           mano galvą grįžta vėl prie savo darbo... ~III. Pirmieji
 87 KUDIKYST|         laiko iš abiejų lopšio pusių savo rankas, bijodama, kad neiškrisčiau,
 88 KUDIKYST|         kalbėties ir rodyti jam visą savo turtą, kuriuo mane vestuvininkai
 89 KUDIKYST|           pasirėmusi lazdos turi ant savo pečių didelį kromą. Dvi
 90 KUDIKYST|        rodosi, apsisupusios skaromis savo galvas: viena aukšta, laiba,
 91 KUDIKYST|          motyna. Aš palieku viduasly savo arklį, tai yra mažą suolelį,
 92 PAKELEIV|       Antanas jausmingu balsu skaito savo draugui pirmosios savo apysakos
 93 PAKELEIV|        skaito savo draugui pirmosios savo apysakos pradžią. Skaito
 94 PAKELEIV|            išsižadėti, išrauti ją iš savo krūtinės, Antanas nutyla
 95 PAKELEIV|               Antanas nutyla ir deda savo rankraštį kešenėn.~    -
 96 PAKELEIV|          kuris, parėmęs abiem rankom savo smakrą, visą laiką žiūrėjo
 97 PAKELEIV|          toks bjaurus ūpas, kad visa savo ypata pavydžiu tiems, kurie
 98 PAKELEIV|             mažažemiams, bet vis tik savo lizdą turi... Šitai ir dabar
 99 PAKELEIV|    skaityklos, nenorėdamu skardžiais savo vidurių murmėjimais žmonių
100 PAKELEIV|             Taigi... o juk svajojava savo tautos rašytojais tapti,
101 PAKELEIV|           tame miške po egle pirmąją savo apysaką skaitei...~    -
102 PAKELEIV|          dainos skausmus atjaučia ir savo aidu jiems pritaria.~    - "
103 NEMUNU  |        susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis, kurios atšokdamos
104 NEMUNU  |          krantų, ir kaip puikiausias savo raštais audeklas blizga
105 NEMUNU  |            ant saulės įvairiausiomis savo spalvomis. O platus galingas
106 NEMUNU  |          tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo...~   
107 NEMUNU  |             draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią
108 NEMUNU  |             kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti,
109 NEMUNU  |           visa ir visus laikydama po savo kojų, - ne tik savo dvasia
110 NEMUNU  |     laikydama po savo kojų, - ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau
111 NEMUNU  |              ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu - ankščiau nuskurdusių
112 NEMUNU  |              tolo dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.~   
113 NEMUNU  |               apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne primenąs
114 NEMUNU  |         įvairesni, atkreipiu liūdnas savo akis į žaliuojančias pievas
115 NEMUNU  |   nebeatsikartos... Ir vėl atkreipiu savo akis į platų galingą Nemuną,
116 NEMUNU  |          eilios sielių, kuriuos neša savo vandenų paviršiu, ir tat
117 NEMUNU  |            irklų, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta priešakin
118 NEMUNU  |        lietaus, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių.
119 NEMUNU  |          metų berniukas - su būbinu. Savo veidais taip vienas kitą
120 NEMUNU  |            taip nenoroms pildančiais savo priedermę; tik mažiukas,
121 NEMUNU  |               žiūri į ją išplėstomis savo akelėmis ir nežinodamas,
122 NEMUNU  |     Nežinodamas, ką daryti, eina pas savo brolius ir pasakoja jiems
123 NEMUNU  |         kurioje jos autorius išdėsto savo persitikinimą ir lengvą
124 NEMUNU  |            tik tais žmonėmis, kurie, savo rūpesniuose ir varguose
125 NEMUNU  |           rūtų darželyje verkiančią, savo bernelio nesulaukiančią...
126 NEMUNU  |              kur ji sėdėjo ar turėjo savo rankas padėjus. Jaučiu,
127 NEMUNU  |          tarsi norėdamas ir save, ir savo pažįstamą nuo anos apginti,
128 NEMUNU  |           mergina pranyksta, ir einu savo keliu... Negaliu ir nedrįstu
129 VAGIS   |           pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, - ir ūkis
130 VAGIS   |             aš kažin ką papasakosiu, savo mylimąją jums aprašysiu?!.
131 VAGIS   |              sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban,
132 VAGIS   |             revolverio nebuvo, - vis savo kumščia pasitikėjau.~   
133 VAGIS   |             jis padėjo man ant pečio savo galvą ir romiai maloniai
134 VAGIS   |       Prisistačiau sau visą nelaimę: savo mylimąją, vestuves, ūkį
135 VAGIS   |              po to būdavo… Taip visą savo amžių išgyvenau; visame
136 VAGIS   |             būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti, savo pačią
137 VAGIS   |            galiu savo ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingais
138 VAGIS   |            mintis, kad gali priseiti savo kraštą palikti, jo nebepamatyti, -
139 VAGIS   |              juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės nuraminimo, o ne
140 VAGIS   |             jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos
141 VAGIS   |          bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su šeimyna
142 VAGIS   |             maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies
143 VAGIS   |           pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu…~   
144 TIKEJIMA|    Šventadienio rytas. Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje
145 TIKEJIMA|         laiško autorius, nurodydamas savo adresą, kviečia pas save,
146 LAIMESZI|         mirksny pavirs į akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę
147 LAIMESZI|        žmogus ir žemai žemai palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau
148 LAIMESZI|           tolintis pradėjo... Niekas savo gyvasties nenorėjo aukauti.
149 LAIMESZI|       nenorėjo aukauti. Ir ne tik ką savo gyvasties nenorėjo aukauti:
150 LAIMESZI|           atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, merginos savo jaunikaičių,
151 LAIMESZI|         gailėjo savo vaikų, merginos savo jaunikaičių, vaikinai savo
152 LAIMESZI|           savo jaunikaičių, vaikinai savo mylimųjų, seserys brolių:
153 LAIMESZI|           visi drąsuoliai prie kalno savo gyvasties už žmonių laimę
154 LAIMESZI|            laimę aukautų, užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius...~   
155 LAIMESZI|              užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius...~    Sunkus,
156 LAIMESZI|       mylimosios, - draskydamies ant savo galvų plaukus ir liedami
157 LAIMESZI|              kelią išklodami naujais savo kritusiųjų draugų kūnais.
158 LAIMESZI|             visi kaip vienas nutvėrė savo rankomis žiburį. Visi vienam
159 LAIMESZI|             gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose
160 LAIMESZI|             ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvoje - neapsakomą
161 LAIMESZI|        suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų
162 LAIMESZI|         pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žuvusiuosius
163 LAIMESZI|            dėjo vainikus, garbindami savo žuvusiuosius atliuosuotojus.
164 LAIMESZI|             metai; kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną.
165 KLIUDZIA|              šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi
166 KLIUDZIA|          ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje... ~1905.V.22~
167 JIIRJIS |              priglaudė jos galvą int savo krūtinę, o ji, apkabinusi
168 JIIRJIS |            krūtinę, o ji, apkabinusi savo baltom rankom jo kaklą,
169 JONIUKAS|            primygs int šlapią stiklą savo pirštelį ir trina, trina:
170 JONIUKAS|             dienos nebematė Joniukas savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša
171 JONIUKAS|          Paliko Joniukas trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku
172 JONIUKAS|      Joniukui labai dabar buvo gaila savo tėvelio; bet kur jis yra
173 JONIUKAS|        Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką, ne
174 JONIUKAS|            žiūrėdavo, kaip kačiukas, savo didelėm šviesiom akelėm.
175 JONIUKAS|     negalėsiąs nieko. Moters lingavo savo galvas, pritardamos motutei,
176 JONIUKAS|             ir tų pakanka: varinėjas savo žąseles po lauką ir šaukia
177 JONIUKAS|         prašvinta iš džiaugsmo, meta savo žąsis ir sėdas ratuosna.~    -
178 JONIUKAS|             iš visos galios dainuoja savo dainą, nors ratai be perstogės
179 JONIUKAS|             visą mėšlavežtį dainuoja savo dainą, - užmiršta savo žąsiukus
180 JONIUKAS|      dainuoja savo dainą, - užmiršta savo žąsiukus ir šeimininkus.
181 JONIUKAS|            jaučia sopėjimą dar visam savo kūne.~    Gal greitai visa
182 JONIUKAS|           paėmė jį nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų. Pats
183 JONIUKAS|                 Parbėgęs laukan, int savo žąsis, vos tik begali kvapą
184 JONIUKAS|           kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža
185 PIESTUPY|                 tarė motyna, nešdama savo skarą.~    - Man nereikia, -
186 PIESTUPY|           kaip geras pupų pėdas, bet savo pagalį tik panešti galėjau.
187 PIESTUPY|              iš visos galios sudrožė savo kumeliui ir, kaip vėjas,
188 PIESTUPY|            kiti numirėliai išeiną iš savo kapų ir daužąsi aplinkui
189 PIESTUPY|             pasmaugia. Norėjau tomis savo mintimis su sesele pasidalyti,
190 PIESTUPY|             mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti; todėl
191 PIESTUPY|        laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias rankas, -
192 LAZDA   |             kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo
193 LAZDA   |           labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis pralošęs.
194 LAZDA   |           niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo,
195 LAZDA   |     Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu
196 LAZDA   |          tėvui, kaipo senam, atadavė savo seną obelinę lazdą.~    -
197 LAZDA   |          Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, - tarė Dumbrauckas
198 LAZDA   |        išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas
199 LAZDA   |                  Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:~    -
200 LAZDA   |          pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius:
201 LAZDA   |              stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos int mane...
202 LAZDA   |              nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti. Niekas
203 LAZDA   |       pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum
204 LAZDA   |          lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.~   
205 UBAGAS  |           parvažiuodamas retkarčiais savo tėviškėn, visados girdėdavau,
206 UBAGAS  |              gerai ir laimingai, kad savo dvi dukteri jau išleidęs
207 UBAGAS  |            arti šimto; kita tiek pas savo kaimynus su bičiuoliais.
208 UBAGAS  |   džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip
209 UBAGAS  |              nors taip varys iš namų savo tėvą... - Ir senelio akyse
210 UBAGAS  |          ašaros.~    - Ar tamsta int savo dukteris nesiglaudei?~    -
211 UBAGAS  |              jas glausties! Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, -
212 UBAGAS  |              norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik
213 UBAGAS  |        medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne kartą glostė man
214 UBAGAS  |          kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu
215 UBAGAS  |          kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskum atsisveikino
216 UBAGAS  |            pradėjo balsu melsties už savo prietelius ir geradarius... ~
217 SVECIAI |           apsistodamas giliai traukė savo krūtinėn orą ir dūsavo taip,
218 SVECIAI |            žemę norėjo apimti ir int savo širdį priglausti. E saulė
219 SVECIAI |           jau abu dideliu, laksto ir,savo tėvelio pareinančio laukia?..
220 SVECIAI |          kuriuos jisai dabar visados savo širdy nešiojo, pergalėjo
221 SVECIAI |         visai sutemo, kai priėjo int savo namus. Prie kiemo vartelių
222 SVECIAI |        aplink jį šokinėti, norėdamas savo snukiu jo veidą pasiekti.~    -
223 SVECIAI |          pasirėmęs stalo žiūrėjo int savo pačią. Taip visas drebėjo,
224 SVECIAI |            sukniupusią, jisai staiga savo širdy pajuto ne tai gėdą,
225 SVECIAI |             pirkaitę ir spardė kojom savo pačią.~    - Tėveliuk, tėveliuk,
226 SVECIAI |              paveikslą pamatyti, int savo krūtinę priglausti... Juk
227 SVECIAI |            vardą įžeidė!~    Antanas savo akim netikėjo...~    - Meluoji! -
228 SVECIAI |              pamatęs tarp sargybinių savo kaimyną su blizgančiomis
229 SVECIAI |       vedamas, - būk laiminga su tuo savo... Vaikeliai mano, vaikeliai!..~   
230 ABEJOJIM|    susėdusios. Kalbasi, viena antrai savo vargus, abejojimus pasipasakoja.
231 ABEJOJIM|              metais daugelis iš čia, savo žemes pardavę, Vitebsko
232 ABEJOJIM|      nustebus Jonienė.~    - Kaip aš savo vaikų tėvo nemylėsiu? Mylėjau
233 ABEJOJIM|         išsigandus Jonienė ir tveria savo draugę už rankos, - juk
234 ABEJOJIM|              kalbėdavom. Aš pati, su savo Jonu susipykusi, dažnai
235 ABEJOJIM|           kalba Petrienė, glostydama savo draugės plaukus, - dažnai
236 ABEJOJIM|             prie žmonių apsieiti. Aš savo Petro ir nekaltinu: jisai
237 ABEJOJIM|           raudodama prašė. Pati taip savo krašto ir žmonių pasilgo,
238 ABEJOJIM|        juokus ir dainas, nebegalėjau savo vaiko lopšely liūliuoti...
239 ABEJOJIM|             atsakydavau. Bijojau jai savo abejojimų pasipasakoti,
240 ABEJOJIM|           Parėjus prispaudė mane int savo krūtinę ir glostė, bučiavo. "
241 ABEJOJIM|          daugiau to nebebus..." Visą savo nelaimę ant jos krūtinės
242 ABEJOJIM|                Daugiau ir nebemačiau savo motynytės: už pusės metų
243 ABEJOJIM|          stebisi Jonienė, išklausius savo draugės pasakojimo, žiūri
244 ABEJOJIM|           Petrienė skubinai bučiuoja savo jaunesniąją draugę ir kuone
245 ABEJOJIM|             sėdi ant gonkelio, žiūri savo gražiom akim tolumon ir
246 BRISIAIA|           bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta.
247 BRISIAIA|              žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, - girdi
248 BRISIAIA|         dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų Ir.,
249 BRISIAIA|           šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt
250 VIENARUD|          Vieną rudenio dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro
251 VIENARUD|               parėmusi dešinia ranka savo smakrą. - Tokiose kančiose
252 VIENARUD|            visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama; bet
253 VIENARUD|              pažiūrėti, tartum slėpė savo veidus. Bet visi skubėsi,
254 VIENARUD|        nelaimingo balso niekados dar savo gyvenime nebuvau girdėjęs.
255 VIENARUD|            Nebeišturėdamas intlėkiau savo kambarėlin ir, parvirtęs
256 LIUDNAPA|               Tau tik vienai nebijau savo širdies atadaryti, jos skausmų
257 LIUDNAPA|           pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti
258 LIUDNAPA|           gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudoties, negalėjau
259 LIUDNAPA|           ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško
260 LIUDNAPA|              stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi.
261 LIUDNAPA|            nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int
262 LIUDNAPA|       visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybės akis,
263 LIUDNAPA|               vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota. Jauni
264 LIUDNAPA|              pasrėbęs, prieidavo int savo moterį ir, pusiau apkabinęs,
265 LIUDNAPA|              slėpdavo ant vyro pečio savo išraudusį veidą. Abu žinojo
266 LIUDNAPA|          dienos...~    Niekur toliau savo miestelio neidami, gal būtų
267 LIUDNAPA|             Juozapota nustebusi sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką
268 LIUDNAPA|                Taip gailingai int jį savo gražiom akim pažiūrėjo,
269 LIUDNAPA|        išgirdau?!.~    Ir Petras ėmė savo moteriai pasakoti, ką jisai
270 LIUDNAPA|       visiems iš vieno vyti rusus iš savo krašto, nes jie tik esą
271 LIUDNAPA|          ištempusi, tylėjo ir klausė savo vyro. Daug jinai nedagirdo,
272 LIUDNAPA|             jį glausdamos, - turėsma savo žemę, niekam nebevergausma
273 LIUDNAPA|         būsma...~    Vyras klausė tų savo moteries svajojimų ir pats
274 LIUDNAPA|             ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis... Ir
275 LIUDNAPA|    gyvenantis... Ir tokis džiaugsmas savo širdy pajuto, kad norėjo
276 LIUDNAPA|              duris, stiprai suspaudė savo kumštį... ~* * * ~    Žmonės-vergai,
277 LIUDNAPA|         ramiai klausyti. Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs,
278 LIUDNAPA|          senai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus draugais, kas daryti.
279 LIUDNAPA|      išsitempė, traukdami užupakalin savo pagalius.~    - Cit, Juozaput,
280 LIUDNAPA|               Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir teip linksmai
281 LIUDNAPA|     nesupranta. Ir jeigu Petras būtų savo moteriai visus užmanymus
282 LIUDNAPA|            jau kelinta diena su tais savo užmanymais nuo Juozapotos
283 LIUDNAPA|             drebančią ir stiprai int savo krūtinę prispaudė...~    -
284 LIUDNAPA|              atsitikti...~    Ir ėmė savo moteriai pasakoti, kaip
285 LIUDNAPA|               Juozapota spaudžia int savo laimingą krūtinę kūdikį
286 LIUDNAPA|       Juozapota.~    Tečiaus ataminė savo Petro kalbas ir susirūpinimą,
287 LIUDNAPA|       Netikėtai pajuto norą kam nors savo širdį atadaryti, savo mintis
288 LIUDNAPA|           nors savo širdį atadaryti, savo mintis papasakoti, Petrą
289 LIUDNAPA|          matavo. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.~    "Kur dabar
290 LIUDNAPA|           vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio,
291 LIUDNAPA|            betroško: kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti. Ir tik jo
292 LIUDNAPA|              paveikslą amžinai dabar savo krūtinėj nešiojo...~   
293 LIUDNAPA|         maištininkus nuo priešų akių savo paūksny slėpdamos. Troško
294 LIUDNAPA|            tenai su jais kartu būti, savo Petrą matyti, - nuvargusį
295 LIUDNAPA|            nunešiu... Nors kartą int savo krūtinę prispausiu...~   
296 LIUDNAPA|              Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas, e vargų vargai,
297 LIUDNAPA|            ir badą kenčia, ir galvas savo guldo, po miškus slapstydamies.
298 LIUDNAPA|              girdėjo, - visa, ką par savo ilgą gyvenimą buvo patyrus
299 LIUDNAPA|           žmogus senas, kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri
300 LIUDNAPA|            troško ką nors tikro apie savo Petrą patirti. Jai regėjos,
301 LIUDNAPA|          žodžiai:~    "Bėk, išgelbėk savo vyrą." ~* * * ~    Persižegnojo,
302 LIUDNAPA|              žodžiai: "Bėk, išgelbėk savo vyrą."~    Kaip jinai galės
303 LIUDNAPA|          vyrą."~    Kaip jinai galės savo vyrą išgelbėti, nežinojo.
304 LIUDNAPA|            ėjo tolyn, vyro paveikslu savo dvasią ramindama. Staiga
305 LIUDNAPA|             kad jau nei "lenkų", nei savo vyresnybės nebebijojo.~   
306 LIUDNAPA|          riktelėjimą, sunkiai pakėlė savo girtas akis ir tvėrės už
307 LIUDNAPA|        išsigandusi, kad iš karto nei savo namų, nei sodžiaus nepažino.
308 LIUDNAPA|            viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų užudengė,
309 LIUDNAPA|          Visi po budelio kirviu dėjo savo galvas. Tik maža saujelė
310 LIUDNAPA|               Apkabino jo galvą, int savo krūtinę prispaudė.~    -
311 LIUDNAPA|          dienos namie būti, turįs iš savo krašto bėgti, jeigu nenorįs
312 LIUDNAPA|            ir žiūrėt nežiūrėjo. Visi savo reikaluose buvo paskendę.
313 LIUDNAPA|         atkartojo, intbesdama int ją savo akis.~    Norėjo pasijudinti,
314 LIUDNAPA|             dvasia. Protas sumišo... Savo klaikaus padėjimo nebejautė
315 LIUDNAPA|         raudų, kai šios, visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos,
316 LIUDNAPA|            jinai iš kiemo kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin
317 LIUDNAPA|             vėl visos motynos siuntė savo mažus vaikus su bandele
318 LIUDNAPA|            ir nelaiminga, skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi;
319 LIUDNAPA|        gražūs...~    Arba, intbedusi savo klaikias, be gyvybės akis,
320 LIUDNAPA|                   Ar suprato pati tą savo klausimą? ar ataminė dar
321 LIUDNAPA|             klausimą? ar ataminė dar savo Petriuką? ar tikėjosi nors