Part

  1 PARSAPNI|            ir ilgai nedavė užmigti. Ant galo apsnūdau, ir mano omenę
  2 PARSAPNI|       Sutvertoją svieto. Jis sėdėjo ant ankšto spindančio sosto
  3 PARSAPNI|             akimis maloniai veizėjo ant visos pasaulės ir ant nesuskaitomų
  4 PARSAPNI|       veizėjo ant visos pasaulės ir ant nesuskaitomų minių aniolų
  5 PARSAPNI|             pildyti mano paliepimus ant žemės; siunčiu ir dabar.
  6 PARSAPNI|            kad jo sūnus, gyvendamas ant žemės, išeitų mokslus ir,
  7 PARSAPNI|            išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų visi paržengimai
  8 PARSAPNI|        įlindo pro langą į stovinčią ant Dubysos kranto Žagario gryčią,
  9 PARSAPNI|   laidotuvės. Nešėjai pastatė grabą ant morų, giesmės balsas nutilo, -
 10 PARSAPNI|        priėjo prie grabo ir, puolęs ant kelių, pradėjo bučiuoti
 11 PARSAPNI|             Altoriaus ir, parpuolęs ant veido, suriko, apsvaigintas
 12 PARSAPNI|          pridvėsinta žmogaus rauda; ant visų veidų matėsi nusiminimas,
 13 PARSAPNI|              o neatkreipiate atidos ant savo ypatos, kur yra tiek
 14 PARSAPNI|         esame, bet Žagario gryčioj. Ant lovos gulėjo baltai aptaisytas
 15 PARSAPNI|      rauplėmis, sūnus pasimirė, bet ant duktės pasveikimo tėvas
 16 PARSAPNI|           kryžius su triukšmu krito ant žemės ir kaip Žagaris, voliodamasis
 17 PARSAPNI|          Kiek pražudėt mažų kūdikių ant aukos melagingiems dievaitiems,
 18 PARSAPNI|             Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs
 19 PARSAPNI|             nuo jo nusikratyti. Jūs ant savo sprando užsidėjote
 20 PARSAPNI|      valdonų, laikančių savo leteną ant šimtų, tūkstančių ir milijonų
 21 PARSAPNI|            ne jie uždėjo jums jungą ant sprando, bet tos šmėklos,
 22 PARSAPNI|             maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami
 23 PARSAPNI|      gyvenimą, gerinat būvį, nešate ant savo pečių visos žmonijos
 24 PARSAPNI|     dievaitiems kūdikius, deginamus ant laužo proto vyrus ir moteris,
 25 PIRMUTIN|       Rokaus, negalėdamas nustovėti ant vietos.~    - Mesk knygas,
 26 PIRMUTIN|        pavadinti.~    Knyga skrenda ant lovos - ir akies mirksny
 27 PIRMUTIN|            akies mirksny atsiduriam ant gatvės. Lekiam kone tekini.~   
 28 PIRMUTIN|       perbalus ir išsigandus, stovi ant kiemo, o iš vidaus, kaip
 29 PIRMUTIN|            meskit visi darbą, eikit ant gatvės, - šiandien mūsų
 30 PIRMUTIN|            kada iš užkampės išbėgam ant didžiosios gatvės.~    Mano
 31 PIRMUTIN|          medžių šakelės, plavėsuoja ant lazdų iškeltos raudonos
 32 PIRMUTIN|      revolverį iš rankų ir veržiasi ant kiemo.~    - Meskit greičiau
 33 PIRMUTIN|        susirinkusius, - paskui bėga ant gatvės, maišosi su minia
 34 PIRMUTIN|           trys policijantai užpuola ant atsilikusio darbininko,
 35 PIRMUTIN|         Subėga daugiau, paverčia jį ant žemės, muša kumščiais, spardo
 36 PIRMUTIN|            spardo kojomis; užverčia ant vežimo ir sulipę viršum
 37 PIRMUTIN|       maištininkas? - užsipuola jis ant išblyškusio 15 metų vaikino,
 38 PIRMUTIN|          motina ligota, - juodu abu ant pabriko nustojo savo sveikatos
 39 PIRMUTIN|                    Tylėk! - surinka ant jo policmeisteris ir nežinodamas,
 40 PIRMUTIN|                  Eik namon! - rėkia ant jo nesavu balsu policmeisteris.~   
 41 PIRMUTIN|             senis. - 30 metų dirbau ant pabriko kaip juodas jautis,
 42 PIRMUTIN|             mažus vaikus: pati štai ant šito kapsulių pabriko gavo
 43 PIRMUTIN|        kviečia savo draugus, šaukia ant gatvės ir vėl eina toliau -
 44 PIRMUTIN|          nedidelė, minia išsitiesia ant pusės viorsto, pavirsta
 45 PIRMUTIN|  darbininkams užmokesnį jie sutinka ant reikalavimų.~    Darbininkai,
 46 BEDARBO |     atstatytųjų darbininkų pasijuto ant gatvės; kitas neturėjo giminių
 47 BEDARBO |             padėjo...~    Pasijutęs ant gatvės, Laurynas iš karto
 48 BEDARBO |        baigės, bilietui nebepakako. Ant galo atvyko... Bet ir čia
 49 BEDARBO |            ir sušalęs, atsidūrė jis ant galo prie Liepojaus miesto
 50 BEDARBO |        Griaudžiai šlamėdami, krinta ant papurusios juodos žemės
 51 BEDARBO |         visą dieną reikdavo stovėti ant vietos - nevalia nė atsitraukti,
 52 BEDARBO |         namie - viena be užsiėmimo. Ant galo ir ji pastojo fabrikon.~   
 53 BEDARBO |          nekaltieji, kol žus ir eis ant nieko po visur išsklaidyta
 54 BEDARBO |           dangų, miestą ir sodną... Ant gatvių sužibėjo lempos;
 55 BEDARBO |        atsistoja, padeda vieną koją ant akmens ir pasistiepęs pradeda
 56 BEDARBO |           suvyniotą virvę. Atsisėda ant akmens ir, atsilaužęs duonos,
 57 BEDARBO |           Nutveria virvę, pasistoja ant akmens ir griebias už šakos,
 58 BEDARBO |  sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, - ir užneria už
 59 BEDARBO |          vėjas, siūbuodamas kabantį ant šakos Lauryną, liūdnai čežena
 60 ANTUETLI|                                     ANT UETLIBERGO GIEDRA!" ~   
 61 ANTUETLI|          šaltas, apniukęs rytas, ir ant viso miesto gulėjo toks
 62 ANTUETLI|           miesto gatvėmis, pamačiau ant kerčių išlipdytus raudonus
 63 ANTUETLI|   išlipdytus raudonus apskelbimus: "Ant Uetlibergo giedra!" To telaukiau.
 64 ANTUETLI|           šokinėjo nuo vieno akmens ant kito ir greitai skubėjo
 65 ANTUETLI|             vaikinų skardas. A! tai ant kalno. Laimingi, jie jau
 66 ANTUETLI|             palšas, paskui melsvas, ant galo šviesiai mėlynas. Ant
 67 ANTUETLI|          ant galo šviesiai mėlynas. Ant nušvitusio jo skliauto pasirodė
 68 ANTUETLI|           Dar palypėjau ankščiau... Ant galo, nuvargęs, atsirėmiau
 69 ANTUETLI|           bangos iš palengvo ritosi ant viena kitos ir kilo ankštyn;
 70 ZVAIGZDE|            ŽVAIGŽDĖ ~    Atvažiavęs ant vasaros savo tėviškėn, išėjau
 71 ZVAIGZDE|             Gražu buvo neapsakomai. Ant dangaus nė mažiausio balto
 72 ZVAIGZDE|           savo kaulus, kol atsisėdo ant žemės.~    - Tai gal javus
 73 ZVAIGZDE|             žmonės... ~    Bet ūmai ant Simano veido pasirodė ypatingas
 74 ZVAIGZDE|          bet širdys abiejų drebėjo. Ant galo pamatėva: sugrįžta
 75 ZVAIGZDE|           paskui niekados nemačiau. Ant galo atsiminė, kad mes stovim,
 76 ZVAIGZDE| stovinėjančią lauke Simano stovylą: ant galo ji pasisuko už miškelio
 77 PUGAKALN|                  Nuvargęs pargriuvo ant žemės ir pajuto, kad iš
 78 PUGAKALN|         ištiesta dalge giltinę.~    Ant galo visu savo kūnu susidavė
 79 PUGAKALN|            kietą daiktą ir parkrito ant žemės. Apčiupinėjęs aplinkui
 80 PUGAKALN|        norėdamas nors kiek apšilti. Ant galo susirietė padarytame
 81 PUGAKALN|        širdyj jaunikaitis užmigo... ant amžių. ~Ciurichas, 1905.
 82 KUDIKYST|             ir nežinom, kas daryti. Ant galo susitarę einam pas
 83 KUDIKYST|             Viduj iššluota, šviesu. Ant lovos guli Petrienė, šaly
 84 KUDIKYST|             tas visa kas gali būti. Ant galo atsisveikinam su ja
 85 KUDIKYST|       nuvelka mane, - žiponą padeda ant lovos, kepurę pakabina ant
 86 KUDIKYST|          ant lovos, kepurę pakabina ant kablio ir eina prie krosnės:
 87 KUDIKYST|             Prisiglaudęs ir padėjęs ant jos kelių savo galvą tyliu
 88 KUDIKYST|             už metų pradėjo kelties ant kaklo ir rankų votys, maniau,
 89 KUDIKYST|               atsako ji ir ima mane ant kelių.~    - O kur aš būčiau
 90 KUDIKYST|          tik, kaip mane motina neša ant lovos, šiltai apkloja ir
 91 KUDIKYST|             Ji persižegnoja, padeda ant lango knygą ir eina prie
 92 KUDIKYST|         labiau. Juokias ir Marjona. Ant galo nuvargstu ir prašau
 93 KUDIKYST|             šoka; aplink mano lopšį ant lovos ir suolo susėdę su
 94 KUDIKYST|      Marjona...~    Sėdžiu, būdavo, ant lovos ir dairaus pro langą.
 95 KUDIKYST|           pro langą. Daug ką matau: ant kalnelio tęsiasi eile ir
 96 KUDIKYST|           važinėja; rodos, atskiriu ant tos pušies ne tik ilgojo
 97 KUDIKYST|             maišą, kurį jis visados ant pečių nešiojas. Žemoja pušis -
 98 KUDIKYST|              pasirėmusi lazdos turi ant savo pečių didelį kromą.
 99 KUDIKYST|    prisiartina prie manęs ir padeda ant lovos kažin ką storai apvyniotą,
100 KUDIKYST|        abiem padėkavojęs susiriečiu ant lovos ir atsidėjęs lepinuosi
101 KUDIKYST|            klausiu atsiminęs padėtą ant lovos daiktą.~    - Tenai
102 KUDIKYST|             motynos. Ji man užmauna ant galvos kepurę, paima už
103 KUDIKYST|      motynai ir kalbu be perstogės. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs
104 KUDIKYST|           kas tenai tokie roplinėja ant upelio dugno ir ką jie dirba,
105 KUDIKYST|          Pasikeliame siauru takeliu ant kalnelio ir įeiname į namus.
106 KUDIKYST|          motynos undaroko. Priešais ant suolo sėdi moteriškė ir
107 KUDIKYST|           nusitvėręs motynos stoviu ant vietos. Motyna priveda mane
108 KUDIKYST|           mane baltais marškiniais, ant viršaus žiponėliu - pati
109 KUDIKYST|        nusistebėjimu žiūrėti. Matau ant suolų, suolelių ir ant lovų
110 KUDIKYST|        Matau ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių vyrų,
111 KUDIKYST|        tarsi pataisyta aukšta lova, ant jos kažin kas baltai aptaisytas
112 KUDIKYST|       žvakės.~    Motyna paima mane ant rankų, prineša prie gulinčios
113 KUDIKYST|                Taip ir gulės; nuveš ant kapų, pakas po žeme, - ir
114 KUDIKYST|            manim prie lovos, sėdasi ant jos ir mane šaly savęs sodina.
115 PAKELEIV|     nelaimingas jaunikaitis pradeda ant galo abejoti ir, nors su
116 NEMUNU  |           audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiomis savo
117 NEMUNU  |             tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų
118 NEMUNU  |     nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui.
119 NEMUNU  |         kuri, vingiuodamos be galo, ant kiekvieno žingsnio maino
120 NEMUNU  |             aną gražesnė.~    Šitai ant kalno iš už miškų pasirodo
121 NEMUNU  |           rausvas bažnyčios stogas, ant galo staiga išlenda visas
122 NEMUNU  |        nameliais. Bažnyčia baltuoja ant pačios aukščiausios vietos,
123 NEMUNU  |             tvirtovę, - ilgai stovi ant aukšto upės kranto ir ant
124 NEMUNU  |           ant aukšto upės kranto ir ant galo nyksta tolumoj...~   
125 NEMUNU  |          širdį ir mintis. Šitai tas ant kalnelio sodžius teip primena
126 NEMUNU  |            vandenų paviršiu, ir tat ant savęs nejaučia. Šaltas ir
127 NEMUNU  |             mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai. Ant
128 NEMUNU  |             ant jų kaba katilėliai. Ant abiejų galų sielių stovi
129 NEMUNU  |           rankom ilgų irklų, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta
130 NEMUNU  |           ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies
131 NEMUNU  |           gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks pat
132 NEMUNU  |      sunkiai iriasi...~    Pasirodo ant aukšto kalno miestelis,
133 NEMUNU  |            krepšiu obuolių nešinas; ant pat galo ateina "muzikantai":
134 NEMUNU  |             ausis atidžiai klausos. Ant galo pradeda griežti, -
135 NEMUNU  |            ima kitą, dar netikesnę. Ant galo mažesnysis atsistoja,
136 NEMUNU  |         maloni ir suprantama...~    Ant galo, nemažai šiuo kartu
137 NEMUNU  |            rūbais, su balta skarele ant galvos: be abejonės, tat
138 NEMUNU  |           žmonės, nėra tiek drąsos. Ant galo žinau, kad sutiktų
139 NEMUNU  |    Aleksotos ir Kauno žiburiai.~    Ant galo garlaivis, priplaukęs
140 NEMUNU  |          nuslinksta, kada pasijuntu ant gatvės...~    Matau, kaip
141 NEMUNU  |          tokio gyvenimo privertė?.. Ant galo, ar būtų iš to kokia
142 VAGIS   |       paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per
143 VAGIS   |        kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo nebeiškentėjau, iššokęs
144 VAGIS   |      parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.~    -
145 VAGIS   |          vedasi... Pamačiau čia pat ant skiedyno didelę medinę kūlę,
146 VAGIS   |       žagtelėjo ir parkrito negyvas ant žemės, nė vieno žodžio neprataręs.~   
147 VAGIS   |           verkiau. O jis padėjo man ant pečio savo galvą ir romiai
148 VAGIS   |             maloniai žvengia...~    Ant galo atbudau kaip iš miego.
149 VAGIS   |            mane visą paėmė, plaukai ant galvos atsistojo. Kur aš
150 VAGIS   |      numirėlį paravėn, užmoviau dar ant jo galvos jo paties seną
151 VAGIS   |         išpažintį pasisakiau...~    Ant rytojaus rado tą numirėlį
152 VAGIS   |          revolverį ir peilį, pamatė ant jo galvos apynasrį - suprato,
153 VAGIS   |            kas yra. Ilgai nesakiau: ant galo prisipažinau. Ramino
154 VAGIS   |                rodės, lengviau kiek ant krūtinės darėsi, bet pabuvus
155 VAGIS   |        išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau
156 TIKEJIMA|             Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų
157 LAIMESZI|          LAIMĖS ŽIBURYS~Pasaka ~    Ant aukšto stataus kalno pasirodė
158 LAIMESZI|             žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo
159 LAIMESZI|           išskaityti aukso raidžių. Ant galo atsirado jaunikaitis,
160 LAIMESZI|         minia:~    - Šitai pasirodė ant kalno žiburys su nuostabiu
161 LAIMESZI|            laimė; tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies to
162 LAIMESZI|              kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo
163 LAIMESZI|            drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią
164 LAIMESZI|          mylimosios, - draskydamies ant savo galvų plaukus ir liedami
165 LAIMESZI|          stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami
166 LAIMESZI|     gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos
167 LAIMESZI|            ir laimės dainas, barstė ant kalno žolynus, dėjo vainikus,
168 KLIUDZIA|           juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs
169 KLIUDZIA|         galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo
170 KLIUDZIA|    dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.~   
171 KLIUDZIA|        našta slėgė krūtinę.~    Tik ant trečios dienos drįsau išeiti
172 JIIRJIS |          kitą, kad abu kartu gyvena ant svieto. Ant galo jiedu susitiko:
173 JIIRJIS |            kartu gyvena ant svieto. Ant galo jiedu susitiko: jis
174 JONIUKAS|             sako, esąs žydo Iršos). Ant galo, ir tėvelio dabar nėra.
175 JONIUKAS|             kai tėvelis su maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniukas
176 JONIUKAS|             dieną tupėjo susirietęs ant suolo: tai dairėsi bailiai
177 JONIUKAS|  neiškentėdavo; atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs int šlapią
178 JONIUKAS|             motutė, mažąjį broliuką ant kelių turėdama, kniukčiodama
179 JONIUKAS|         peržegnojo; paskum užsimetė ant pečių maišelį ir visų lydimas
180 JONIUKAS|           Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką,
181 JONIUKAS|        Dažniausiai sėdėjo per dieną ant krosnies, nes lauke buvo
182 JONIUKAS|              O kai motutė pradėdavo ant jo barties, jis nulįsdavo
183 JONIUKAS|      kąsnelis sustodavo gomury.~    Ant galo vieną dieną prieš Velykas
184 JONIUKAS|              nors namie negera buvo ant krosnies tupėti, išvažiavo
185 JONIUKAS|           kaip sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų
186 JONIUKAS|          užgniaužia. O ji numeta jį ant žemės, primyga koja ir duoda,
187 JONIUKAS|            verkia. Tik tik užsirita ant lovos ir ilgai nemiega.
188 JONIUKAS|     Joniukas užminga...~    Tečiaus ant rytojaus anksti, žąsis laukan
189 JONIUKAS|             int žąsis ir susirietęs ant ežios skurdžiai rauda… Ne,
190 JONIUKAS|           išeidamas iš namų kadaise ant pečių išsinešė. Maišelis
191 JONIUKAS|          išsinešė. Maišelis padėtas ant suolo, netoli durų, tik
192 JONIUKAS|             nėra. Tik mato Joniukas ant suolo sėdinčią motutę su
193 JONIUKAS|            Kur tavo žąsys? - šaukia ant Joniuko apsvaigusi nuo nelaimės
194 JONIUKAS|        kvapą atgauti. Pailsęs puola ant ežios ir pradeda gailiai,
195 PIESTUPY|    PIESTUPYS ~    - Joniuk, kelkis, ant rarotų metas eiti! - išgirdau
196 PIESTUPY|            per miegą ir apsiverčiau ant kito šono.~    - Ar dar
197 PIESTUPY|      iššokau iš lovos ir, užsimetęs ant pečių kailiniukus, bematant
198 PIESTUPY|           pamainomis anksti nevalgę ant rarotų. Šį kartą man su
199 PIESTUPY|      prašiaus tėvo, kad leistų mane ant rarotų: jas atbuvus, ir
200 PIESTUPY|              apsivilkau kailiniais, ant viršaus rudine, pasakiau
201 PIESTUPY|           ausis, užmaukšlino giliai ant galvos šiltą kepurę ir išlydėjo
202 PIESTUPY|            šiltą kepurę ir išlydėjo ant pačio kiemo.~    - Žiūrėkit,
203 PIESTUPY|             ramu ir smagu eiti. Bet ant galo intėjova miškan...
204 PIESTUPY|      girgžda ir girgžda...~    Kada ant galo laimingai išėjova iš
205 PIESTUPY|           ne vienam stodavo plaukai ant galvos ir šiurpuliai kratė
206 PIESTUPY|       šventojo Jono šoka sau niekur ant sniego baltai apsitaisiusios
207 PIESTUPY|         pačio popo miškelio, raitos ant pakriaušio plikas žmogus
208 PIESTUPY|     kvatojas. Visi plaukai Mataušui ant galvos atsistojo; iš visos
209 PIESTUPY|           didesnės baimės gaivinti. Ant galo mačiau, kad ir sesuo
210 PIESTUPY|            upelį ir pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta,
211 PIESTUPY|      išgirdau kaip per miegą.~    - Ant amžių amžinųjų, amen! -
212 PIESTUPY|      žiūrėjo.~    - Tai tamstos gal ant rarotų einat? - paklausė
213 PIESTUPY|         einat? - paklausė ji.~    - Ant rarotų, - atsakė sesuo atsidususi. -
214 PIESTUPY|              Trumpą laiką stovėjova ant vietos, tarsi nesuprasdamu,
215 PIESTUPY|  nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau
216 PIESTUPY|            galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai
217 LAZDA   |         gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli Šventosios -
218 LAZDA   |          Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girininko
219 LAZDA   |         važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias
220 LAZDA   |         nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių
221 LAZDA   |          nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir
222 LAZDA   |      atameni lazdą?~    Tėvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo
223 LAZDA   |            žilą galvą visados kuone ant vienos vietos, žiūrėdavom
224 LAZDA   |          buvova jaunu; jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, - tik
225 LAZDA   |          pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs
226 LAZDA   |          kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai
227 LAZDA   |           Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti.
228 LAZDA   |        atsakė tėvas, - tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto
229 LAZDA   |          brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas
230 UBAGAS  |           pavasario dieną pas brolį ant gonkelio ir traukiau silpnon
231 UBAGAS  |        pargrįžęs, su ašaromis puola ant kelių žemės bučiuotų. Graudu
232 UBAGAS  |       ubagas, nes nešės pasikabinęs ant pečių krepšį, teisybė, visai
233 UBAGAS  |         visai dar dyką.~    Užlipęs ant gonkelio senelis vėl bailiai
234 UBAGAS  |           paprašiau senelio sėsties ant gonkelio. Atsisėdo ir palenkęs
235 UBAGAS  |              Kaip neraudoti? - tarė ant galo senelis, - sunku pakiemiais
236 SVECIAI |       vakaras, kaip iš ažu kalnelio ant vieškelio pasirodė aukštas
237 SVECIAI |           jaunas žmogus su maišeliu ant pečių. Nors jo veidas buvo
238 SVECIAI |           sustojo, pasidėjo maišelį ant akmens ir tyliai ilgai atsiduso:
239 SVECIAI |            apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių
240 SVECIAI |        Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelį ir tvirtais
241 SVECIAI |              kaip inbestas, sustojo ant vietos...~    Pirkaitėje
242 SVECIAI |      gražaus veido moteriškė, skara ant pečių apsisiautus…~    -
243 SVECIAI |       pajuodavęs žmogus su maišeliu ant pečių ir visas drebėjo...~    -
244 SVECIAI |         Sukliko moteriškė ir puolus ant kelių apkabino vyro kojas:~    -
245 SVECIAI |              ne tai gailestį.~    - Ant tavęs aš nepykstu, - tarė
246 SVECIAI |      Prisikalbinęs pasisodino vieną ant vieno, kitą ant kito kelio
247 SVECIAI |    pasisodino vieną ant vieno, kitą ant kito kelio ir glostė, bučiavo
248 SVECIAI |             už plaukų ir parmetė ją ant žemės.~    - Kieno tasai
249 SVECIAI |           Kaip pakirstas, pargriuvo ant suolo ir kriokė, raitės,
250 SVECIAI |        gyvybę atimsiu...~    Staiga ant kiemo sulojo šuo. Priemenėj
251 SVECIAI |             primuštą Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly
252 SVECIAI |              tarė Maciukas, padėjęs ant jos peties ranką, dabar
253 SVECIAI |    Vaikeliai mano, vaikeliai!..~    Ant kiemo linksmai int jį puolė
254 ABEJOJIM|            žiūrėk, jos ir kartu: ar ant šventoriaus kur susigūžusios,
255 ABEJOJIM|   susigūžusios, ar po visam, namie, ant gonkelio susėdusios. Kalbasi,
256 ABEJOJIM|           žiūri Jonienė tolumon, ir ant jos blakstienų kaip diementai
257 ABEJOJIM|          kiek ir sapnuoju: smaugias ant ryšio mano margoja karvė
258 ABEJOJIM|       nebebus..." Visą savo nelaimę ant jos krūtinės tada išraudojau.
259 ABEJOJIM|           krūtinės tada išraudojau. Ant rytojaus motutė, nieko nebežiūrėdama,
260 ABEJOJIM|                E Petras visus metus ant manęs pyko ir žvairavo:
261 ABEJOJIM|         kaip int kokį paveikslą, ir ant jos blakstienų blizga ašaros.~    -
262 ABEJOJIM|              Jonienė ilgai dar sėdi ant gonkelio, žiūri savo gražiom
263 BRISIAIA|               Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos
264 BRISIAIA|         velkies, eik oran! - šaukia ant jo.~    Ir Brisius nuliūdęs
265 BRISIAIA|       trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau
266 BRISIAIA|           įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais
267 BRISIAIA|     pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį
268 BRISIAIA|                  Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato
269 BRISIAIA|       uodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per
270 VIENARUD|    perstogės tampė vadeles, nuksėjo ant kumelaitės ir neramiai dairės
271 LIUDNAPA|          mano mažutėlė, veikei? Gal ant kelių mamytės sėdėdama,
272 LIUDNAPA|           skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas
273 LIUDNAPA|            žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo
274 LIUDNAPA|             kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios
275 LIUDNAPA|          visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo,
276 LIUDNAPA|        nuėjo takeliu dejuodama.~    Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi
277 LIUDNAPA|            ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras
278 LIUDNAPA|      užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro pečio savo išraudusį
279 LIUDNAPA|           ir visą amžių taip ramiai ant vietos išgyvenę ir vaikų
280 LIUDNAPA|             Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai int ją tylom
281 LIUDNAPA|       tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus, ir miestely
282 LIUDNAPA|         kitiems eiti padėtų: sėdėti ant vietos, sudėjus rankas,
283 LIUDNAPA|      persiskirdamas ir nesušlamėjęs ant pirštų galų išėjo... ~* * * ~   
284 LIUDNAPA|            jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą
285 LIUDNAPA|    Juozapota pažįstamą balsą.~    - Ant amžių...~    Vidun intėjo
286 LIUDNAPA|           išėjo, Juozapota užsimetė ant galvos skarą ir nubėgo int
287 LIUDNAPA|       troboj susirinkę. Senis tėvas ant suolo susirūpinęs sėdėjo,
288 LIUDNAPA|        tartum kas kamuoliu užukišė; ant blakstienų ašaros sublizgėjo.
289 LIUDNAPA|   pusryčiautų... Pirmąkart viena!.. Ant blakstienų ašaros blizgėjo...
290 LIUDNAPA|       adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Karpė baltą drobę
291 LIUDNAPA|               Teip mąstė Juozapota, ant balto rietimo pasirėmusi.~   
292 LIUDNAPA|         drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tečiaus dvasia
293 LIUDNAPA|       laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių turėdama...~    -
294 LIUDNAPA|          tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: "Aš, sako,
295 LIUDNAPA|            visai netikėtai atsidūrė ant gražaus žalio dirvonėlio.
296 LIUDNAPA|             murmėjo. Šaly jo gulėjo ant žemės šikšninis krepšis
297 LIUDNAPA|             virsdamas.~    Pasirėmė ant rankų ir apsidairė. Pamatė
298 LIUDNAPA|             ir atadarė duris...~    Ant lovos gulėjo be žado senis
299 LIUDNAPA|      išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla
300 LIUDNAPA|           kovoję; kaip matęs brolį, ant žemės negyvą parkritusį,
301 LIUDNAPA|            gerai prieš auštant toli ant vieškelio, miestan einančio,
302 LIUDNAPA|             tik int žmones, kuriuos ant kiekvieno žingsnio matė.
303 LIUDNAPA|        stovėti... užginta! - suriko ant jos.~    Ėjo gatve išsigandusi,
304 LIUDNAPA|           plecius. Juozapota pamatė ant jo daugybę žmonių, ratu
305 LIUDNAPA|          balsu ir apalpusi parkrito ant žemės... ~* * * ~    Vos
306 LIUDNAPA|            ją liepė nuvaryti...~    Ant jos žemės jau rusas sėdėjo…~   
307 LIUDNAPA|        nekęsti jos tie, pas kuriuos ant kampo gyveno; mažiau jau
308 KADNUMIR|             numirsiu, man' pakaskit~Ant Šventosios upės kranto:~
309 KADNUMIR|           Motynėlė ką dainavo, ~Kai ant kelių mažą migdė ~Ar lopšy