Part

  1 PARSAPNI|      Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudintų driksnių
  2 PARSAPNI|       klūpančių aplinkui jo sostą. Bet ūmai jo veidą apsiautė tik
  3 PARSAPNI|       nepildančius prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo iš
  4 PARSAPNI|          didę jo meilę prie vaikų, bet žinau, kad jo sūnus, gyvendamas
  5 PARSAPNI|             pražudytų dūšias savo, bet dargi užkirstų kelią išganymui
  6 PARSAPNI|           paklydusiais vaikų savo, bet galėtų suseiti su jais pas
  7 PARSAPNI|        stengėsi išvesti jį laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų,
  8 PARSAPNI|     užkampyj kasžin kas susijuokė, bet tuojaus nutilo, - tiktai
  9 PARSAPNI|          nebe bažnyčioj mes esame, bet Žagario gryčioj. Ant lovos
 10 PARSAPNI|        veidus. Gryčia buvo tuščia. Bet štai atsidaro durys ir įeina
 11 PARSAPNI|         rauplėmis, sūnus pasimirė, bet ant duktės pasveikimo tėvas
 12 PARSAPNI|          neištraukiate jų aikštėn, bet slepiate gilmėj savo nuvergtos
 13 PARSAPNI|            jums jungą ant sprando, bet tos šmėklos, kurias garbinimui
 14 PARSAPNI|        šalininkais juos vadindami. Bet piktomis dvasiomis jie yra
 15 PARSAPNI|      tverdams už rankos galiūną, - bet staigu atbudau, ir viskas
 16 PIRMUTIN|            pabrikas, - sako jis, - bet eikim mažesnėmis gatvėmis:
 17 PIRMUTIN|       užmokesnio, - atsako liūdnu, bet tvirtu balsu vaikinas. -
 18 PIRMUTIN|           už tai sėdėti karceriuj, bet visi mokiniai linksmi, užkaitę,
 19 PIRMUTIN|        tuščios, pragaištis didelė, bet pasiduot, išpildyt darbininkų
 20 BEDARBO |        žmogus. Jo drabužiai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia
 21 BEDARBO |     tečiaus didžio bado nekentėjo. Bet paskutiniais metais prasidėjo
 22 BEDARBO |   kampininkas, vaikais apsikrovęs, bet pats vargiai pakaktinai
 23 BEDARBO |        pasitikėjo ką nors laimėti. Bet ir tenai darbo nebuvo; daugelis
 24 BEDARBO |     nebepakako. Ant galo atvyko... Bet ir čia visur girdėjo tą
 25 BEDARBO |          tvirtai tuo tikėjo...~    Bet pačiam darbo karštume, kada
 26 BEDARBO |            ranką, - ir jis pagijo. Bet jautėsi dabar daug silpnesnis
 27 BEDARBO |           Uždarbis buvo vidutinis. Bet dažnai reikdavo duoti kyšiai "
 28 BEDARBO |           čia reiks ne tik dirbti, bet ir mirti. Tatai kankino
 29 BEDARBO |       sūnelį, kurį labai pamylėjo. Bet vaikas, metus išgyvenęs,
 30 BEDARBO |           net gerti buvo pradėjęs, bet paskui pergalėjo save ir
 31 BEDARBO |            pergalėjo save ir metė. Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus:
 32 BEDARBO |           įgalėtų numesti vergiją. Bet išbarstytos po visą pasaulį,
 33 BEDARBO |            gatvių sužibėjo lempos; bet sodne, kur prisišliejęs
 34 BEDARBO |            nuo drėgnumo ir šalčio, bet eiti kitur nėra kur, ir
 35 BEDARBO |      laukia šviesi laisva ateitis, bet lai už tą ateitį kovoja
 36 BEDARBO |          skausmo. Jam nors liūdna, bet ramu. Mintis, kuri paskutiniu
 37 BEDARBO |        kurias su kitais dainavo, - bet liūdnai nusišypso: - ir
 38 BEDARBO |      gyvenimą, o gal ir ką kita?.. Bet šitai staiga atsistoja,
 39 BEDARBO |            iš gomurio viduriuosna, bet kely apsistoja... jis pradeda
 40 BEDARBO |            šildo Lauryno vidurius, bet paskui jį paima drebulys.
 41 BEDARBO |       akmens ir griebias už šakos, bet iš greitumo paslysta ir
 42 BEDARBO |           raudoni, tai žali ratai, bet visa kas akies mirksniu
 43 ANTUETLI|              Nors jaučiaus nekaip, bet atsikėlęs apsitaisiau ir
 44 ANTUETLI|          jau buvau po pačiu kalnu, bet turėjau atsisėsti pasilsėtų.
 45 ANTUETLI|             kad jo čia nei nebuvo. Bet kas čia? Štai aukštai ore
 46 ANTUETLI|          vingiuodamasis nyko rūke. Bet juo aukščiau, rūkas vis
 47 ANTUETLI|        pradėjo šildyti mano kaktą. Bet iš šalių tebestovėjo rūko
 48 ANTUETLI|      miestus, ežeruose palaidotus. Bet ne, klausykit! Ar girdi,
 49 ZVAIGZDE|   debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus,
 50 ZVAIGZDE|        judu čionai gulita? - geru, bet šiurkščiu balsu tarė prisiartinęs.~    -
 51 ZVAIGZDE|       pažiūrėtų, - tarė Simanas, - bet nelabai kokie javai. Seniau
 52 ZVAIGZDE|           bepriteks žmonės... ~    Bet ūmai ant Simano veido pasirodė
 53 ZVAIGZDE|     Baltrus ir pakėlė galvą.~    - Bet tu pažiūrėk, - atsakiau
 54 ZVAIGZDE|          tik dulkės per lauką ėjo; bet širdys abiejų drebėjo. Ant
 55 ZVAIGZDE|     nueidamas šiurkščiu balsu.~    Bet mudu su Baltrum linksmu
 56 ZVAIGZDE|        ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo.
 57 PUGAKALN|            rytą grįšiąs Ciurichan. Bet oras ūmai persimainė, pradėjo
 58 PUGAKALN|        apmirė gyslose kraujas.~    Bet veikiai atsigavo: atsiminė,
 59 PUGAKALN|           ilgai... taip jam rodės. Bet nei žiburio, nei žmogaus
 60 PUGAKALN|          ne savo balsu suriko vėl, bet tą savo šauksmą vos pats
 61 PUGAKALN|            skaudžios ašaros...~    Bet greitai atsikėlė ir skubinai
 62 PUGAKALN|            ir užsiglaudė nuo vėjo. Bet vėjas ir čionai jį rado:
 63 PUGAKALN|          kūną pereina šiurpas.~    Bet šitai jo galvoje kilsta
 64 PUGAKALN|        miegas, akys merkias...~    Bet kas čionai? Jo akyse atsistoja
 65 PUGAKALN|       baimės.~    Nors užsimerkęs, bet aiškiai mato jos linksmą
 66 KUDIKYST|          sako ji silpnu balsu.~    Bet mums ne juokai; nors nesuprantam
 67 KUDIKYST|      juokai; nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai.
 68 KUDIKYST|          ilgai lakstei? - rūsčiai, bet kartu rūpestingai sako motina. -
 69 KUDIKYST|            nusivilkti savo žiponą, bet jokiu būdu negaliu ištraukti
 70 KUDIKYST|           motinos žodžių reiškimo, bet jaučiu, kad būsiu nelaimingas:
 71 KUDIKYST|      neiškrisčiau, ir stabdo mane. Bet aš jos neklausau, juokiuos
 72 KUDIKYST|          kairei vėl miškai niūkso. Bet mano ypatingą atidžią atkreipia
 73 KUDIKYST|           Abi pušys senos, drūtos, bet viena aukšta aukšta su palinkusia
 74 KUDIKYST|          ir kreiva. Nežinau kodėl, bet man regis, kad aukštoji
 75 KUDIKYST|          tik ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, kurį jis visados
 76 KUDIKYST|           žiūriu nustebusiom akim, bet kas jie tokie - nepažįstu.~    -
 77 KUDIKYST|           ne su broliu, atvažiavo. Bet nors netikėdamas ir abejodamas
 78 KUDIKYST|           gi aš dėdė, - manau sau. Bet greitai užmirštu apie tai,
 79 KUDIKYST|  Nesuprantu, kodėl ją teip vadina, bet žinau, kad ji gyvena kitame
 80 KUDIKYST|      upelio dugno ir ką jie dirba, bet motyna ima mane už rankos
 81 KUDIKYST|        mane perkelti per slenkstį, bet aš nesiduodu: išsitraukęs
 82 KUDIKYST|        siekdamas ranka kešenį.~    Bet aš nedrįstu ir nusitvėręs
 83 KUDIKYST|         teip pat bandau žegnoties, bet akys tuojau pradeda lakstyti
 84 KUDIKYST|      motyną.~    - Miega, vaikeli, bet jau nebeatsikels.~    -
 85 KUDIKYST|        nesuprantu, ką tas reiškia, bet man daros baugu ir greitai
 86 PAKELEIV|           Besitrankydamas įsimyli, bet ta meilė jį tik kankina,
 87 PAKELEIV|            labiausiai mažažemiams, bet vis tik savo lizdą turi...
 88 PAKELEIV|            kartų už mane geresnis. Bet juk einava mudu pas jį ne
 89 PAKELEIV|          to, kad jis geras žmogus, bet galbūt labiausiai dėl to,
 90 PAKELEIV|           ir greitas jų alsavimas. Bet šitai Antanas atsikosti
 91 NEMUNU  |          upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos
 92 NEMUNU  |  čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus
 93 NEMUNU  |              tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai
 94 NEMUNU  |            žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu -
 95 NEMUNU  |         stovi dailus, kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai
 96 NEMUNU  |     pilkais ir mažučiais išsirodo. Bet traukia jie prie savęs mano
 97 NEMUNU  |         ramina prigimtis dvasią... Bet kartu ir liūdna darosi:
 98 NEMUNU  |         širdies skausmų nutildymo. Bet kas jam silpno žmogaus mintys
 99 NEMUNU  |            daugiaus nenori žinoti. Bet aš žiūriu į jį, žiūriu...~   
100 NEMUNU  |       kuriuos jau seniai apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena
101 NEMUNU  |          mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau lieka toli garlaivio
102 NEMUNU  |       tarsi be jokio išsireiškimo, bet ausis atidžiai klausos.
103 NEMUNU  |      aplinkui, rinkdamas skatikus. Bet skurdžiai tie skatikai į
104 NEMUNU  |      monopolį"?~    - Vis tiek ką, bet tik lietuviškai, - atsako
105 NEMUNU  |           nauja žmonėms sunkenybė. Bet kuone visi tos dainuškos
106 NEMUNU  |            veidai ne tik prašvitę, bet ir nustebę: nesitikėta,
107 NEMUNU  |      neapsakomai gražiau skambėtų, bet ir čia visi nutilę, gėrėdamies
108 NEMUNU  |  muzikantai", dainiai ne įkvėpimo, bet dėl pinigo, sustojus garlaiviui,
109 NEMUNU  |         jai ne daugiau 16-17 metų. Bet pamėlynavę rausvi jos paakiai,
110 NEMUNU  |          jau ne pačios prigimties, bet tik įvairių tepalų gražinamas,
111 NEMUNU  |         yra ne tik mačiusi vargus, bet jau pati patyrusi ir netikrosios
112 NEMUNU  |        mačiusios ir pergyvenusios, bet kurios dar tikisi patraukti
113 NEMUNU  |         eina per galvą man mintys, bet tokios šaltos, be jausmo,
114 NEMUNU  |            paklausti apie tą visa, bet aplinkui žmonės, nėra tiek
115 NEMUNU  |      atsako pašnibždoms moteriškė, bet tokiuo balsu, kad visi aplinkui
116 NEMUNU  |           O mergina išrausta kiek, bet šypsosi, kaip ir pirma.~   
117 NEMUNU  |          mintys ne pas mane vieną, bet ir pas kitus. Laukiu, kad
118 VAGIS   |         pilna, ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau,
119 VAGIS   |      seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to
120 VAGIS   |      nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau
121 VAGIS   |            nuėjau seklyčion gultų. Bet negaliu užmigti. Nežinau
122 VAGIS   |  geležiniais pančiais supančiojau, bet ne - stumia kažin kas iš
123 VAGIS   |          karčiais, nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj
124 VAGIS   |       nabagas, nelaimę jautei.~    Bet ką turėjau daryti? Pulti
125 VAGIS   |          kiek ant krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo
126 VAGIS   |          rengiaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu
127 VAGIS   |           bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon
128 VAGIS   |        pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu
129 TIKEJIMA|           gaivina jų viltis?..~    Bet nuo tų minčių, brangių,
130 TIKEJIMA|            iš palengvo, nedrąsiai. Bet jaučiu, kad, paėjėjusi kiek,
131 TIKEJIMA|        arba taip ką nors pasakyti, bet atsigręžęs jos jau neberandu.~   
132 LAIMESZI|          kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno
133 LAIMESZI|          tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti
134 LAIMESZI|           O žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo, aukso
135 LAIMESZI|            aukštas ir status buvo, bet pilnos džiaugsmo žmonių
136 LAIMESZI|         atneš jie laimę kitiems... Bet kada taip atsitiks, paliestas
137 LAIMESZI|          buvo jau nebe džiaugsmas, bet nusiminimas; nebeartinos
138 LAIMESZI|  nebeartinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo...
139 LAIMESZI|       drebėjo dėl vienas kito.~    Bet atsirado drąsuoliai. Nedaug
140 LAIMESZI|          pavirsdami į akmenis.~    Bet kritusiųjų vieton ėjo ir
141 LAIMESZI|           ir prakeikimo vietą.~    Bet nesutūrėjo tat naujų drąsuolių
142 LAIMESZI|         vis lengviau buvo lipti... Bet ne vieni jau metai aukų
143 LAIMESZI|          tai gailėdamies jų verkė; bet nemažai ir tokių buvo, kurie
144 LAIMESZI|       džiaugės, kad jie žūsta.~    Bet šitai vieną gražią pavasario
145 LAIMESZI|          Šitai tik saujelė beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli
146 LAIMESZI|        iškeiktojo kalno pažiūrėtų. Bet susirinkusios žmonių minios
147 LAIMESZI|            kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro šalį su pagarba
148 KLIUDZIA|           dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi. Gal ją
149 KLIUDZIA|           int upę įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė
150 KLIUDZIA|            ir sušalusi tupi...~    Bet kas man darbo? Juk ji niekam
151 KLIUDZIA|          medėjas, prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį
152 KLIUDZIA|  vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi
153 JIIRJIS |         drąsiai žiūrintis ateitin, bet jau nemaža patyręs jaunų
154 JONIUKAS|       Teisybė, tos žąsys svetimos. Bet Joniukas ir neatamena, kad
155 JONIUKAS|            kaip gražiausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: matė,
156 JONIUKAS|            ką tas visa kas reiškė, bet ir jo mažą širdelę tarsi
157 JONIUKAS|           mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo,
158 JONIUKAS|           buvo gaila savo tėvelio; bet kur jis yra ir kada pagrįš,
159 JONIUKAS|         kaip tat gera turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis
160 JONIUKAS|            Taip pasakęs susijuokė. Bet Joniukui, tuos žodžius girdint,
161 JONIUKAS|       susitraukęs, kaip pirma.~    Bet ir naujojoj vietoj Joniukas
162 JONIUKAS|           o ne kartą ir suduodavo; bet užtatai valgyt čia daugiau
163 JONIUKAS|           pristatė int mažą vaiką. Bet kaip atšilo ir pradėjo skilti
164 JONIUKAS|        pradžios šalta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui:
165 JONIUKAS|           tik kelius žodžius žino, bet jam ir tų pakanka: varinėjas
166 JONIUKAS|           Norėtų paprašyti Antano, bet nedrįsta: juk nei karto
167 JONIUKAS|         keliu, krato Joniuko kūną, bet jis iš visos galios šaukia
168 JONIUKAS|           kiekvienas skaudžia.~    Bet Joniukas linksmas ir laimingas;
169 JONIUKAS|           gerklę ir balsas užkimo. Bet dainuoja, kad tik jį daugiau
170 JONIUKAS|    šeimininkus. Visai tenai neitų, bet kur dėties. Ir Joniukas
171 JONIUKAS| nepasergėtas inteiti ir atsigulti. Bet tetulė taip pat išlaksto
172 JONIUKAS|            raitos, kaip deginamas, bet negali išsprukti iš jos
173 JONIUKAS|        namie, ne su tėveliu kartu. Bet miegas visa nuramina, ir
174 JONIUKAS|        greitai visa būtų užmiršęs, bet vidurdienį ateina laukan
175 JONIUKAS|           nedrįsdamas toliau eiti. Bet pastovėjęs kiek, bailiai
176 JONIUKAS|       puses, ar nepamatys tėvelio. Bet tėvelio nėra. Tik mato Joniukas
177 PIESTUPY|           brolio Antano balsą.~    Bet kelties oi kaip nenorėjau:
178 PIESTUPY|            moteriška skara ryšėti. Bet motyna int mano vyriškumą
179 PIESTUPY|       buvau kaip geras pupų pėdas, bet savo pagalį tik panešti
180 PIESTUPY|             kad turiu ne tik save, bet ir seserį apginti. Ir iš
181 PIESTUPY|          visus vilkus ištaškyčiau. Bet juo labiau nuo namų tolinovos,
182 PIESTUPY|           buvo ramu ir smagu eiti. Bet ant galo intėjova miškan...
183 PIESTUPY|          eiti taip, kad negirdėtų, bet sniegas, kaip tyčia, girgžda
184 PIESTUPY|        rūpinaus greičiau eiti.~    Bet kada sodžius paliko užpakaly,
185 PIESTUPY|       atėjusiu tų turtų išsikastų, bet neberadusiu pažymėtos vietos,
186 PIESTUPY|            kartais mėgsta išgerti, bet taip žmogus nemelagis) vėl
187 PIESTUPY|         miestely ir vėlu jau buvę, bet mėnesiena švietusi; važiuojąs
188 PIESTUPY|        ražančiaus bijo, - žinojau, bet ar padės tas įnagis prieš
189 PIESTUPY|     mintimis su sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbėti,
190 PIESTUPY|             kuone visai išdžiūvęs, bet gimdė žmoguj ypatingą įspūdį:
191 PIESTUPY|          galbūt nebeilgai gyvęsiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai
192 PIESTUPY|         atsakė sesuo atsidususi. - Bet kad tamsta žinotum, kaip
193 PIESTUPY|            tik vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai
194 LAZDA   |        tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurie aplinkui buvo
195 LAZDA   |           tik galvą palingavo.~    Bet motyna, išgirdusi, kad piemens
196 LAZDA   |      žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo.
197 LAZDA   |        užstoti ponus prieš motyną, bet darydavo tą taip nedrąsiai
198 LAZDA   |    teisybės ir persitikrinimo.~    Bet motyną tie tėvo užtarimai
199 LAZDA   |         taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jisai pats mums apie
200 LAZDA   |       tečiaus jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažno
201 LAZDA   |     kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis
202 LAZDA   |           visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo:
203 LAZDA   |     pirštai - kieti, kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja
204 LAZDA   |    išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom
205 UBAGAS  |             Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni,
206 UBAGAS  |           esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės
207 UBAGAS  |          norėjo kažin ką pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos,
208 UBAGAS  |       žmogų šioje ašarų pakalnėje, bet toksai atsitikimas, ūmus
209 UBAGAS  |           jo iš artie ir nemačiau; bet parvažiuodamas retkarčiais
210 UBAGAS  |             Žemės jo buvo ne kiek, bet bičių daugybė. Vienų savų
211 UBAGAS  |     bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.
212 UBAGAS  |        šalin numetė. Ir eina namo. Bet mažas vaikas nutvėrė jį
213 UBAGAS  |        pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas
214 UBAGAS  |         tik nedrįsta arba gėdžias. Bet atsiranda tokių, kurie ir
215 UBAGAS  |         gal dabar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią
216 SVECIAI |   išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo greitai, skubėdamas;
217 SVECIAI |         kur gražios dainos skamba. Bet liga ilgai neleido, ilgai
218 SVECIAI |               Daug dar vargo matė, bet išrašytieji jo širdy paveikslai
219 SVECIAI |        kiaušiniais pamylėti...~    Bet netikėtai taip jam širdį
220 SVECIAI |         Gal kely laiškai sužuvo... Bet kodėl tik dabar abejojimas
221 SVECIAI |          jisai išsižiojo jau loti, bet staiga atsikėlė ir inkšdamas
222 SVECIAI |             atstumdamas pačią.~    Bet matydamas ją silpną, viduasly
223 SVECIAI |           galiu tau visa atleisti, bet užmiršti... o! užmiršti -
224 SVECIAI |              Nors juodas ragaišis, bet gardus, - gyrė tėvas.~    -
225 SVECIAI |          išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai,
226 SVECIAI |            tiek tavęs būtų neėmęs. Bet dabar... pasakyk, kaip dabar
227 ABEJOJIM|          ir šimtelį kitą pasidėjo. Bet vis dar iš Amerikos nepareina,
228 ABEJOJIM|        Geriau sulūžusioj trobelėj, bet tik su juo kartu. Ir kas
229 ABEJOJIM|          rašytų - laiminga būčiau. Bet aš jau sena: žino, kad niekas
230 ABEJOJIM|           imti, iš namų jį išvarė. Bet nepaklausė jų... Juk mes
231 ABEJOJIM|     nepaklausė: nors prasiskolino, bet ir nuo mano tėvelių žemę
232 ABEJOJIM|             kad pareitų sveikas... Bet ne visados buvau su juo
233 ABEJOJIM|          geras jisai, labai geras. Bet lengvo būdo žmogus. Ne visados
234 ABEJOJIM|         buvo, aš buvau visai rami; bet kaip persiskyrė su juo ir
235 ABEJOJIM|           rašyti pramokau...~    - Bet tu, Uliut, sakai, kad jisai
236 ABEJOJIM|       baisus ir tolimas regėjos... Bet pamačiau, nors ir netikėjau...
237 ABEJOJIM|       ubagais savon šalin pagrįžo. Bet mano tėvelis ir broliai
238 ABEJOJIM|            seniai jau nebežiūrėjo, bet ramiau būdavo, kai jį netoli
239 ABEJOJIM|           mane abejojimas, krimto, bet paklausti jo ir gėda, ir
240 ABEJOJIM|        išeina", - teisinaus jai... Bet meldžiaus naktimis viena...
241 ABEJOJIM|          niekas mano ašarų nematė, bet nuo tų ašarų saulės neberegėjau.
242 ABEJOJIM|         kad aš nelaiminga...~    - Bet jau vakaras, - atsimena
243 BRISIAIA|             Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo
244 BRISIAIA|           mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas
245 BRISIAIA|             pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau
246 BRISIAIA|          ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų,
247 BRISIAIA|        žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi, iš
248 BRISIAIA|       turbūt ir jį sapnuoja...~    Bet aiškiai girdi, kaip tasai
249 BRISIAIA|        tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...~    -
250 BRISIAIA|        pirma - jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs,
251 BRISIAIA|         tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno
252 BRISIAIA|     pasigerinti, sumojuoti uodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių
253 VIENARUD|          kur tik viena laimė žydi. Bet seni kapų kryžiai rūsčiai
254 VIENARUD|           jį kapuos palaidotamėte, bet neturtėlį liepiat mums purvynėn
255 VIENARUD|           akyse jisai paniekintas, bet prieš Dievą visi būsma lygūs...~    "
256 VIENARUD|          savo pinigėlių gailėdama; bet ką padarysi?.. Tegul jam
257 VIENARUD|         žemelės sieksnio nepavydi, bet tikrai myli artimą, kas
258 VIENARUD|          tartum slėpė savo veidus. Bet visi skubėsi, skubėsi...
259 VIENARUD|             ausis sau užsikimšiau. Bet dar ilgai ilgai man ausyse
260 LIUDNAPA|          išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs,
261 LIUDNAPA|                 Taip, nežinojau... Bet jaučiau... Nuo pat mažų
262 LIUDNAPA|     paukštis pro šalį pralėkdavau, bet ilgai dar int išsitiesusį
263 LIUDNAPA|         kvapą begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!.. Jau
264 LIUDNAPA|           ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau
265 LIUDNAPA|      alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos
266 LIUDNAPA|          jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur
267 LIUDNAPA|        pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie
268 LIUDNAPA|      išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt,
269 LIUDNAPA|             kur mano Petriukas?.." Bet kas tas jos Petriukas, nepasakydavo...
270 LIUDNAPA|          laimei tik vaikų trūko... Bet kai Petras, iš lauko parėjęs
271 LIUDNAPA|          ėjo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos...~    Niekur
272 LIUDNAPA|     išgyvenę ir vaikų susilankę... Bet netikėtai užupūtė naujas
273 LIUDNAPA|       akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo...~    -
274 LIUDNAPA|      tyliai atsidusdamas Petras, - bet... Juozapota krūptelėjo.~    -
275 LIUDNAPA|       valdžia, geresnė, - ne rusų, bet mūsų krašto žmonių: toj
276 LIUDNAPA|           jos klausyti, ja tikėti, bet reikią rinkties būriais
277 LIUDNAPA|             dar daugiau nesuprato, bet vienas daiktas giliai jai
278 LIUDNAPA|            neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis
279 LIUDNAPA|           su ja po aslą apsisukti. Bet, kažin ką atminęs, susiturėjo...~    -
280 LIUDNAPA|             tartum ko išsigandusi. Bet tuojau sučiaupė lūpas ir,
281 LIUDNAPA|           lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias vėjelis galėjo
282 LIUDNAPA|         užsidegdavo keršto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota dviem
283 LIUDNAPA|       Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip
284 LIUDNAPA|         Vieni tuo tikėjo, kiti ne. Bet visi susirūpino, sujudo.
285 LIUDNAPA|          nepaklausė apie tai vyro; bet po kelių dienų, nešdama
286 LIUDNAPA|       gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet širdis dažnai pasako tą,
287 LIUDNAPA|        lengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas,
288 LIUDNAPA|          Kodėl gi šiandien teip?.. Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo...
289 LIUDNAPA|          liežuvį ir suvedžiojimus. Bet dabar jos širdį kaip ir
290 LIUDNAPA|      papasakoti, Petrą išteisinti; bet, pažiūrėjus int piktas Urbonienės
291 LIUDNAPA|            vyras atsidusdamas.~    Bet ir jo širdį vėl rūpestis
292 LIUDNAPA|         Graudu buvo, labai graudu; bet jautė, kad nebe teip skaudžiai
293 LIUDNAPA|      blakstienų ašaros blizgėjo... Bet valgė...~    Pavalgius uoliai
294 LIUDNAPA|    apsilankytų pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, e
295 LIUDNAPA|        namų. Nėjo gatve vieškelin, bet pasisukė užu gurbų, per
296 LIUDNAPA|           iš tarp alksnių išlindo. Bet vieškeliu jau nebedrįso
297 LIUDNAPA|        arielkos troškinamas...~    Bet Juozapota nieko to nebematė.
298 LIUDNAPA|           ir nupleškėjo vieškeliu. Bet nedrįso išeiti. Tik sutemus
299 LIUDNAPA|        sodžiaus kur išeiti bijojo, bet ir troboj viena būti. Kas
300 LIUDNAPA|            viena kitą gražesnės... Bet nesistebėjo int tat Juozapota,
301 LIUDNAPA|       nelaiminga int visus stebis. Bet niekas int ją ir žiūrėt
302 LIUDNAPA|              Juozapota krūptelėjo, bet pamačiusi, kad int ją žiūri,
303 LIUDNAPA|            nežinodama, kas daryti. Bet matydama, kad visi in ten
304 LIUDNAPA|         miesto gatvėmis klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip dūmuose
305 LIUDNAPA|                Norėjo pasijudinti, bet tik sudejavo iš sopulio... ~* * * ~   
306 LIUDNAPA|                      Pagijo kūnas, bet ne dvasia. Protas sumišo...