Part

  1 PARSAPNI|         Bet ūmai jo veidą apsiautė tik ką užmatomas rūpesnio šešuolėtis,
  2 PARSAPNI|          ir aš, kaip mažas vaikas, tik spėjau paskui jį bėgti.~    -
  3 PIRMUTIN|           ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus,
  4 PIRMUTIN|     aplinkui ir nežino, ką daryti. Tik apdriskę, basi vaikai, subėgę
  5 PIRMUTIN|            jūra, linguoja ir ūžia. Tik rimtesnių darbininkų balsams
  6 PIRMUTIN|      pavirsta į skruzdėlyną; matai tik galvas, judėjimą, girdi
  7 BEDARBO |           meistrams", - ir kartais tik tik pragyvenimui bepakakdavo.
  8 BEDARBO |       meistrams", - ir kartais tik tik pragyvenimui bepakakdavo.
  9 BEDARBO |          palikti, kad čia reiks ne tik dirbti, bet ir mirti. Tatai
 10 BEDARBO |        nors ir ten buvo matęs vien tik vargą...~    Ir tik parėjęs
 11 BEDARBO |           vien tik vargą...~    Ir tik parėjęs iš fabrikos namo,
 12 BEDARBO |           fabrikanto vergu, dirbti tik dėl to, kad pusbadžiai galėčiau
 13 BEDARBO |          nieko kita nedirbau, kaip tik kroviau turtus savo fabrikantui,
 14 BEDARBO |           šakos virvę. Galvoja jis tik apie viena... Kilpa prirengta...
 15 BEDARBO |        visi gyvenimo vargai...~    Tik ūžia ir staugia šiaurės
 16 ANTUETLI|    žingsnių nebuvo žmogaus matyti. Tik slinko pro šalį žmonių šašėliai,
 17 ANTUETLI|      skubėjau, skubėjau... Mąsčiau tik apie tai, kad nepasivėlyčiau,
 18 ANTUETLI|      vienos šakelės nepajudindami. Tik maži upeliukai šokinėjo
 19 ANTUETLI|         jūra. Buvo tokia romi, kad tik geriau prisižiūrėjęs galėjau
 20 ANTUETLI|          paviršiumi skrajojančius, tik tik matomus laivelius. Kur
 21 ANTUETLI|      paviršiumi skrajojančius, tik tik matomus laivelius. Kur tas
 22 ANTUETLI|            šieno. Žinoma, tat buvo tik graži iliuzija: nušokęs
 23 ANTUETLI|       iliuzija: nušokęs būčiau sau tik sprandą nusisukęs...~   
 24 ANTUETLI|        medžiokliu: ~Matyt po kojom tik jūrės miglotos,~Žmonių sodybos
 25 ANTUETLI|         sodybos nuo akių užklotos.~Tik debesiui trūkus, per tarpą
 26 ANTUETLI|        išsisklaidė ir pranyko. Kur tik pat buvo debesų jūra, dabar
 27 ZVAIGZDE|         mažiausio balto debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks
 28 ZVAIGZDE|     mažiausio balto debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas
 29 ZVAIGZDE|           balso, nė vieno šauksmo. Tik toli, Šventosios pakraščiuose,
 30 ZVAIGZDE|         spindulys. Šypsodamasis ir tik tik linguodams žilą galvą
 31 ZVAIGZDE|     spindulys. Šypsodamasis ir tik tik linguodams žilą galvą žiūrėjo
 32 ZVAIGZDE|            ir kas pasaulyje dedas; tik tavęs neprisiprašysi, -
 33 ZVAIGZDE|    naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau pasakoti, nebepaleisdavo:
 34 ZVAIGZDE|        kitą ką labiau mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios
 35 ZVAIGZDE|         šaly debesio, po kuriuo ką tik saulė palindo.~    - Žiūrėk, -
 36 ZVAIGZDE|      Žiūrėk, - sakau Baltrui, - ar tik ne žvaigždė žiba?!~    -
 37 ZVAIGZDE|           dieną žvaigždė pasirodė. Tik pamatėva nebetoli: eina
 38 ZVAIGZDE|         anos pušies viršūnę - kaip tik pakrašty debesėlio žiba.~   
 39 ZVAIGZDE|            Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo; bet
 40 ZVAIGZDE|     nešinas. Kojas mudviem pakirto tik pastovėti begaliva...~    -
 41 ZVAIGZDE|         pridėjau prie akies ir kuo tik nesurikau nustebęs: taip
 42 ZVAIGZDE|           ir liūnuos žuvies - kiek tik nori, ir kokios žuvies!
 43 ZVAIGZDE|       jeigu pasninkui arba Kūčioms tik mailiaus pasigauni... Et,
 44 PUGAKALN|          šituose kalnuose! Bus gal tik kokia valanda, kaip stovėdamas
 45 PUGAKALN|           varpų skambėjimo. Nieko. Tik girdėti, kaip siunta pūga
 46 PUGAKALN|           būti viešbutis... Reikia tik paėjėti, ir pasirodys žiburys.
 47 PUGAKALN|                Niekas neatsiliepė. Tik sukaukė, susijuokė viršuje
 48 PUGAKALN|           Nieko nebežiūrėjo. Vieno tik daikto betroško: prie žmonių,
 49 KUDIKYST|     neverkit, - maldo ji mus, - aš tik pajuokavau, - tetit jums
 50 KUDIKYST|          nežydelis, mes nutylam ir tik da akyliau žiūrim į mažą
 51 KUDIKYST|           vandenin ir matome tenai tik mažučius, juokingai išsireiškusius
 52 KUDIKYST|            galvą tyliu ir klausaus tik, kaip romiai ir vienodai
 53 KUDIKYST|          Greitai užmiegu ir jaučiu tik, kaip mane motina neša ant
 54 KUDIKYST|     iššluota. Nieko daugiaus nėra, tik šaly mano lopšio sėdi seserėčia
 55 KUDIKYST|         visi bažnyčion išėjo; mudu tik šeimininkais likova.~    -
 56 KUDIKYST|            muzikantai griežia kaip tik gali. Aš pats sėdžiu lopšy,
 57 KUDIKYST|            rodau kiekvienam, kuris tik prisiartina prie lopšio,
 58 KUDIKYST|       pušis tat ne kas kitas, kaip tik žydas Arelis, ką su puodais
 59 KUDIKYST|         atskiriu ant tos pušies ne tik ilgojo Arelio barzdą, bet
 60 KUDIKYST|         rodosi, kad ta pušis, kaip tik Icikas, pasirėmusi lazdos
 61 KUDIKYST|        kita trumpa, drūta. Ir kada tik žiūriu pro langą į tas pušis
 62 KUDIKYST|        paskui ją tekinas ir tai ką tik galiu spėti. Oras gražus
 63 KUDIKYST|           kieme už upelio, ir kada tik ateina, visados man atneša
 64 KUDIKYST|          ir traukiuos atgal.~    - Tik žiūrėk, visados būk toks
 65 PAKELEIV|           įsimyli, bet ta meilė jį tik kankina, nes būdamas, anot
 66 PAKELEIV|        neblogai, - giria Petras. - Tik koks gi bus galas?~    -
 67 PAKELEIV|        juos, uogauji, riešutauji - tik skamba ir ūžia aplinkui
 68 PAKELEIV|    labiausiai mažažemiams, bet vis tik savo lizdą turi... Šitai
 69 PAKELEIV|           jis, o aš juk jį iš viso tik kartą temačiau. Galbūt visai
 70 PAKELEIV|                  Et, niekus plepi, tik dejuoti moki, - atkerta
 71 PAKELEIV|          nutyla. Tylu ir aplinkui; tik girdis keleivių žingsniai
 72 NEMUNU  |       laikydama po savo kojų, - ne tik savo dvasia išsikeldama
 73 NEMUNU  |          užpakalyje, vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį
 74 NEMUNU  |          jie taip iš palengvo, kad tik tik galima tat pasergėti.
 75 NEMUNU  |          taip iš palengvo, kad tik tik galima tat pasergėti. Jų
 76 NEMUNU  |            ir lietaus, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir
 77 NEMUNU  |        didele šeimyna gyvena. Kaip tik jo sovyla, aukšta ir tvirta,
 78 NEMUNU  |             aukšta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai
 79 NEMUNU  |          ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks pat pilkas, apdriskęs
 80 NEMUNU  |           garlaivio užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka,
 81 NEMUNU  |        pildančiais savo priedermę; tik mažiukas, be perstogės mušdamas
 82 NEMUNU  |     suprasti, - matyt, dainuoja ją tik dėl pinigų, tikėdamies už
 83 NEMUNU  |                   Vis tiek ką, bet tik lietuviškai, - atsako mergina
 84 NEMUNU  |        nemato, kad tas "monopolis" tik nauja žmonėms sunkenybė.
 85 NEMUNU  |      apsitaisiusių moterų yra kaip tik tais žmonėmis, kurie, savo
 86 NEMUNU  |       pinigų "muzikantų" veidai ne tik prašvitę, bet ir nustebę:
 87 NEMUNU  |              atsako ši linksmai. - Tik kokią nors senobinę dainą...
 88 NEMUNU  |          ne pačios prigimties, bet tik įvairių tepalų gražinamas,
 89 NEMUNU  |     liudija, kad ši mergina yra ne tik mačiusi vargus, bet jau
 90 NEMUNU  |            žinau, kad sutiktų mane tik nusišypsojimais... Šitai
 91 NEMUNU  |          ir pas kitus. Laukiu, kad tik greičiau pasirodytų Kaunas,
 92 NEMUNU  |    greičiau pasirodytų Kaunas, kad tik greičiau iš to garlaivio
 93 VAGIS   |        tarsi visa išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio
 94 VAGIS   |      traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas nuo
 95 VAGIS   |           nuo šalčio tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių
 96 VAGIS   |     apšerkšnojusių medžių sniegas. Tik vienos žvaigždės linksmai
 97 VAGIS   |         vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.~    - E, tat
 98 VAGIS   |           daviau kūle per galvą, - tik žagtelėjo ir parkrito negyvas
 99 VAGIS   |           numirėlį važiun ir, kaip tik arklys gali šokti, pasileidžiau
100 VAGIS   |            pasileidžiau vieškeliu: tik dulkia sniegas iš po važiaus
101 VAGIS   |          atsitikimą neprasitariau… tik kunigui per išpažintį pasisakiau...~   
102 VAGIS   |         pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas ramumo
103 VAGIS   |         taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman
104 VAGIS   |        nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon mintis,
105 VAGIS   |          Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų
106 VAGIS   |    kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina. O aš
107 VAGIS   |      didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos
108 VAGIS   |          sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose
109 TIKEJIMA|         apie ką liūdnai užsimąstę, tik debesys viršum jų blizga,
110 TIKEJIMA|                Taip romu aplinkui! Tik gieda be perstogės sodneliuose
111 TIKEJIMA|          reklama".~    - O, tamsta tik perskaityk, būk toks geras! -
112 TIKEJIMA|             kokius tegalima matyti tik pas giliai tikinčius žmones
113 LAIMESZI|         garsas po visą šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet
114 LAIMESZI|           senojo.~    O žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo,
115 LAIMESZI|           mirksny pavirs į akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę
116 LAIMESZI|            nenorėjo aukauti. Ir ne tik ką savo gyvasties nenorėjo
117 LAIMESZI|        kitiems iškalbinėdami, - ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo
118 LAIMESZI|            tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi ir džiaugės,
119 LAIMESZI|            jų skaitlius ėjo. Šitai tik saujelė beliko. Bet jau
120 LAIMESZI|      paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo
121 KLIUDZIA|       Kuperio aprašytu. Nors buvau tik antros klesos mokinys, vienok
122 KLIUDZIA|        neišsigąstų.~    O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė...~   
123 KLIUDZIA|           našta slėgė krūtinę.~    Tik ant trečios dienos drįsau
124 KLIUDZIA|            toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos,
125 JONIUKAS|            pagaliaus gerai nežino. Tik atamena, kad buvo apsiniaukusi
126 JONIUKAS|            namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs
127 JONIUKAS|        kiekvienas prašė Dievo, kad tik nors gyvas grįžtų.~    Nesuprato
128 JONIUKAS|          Joniukas gerai nesuprato; tik matė, kad mažąjį broliuką
129 JONIUKAS|       turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko, ne
130 JONIUKAS|           leisti piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs, nes namie
131 JONIUKAS|          priimsiąs, nes namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o
132 JONIUKAS|            ir tarė:~    - Ar nebus tik per mažas?~    Paskum, prisikimšęs
133 JONIUKAS|            dainos Joniukas nemoka, tik kelius žodžius žino, bet
134 JONIUKAS|            po lauką ir šaukia kiek tik galėdamas: ~Ak vija panavija,~
135 JONIUKAS| suprasdamas Joniuko slaptą norą. - Tik žiūrėk, visą laiką dainuok,
136 JONIUKAS|          užkimo. Bet dainuoja, kad tik jį daugiau pavažinėtų, nes
137 JONIUKAS|           žąsiukus ir šeimininkus. Tik prievakariais suranda tuos
138 JONIUKAS|            visus sąnarius sopa, ir tik kniukčiodamas verkia. Tik
139 JONIUKAS|          tik kniukčiodamas verkia. Tik tik užsirita ant lovos ir
140 JONIUKAS|          kniukčiodamas verkia. Tik tik užsirita ant lovos ir ilgai
141 JONIUKAS|             Jis nieko kita nenori, tik trobelėn inteiti ir pažiūrėti,
142 JONIUKAS|            ant suolo, netoli durų, tik dabar jis supurvintas ir
143 JONIUKAS|         tėvelio. Bet tėvelio nėra. Tik mato Joniukas ant suolo
144 JONIUKAS|        motutė...~    Staiga, tarsi tik dabar pamačiusi Joniuką,
145 JONIUKAS|         atėjo, dar to nebuvo! bene tik pabėgo nuo šeimininkų?~    -
146 JONIUKAS|         pro duris.~    Išsigandęs, tik gyvas, sprunka Joniukas
147 JONIUKAS|         Joniukas iš trobos ir kaip tik galėdamas bėga atgal. Dar
148 JONIUKAS|        laukan, int savo žąsis, vos tik begali kvapą atgauti. Pailsęs
149 PIESTUPY|        pupų pėdas, bet savo pagalį tik panešti galėjau. Žinojau,
150 PIESTUPY|     galėjau. Žinojau, kad turiu ne tik save, bet ir seserį apginti.
151 PIESTUPY|         paėmė. Aplinkui nei balso; tik girgžda po kojų sušalęs
152 PIESTUPY|           baimė vėl pradėjo nykti: tik retkarčiais atsigręžęs žiūrėjau
153 PIESTUPY|           ne kas kitas buvęs, kaip tik numirėlis iš burlokų kapų...~   
154 PIESTUPY|             Taigi tylom glaudžiaus tik arčiau int ją, bailiai žvalgiaus
155 PIESTUPY|          darės ir šalta, ir šilta. Tik - nežinau, kokiu būdu, -
156 PIESTUPY|        kvėpuodamas, tarsi skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla
157 PIESTUPY|        nebepamatyti; todėl prašiau tik, kad man Dievas dovanotų
158 PIESTUPY|    moteriškė int mane žiūrėdama, - tik vaidenas ne rytais, bet
159 LAZDA   |         kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi
160 LAZDA   |            paaugę užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje,
161 LAZDA   |        paaugę užmirštame, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje,
162 LAZDA   | papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.~    Bet
163 LAZDA   |         koks ponas, toks tarnas, - tik priekabių ieško.~    - Nepyk,
164 LAZDA   |         neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir paėmęs knygą
165 LAZDA   |      teisybės, sunku atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo
166 LAZDA   |            ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas
167 LAZDA   |     sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno int mumus jo mažą
168 LAZDA   |           ant svieto dar nebuvo, - tik Mykolas vienas buvo gimęs.
169 LAZDA   |       gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža,
170 LAZDA   |      pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti.
171 LAZDA   |         nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau
172 LAZDA   |          man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažno
173 LAZDA   |      sprandus stebėjos int mane... Tik gyvas parsivariau namo ir
174 LAZDA   |       inbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akimis, pilnomis
175 LAZDA   |           Šitas, - atsakė tėvas, - tik nereikia ant jo pykti: jį
176 UBAGAS  |          kas kvapą gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau
177 UBAGAS  |           žodis neišėjo iš burnos, tik skaudžiai sudrebėjo lūpos.
178 UBAGAS  |       veidas pasirodė man matytas, tik kur ir kada, negalėjau atsiminti.~    -
179 UBAGAS  |            šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo,
180 UBAGAS  |      užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais
181 UBAGAS  |        tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada
182 UBAGAS  |                  Sūnus išvarė... - tik ištarė senelis, ir karčios
183 UBAGAS  |           tėvus dar gyvus, - tegul tik juos moka mylėti. Nėra tenai
184 UBAGAS  |     atvežti..." Matai: ne senelio, tik ragelių pasigailėjo. Tai
185 UBAGAS  |        savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdžias. Bet
186 UBAGAS  |         Tai... baigia jau nykti, - tik penki kelmai beliko: kur
187 UBAGAS  |     negražu taip žmogų klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau,
188 SVECIAI |      sesers, pati ir vaikai, - tai tik gražus sapnas, daugiau nieko,
189 SVECIAI |      vagone veža ir veš be galo... Tik pirmasai Marytės laiškas
190 SVECIAI |      žiūrėjo jam akysna. Ir galbūt tik didis, naujai gimęs noras
191 SVECIAI |        vienas, - džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais be manęs
192 SVECIAI |        laiškai sužuvo... Bet kodėl tik dabar abejojimas jį krimsti
193 SVECIAI |         mano širdis, seniai jautė, tik patsai to nepastebėjau...
194 SVECIAI |   išsirinkti kitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai, e aš
195 SVECIAI |       daryti? kas daryti!?.. Viena tik žinau: užmušiu tą šunį,
196 SVECIAI |          liūtas puolė int Maciuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti.
197 ABEJOJIM|               ABEJOJIMAS ~    Kaip tik kokia šventė - žiūrėk, jos
198 ABEJOJIM|           moteriškė, e Jonienė dar tik 25-tus eina. Jas suartino
199 ABEJOJIM|           sulūžusioj trobelėj, bet tik su juo kartu. Ir kas iš
200 ABEJOJIM|            už jo ėjau...~    - Tai tik džiaugties reikia, kad taip
201 ABEJOJIM|    sumanytų, visą ją apžiotų. Kaip tik tais metais daugelis iš
202 ABEJOJIM|        kito tokio reta. Duok Dieve tik, kad pareitų sveikas...
203 ABEJOJIM|          pačios ir vyro, jeigu jie tik moka prie žmonių apsieiti.
204 ABEJOJIM|      nekaltinu: jisai labai geras. Tik silpno būdo žmogus. Kolei
205 ABEJOJIM|            dažnai paabejoju. Jeigu tik pakliuvo tarp blogų draugų,
206 ABEJOJIM|   netikėjau... teisybė, negreitai, tik po penkerių metų. Žinai,
207 ABEJOJIM|           pagelbininkę sau gavo... Tik ėmė man Petras prikaišioti
208 ABEJOJIM|       iškalbinėti, kad aš netikus, tik vis su vaikais, - ne tokia,
209 ABEJOJIM|      Sekiau jį mintimis visur, kur tik jisai eidavo, ir klausiau
210 ABEJOJIM|           karvė gurbe, smaugias... Tik kad suriksiu nesavu balsu
211 ABEJOJIM|        prabundu - nieko nėra; kaip tik apsnūsiu, - ir vėl sapnuoju.
212 ABEJOJIM|          nepaklausiau priežasties. Tik nusiramink, vaikel: daugiau
213 ABEJOJIM|     žvairavo: tylėjau ir kentėjau. Tik išgirdęs, kad Ona tenai
214 BRISIAIA|         Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo
215 BRISIAIA|    netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo
216 BRISIAIA|         varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus
217 BRISIAIA|           norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...~    -
218 BRISIAIA|         būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet
219 BRISIAIA|          pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo
220 BRISIAIA|            tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl
221 BRISIAIA|       pabėgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį
222 VIENARUD|           laimės ir linksmų veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkutis
223 VIENARUD|         šalin, kur vargų nėra, kur tik viena laimė žydi. Bet seni
224 VIENARUD|           ažumirštas ir apleistas: tik mes vieni ilgus metus sergėsime
225 VIENARUD|        ražančiu ir škaplieriais... Tik su kunigu nebesusikalbėjo...~    -
226 VIENARUD|      norėjo tą priedermę pabaigti. Tik viena moteriškė ėjo sunkiai,
227 VIENARUD|       sopulio perverta: nebeverkė, tik tyliai dejavo... Nei giesmės,
228 VIENARUD|        šalta, neapsakomai šalta... Tik staiga toksai skaudus ir
229 LIUDNAPA|          int sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo
230 LIUDNAPA|           Taip, artimiausia... Tau tik vienai nebijau savo širdies
231 LIUDNAPA|            apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; moki mano
232 LIUDNAPA|      pasaka ~I ~    Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau,
233 LIUDNAPA|         atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti...
234 LIUDNAPA|             kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus
235 LIUDNAPA|      šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan intėjęs:
236 LIUDNAPA|           šašėlio neišvysiu...~    Tik staiga kažin koks ypatingas,
237 LIUDNAPA|      atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas,
238 LIUDNAPA|         žodžiu išreikšti, - galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs:
239 LIUDNAPA|          gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš
240 LIUDNAPA|         buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė:
241 LIUDNAPA|       negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias
242 LIUDNAPA|        Neturėjau kur dėties...~    Tik staiga moteriškė atsigręžė
243 LIUDNAPA|           jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau:"Kiek
244 LIUDNAPA|      nejautė.~    Jų pilnai laimei tik vaikų trūko... Bet kai Petras,
245 LIUDNAPA|       ramesniu balsu tarė jisai, - tik žinai, kokią naujieną šiandien
246 LIUDNAPA|         senai išleidžiusi, tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų
247 LIUDNAPA|            iš savo krašto, nes jie tik esą mūsų neprieteliai, spaudžią
248 LIUDNAPA|       lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius
249 LIUDNAPA|           nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau!.. Susilauksma
250 LIUDNAPA|            kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir
251 LIUDNAPA|   nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė.
252 LIUDNAPA|        rusus!" - Tuo tarpu dauguma tik dūsavo, liūdnai galvas linguodama:
253 LIUDNAPA|     šviesus gyvenimo paveikslas... Tik prieš tą paveikslą pats
254 LIUDNAPA|        gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo, kad ir vergas
255 LIUDNAPA|        naujus troškimus sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar nebuvo...
256 LIUDNAPA|            keršto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota dviem jautriom
257 LIUDNAPA|         išvydę, norėjo pasislėpti, tik nebesuspėjo. Visi trys išsitempė,
258 LIUDNAPA|         nuo kaktos prakaitą, - mes tik mokiamės, kaip su rusais
259 LIUDNAPA|          trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais gėrėdamos.
260 LIUDNAPA|         krašto. Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais
261 LIUDNAPA|          vasaros naktį... Atsigulė tik prieš pat auštant. Juozapota
262 LIUDNAPA|          kankinti jauną moteriškę. Tik neilgai galėjo iškentėti
263 LIUDNAPA|            piktas Urbonienės akis, tik sučiaupė lūpas ir nusisukė.
264 LIUDNAPA|          Žinojo, kad toj moteriškė tik pasidžiaugs iš jos nelaimės,
265 LIUDNAPA|     išjuoks jos viltis...~    Kaip tik Urbonienė išėjo, Juozapota
266 LIUDNAPA|           rūpestis suspaudė.~    - Tik žiūrėkit, niekam apie tatai
267 LIUDNAPA|            imdavo žiūrėti... Vieno tik betroško: kokiu nors būdu
268 LIUDNAPA|        būdu savo vyrą pamatyti. Ir tik jo paveikslą amžinai dabar
269 LIUDNAPA|         gale suolo poteriautų.~    Tik tada nustebusias akis pakėlė,
270 LIUDNAPA|         daug int tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo
271 LIUDNAPA|           po miškus slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne;
272 LIUDNAPA|          int ubagę, tartum nuo jos tik tikėjos išgirsti teisybę.~    -
273 LIUDNAPA|      geriau, - atsiliepė senelė, - tik nieko iš to nebus. Juk ir
274 LIUDNAPA|            apie Petrą ką žino.~    Tik nemokėjo apie tatai paklausti.~   
275 LIUDNAPA|       rugių ir vasarojaus lauką ir tik tada išėjo vieškelin. Sunkiai
276 LIUDNAPA|        klaikaus ir nežinomo. Jautė tik, kad širdis smarkiai plakė
277 LIUDNAPA|         išgelbėti, nežinojo. Viena tik jautė, kad turi eiti, jo
278 LIUDNAPA|           kurie teip žmogų ramina. Tik ūžė medžiai, šakeles linguodami...
279 LIUDNAPA|   stipresnė, int šalis dairydamos. Tik staiga vėl išgirdo balsą,
280 LIUDNAPA|            buvo kazokai. Juozapota tik spėjo pamatyti jų ilgus
281 LIUDNAPA|     atsidūrė panamėj, rugių lauke. Tik čionai atsikvėpė, ranka
282 LIUDNAPA|     vieškeliu. Bet nedrįso išeiti. Tik sutemus išlindo iš po gubos
283 LIUDNAPA|      prilipę. Gulėjo kaip negyvas. Tik retkarčiais ėjo iš krūtinės
284 LIUDNAPA|           kirviu dėjo savo galvas. Tik maža saujelė maištininkų
285 LIUDNAPA|      vietos negalėjo sau rasti. Ne tik iš sodžiaus kur išeiti bijojo,
286 LIUDNAPA|         suimtą... E visi trys kaip tik dabar norėję savajan sodžiun
287 LIUDNAPA|  apsilankytų... Nebesulaukė...~    Tik dabar, pakėlęs akis, pažino
288 LIUDNAPA|         būtų jai pasirodę. Žiūrėjo tik int žmones, kuriuos ant
289 LIUDNAPA|          minią. Kojas jai pakirto, tik kvapą galėjo atgauti...~    -
290 LIUDNAPA|         gražus žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius, nebe
291 LIUDNAPA|       Dabarties nesuprato... Jautė tik neapsakomą kūno silpnumą.
292 LIUDNAPA|    išreiškimo, akim žiūrėjo...~    Tik vieną kartą tose akyse tartum
293 LIUDNAPA|            Norėjo pasijudinti, bet tik sudejavo iš sopulio... ~* * * ~   
294 LIUDNAPA|          neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo ir inkštė kaip kankinamas
295 LIUDNAPA|           žiemas užukrosny tupėjo. Tik vasarai atėjus, geriau kiek
296 KADNUMIR|            Nieko kita aš nenoriu, ~Tik lelijos kad žydėtų, ~Kas