Part

  1 PARSAPNI|           lovą. Kūnas buvo pailsęs nuo silpno valgio ir dienos
  2 PARSAPNI|      pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudintų driksnių ūžė ir
  3 PARSAPNI|       ūkininką Žagarį, ir paskyręs nuo kūnų atnešk dūšias jo mylimų
  4 PARSAPNI|            ištraukie jaunas dūšias nuo prapulties amžinos, kad
  5 PARSAPNI|           kryžiu, altoriui. Staigu nuo gatvės davėsi girdėti liūdna
  6 PARSAPNI|           bažnyčią ir atsimušdamas nuo jos sienų, kaip liūdna gaida,
  7 PARSAPNI|        veido, suriko, apsvaigintas nuo ištiktos nelaimės:~    -
  8 PARSAPNI|      paveikslas: tas vaikas numirė nuo raupų ligos, tarpe jūsų
  9 PARSAPNI|     nelaimėje už piningus išpirkti nuo Dievo savo vaikus. Dėl ko
 10 PARSAPNI|         galiūnas, - laukiate visko nuo kitų, o neatkreipiate atidos
 11 PARSAPNI|            Mačiau, kaip jis draskė nuo sienų paveikslus šventųjų
 12 PARSAPNI|      nesitikit patys sau ir tiktai nuo kitų laukiate laimės; mislijate,
 13 PARSAPNI|            kad geri daiktai paeina nuo geros, o blogi - nuo piktos
 14 PARSAPNI|        paeina nuo geros, o blogi - nuo piktos dvasios, tuo tarpu
 15 PARSAPNI|       gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo jūsų pačių akių. Kiek jūs
 16 PARSAPNI|            ir ligi šiolei negalite nuo jo nusikratyti. Jūs ant
 17 PARSAPNI|     sprando užsidėjote valdonus ir nuo jų, o ne nuo piktos dvasios,
 18 PARSAPNI|           valdonus ir nuo jų, o ne nuo piktos dvasios, paeina blogi
 19 PARSAPNI|       įrankius atima į savo kišenį nuo jūsų paskutinį kruvinai
 20 PARSAPNI|         numetę šmėklas ir terionus nuo savo sprando, o ištraukę
 21 PARSAPNI|            ir vaikus, darbininkus, nuo vargų ir sunkaus darbo pajuodavusius,
 22 PIRMUTIN|    šiandien galim atsilsėti! Eikim nuo pabriko prie pabriko, kvieskim
 23 PIRMUTIN|        Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna žmonių.
 24 PIRMUTIN|      Vartus laušime! - grasina jam nuo gatvės.~    Vartai staiga
 25 PIRMUTIN|            krotos dreba ir linksta nuo jų rankų.~    - Vyrai, eime,
 26 PIRMUTIN|      pasiseka sulaikyti drąsuolius nuo išardymo kalėjimo vartų...~   
 27 PIRMUTIN|        šitą ranką, jis mane išmetė nuo savęs kaip šunį. Turėjau
 28 PIRMUTIN|          dar kūdikiais visi išmirė nuo bado, šalčio ir blogo užlaikymo,
 29 PIRMUTIN|     pamokslą, keikia atsisakiusius nuo darbo darbininkus, kurie
 30 BEDARBO |         jis vinims skyles, nusmuko nuo mašinos diržas ir, užkabinęs
 31 BEDARBO |       trigubai pasirūpino išplėšti nuo jo visokiomis bausmėmis
 32 BEDARBO |    vargdienių broliai ir seserys - nuo vargo išdžiūvę, nuo darbo
 33 BEDARBO |      seserys - nuo vargo išdžiūvę, nuo darbo pajuodavę, - krinta
 34 BEDARBO |       tamsu. Drugys krečia Lauryną nuo drėgnumo ir šalčio, bet
 35 BEDARBO |          kiek pastovėjęs, nušoksta nuo akmens.~    "Tai ką, - galvoja
 36 BEDARBO |            riečias ir tiesias kaip nuo priemėčio. Jo kūne amžinai
 37 ANTUETLI|        apgulęs miestą rūkas išrodo nuo kalno viršūnės. Nors oro
 38 ANTUETLI|             tečiaus noras pamatyti nuo kalno saulę ir po savo kojų
 39 ANTUETLI|            maži upeliukai šokinėjo nuo vieno akmens ant kito ir
 40 ANTUETLI|           aukštai!..~    Atsikėlęs nuo suolelio, pradėjau ir aš
 41 ANTUETLI|            pasirodė saulė: atmetus nuo savo veido uždangalą, ji
 42 ANTUETLI|          šalį. O juk pereitą kartą nuo šitos pačios vietos giliai
 43 ANTUETLI|       kalno viršūnes arba, nušokus nuo turėklų, nardyti ir plaukyti
 44 ANTUETLI|            saulė vis labiau šildė. Nuo jos spindulių apvalios debesų
 45 ANTUETLI|            draikyties, - skirstėsi nuo viena kitos, kilo aukštyn
 46 ANTUETLI|           miglotos,~Žmonių sodybos nuo akių užklotos.~Tik debesiui
 47 ZVAIGZDE| apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo,
 48 ZVAIGZDE|          miško. Čionai, slėpdamuos nuo saulės spindulių, palindova
 49 ZVAIGZDE|      išsijuosusiu. Besišluostydams nuo kaktos prakaitą, pakėliau
 50 ZVAIGZDE|        gyvybę drebėdavo. O tečiaus nuo jų dainų visi miškai aplinkui
 51 ZVAIGZDE|      paukščių ir gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų žemė marguliavo;
 52 PUGAKALN|        šviesos, kiek galint toliau nuo šitos baisiosios pūgos ir
 53 PUGAKALN|     Prišliaužė artyn ir užsiglaudė nuo vėjo. Bet vėjas ir čionai
 54 PUGAKALN|         trečią... pjovė jas peiliu nuo eglės ir metė žemėn. Pripjaustęs
 55 PUGAKALN|           Naujųjų metų... Toli jie nuo jo, už kelių šimtų mylių...~    -
 56 PUGAKALN|             kada parvažiuosiu.~    Nuo to paveikslo ir minčių jam
 57 KUDIKYST|       sueiname grinčion, nusiimame nuo savo galvų kepures ir susigūžę,
 58 KUDIKYST|   nesakydama brukš brukš ištraukia nuo mūsų visų kepures ir nusineša
 59 KUDIKYST|       sušalę ir alkani, skirstomės nuo duobės ir kiekvienas sau
 60 KUDIKYST|        rankos pusių aiškiai žymios nuo buvusių vočių įdubusios
 61 KUDIKYST|      Atsimenu, sėdžiu mažas lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis
 62 KUDIKYST|           važiuoja pro šalį turbūt nuo ligonio kunigas.~    - Mano,
 63 KUDIKYST|        prie gulinčios ir atidengia nuo veido baltą skarą.~    -
 64 PAKELEIV|  mylimosios namiškiai stengiasi jį nuo jos atstumti; jis tą jaučia
 65 PAKELEIV|            skamba ir ūžia aplinkui nuo dainavimų ir šūkavimų! Niekas
 66 NEMUNU  |         žmogaus rankų darbo...~    Nuo ilgos kelionės nuvargęs,
 67 NEMUNU  |           ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs,
 68 NEMUNU  |           paslaptys guli...~    Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie
 69 NEMUNU  |     sąlygomis jau pusiau atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas
 70 NEMUNU  |        platų galingą Nemuną, tarsi nuo jo laukdamas širdies skausmų
 71 NEMUNU  |       priešakys iš palengvo sukasi nuo garlaivio upės vidurin, -
 72 NEMUNU  |          pradedu žiūrėti į aukštą, nuo saulės pajuodavusį žmogų,
 73 NEMUNU  |  mažesnysis atsistoja, nusitraukia nuo galvos kepuraitę ir nešinas
 74 NEMUNU  |            šitų saule apdegusių ir nuo darbo pajuodavusių sodiečių
 75 NEMUNU  | sidabriniai pinigai... Matau, kaip nuo surinktųjų pinigų "muzikantų"
 76 NEMUNU  |            studentė.~    - Nenoriu nuo jos obuolių priimti, - tat
 77 NEMUNU  |        nesmagu ir net baugu. Tarsi nuo baisiausio žmogaus, norisi
 78 NEMUNU  |         baisiausio žmogaus, norisi nuo tos merginos prasišalinti,
 79 NEMUNU  |            save, ir savo pažįstamą nuo anos apginti, lipant iš
 80 NEMUNU  |      nesusitepti". Kaip koks akmuo nuo krūtinės nuslinksta, kada
 81 VAGIS   |          merginą... Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga
 82 VAGIS   |           su ja: mačiau, kad ir ji nuo manęs nesišalina... Laikas
 83 VAGIS   |         mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas, pakakintas:
 84 VAGIS   |        girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik tik
 85 VAGIS   |          tik tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas.
 86 VAGIS   |      Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius
 87 VAGIS   |   nelaimingais padaryti, - visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo.~   
 88 TIKEJIMA|           Ciurichas, toliau tviska nuo saulės spindulių ežeras,
 89 TIKEJIMA|    pasidėjęs sąsiuvą, rašau...~    Nuo pavasario kvapų ir paukščių
 90 TIKEJIMA|       gaivina jų viltis?..~    Bet nuo tų minčių, brangių, tolimųjų,
 91 TIKEJIMA|          užgaunu.~    Nustebęs imu nuo jos popierį: matau, kaip
 92 TIKEJIMA|          Kaip ir pirma, tolinas ji nuo manęs iš palengvo, nedrąsiai.
 93 LAIMESZI|          žiburėlių, kurie nusileis nuo kalno žemyn, išsisklaidys
 94 LAIMESZI|          jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo... Niekas
 95 LAIMESZI|        aukauti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo
 96 LAIMESZI|         skaitlius vis augo. Slapta nuo vienas kito, sūnūs ir dukterys
 97 LAIMESZI|             ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn ir virto
 98 LAIMESZI|           gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių
 99 LAIMESZI|          gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios
100 LAIMESZI|            dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ir maro.
101 LAIMESZI|          tat naujų drąsuolių minių nuo aukų ir pasišventimo. Žuvusiųjų
102 LAIMESZI|          buvo į žiburį ir negalėjo nuo jo atsitraukti: juk tat
103 LAIMESZI|        dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos
104 LAIMESZI|        nebesimatė: visas aplinkui, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei,
105 LAIMESZI|       jiems atnešė laimę...~    Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau
106 LAIMESZI|            garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju
107 LAIMESZI|            Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos
108 LAIMESZI|           tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet eidami
109 KLIUDZIA|   suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai,
110 KLIUDZIA|           sudžiūvusi. Gal ją atėmė nuo jos motynos žmonės; gal
111 KLIUDZIA|    žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strielą
112 KLIUDZIA|       lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas
113 JIIRJIS |            ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas
114 JONIUKAS|       dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba vyniodamies,
115 JONIUKAS|           raudoti, Joniukas nušoko nuo suolo, nusitvėrė tėvelį
116 JONIUKAS|         dieną prieš Velykas pamatė nuo krosnies Joniukas, kad trobelėn
117 JONIUKAS|            ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kaip žąsiukai pasiūgėjo,
118 JONIUKAS|          puola int lovą, nutraukia nuo jos įsikniaupusį Joniuką
119 JONIUKAS|    išsprukti iš jos stiprių rankų. Nuo išgąsčio ir ašarų jam kvapą
120 JONIUKAS|      paleidžia Joniuką, jis negali nuo žemės atsikelti - taip jam
121 JONIUKAS|       nejusdamas pradeda tolinties nuo žąsų int miestelį: šitai
122 JONIUKAS|          miestelį: šitai jau visas nuo kalnelio matyti - ir bažnyčia,
123 JONIUKAS|            nebuvo! bene tik pabėgo nuo šeimininkų?~    - Gėdinkis,
124 JONIUKAS|      šaukia ant Joniuko apsvaigusi nuo nelaimės motutė.~    - Lauke... -
125 PIESTUPY|      Greičiau!~    Brolis nutraukė nuo manęs kailinius. šalčio,
126 PIESTUPY|        ištaškyčiau. Bet juo labiau nuo namų tolinovos, juo menkyn
127 PIESTUPY|            kurių didžiausi kubilai nuo maišto metų esą tenai pakasti.
128 PIESTUPY|          skersai int upelį leidosi nuo kalno kelias, paskui vėl
129 PIESTUPY|             Iš tiesų priešais mudu nuo kalno leidosi balta aukšta
130 PIESTUPY|        tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito.~    Išskėčiau
131 PIESTUPY|          Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo
132 PIESTUPY|           atsakiau drąsiai imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės
133 LAZDA   |           iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli miškai ir iš
134 LAZDA   |    vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų - už dviejų mylių.
135 LAZDA   |     sodžius ažu pačius niekniekius nuo pono atpirko.~    Tokiuo
136 LAZDA   |            pašerti?~    Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs int kupetį
137 LAZDA   |          bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais
138 LAZDA   |            pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė
139 LAZDA   |            atsiliepė motyna, - gal nuo tos lazdos ir ligą gavai...
140 UBAGAS  |         silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą. Malonus
141 UBAGAS  |           Pakėlė int mane raudonas nuo ašarų be blakstienų akis
142 UBAGAS  |        vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj.
143 UBAGAS  |          ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio
144 UBAGAS  |           galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo
145 UBAGAS  |           padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti, -
146 UBAGAS  |        tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kad
147 SVECIAI |          ko trūko. E daugiau visai nuo jos žinelės nepaėmė... Gal
148 SVECIAI | apsisiautus…~    - Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? - kalbėjo sargybinis,
149 SVECIAI |           ir akies mirksniu pašoko nuo suolelio. Duryse stovėjo
150 SVECIAI |      Antanas pakėlė jį viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė
151 SVECIAI |       nepažįstamą žmogų ir traukės nuo jo.~    - Joniuk, Antaniuk, -
152 SVECIAI |           balsu, - a tu, ragana!.. Nuo Maciuko gavai!?.~    - Aaa!.. -
153 SVECIAI |            kriokė, raitės, plaukus nuo galvos draskydamas. Paskum
154 SVECIAI |          tave mylėjau... Ten, toli nuo tavęs, tarp šalčių ir bado,
155 SVECIAI |           nesavu balsu, pašokdamas nuo vietos, - meluoji! Aš už
156 SVECIAI |          jį atstumti. Tada nutvėrė nuo suplo kočėlą ir iš visos
157 SVECIAI |          rėkė Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius. - Jisai
158 SVECIAI |        visa bus gerai.~    - Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! -
159 ABEJOJIM|           be malonaus žodžio, toli nuo žmogaus artimo.~    - Užtat
160 ABEJOJIM|          nors prasiskolino, bet ir nuo mano tėvelių žemę atpirko.
161 ABEJOJIM|           laiminga, ir aš ne kartą nuo jo raudojau...~    - Juk
162 ABEJOJIM|       atsistodavo Onos paveikslas, nuo kurio širdis krūtinėj drebėjo...
163 ABEJOJIM|        kažin kokie kitoniški - vis nuo manęs veidus suka ir tartum
164 ABEJOJIM|     Prašiau, kad Dievas atatolintų nuo manęs nelaimę, išgelbėtų
165 ABEJOJIM|           manęs nelaimę, išgelbėtų nuo tų baisių abejojimų, kurie
166 ABEJOJIM|      niekas mano ašarų nematė, bet nuo tų ašarų saulės neberegėjau.
167 ABEJOJIM|           iš tiesų nori persergėti nuo nelaimės? Bėk pažiūrėtų."
168 ABEJOJIM|       ramino. Negalėdama ištraukti nuo manęs žodžio, matydama,
169 BRISIAIA|    traškanotas akis, tečiaus vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos.
170 BRISIAIA|         jisai tada savo seną galvą nuo kojų Ir., tartum ko išsigandęs,
171 BRISIAIA|           vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam
172 BRISIAIA|         branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo
173 BRISIAIA|     varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus
174 BRISIAIA|            Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne
175 BRISIAIA|           Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina
176 BRISIAIA|         pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo keletą žingsnių ir pradeda
177 BRISIAIA|           tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus,
178 BRISIAIA|            suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas,
179 VIENARUD|  paklausiau jaunos merginos, kuri, nuo anų atsiskyrusi, ėjo pro
180 VIENARUD|            Apalionijos žodžius, ir nuo tų jos žodžių man lengviau
181 VIENARUD|            ir tie žodžiai, kuriuos nuo jos išgirdau, kai apie tuos
182 LIUDNAPA|        parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs, toli, ir aš net nežinojau,
183 LIUDNAPA|        nežinojau... Bet jaučiau... Nuo pat mažų dienų tavo paveikslas
184 LIUDNAPA|           ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai
185 LIUDNAPA|           Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti.
186 LIUDNAPA|            turi labai maža, gausią nuo naujos valdžios tiek, kiek
187 LIUDNAPA|      pasakodamas, šluostės rankove nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą
188 LIUDNAPA|            juokaudamas, atsigręžęs nuo durų.~    Juozapota atsistojo,
189 LIUDNAPA|      įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio
190 LIUDNAPA|     atsiliepė Petras, šluostydamos nuo kaktos prakaitą, - mes tik
191 LIUDNAPA|       pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klaikaus žingsnio suturėjusi.
192 LIUDNAPA|            su tais savo užmanymais nuo Juozapotos slėpės: bijojo
193 LIUDNAPA|        gera paskum, kai nusikratys nuo rusų valdžios, įgis laisvės,
194 LIUDNAPA|       pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų
195 LIUDNAPA|           ir atsisukus užkaitusiom nuo ugnies akim žiūrėjo int
196 LIUDNAPA|        tame ir nėra, - tęsė jisai, nuo suolo atsikeldamas, - ne
197 LIUDNAPA|            rietimo pasirėmusi.~    Nuo Petro išėjimo neapsakomai
198 LIUDNAPA|       sužeistas kur kankinas?"~    Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo,
199 LIUDNAPA|           viena teip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys
200 LIUDNAPA|          ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų akių savo paūksny
201 LIUDNAPA|      žvilgterėjo int ubagę, tartum nuo jos tik tikėjos išgirsti
202 LIUDNAPA|           jinai pati ataminė ir ką nuo kitų girdėjo, - visa, ką
203 LIUDNAPA|         nors vieną nuraminimo žodį nuo jos išgirsti. Teip troško
204 LIUDNAPA|               Juozapota girdėjo ir nuo ubagės, ir žmones sodžiuj
205 LIUDNAPA|      skarelėn ir išėjo... slapčiai nuo visų...~    Ataminė senutės
206 LIUDNAPA|        genio tauškėjimas galėjo ją nuo visų miško klaikybių išgelbėti.
207 LIUDNAPA|       sičas, - murmėjo, keldamasis nuo žemės.~    Juozapota, jį
208 LIUDNAPA|      sustatytos rugių gubos. Tenai nuo kazokų pasislėpė... Ilgai
209 LIUDNAPA|     liūdnos: tą pakorė, tą išvežė… Nuo jų vietos negalėjo sau rasti.
210 LIUDNAPA|            nebebuvo... Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių
211 LIUDNAPA|    kiekvieno žingsnio matė. Tartum nuo jų sau pagelbos laukė, tikėjos
212 LIUDNAPA|        nebejautė... Geri žmonės ją nuo to laiko maitino.~    Kas
213 LIUDNAPA|           jau galėjo aniems maisto nuo žmonių parnešti. Suskurusi