Part

  1 PARSAPNI|            Atguliau į lovą. Kūnas buvo pailsęs nuo silpno valgio
  2 PARSAPNI|          šeimyną, nes jis visados buvo tikru tarnu mano. Noris
  3 PARSAPNI|    pasijutau nedidelėj bažnyčioj. Buvo dar ankstus rytas. Bobinčiuj
  4 PARSAPNI|         nešindama mažą grabą. Tai buvo laidotuvės. Nešėjai pastatė
  5 PARSAPNI|       veizėjo aplinkui; veidas jo buvo šviesus ir spindantis; drabužių
  6 PARSAPNI|        šluostė sau veidus. Gryčia buvo tuščia. Bet štai atsidaro
  7 PARSAPNI|          sąnariai skaudėjo, galva buvo sunki ir karšta, veidas
  8 PIRMUTIN|          rengiaus prie egzaminių. Buvo rytas, giedras, ramus ir
  9 PIRMUTIN|          streikuoja!" Tie žodžiai buvo taip įstabūs, netikėti ir
 10 PIRMUTIN|          negalimą daiktą, nes tas buvo kitur - ne pas mus... Pas
 11 BEDARBO |  susirašinėt nesusirašinėjo: gėda buvo prie jo kreipties, pašalpos
 12 BEDARBO |            žengė pirmyn. Noras jo buvo nedidelis: padirbėti keletą
 13 BEDARBO |         bausmėmis pinigus, kurius buvo davęs jo gydymui. O darbas
 14 BEDARBO |        davęs jo gydymui. O darbas buvo sunkus ir vienodas; visą
 15 BEDARBO |         dirbti naktimis. Uždarbis buvo vidutinis. Bet dažnai reikdavo
 16 BEDARBO |       traukė sodžiun, nors ir ten buvo matęs vien tik vargą...~   
 17 BEDARBO |     metais iš nuobodumo net gerti buvo pradėjęs, bet paskui pergalėjo
 18 BEDARBO |           metė. Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus: šeimynos nebeturėjo,
 19 ANTUETLI|     miestan pažiūrėtų, koks oras. Buvo šaltas, apniukęs rytas,
 20 ANTUETLI|       taip tylu, kaip per mišias. Buvo šventadienis - atilsio diena.~   
 21 ANTUETLI|   pasidžiaugti prigimties gražumu buvo toks karštas, kad nieko
 22 ANTUETLI|       atsisėsti pasilsėtų. Ir čia buvo tyla dar didesnė. Prigimtis
 23 ANTUETLI|           labiau retėjo; kvėpuoti buvo kaskart lengviau ir smagiau;
 24 ANTUETLI|        nors tos sienos viršus jau buvo matyti ir nebetoli. Dar
 25 ANTUETLI|              O kaipgi neapsakomai buvo gražu! Čia pat po mano kojų
 26 ANTUETLI|         gulėjo balta debesų jūra. Buvo tokia romi, kad tik geriau
 27 ANTUETLI|           jos, saulės šviečiamos, buvo taip skaisčios ir malonios,
 28 ANTUETLI|      atsižiūrėti. Viduryje matyti buvo mažutė, medžiais apaugusi
 29 ANTUETLI|       kupečius šieno. Žinoma, tat buvo tik graži iliuzija: nušokęs
 30 ANTUETLI|           ir pranyko. Kur tik pat buvo debesų jūra, dabar stovėjo
 31 ZVAIGZDE|      laukan javų aplankytų. Gražu buvo neapsakomai. Ant dangaus
 32 ZVAIGZDE|        raudojo piemenių rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra,
 33 ZVAIGZDE| išsižadėti. Taigi dabar sunku man buvo išsisukti; noroms nenoroms
 34 ZVAIGZDE|         pasakoti:~    - Senai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai,
 35 ZVAIGZDE|      mėšlą; skubėjova dirbti, nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro
 36 ZVAIGZDE|         taip dabar aiškiai matyti buvo žvaigždė, ir tokia buvo
 37 ZVAIGZDE|           buvo žvaigždė, ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas
 38 ZVAIGZDE|        mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio nė pirma, nė paskui
 39 ZVAIGZDE|     aplinkui skambėjo. Ir linksmi buvo tada miškai, pilni paukščių
 40 ZVAIGZDE|          kranto. Oras vėso. Metas buvo namo. Nenoromis išlindom
 41 ZVAIGZDE|          po pušies, kur taip gera buvo gulėti. Simanas nuėjo dar
 42 PUGAKALN|          O dar visai nesenai taip buvo gražu šituose kalnuose!
 43 PUGAKALN|    pasisuko žemyn. Apačioj matyti buvo viešbutis: jame jis tarėsi
 44 PUGAKALN|         balso nusigando: taip jis buvo silpnas.~    Niekas neatsiliepė.
 45 PUGAKALN|          aplinkui patyrė, kad ten buvo medis. Prišliaužė artyn
 46 PUGAKALN|     betupėdamas įžiūrėjo, kad tat buvo didelė žemai palinkusiomis
 47 KUDIKYST|          motina.~    - Ar ir tada buvo teip šalta?~    - Labai
 48 KUDIKYST|          šalta?~    - Labai šalta buvo, vaikeli, labai...~    "
 49 VAGIS   |        būdavau, visur manęs vieno buvo pilna, ir visiems patikau.
 50 VAGIS   |          kaip ir jų tėvas kadaise buvo. Ne apie ją aš noriu kalbėti:
 51 VAGIS   |          širdyje gimdo...~    Tat buvo po pačių mano piršlybų.
 52 VAGIS   |           po mano galvą lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras.
 53 VAGIS   |  kailiniais ir išėjau.~    Naktis buvo šviesi - mėnesiena, ir tokia
 54 VAGIS   |           ir kuone surikau: durys buvo atidarytos... Prisiglaudžiau
 55 VAGIS   |         stirna... visoj apylenkėj buvo žinomas. Ne vienas po 300
 56 LAIMESZI|          kalnas aukštas ir status buvo, bet pilnos džiaugsmo žmonių
 57 LAIMESZI|     palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe džiaugsmas, bet
 58 LAIMESZI|          drąsuoliai. Nedaug tokių buvo, vienok jų skaitlius vis
 59 LAIMESZI|       Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo mažiausio
 60 LAIMESZI|     išklotas buvo jų kelias. Gana buvo mažiausio neatsargumo, ir
 61 LAIMESZI|          aukšta akmenų siena: tat buvo žuvusiųjų kūnai.~    Šalies
 62 LAIMESZI|    drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti... Bet ne vieni jau
 63 LAIMESZI|       verkė; bet nemažai ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės
 64 LAIMESZI|          blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir negalėjo nuo
 65 LAIMESZI|           jo atsitraukti: juk tat buvo jų vargingos kelionės galas,
 66 LAIMESZI|           ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas jis akmenimis.
 67 LAIMESZI|    nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie,
 68 LAIMESZI|         keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės
 69 LAIMESZI|    važiavo nekalti vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi...~   
 70 LAIMESZI|           ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi... ~Ciurichas,
 71 KLIUDZIA|                KLIUDŽIAU ~    Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos
 72 KLIUDZIA|           ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė,
 73 KLIUDZIA|  susitikęs neišsigąstų.~    O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė...~   
 74 KLIUDZIA|          nustebęs: katytės veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu,
 75 KLIUDZIA|        nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos.
 76 KLIUDZIA|    nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn
 77 KLIUDZIA|      stypsojo atsikišusi.~    Tai buvo vienatinis mano gyvenime
 78 JIIRJIS |          daugiau pasaulėje. Jiedu buvo laimingi.~    - Nors mudu
 79 JONIUKAS|          nežino. Tik atamena, kad buvo apsiniaukusi liūtinga diena,
 80 JONIUKAS|        trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika.
 81 JONIUKAS|           Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tėvelio; bet
 82 JONIUKAS|           ant krosnies, nes lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų
 83 JONIUKAS|      šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė
 84 JONIUKAS|       Joniukas, nors namie negera buvo ant krosnies tupėti, išvažiavo
 85 JONIUKAS|        apsiprato. Teisybė, tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo,
 86 JONIUKAS|          iš pradžios šalta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui:
 87 JONIUKAS|       patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais
 88 PIESTUPY|           oi kaip nenorėjau: taip buvo gera ir šilta miegoti...~    -
 89 PIESTUPY|      atsidūriau troboje. Jau visi buvo atsikėlę: tėvas su maldaknyge
 90 PIESTUPY|          žiemą pasiutę šunes daug buvo žmonių apylenkėj aprieję,
 91 PIESTUPY|       mano drąsa ėjo. Kol pakelėj buvo matyti žmonių trobos, jų
 92 PIESTUPY|         languose švietė žiburiai, buvo ramu ir smagu eiti. Bet
 93 PIESTUPY|        sutemus eiti.~    Iš tiesų buvo ko bijoti.~    Vieną kartą
 94 PIESTUPY|        kitą laikiau kišenėje, kur buvo ražančius.~    Laimingai
 95 PIESTUPY|           žmoguj ypatingą įspūdį: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip
 96 PIESTUPY|             tokia, kokią Mataušas buvo matęs. Bėgti nei nepamanėva:
 97 PIESTUPY|        pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip
 98 LAZDA   |         bet miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau
 99 LAZDA   |          Tie dideli puikūs miškai buvo "mūsų" pono...~    Nesijuokit,
100 LAZDA   |          ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas,
101 LAZDA   |         dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėtų, beeidamas
102 LAZDA   |  girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti
103 LAZDA   |          žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip
104 LAZDA   |       pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmogus,
105 LAZDA   |      kartomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėti;
106 LAZDA   |    daugiau nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip
107 LAZDA   |       ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo
108 LAZDA   |          Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai -
109 LAZDA   |           rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš
110 LAZDA   |      nebuvo, - tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada
111 LAZDA   |        maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius
112 LAZDA   |           ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą,
113 UBAGAS  |      kelių žemės bučiuotų. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu
114 UBAGAS  |     negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau žmogus,
115 UBAGAS  |       vartelius ir intėjo kieman. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjo
116 UBAGAS  |       drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęs
117 UBAGAS  |        troboj nieko nebuvo - visi buvo išvažiavę bulbių sodintų
118 UBAGAS  |         pasiturintį žmogų, kursai buvo geriausiu mano tėvų kaimynu
119 UBAGAS  |            ūmus ir netikėtas, man buvo visai nesuprantamas. Teisybė,
120 UBAGAS  |         pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo ne kiek, bet bičių daugybė.
121 UBAGAS  |  bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu,
122 UBAGAS  |           duoti...~    Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas.
123 UBAGAS  |         iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas,
124 UBAGAS  |        kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius,
125 SVECIAI |         ant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs,
126 SVECIAI |           nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos,
127 SVECIAI |        Marytės laiškas. Nebe toks buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo,
128 SVECIAI |     nepastebėjo pareinant. Namuos buvo tylu, nors pirkaitėje degė
129 SVECIAI |                 Pirkaitėje stalas buvo baltai užtiestas, valgymais
130 SVECIAI |           vyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio ūgio, šviesių
131 SVECIAI |         krūtinę priglausti... Juk buvo valandų, saldžių, malonių,
132 SVECIAI |  nebesuprantu... Nejaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrąžinamas?..
133 SVECIAI |          uredninku priešaky. Visi buvo įgėrę.~    - Šitai tas norėjo
134 ABEJOJIM|       būdo žmogus. Ne visados man buvo tikras, ne... Žinau: ir
135 ABEJOJIM|       Amerikoj kartu su tavo Jonu buvo, aš buvau visai rami; bet
136 ABEJOJIM|         kad jisai čia būdamas tau buvo netikras?~    - Taip...
137 ABEJOJIM|          Oną? Jinai da pusmergėlė buvo, kaip Vitebskan su tėveliais
138 ABEJOJIM|        nebuvau jų mačiusi. Motutė buvo labai jau pasenusi, žila,
139 ABEJOJIM|    paklausti jo ir gėda, ir baisu buvo. Sublogau, pajuodavau. "
140 ABEJOJIM|        širdies užgauti: jinai juk buvo mano namuose viešnia. "Melskis
141 BRISIAIA|     skursta senatvėj...~    E juk buvo jaunas ir jisai, stiprus
142 VIENARUD|      drėgną, jau šalstančią žemę. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna.
143 VIENARUD|           taip sopėjo širdį, taip buvo gaila kažin ko tolimo ir
144 VIENARUD|     padeda..."~    Ir taip malonu buvo žinoti, kad Lietuvoj yra
145 VIENARUD|        moterų krūvelę. Iš visa ko buvo matyti, kad jų užmanymas
146 VIENARUD|     Regėjos, visiems tasai darbas buvo nemalonus, visi greičiau
147 VIENARUD|            man širdin įsmego. Tai buvo moteriškės balsas...~   
148 LIUDNAPA|         tokios gražios, laimingos buvo dienos. Būtume už rankų
149 LIUDNAPA|        tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios,
150 LIUDNAPA|        akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės.
151 LIUDNAPA|          artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik
152 LIUDNAPA|            Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio
153 LIUDNAPA|            kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės veidas...
154 LIUDNAPA|           knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga - atadengta,
155 LIUDNAPA|         Liūdna pasaka!.. ~II ~    Buvo tai 1863-čiais metais...~   
156 LIUDNAPA|      gyvenimo keliu. Tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar
157 LIUDNAPA|    krikštynų... Nors tasai laikas buvo dar toli, tečiaus Petras
158 LIUDNAPA|  bažnyčios ne toks, kaip visados. Buvo užsimąstęs ir susirūpinęs,
159 LIUDNAPA|         laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus
160 LIUDNAPA|         ir gudriai laukė. Tečiaus buvo ir tokių, labiausia tarp
161 LIUDNAPA|             Tų karštesniųjų tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas,
162 LIUDNAPA|      žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. Jautri
163 LIUDNAPA|         paveikslą pats jisai toks buvo silpnas, neturtėlis vergas.
164 LIUDNAPA|         nedrįso svajoti. Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir šalta.
165 LIUDNAPA|          jo gyvenimą šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargų
166 LIUDNAPA|        Kunigo prakalba ir poperis buvo tat anasai laukiamas vėjelis,
167 LIUDNAPA|          visi susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios,
168 LIUDNAPA|   juokingi su tais savo durtuvais buvo ir teip linksmai int ją
169 LIUDNAPA|        užu debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėlus rytas. Pramigo!
170 LIUDNAPA|          tylėjo. Jai tartum saldu buvo turėti svetimą paslaptį,
171 LIUDNAPA|           ir pogulio negulė: visi buvo troboj susirinkę. Senis
172 LIUDNAPA|          tai daug ramesnė. Graudu buvo, labai graudu; bet jautė,
173 LIUDNAPA|     LIŪDNA PASAKA~[2] ~* * * ~    Buvo patsai viduvasaris. Pasitaikė
174 LIUDNAPA|        tečiaus dvasia jos ir akys buvo toli toli - ten, kur senos
175 LIUDNAPA|      galvas, e vargų vargai, kaip buvo, taip ir bus.~    - Senut,
176 LIUDNAPA|      trijų dešimčių metų teip pat buvo sukilę, nieko nepadarė.
177 LIUDNAPA|           ėmė pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip
178 LIUDNAPA|         ką par savo ilgą gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo,
179 LIUDNAPA|        suprasti negalėjo. Tai jau buvo nebe genio tauškėjimas:
180 LIUDNAPA|          baisi raitųjų gauja. Tai buvo kazokai. Juozapota tik spėjo
181 LIUDNAPA|          gėrė iš butelio arielką. Buvo jau visai girtas ir kažin
182 LIUDNAPA|          su nusukta galva. Matyt, buvo tokiam padėjime ir teip
183 LIUDNAPA|  raugčiodamas ėmė valgyti. Matyt, buvo alkanas, arielkos troškinamas...~   
184 LIUDNAPA|           širdies tverdamos. Teip buvo išsigandusi, kad iš karto
185 LIUDNAPA|           trečią... Visas sodžius buvo jų pilnas. Ėmė klausyties.
186 LIUDNAPA|       veidas, visas sutinęs, teip buvo sumuštas ir sudaužytas,
187 LIUDNAPA|  sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti; marškiniai int
188 LIUDNAPA|      paskum viena kitą ir be galo buvo liūdnos: tą pakorė, tą išvežė…
189 LIUDNAPA|    išsigandusi.~    Tylėjo. Sunku buvo tiesa pasakyti, motynos
190 LIUDNAPA|           Ir ėmė sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutinį kartą, alkani
191 LIUDNAPA|        einančio, atsidūrė. Kelias buvo tiesus, žinomas... Trys
192 LIUDNAPA|      gatvės, tiesios kaip stalas, buvo už viena kitą gražesnės...
193 LIUDNAPA|         Nedrįso... Visi jie tokie buvo ponai, galingi. Laukė, ar
194 LIUDNAPA|   nežiūrėjo. Visi savo reikaluose buvo paskendę. Šitai pro šalį
195 LIUDNAPA|         klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip dūmuose paskendo.
196 LIUDNAPA|           Skaudėjo strėnas, kojos buvo sunkios, kaip akmuo, ir
197 LIUDNAPA|         troboj maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama ir lojojama.