Part

  1 PARSAPNI|       šventųjų, klūpančių aplinkui jo sostą. Bet ūmai jo veidą
  2 PARSAPNI|        aplinkui jo sostą. Bet ūmai jo veidą apsiautė tik ką užmatomas
  3 PARSAPNI|    paskyręs nuo kūnų atnešk dūšias jo mylimų sūnaus ir dukterės:
  4 PARSAPNI|       tarnu mano. Noris matau didę jo meilę prie vaikų, bet žinau,
  5 PARSAPNI|         prie vaikų, bet žinau, kad jo sūnus, gyvendamas ant žemės,
  6 PARSAPNI| įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo prapulties, - ir tuo ne
  7 PARSAPNI|       išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų visi paržengimai vaikų.
  8 PARSAPNI|          ir balsiai verkti. Garsas jo vaitojimo sklaidėsi po bažnyčią
  9 PARSAPNI|     susikumpinęs žmogus vis verkė; jo gailestinga gaida, kilstanti
 10 PARSAPNI|          Mačiau skausmais išvagotą jo veidą, pabalusias išverstas
 11 PARSAPNI|            akis, jaučiau dejavimus jo širdies, girdėjau, kaip
 12 PARSAPNI|           ilgais juodais plaukais; jo juodos, kaip angliai, akys
 13 PARSAPNI|           veizėjo aplinkui; veidas jo buvo šviesus ir spindantis;
 14 PARSAPNI|         tiktai ką sūnų palaidojęs. Jo du vaiku staigu apsirgo
 15 PARSAPNI|           ligi šiolei negalite nuo jo nusikratyti. Jūs ant savo
 16 PIRMUTIN|          kalėjimo sargai bėga prie jo vartų, ištraukia savo kardus.
 17 PIRMUTIN|            vežimo ir sulipę viršum jo veža į kalėjimą.~    Pats
 18 PIRMUTIN|               Tylėk! - surinka ant jo policmeisteris ir nežinodamas,
 19 PIRMUTIN|             Eik namon! - rėkia ant jo nesavu balsu policmeisteris.~   
 20 PIRMUTIN|    išnaudotojui darbdaviui, o kada jo mašinos sulaužė man štai
 21 PIRMUTIN|            pamėlynavę senio lūpos, jo žila galva dreba, o per
 22 BEDARBO |      susitraukęs išblyškęs žmogus. Jo drabužiai ploni, bet ir
 23 BEDARBO | prieglaudos nebuvo. Gyveno sodžiuj jo brolis kampininkas, vaikais
 24 BEDARBO |     nesusirašinėjo: gėda buvo prie jo kreipties, pašalpos prašyti.~   
 25 BEDARBO |           ieškodamas darbo: niekur jo nepriėmė. Nuplyšo batai,
 26 BEDARBO |            jau girdėtas: jis kelia jo minty vieną paskui kitą
 27 BEDARBO |       tikybos, žengė pirmyn. Noras jo buvo nedidelis: padirbėti
 28 BEDARBO |          išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulai, ir apalpęs
 29 BEDARBO |            pasirūpino išplėšti nuo jo visokiomis bausmėmis pinigus,
 30 BEDARBO |         pinigus, kurius buvo davęs jo gydymui. O darbas buvo sunkus
 31 BEDARBO |       Tatai kankino Lauryną, slėgė jo dvasią; jį vis dar traukė
 32 BEDARBO |          Drėgnas šaltis rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius
 33 BEDARBO |            savo fabrikantui, buvau jo vergu. Už tai jis mane pavertė
 34 BEDARBO |          jį lankyti, dabar užvaldo jo visus jausmus, giliai rausiasi
 35 BEDARBO |        jausmus, giliai rausiasi po jo omenę. Jam toks ateina noras
 36 BEDARBO |      šalčio, nė šiurpaus drėgnumo; jo vėlė nebeprigulės fabrikantui,
 37 BEDARBO | nebeprigulės fabrikantui, neprašys jo darbo...~    Atsimena jis
 38 BEDARBO |        noras valgyt. Atsimena, kad jo kišenėj dar yra keletas
 39 BEDARBO |           akies mirksniu nyksta iš jo omenės: pasidaro tamsu.
 40 BEDARBO |        tiesias kaip nuo priemėčio. Jo kūne amžinai užminga mintis
 41 BEDARBO |         šlapindamas jau sustingusį jo kūną, ir graudžiai šlama
 42 ANTUETLI|        nebuvo matyti, - rodės, kad jo čia nei nebuvo. Bet kas
 43 ANTUETLI|            mėlynas. Ant nušvitusio jo skliauto pasirodė saulė:
 44 ANTUETLI|      klonius, mirguojantį ežerą ir jo paviršiumi skrajojančius,
 45 ZVAIGZDE|         lazdele pasirimsčiuojantį. Jo stovyla pasirodė man pažįstama.~    -
 46 PUGAKALN|           iš visų pusių rausės pro jo rūbus ligi pačio kūno, visur
 47 PUGAKALN|            šaltį. Jautė, kad viena jo koja užėjusi ir nebegali
 48 PUGAKALN|         Atsiminė turįs peilį, - ir jo galvoje gimė tvirta mintis.
 49 PUGAKALN|            O dabar - brr!.. ir per jo kūną pereina šiurpas.~   
 50 PUGAKALN|     pereina šiurpas.~    Bet šitai jo galvoje kilsta kitas, brangesnis
 51 PUGAKALN|       šviesiam šiltam kambary sėdi jo tėvas - daktaras ir motyna,
 52 PUGAKALN|            motyna, o iš jų šalių - jo dvi seseri, abi jaunuti,
 53 PUGAKALN|       Naujųjų metų... Toli jie nuo jo, už kelių šimtų mylių...~    -
 54 PUGAKALN|     merkias...~    Bet kas čionai? Jo akyse atsistoja jaunos merginos
 55 KUDIKYST|        atsistoju lopšy, nusitveriu jo virvių ir pradedu supties
 56 PAKELEIV|         dėl tos pačios priežasties jo mylimosios namiškiai stengiasi
 57 PAKELEIV|          taip pat staiga pasineria jo tamsumoje. Visa kas vėl
 58 NEMUNU  |       vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu
 59 NEMUNU  |          platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte
 60 NEMUNU  |           dailus, kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos
 61 NEMUNU  |          galingą Nemuną, tarsi nuo jo laukdamas širdies skausmų
 62 NEMUNU  |           šeimyna gyvena. Kaip tik jo sovyla, aukšta ir tvirta,
 63 NEMUNU  |           taisyti stygas: pakeltas jo veidas tarsi be jokio išsireiškimo,
 64 NEMUNU  |           galima pastebėti, kaip į jo palaikę kepuraitę krinta
 65 VAGIS   |       reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius
 66 VAGIS   |           kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius pančius.~    -
 67 VAGIS   |           beprotis pripuoliau prie jo, apkabinau kaklą, - ir bučiavau,
 68 VAGIS   |          paravėn, užmoviau dar ant jo galvos jo paties seną apynasrį
 69 VAGIS   |         užmoviau dar ant jo galvos jo paties seną apynasrį ir
 70 VAGIS   |     revolverį ir peilį, pamatė ant jo galvos apynasrį - suprato,
 71 VAGIS   |      priseiti savo kraštą palikti, jo nebepamatyti, - visas drebėjau...
 72 TIKEJIMA|      saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso
 73 LAIMESZI|     žiburys su nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.~    -
 74 LAIMESZI|    džiaugsmo žmonių akys žiūrėjo į jo viršūnę kaip į saulę: daugelis
 75 LAIMESZI|                Nuliūdo minia, tuos jo žodžius užgirdusi: atsiduso
 76 LAIMESZI|          dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo... Niekas
 77 LAIMESZI|           į žiburį ir negalėjo nuo jo atsitraukti: juk tat buvo
 78 LAIMESZI|        Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos
 79 JIIRJIS |      apkabinusi savo baltom rankom jo kaklą, pirmą kartą jį bučiavo, -
 80 JIIRJIS |           mūsų gyvenimą, palengvįs jo vargų naštą.~    Taip kalbėjo
 81 JONIUKAS|         Joniukas ir neatamena, kad jo tėvelis būtų kada nors žąsis
 82 JONIUKAS|            visa kas reiškė, bet ir jo mažą širdelę tarsi replėmis
 83 JONIUKAS|           kai motutė pradėdavo ant jo barties, jis nulįsdavo pačian
 84 JONIUKAS|        nelabai toli miestelis, kur jo motutė gyvena, aplinkui
 85 JONIUKAS|            čia dainuoji? - klausia jo kartą Morkūno Antanas, grįždamas
 86 JONIUKAS|          susitikęs važiuotas prašo jo sėsties ir liepia dainuoti.
 87 JONIUKAS|           ratai be perstogės krato jo kūną, drebina plaučius krūtinėje,
 88 JONIUKAS|         ilgai nemiega. Pirmą kartą jo mažoj galvelėj pradeda gimti
 89 JONIUKAS|         gimti graudžios mintys. O, jo niekados taip skaudžiai
 90 JONIUKAS|           namai; tuojau už upės ir jo tėvelio trobelė. Ir Joniukas
 91 JONIUKAS|     balandėlis vargintojėlis, pūna jo kaulai tolimoj, nežinomoj
 92 JONIUKAS|            savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių
 93 PIESTUPY|           kapus, - žiūri: užpakaly jo ratuose sėdi baltas išblyškęs
 94 PIESTUPY|    numirėlis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai
 95 PIESTUPY|          aiškiai girdėjau, kaip po jo kojomis girgžda sniegas;
 96 LAZDA   |          žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli miškai ir iš šonų
 97 LAZDA   |          visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima
 98 LAZDA   |         matydami iš tolo ažu lango jo žilą galvą visados kuone
 99 LAZDA   |          pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau
100 LAZDA   |             Tik atgabeno int mumus jo mažą staliuką, keletą knygų
101 LAZDA   |     suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos
102 LAZDA   |           ūmai rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo
103 LAZDA   |          tėvas, - tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais
104 LAZDA   |           priėjo int tėvą paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją,
105 UBAGAS  |          gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo,
106 UBAGAS  |           labiau drebėjo, virpėjo; jo balse keletą kartų, visai,
107 UBAGAS  |          per raukšlėtą, išdžiūvusį jo veidą rieda gailios karčios
108 UBAGAS  |   sudrebėjo lūpos. Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė man matytas,
109 UBAGAS  |   išvažiavęs mokytųs, kokį 15 metų jo iš artie ir nemačiau; bet
110 UBAGAS  |             pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo ne kiek, bet bičių
111 UBAGAS  |          stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai
112 UBAGAS  |       Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!..
113 UBAGAS  |         ragelės ir veža iš namų, e jo mažas vaikas paskum bėga.
114 UBAGAS  |        skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmasis duonos
115 SVECIAI |           maišeliu ant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir
116 SVECIAI |          iš baisaus sapno atbudęs; jo akys, jausmo pilnos, švietė
117 SVECIAI |           šiurpas perlėkė per visą jo kūną, ir širdy taip romu
118 SVECIAI |        savajam krašte? - šnibždėjo jo lūpos, virpėjo širdis.~   
119 SVECIAI |            kvėpuoja. Šitai už upės jo gimtasai miestelis: tenai
120 SVECIAI |          gimtasai miestelis: tenai jo Marytė gyvena, jam du sūnu
121 SVECIAI |   praeities neužmirš! Ilgai tampys jo gyslas sužeistųjų draugų
122 SVECIAI |         kaip pragaro aidas skambės jo širdy visos karo baisenybės.
123 SVECIAI |     kareivių prikimštan vagonan, - jo protas apsvaigo, atšalo
124 SVECIAI |          traukinių dundėjimą, - ir jo galvoj nyko supratimas to,
125 SVECIAI |             Jam regėjos, kad visas jo pirma buvusis gyvenimas: -
126 SVECIAI |       numylėti... Ataminė visa, ir jo kūne vėl gimė noras gyventi -
127 SVECIAI |        vargo matė, bet išrašytieji jo širdy paveikslai nebeišdilo.
128 SVECIAI |    šokinėti, norėdamas savo snukiu jo veidą pasiekti.~    - Geras
129 SVECIAI |         kieman.~    Niekas daugiau jo nepatiko, nepastebėjo pareinant.
130 SVECIAI |           vidaus išgirdo, suspaudė jo krūtinėj kvapą, Ir jisai,
131 SVECIAI |                Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...~    -
132 SVECIAI |           vėl ir baisiai ėmė mušti jo galvą int sieną...~    -
133 SVECIAI |   nepažįstamą žmogų ir traukės nuo jo.~    - Joniuk, Antaniuk, -
134 SVECIAI |         bailiai, tartum netikėdami jo žodžiais, žiūrėjo int tėvą.~    -
135 SVECIAI |               Jisai ir carą keikė, jo vardą įžeidė!~    Antanas
136 SVECIAI |        surišo užpakaly rankas.~    Jo pati, su vaikais kertelėj
137 ABEJOJIM|          laiko? Juk aš mylėdama už jo ėjau...~    - Tai tik džiaugties
138 ABEJOJIM|       laiminga, ir aš ne kartą nuo jo raudojau...~    - Juk tu,
139 ABEJOJIM|            mane... Kartais skaitau jo laiškus, ir ima krimsti
140 ABEJOJIM|  abejojimas, krimto, bet paklausti jo ir gėda, ir baisu buvo.
141 BRISIAIA|         blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus
142 BRISIAIA|             eik oran! - šaukia ant jo.~    Ir Brisius nuliūdęs
143 BRISIAIA|         senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša
144 BRISIAIA|         jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus dabotų.
145 BRISIAIA|         būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakas, apuostydavo medį
146 BRISIAIA|            per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, e jisai
147 BRISIAIA|     Brisiau, sa!~    Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam?~    -
148 BRISIAIA|           šaudyklę, atsitolina nuo jo keletą žingsnių ir pradeda
149 BRISIAIA|      netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai
150 BRISIAIA|            paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios karčios
151 BRISIAIA|           spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas
152 BRISIAIA|        suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas,
153 VIENARUD|            tartum verkė žmogaus ir jo gyvenimo, - verkė tų, kurie
154 VIENARUD|        kitos.~    - Neleiskime čia jo laidoti! - pasgirdo balsai.~    -
155 VIENARUD|          patsai ponas neleistų čia jo laidoti?~    - Taip...~   
156 VIENARUD|            Dievo akyse geresnis... Jo pati sakė, kad velykinę
157 VIENARUD| nebesusikalbėjo...~    - Tai kodėl jo kapuse nelaidoja?~    -
158 VIENARUD|           gal būtų ir leidęs, e be jo negali... Laikyti nepalaidojus
159 VIENARUD|    einančio žmogaus.~    - Ne, tai jo motyna... Pati namie: jinai
160 LIUDNAPA|           Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, -
161 LIUDNAPA|       užsimąstęs ir susirūpinęs, e jo akyse degė nesuprantama
162 LIUDNAPA|              bailiu balsu paklausė jo.~    Taip gailingai int
163 LIUDNAPA|        ilgai int ją tylom žiūrėjo. Jo akyse švietė ir bailė, ir
164 LIUDNAPA|        prakaitą ir greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama
165 LIUDNAPA|    įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios
166 LIUDNAPA|         žiūrėjo int pono rūmus, ir jo omenėje kildavo naujas šviesus
167 LIUDNAPA|          šalta. Viena Juozapota tą jo gyvenimą šildė: su ja buvo
168 LIUDNAPA|   netikėtai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas mintis sukėlė.
169 LIUDNAPA|       šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota išsigandusi
170 LIUDNAPA|           atsidusdamas.~    Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė.~    -
171 LIUDNAPA|     alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti..."~   
172 LIUDNAPA|           tiek jau laiko praėjo, e jo vis nebuvo ir jokios žinelės
173 LIUDNAPA|         savo vyrą pamatyti. Ir tik jo paveikslą amžinai dabar
174 LIUDNAPA|           po medžiu miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį
175 LIUDNAPA|          kur tasai Dievas yra - aš Jo nemačiau, e tu Jį ar matei?.."
176 LIUDNAPA|          tik jautė, kad turi eiti, jo ieškoti...~    Maloniai
177 LIUDNAPA|        senas miškas, kai Juozapota jo pavėnin intėjo. Ėjo tyliai,
178 LIUDNAPA|         sau po nosim murmėjo. Šaly jo gulėjo ant žemės šikšninis
179 LIUDNAPA|         jai atėmė, ir nebesitikėjo jo atgauti. Žinios kaip gandas
180 LIUDNAPA|     pažindama sūnų...~    Apkabino jo galvą, int savo krūtinę
181 LIUDNAPA|        ranka. Juozapota norėjo dar jo paklausti.~    - Eik, eik!
182 LIUDNAPA|      plecius. Juozapota pamatė ant jo daugybę žmonių, ratu sustojusių.