Part

  1 PARSAPNI|        vyrų, nešindama mažą grabą. Tai buvo laidotuvės. Nešėjai
  2 PARSAPNI|          mislijau stovėdams.~    - Tai - Žagaris, nabašninko tėvas, -
  3 PARSAPNI|          aš rimtam galiūnui.~    - Tai - ne Dievo kaltis, - atsakė
  4 PARSAPNI|             atsakė jis.~    - Kaip tai? - nusistebėjau. - Aš pats
  5 PARSAPNI|     nužudyti Žagario vaikus!~    - Tai - vaisius tavo ligotų minčių, -
  6 PIRMUTIN|         streikus; sapnuodavau apie tai naktimis kaip apie kokį
  7 PIRMUTIN|          palikę. Pavirš jų minios, tai čia, tai ten, matos nešamos
  8 PIRMUTIN|         Pavirš jų minios, tai čia, tai ten, matos nešamos sprogstančių
  9 PIRMUTIN|     gegužės. Ne vienam priseina už tai sėdėti karceriuj, bet visi
 10 BEDARBO |      autskariais apvyniotus...~    Tai ieškąs darbo darbininkas -
 11 BEDARBO |               Keliavo jis Liepojun tai pėsčias, tai slapstydamos
 12 BEDARBO |          jis Liepojun tai pėsčias, tai slapstydamos geležinkeliu,
 13 BEDARBO |         darbininkų nugaras. Tartum tai vargdienių vaitojimus ir
 14 BEDARBO | gailestingos vėjo stygos, - tartum tai atbalsis tų, kurie, paskendę
 15 BEDARBO |          pro duris, ar beapsimoka? Tai kam gi dar ieškoti darbo,
 16 BEDARBO |    fabrikantui, buvau jo vergu. Už tai jis mane pavertė dabar į
 17 BEDARBO |          nušoksta nuo akmens.~    "Tai ką, - galvoja stovėdamas, -
 18 BEDARBO |       žiburėliai, pradeda plėsties tai raudoni, tai žali ratai,
 19 BEDARBO |      pradeda plėsties tai raudoni, tai žali ratai, bet visa kas
 20 ANTUETLI|       skubėjau... Mąsčiau tik apie tai, kad nepasivėlyčiau, kad
 21 ANTUETLI|    šūkaujančių vaikinų skardas. A! tai ant kalno. Laimingi, jie
 22 ZVAIGZDE|       pasisuko int mudu.~    - Na, tai ko judu čionai gulita? -
 23 ZVAIGZDE|          atsisėdo ant žemės.~    - Tai gal javus lankėta? - paklausė.~    -
 24 ZVAIGZDE|         nori pasakyti...~    - Na, tai dabar, Jonai, - tarė pasilenkęs
 25 ZVAIGZDE|            kitą ką labiau mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę,
 26 ZVAIGZDE|  žvaigždžių nematyti?~    Kada jam tai išaiškinau, dėdė Simanas
 27 ZVAIGZDE|      pradėjo pasakoti:~    - Senai tai buvo... Dar aš, judviejų
 28 ZVAIGZDE|          sakau visas drebėdamas, - tai žiūriva su Baltrumi. Nežinova,
 29 ZVAIGZDE|            drebava. Dabar, sakova, tai jau bus. Nuėjęs lieps atnešti
 30 ZVAIGZDE|           gerai pasibaigė...~    - Tai nepakliuvota už tai? - paklausė
 31 ZVAIGZDE|                Tai nepakliuvota už tai? - paklausė mano brolis.~    -
 32 ZVAIGZDE|           gyvenimą minėdavo. Dabar tai bepiga su šituo. Jūs šit
 33 ZVAIGZDE|             žmonėmis paliekat - ir tai skundžiatės; o jūsų tėvai
 34 ZVAIGZDE|         sugaudavai lydį arba lyną, tai būdavo ko nešti. Nors daugiausia
 35 KUDIKYST|          išvagojo raukšlėmis kadai tai gražų veidą ir silpstančion
 36 KUDIKYST|           Petrienei mažutį sūnelį, tai dabar einu aplankytų; eikite
 37 KUDIKYST|       žiūri į mus ir šypsos.~    - Tai jums, - jau nebegausite
 38 KUDIKYST|   Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai į vienas kitą, tai į lopšį,
 39 KUDIKYST|         žiūrime tai į vienas kitą, tai į lopšį, tarsi klausdamies,
 40 KUDIKYST|    nedrąsiai vienas iš mūsų.~    - Tai dėl to, vaikeliai, kad jis
 41 KUDIKYST|             koks bus gražus.~    - Tai paskui jau jis nebebus žydelis? -
 42 KUDIKYST|     lieptai?~    - Toj, toj.~    - Tai Tamsta ir mus tenai pagavai?~    -
 43 KUDIKYST|       upelio? - klausiu jos.~    - Tai kaipgi, vaikeli, - atnešė, -
 44 KUDIKYST|        vaikeli, labai...~    "Kaip tai nesušalau?" - ateina man
 45 KUDIKYST|            man mintys, o motina nė tai man, nė tai pati sau viena
 46 KUDIKYST|            o motina nė tai man, nė tai pati sau viena kalba toliau:~    -
 47 KUDIKYST|     turėčiau?~    - Turėtum.~    - Tai kodėl, mama, aš nenumiriau? -
 48 KUDIKYST|            abiem rankelėm nutverti tai musią skrendančią, tai šviesią
 49 KUDIKYST|    nutverti tai musią skrendančią, tai šviesią saulės spindulių
 50 KUDIKYST|            spindulių juostą...~    Tai vėl atsimenu vestuves. Pilna
 51 KUDIKYST|  nesuprasdamas. Man nė galvoj, kad tai išteka mano seserėčia Marjona...~   
 52 KUDIKYST|           nešiojas. Žemoja pušis - tai nedidelis, susikuprinęs
 53 KUDIKYST|            didelį kromą. Dvi eglės tai dvi seserys grytelninkės (
 54 KUDIKYST|           nepažįstu; turiu sesytę, tai ta kartu su manim gyvena,
 55 KUDIKYST|            suvystytą kūdikį.~    - Tai tu jam dėdė esi, - sako
 56 KUDIKYST|          mažas, ir pypkės nerūkau, tai koks gi aš dėdė, - manau
 57 KUDIKYST|          Bet greitai užmirštu apie tai, pradedu rūpestingai roplinėti
 58 KUDIKYST|       palieku viduasly savo arklį, tai yra mažą suolelį, kurį buvau
 59 KUDIKYST|          Seku paskui ją tekinas ir tai ką tik galiu spėti. Oras
 60 KUDIKYST|      ateina, visados man atneša ar tai cukraus, ar tai sūrio gabalėlį,
 61 KUDIKYST|          atneša ar tai cukraus, ar tai sūrio gabalėlį, o kartais
 62 KUDIKYST|          ir savaip suprasti; matau tai vabalą, roplinėjantį po
 63 KUDIKYST|      vabalą, roplinėjantį po žemę, tai skraidančią kregždę, - visa
 64 KUDIKYST|            mažą kūdikį. Žinau, kad tai mano krikštomočia. Tėvų
 65 KUDIKYST|           ir bučiuoju jį.~    - Ar tai tavo, Juozapien, sūnus? -
 66 KUDIKYST|            jau nebeatsikels.~    - Tai taip ir gulės? - klausiu
 67 PAKELEIV|           daugiau pralaikys.~    - Tai gerai, sakai, penės? - klausia
 68 NEMUNU  |            namelių viršūnėmis.~    Tai vėl išlenda iš tarp miško
 69 NEMUNU  |        kalnelins marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos,
 70 NEMUNU  |         marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos
 71 NEMUNU  |         žino?" - mąstau žiūrėdamas tai į vieną, tai į antrą. Moteriškės
 72 NEMUNU  |            žiūrėdamas tai į vieną, tai į antrą. Moteriškės akys
 73 LAIMESZI|         žiburio. Šalies gyventojai tai svajotojais ir bepročiais
 74 LAIMESZI|            bepročiais juos vadino, tai gailėdamies jų verkė; bet
 75 KLIUDZIA|           stypsojo atsikišusi.~    Tai buvo vienatinis mano gyvenime
 76 JONIUKAS|       tupėjo susirietęs ant suolo: tai dairėsi bailiai po trobelę,
 77 JONIUKAS|        dairėsi bailiai po trobelę, tai žiūrėjo, kaip dideli vandens
 78 JONIUKAS|           yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti motutės bijojo.
 79 JONIUKAS|        žiūri int Antano vežėčias. "Tai kad man taip pasivažinėti!" -
 80 JONIUKAS|           surinka. - A, tu paršai, tai taip daboji?..~    Ir pripuolus
 81 JONIUKAS|            int jas ir girdi:~    - Tai tamstai iš valsčiaus maišelį
 82 PIESTUPY|         Senis Jokūbas aiškino, kad tai turėję būti pinigai, kurių
 83 PIESTUPY|    padėkojęs Mataušui ir pranykęs. Tai ne kas kitas buvęs, kaip
 84 PIESTUPY|            Bet vėl atsiminiau, kad tai juk baisus numirėlis mane
 85 PIESTUPY|            int mudu žiūrėjo.~    - Tai tamstos gal ant rarotų einat? -
 86 PIESTUPY|       išmetęs.~    - Ak vaidenties tai vaidenas, mano vaikeli, -
 87 LAZDA   |           Paskum supratau, kad jam tai mano tėvai baudžiavą nešė,
 88 LAZDA   |     negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdą motyna minėdavo tėvui
 89 LAZDA   |           namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmogus, jau
 90 LAZDA   |      Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai - kieti,
 91 LAZDA   |       rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažno
 92 LAZDA   |          Mes visi sužiurome.~    - Tai jau seni laikai, - pradėjo
 93 UBAGAS  |          negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau
 94 UBAGAS  |   vartelius ir intėjo kieman. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjo
 95 UBAGAS  |            drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęs
 96 UBAGAS  |         Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beria arba
 97 UBAGAS  |          žiūrėjau int senelį. Kaip tai? Petras Sabaliūnas, kurį
 98 UBAGAS  |          ubagas, su krepšiu.~    - Tai tamstos gal namai sudegė
 99 UBAGAS  |            namai, ir žemė...~    - Tai kodėl gi tamsta kalėdoji?~    -
100 UBAGAS  |         medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas,
101 UBAGAS  |           nebesusieidavau...~    - Tai tamstos sūnus gal jau savų
102 UBAGAS  |           tik ragelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė:
103 UBAGAS  |        atsiminiau paklausti.~    - Tai... baigia jau nykti, - tik
104 UBAGAS  |         ten bitėms ne vieta.~    - Tai kur tamsta dabar gyveni?~    -
105 UBAGAS  |            išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai
106 UBAGAS  |            tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių...
107 SVECIAI |                     Dieve, nejaugi tai ne sapnas? nejaugi aš vėl
108 SVECIAI |          sesers, pati ir vaikai, - tai tik gražus sapnas, daugiau
109 SVECIAI |            žodžius ir suprato, kad tai ne sapnas, kad ten toli
110 SVECIAI |             Inteisiu nepastebėtas, tai bus juoko! - atėjo jam galvon
111 SVECIAI |           po juo šokinėjo...~    - Tai tu, Maryt, taip mane ataminei, -
112 SVECIAI |        staiga savo širdy pajuto ne tai gėdą, ne tai gailestį.~    -
113 SVECIAI |       širdy pajuto ne tai gėdą, ne tai gailestį.~    - Ant tavęs
114 SVECIAI |       glostė, bučiavo juodu.~    - Tai aš jum nupirksiu rytoj po
115 SVECIAI |    kiškelis, - prašom padėti." Na, tai ir davė ragaišio...~   
116 ABEJOJIM|           metų, vaikų turi krūvą - tai bepiga. E mano: pagyveno
117 ABEJOJIM|       mylėdama už jo ėjau...~    - Tai tik džiaugties reikia, kad
118 ABEJOJIM|        dabar taip sakai!.. Nejaugi tai teisybė, nejaugi?!.~    -
119 ABEJOJIM|          esti sukirmijęs, netikęs. Tai mes to nematom. E ar ne
120 ABEJOJIM|          dar valgyti nepataisyta. "Tai jau su tavim visados taip", -
121 ABEJOJIM|    blakstienų blizga ašaros.~    - Tai, Aneliut, ne aš pirmutinė,
122 ABEJOJIM|            daug nelaimingesnių, ir tai gyvena. Dabar man tas visa
123 BRISIAIA|      iškalbinėjimo balsus:~    - A tai, žilis! visai iškvaišo.~   
124 BRISIAIA|           geldelėj palakti, e ne - tai išalkęs eina pašalėmis tokio
125 BRISIAIA|          iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai int juos, tai int krepšelius:
126 BRISIAIA|            žiūrėdavo tai int juos, tai int krepšelius: žinojo,
127 BRISIAIA|               Sa, Brisiau, sa!~    Tai turbūt iš jo, seno, juokias?
128 BRISIAIA|      Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori.
129 VIENARUD|        liepia, taip darom...~    - Tai naujieną pasakė! atsiliepė
130 VIENARUD|                 Egi žmogų užumušė, tai dabar jį laidos pievoj užu
131 VIENARUD|          laidotų: bijo...~    - Ar tai jų žemė?~    - Ne, pono
132 VIENARUD|         Bagdonavyčiaus...~    - A, tai jos nubėgo prašytų, kad
133 VIENARUD|              paklausiau jos.~    - Tai, kam aš jam svetimos žemelės
134 VIENARUD|           nebesusikalbėjo...~    - Tai kodėl jo kapuse nelaidoja?~    -
135 VIENARUD|          tuos pinigus paklausiau: "Tai, visas akis išraudojau,
136 VIENARUD|     keletas vyrų ir moterų sekė... Tai numirėlį vežė. Jį išvydusios,
137 VIENARUD|         peilis, man širdin įsmego. Tai buvo moteriškės balsas...~   
138 VIENARUD|       nematydama ir vaitojo:~    - Tai neprieteliai, kur nukišė
139 VIENARUD|       Dievulėli, Dievuuli!..~    - Tai turbūt numirėlio pati? -
140 VIENARUD|        einančio žmogaus.~    - Ne, tai jo motyna... Pati namie:
141 LIUDNAPA|           ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už
142 LIUDNAPA|         Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai,
143 LIUDNAPA|         jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs,
144 LIUDNAPA|            iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės.
145 LIUDNAPA|         tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi,
146 LIUDNAPA|       gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga - atadengta,
147 LIUDNAPA|            pasaka!.. ~II ~    Buvo tai 1863-čiais metais...~   
148 LIUDNAPA|           jeigu ne su šaudyklėmis, tai su šakėmis ir dalgėmis rusų
149 LIUDNAPA|           pats karalius išsigandęs tai pasakodamas, šluostės rankove
150 LIUDNAPA|         jai galvon intsmego.~    - Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks
151 LIUDNAPA|          nepasiduos? - paklausė ne tai rimtai, ne tai juokaudamas,
152 LIUDNAPA|         paklausė ne tai rimtai, ne tai juokaudamas, atsigręžęs
153 LIUDNAPA|           ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių
154 LIUDNAPA|        visi, ir tolimesnieji, apie tai žinojo ir kalbėjo. Pasakojo,
155 LIUDNAPA|           susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios,
156 LIUDNAPA|          Nutylėjo, nepaklausė apie tai vyro; bet po kelių dienų,
157 LIUDNAPA|            moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau
158 LIUDNAPA|         balsą, pagelbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas.
159 LIUDNAPA|               tarė Urbonienė ir ne tai su pasijuokimu, ne tai su
160 LIUDNAPA|          ne tai su pasijuokimu, ne tai su džiaugsmu pažiūrėjo int
161 LIUDNAPA|       nusistebėjo Juozapota.~    - Tai galgi nežinai?!.~    - Ne,
162 LIUDNAPA|           ėmė balsu raudoti.~    - Tai ir tavasai išėjo? - išmetinėjimo
163 LIUDNAPA|          namo jeigu ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu buvo,
164 LIUDNAPA|         dabar baisu ir vaikščioti, tai čionai bekalėdodama atsikrausčiau...~    -
165 LIUDNAPA|     išgirsti teisybę.~    - Geriau tai geriau, - atsiliepė senelė, -
166 LIUDNAPA|            baisaus darbo nedarytų. Tai tasai valdonas kad surikęs
167 LIUDNAPA|         Baisus žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs...
168 LIUDNAPA|         juos tikrai matę. Išgirdus tai, niekam nieko nesakydama,
169 LIUDNAPA|          keletą baltarūbių, surišė tai visa balton skarelėn ir
170 LIUDNAPA|  sutauškėjo... Atsiduso supratusi: tai genys medį kapojo. Tasai
171 LIUDNAPA|        karto ir suprasti negalėjo. Tai jau buvo nebe genio tauškėjimas:
172 LIUDNAPA|       pralėkė baisi raitųjų gauja. Tai buvo kazokai. Juozapota
173 LIUDNAPA|       jinai, tartum abejodama.~    Tai glostė sustyrusius sūnaus
174 LIUDNAPA|        sustyrusius sūnaus plaukus, tai žiūrėjo jam akysna.~    -
175 LIUDNAPA|                    Petriukas?!. ar tai tavo vyras?~    - Vyras,
176 KADNUMIR|          pastatysi. ~Tos lelijos - tai paveikslas, ~Kurį gyvas