Part

  1 PARSAPNI|          Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!" Mačiau, kaip
  2 PIRMUTIN|    streikuoja!" Tie žodžiai buvo taip įstabūs, netikėti ir malonūs.
  3 BEDARBO |  kyšinčia vietomis vata; čebatai taip pat nudėvėti, rodo kojų
  4 BEDARBO |      išgulėjo. Daktarai šiaip be taip atataisė ranką, - ir jis
  5 BEDARBO |      nesusivienys... ~* * * ~    Taip galvoja Laurynas. O tamsi
  6 BEDARBO |        pasirodavot: tada nors ne taip būtų baisu ir nuobodu, ne
  7 BEDARBO |        būtų baisu ir nuobodu, ne taip rūpėtų badas ir ateitis.
  8 BEDARBO |          jį amžinai kankino! Jis taip trokšta užmigti šitam sodne,
  9 ANTUETLI|     vežėjo varpelis; aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias. Buvo
 10 ANTUETLI|          saulės šviečiamos, buvo taip skaisčios ir malonios, kaip
 11 ANTUETLI|         iš tenai atėjau... Rados taip linksma ir lengva, kad norėjau
 12 ZVAIGZDE|          piemenių rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra, kad,
 13 ZVAIGZDE|        visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas.
 14 ZVAIGZDE|          žiūrėjo prievaizdas, ir taip - nemato.~    - Nieko nematau -
 15 ZVAIGZDE|         užmiršova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką
 16 ZVAIGZDE|          tik nesurikau nustebęs: taip dabar aiškiai matyti buvo
 17 ZVAIGZDE|   Baltrum linksmu jau buvom, kad taip visa kas gerai pasibaigė...~    -
 18 ZVAIGZDE|      visi trys iš po pušies, kur taip gera buvo gulėti. Simanas
 19 PUGAKALN|              O dar visai nesenai taip buvo gražu šituose kalnuose!
 20 PUGAKALN|  pasivėlinti. Ėjo ilgai ilgai... taip jam rodės. Bet nei žiburio,
 21 PUGAKALN|       pats savo balso nusigando: taip jis buvo silpnas.~    Niekas
 22 PUGAKALN|      veidą ir mėlynas akis, į jį taip maloniai žiūrinčias. Atsimena,
 23 KUDIKYST|          nebeatsikels.~    - Tai taip ir gulės? - klausiu vėl.~    -
 24 KUDIKYST|      gulės? - klausiu vėl.~    - Taip ir gulės; nuveš ant kapų,
 25 PAKELEIV|         sudejuoja miško aidas ir taip pat staiga pasineria jo
 26 NEMUNU  |         juos žiūrint - tarp šitų taip gražių prigimties paveikslų
 27 NEMUNU  |        inteligentas. Ir pasidaro taip gailu kažin ko tokio brangaus -
 28 NEMUNU  |       dar tebestovi mano omenyje taip graži, kaip padailinta pasaka,
 29 NEMUNU  |        jais susilygina. Eina jie taip iš palengvo, kad tik tik
 30 NEMUNU  |       vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami
 31 NEMUNU  |          su būbinu. Savo veidais taip vienas kitą primena, kad
 32 NEMUNU  |   išsirodo tokiais nuvargusiais, taip nenoroms pildančiais savo
 33 NEMUNU  |          prasmės; dainos žodžius taip nežmoniškai taria ir kraipo,
 34 NEMUNU  |        naštą sumažįs, - ir todėl taip atidžiai klausosi dainuškos,
 35 NEMUNU  |         kad į ją žiūriu, šypsosi taip, kaip tat paprastai daro
 36 VAGIS   |           Sakiau, paspėsiu, - ir taip nenuobodu ant svieto gyventi.
 37 VAGIS   |         akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte
 38 VAGIS   |       aprašysiu?!. Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote: tat mano pati,
 39 VAGIS   |      visi atvirai pripažino, kad taip "tokiam" ir reikėjo. O palicija
 40 VAGIS   |       paklausinėjo, o kaltininko taip ir nebeieškojo... Tuo visa
 41 VAGIS   |   duodavau: ramiau po to būdavo… Taip visą savo amžių išgyvenau;
 42 VAGIS   | atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip padaryti... Bet viena tik
 43 TIKEJIMA|       sveiką miškų kvapą, kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai
 44 TIKEJIMA|    blizga, saulės apšviesti.~    Taip romu aplinkui! Tik gieda
 45 TIKEJIMA|      kvapų ir paukščių giedojimo taip gera darosi, taip lengva
 46 TIKEJIMA|      giedojimo taip gera darosi, taip lengva alsuoti! Lengvos,
 47 TIKEJIMA|     nuraminti, pasiteisinti arba taip ką nors pasakyti, bet atsigręžęs
 48 LAIMESZI|             sušuko senelis. - Ne taip lengva, kaip jūs manote,
 49 LAIMESZI|        laimę kitiems... Bet kada taip atsitiks, paliestas žiburys
 50 LAIMESZI|      tada būsite laimingi...~    Taip pasakęs, senelis pranyko.~   
 51 LAIMESZI|             Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo
 52 KLIUDZIA|    nelaimingą. Mane pamačiusi ji taip gailestingu balsu sumiaukė
 53 JIIRJIS |    palengvįs jo vargų naštą.~    Taip kalbėjo jiedu vienas antram,
 54 JONIUKAS|        vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, - labiau
 55 JONIUKAS|          ir jis norėdavo prieiti taip pat int ją prisiglausti;
 56 JONIUKAS|        kartą valgyti duosiu.~    Taip pasakęs susijuokė. Bet Joniukui,
 57 JONIUKAS|     malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja
 58 JONIUKAS|        Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį ankštyn kelia.~   
 59 JONIUKAS|    Antano vežėčias. "Tai kad man taip pasivažinėti!" - pereina
 60 JONIUKAS|     surinka. - A, tu paršai, tai taip daboji?..~    Ir pripuolus
 61 JONIUKAS|         ir atsigulti. Bet tetulė taip pat išlaksto visą sodžių,
 62 JONIUKAS|     negali nuo žemės atsikelti - taip jam visus sąnarius sopa,
 63 JONIUKAS| graudžios mintys. O, jo niekados taip skaudžiai niekas nebaudė:
 64 JONIUKAS|       juo labiau tėvelis. Ir jam taip sunku randas, kad jis ne
 65 PIESTUPY|       kelties oi kaip nenorėjau: taip buvo gera ir šilta miegoti...~    -
 66 PIESTUPY|      nusvirusios ligi pat žemės; taip ir rodos, kad iš po tų šakų
 67 PIESTUPY|     iššoks vilkas. Rūpinuos eiti taip, kad negirdėtų, bet sniegas,
 68 PIESTUPY|      kartais mėgsta išgerti, bet taip žmogus nemelagis) vėl tokį
 69 PIESTUPY|        gyvas liko. Ne vienas yra taip pat matęs naktimis lakstantį
 70 PIESTUPY|     taigi tupėjova susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų
 71 PIESTUPY|        paliktų mane Dievas gyvą; taip nenorėjau tokia baisia mirtimi
 72 PIESTUPY|      tokia baisia mirtimi mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau,
 73 LAZDA   |           Gal ir turėjo tiesą jį taip vadinti, nes ilgus metus
 74 LAZDA   |       skiedryno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėtų,
 75 LAZDA   |          motyną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai
 76 LAZDA   |    darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo,
 77 LAZDA   |        ažustodamas ponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet
 78 LAZDA   |          visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai
 79 LAZDA   | Dumbrauckui virpėdavo pirštai, - taip ir norėdavo nusitverti man
 80 LAZDA   |   godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti
 81 LAZDA   |       tada galvon bloga mintis - taip, kaip jums jauniems dabar
 82 LAZDA   |          rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda,
 83 LAZDA   |       kad kažno kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per
 84 LAZDA   |       patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius
 85 LAZDA   |          suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal
 86 LAZDA   |          gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.~    Tėvas liūdnai
 87 UBAGAS  |           ar tai buvo ubagas, ar taip sau žmogus, nes ėjo nepasirimsčiuodamas,
 88 UBAGAS  |          nepasirimsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti.~   
 89 UBAGAS  |          poterius jisai kalba ne taip, kaip ubagai pripratę yra
 90 UBAGAS  |         gi senelis kalbėjo visai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas, -
 91 UBAGAS  |         visai, rodės, netikėtai, taip skaudžiai suskambėjo apmaudos
 92 UBAGAS  |        jam visa atadaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų...
 93 UBAGAS  |       negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!.. Išsigandę,
 94 UBAGAS  |           E gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... -
 95 UBAGAS  |            Supratau, kad negražu taip žmogų klausinėti, tik gurdinti...
 96 UBAGAS  |     duoda, kad ir mokytam...~    Taip kalbėdamas, senelis lingavo
 97 SVECIAI |      savo krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą
 98 SVECIAI |       per visą jo kūną, ir širdy taip romu ir gera rados. Visas
 99 SVECIAI |       lūpos, virpėjo širdis.~    Taip, jis namie, vėl savuosius
100 SVECIAI |          artimųjų išvysti...~    Taip susijaudino, kad toliau
101 SVECIAI |    pamylėti...~    Bet netikėtai taip jam širdį susopėjo, kad
102 SVECIAI | prakaitais išpylė, - ko aš dabar taip išsigandau? Juk nieko bloga
103 SVECIAI |        jį krimsti pradėjo, kodėl taip ūmai jam susopėjo širdį?..
104 SVECIAI |         juk aš tave myliu.~    - Taip, myli... E man kas bus,
105 SVECIAI | moteriškė.~    - Kam? ar mudviem taip negerai? Juk aš int tave
106 SVECIAI |         sargybinį už krūtinės ir taip int sieną primygo, kad tam
107 SVECIAI |          žiūrėjo int savo pačią. Taip visas drebėjo, kad stalas
108 SVECIAI |                   Tai tu, Maryt, taip mane ataminei, - tarė dusliu
109 SVECIAI |    tyliai kniukčiojo...~    - ...Taip padaryti!.. Užmiršti vyrą,
110 SVECIAI |       sapnas nebesugrąžinamas?.. Taip, nebesugrąžinamas... Jeigu
111 ABEJOJIM|       tik džiaugties reikia, kad taip rašo. Matyt, myli... Kad
112 ABEJOJIM|        Juk ir tave vyras myli, e taip nerašo...~    - Ai tu, Aneliut,
113 ABEJOJIM|        man nežiūrėk... Jeigu man taip vyras rašytų - laiminga
114 ABEJOJIM|         toks rimtas, - mes visos taip gerai apie jį visados kalbėdavom.
115 ABEJOJIM|          primindavau. E tu dabar taip sakai!.. Nejaugi tai teisybė,
116 ABEJOJIM|         tau buvo netikras?~    - Taip... Atameni mano seserį Oną?
117 ABEJOJIM|          tą seserį teturėjau: ne taip brolių, kaip jos gailėjau.
118 ABEJOJIM|     motutė raudodama prašė. Pati taip savo krašto ir žmonių pasilgo,
119 ABEJOJIM|        ir vis mane mokia, kad ne taip dirbu, ne taip vaikus prižiūriu.
120 ABEJOJIM|     mokia, kad ne taip dirbu, ne taip vaikus prižiūriu. Nors buvau
121 ABEJOJIM|           pati nejusdama, dirbau taip, kaip jinai liepė. Pamačiau,
122 ABEJOJIM|     jisai su manim malonus, nebe taip manim rūpinas; mačiau, kad
123 ABEJOJIM|         Tai jau su tavim visados taip", - piktu balsu sako Petras,
124 ABEJOJIM|        mane klausimas: kur juodu taip ilgai esti? kodėl jisai,
125 ABEJOJIM|       matydama. "Nežinau, motut: taip kažin kas man negera", -
126 ABEJOJIM|        ašarų saulės neberegėjau. Taip išgyvenau dvejus metus...
127 ABEJOJIM|        pasismaugs karvė..." - Ir taip per kelius kartus: prabundu -
128 ABEJOJIM|         Ona... susiglaudusius... Taip susopėjo širdį, kad sudejavau
129 BRISIAIA|      seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...~   
130 BRISIAIA|        jisai iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios jos
131 BRISIAIA|        spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma - jaunas ir
132 BRISIAIA|   pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juokties?
133 VIENARUD|          bus toksai nelaimingas, taip sunkiai užsimąstęs; regėjos,
134 VIENARUD|   skaičiaus... Int juos žiūrint, taip sopėjo širdį, taip buvo
135 VIENARUD|      žiūrint, taip sopėjo širdį, taip buvo gaila kažin ko tolimo
136 VIENARUD|   liepiat mums purvynėn kišti... taip. Gerai, mes kišam; mes,
137 VIENARUD|           geresnę širdį turim... taip. Kaip mums liepia, taip
138 VIENARUD|          taip. Kaip mums liepia, taip darom...~    - Tai naujieną
139 VIENARUD|             E ko tos moterys čia taip rėkavo?~    - Egi davatkos
140 VIENARUD|   neleistų čia jo laidoti?~    - Taip...~    Mumdviem besikalbant,
141 VIENARUD|         visi būsma lygūs...~    "Taip, prieš Dievą visi būsma
142 VIENARUD|         Dievas padeda..."~    Ir taip malonu buvo žinoti, kad
143 LIUDNAPA|          gyveni pasaulyje...~    Taip, nežinojau... Bet jaučiau...
144 LIUDNAPA|          būsi artimiausia...~    Taip, artimiausia... Tau tik
145 LIUDNAPA|             Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip
146 LIUDNAPA|   įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors
147 LIUDNAPA|  balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau
148 LIUDNAPA|      skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus
149 LIUDNAPA|     žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės.
150 LIUDNAPA|        nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele
151 LIUDNAPA|     klaikus "memento mori"... Ir taip kuone kas diena, per visą
152 LIUDNAPA|       ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga -
153 LIUDNAPA|       užsimerkęs matydavo...~    Taip ėjo sunkios ir vargingos,
154 LIUDNAPA|           gal būtų ir visą amžių taip ramiai ant vietos išgyvenę
155 LIUDNAPA|    bailiu balsu paklausė jo.~    Taip gailingai int jį savo gražiom
156 LIUDNAPA|         išleidžiusi, tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis
157 LIUDNAPA|          daugiau gausma? Juk mes taip maža jos turim!~    - Gausma
158 LIUDNAPA|      garsaus šventadienio dar ne taip daug laiko praėjo, tečiaus
159 LIUDNAPA|                  Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia bailė
160 LIUDNAPA|           Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais užpultų
161 LIUDNAPA|    paveikslą int vyrą žiūrėdama. Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę,
162 LIUDNAPA|       intiksi, kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus, kokio
163 LIUDNAPA|         vargų vargai, kaip buvo, taip ir bus.~    - Senut, ar
164 LIUDNAPA|   nemačiau, e tu Jį ar matei?.." Taip ir pasakęs... Baisus žmogus!
165 LIUDNAPA|     Naujosios kartos žmonės nebe taip, kaip jų tėvai, Juozapotą